Šioje temoje MES:
- sužinosime, kodėl Krãžių skerdynės tapo tarptautiniu įvykiu;
- nustatysime svarbiausius vyskupo M. Valančiaus epochos bruožus;
- išsiaiškinsime M. Valančiaus nuopelnus Lietuvai.
Katalikų bažnyčios veikla XIX a. antroje pusėje
Perskaitykite šią potemę ir pamėginkite išspręsti nurodytą istorinę problemą.
PROBLEMA: kodėl įvyko Kražių skerdynės? Kodėl šis įvykis nuskambėjo tarptautiniu mastu?
Katalikų bažnyčios rusinimas dar labiau sustiprėjo numalšinus 1863–1864 m. sukilimą. Rusijos valdžia pradėjo uždaryti vienuolynus ir bažnyčias, vietoj jų ėmė steigti stačiatikių cerkves ir koplyčias (pvz., M. Muravjovui valdant, Šiaurės vakarų krašte pastatyta apie 100 cerkvių ir koplyčių).
Didelio atgarsio sulaukė valdžios užmojis prievarta uždaryti Kražių bažnyčią (23.1 pav.) 1893-iaisiais. Dėl to gyvybės neteko 9 vietos gyventojai, 50 žmonių patyrė įvairių sužalojimų. Amžininkai šį įvykį pavadino Krãžių skerdỹnėmis, apie jas informacija pasklido ne tik Euròpoje, bet ir kitose pasaulio šalyse. Pasak istoriko Dariaus Staliūno, žinios į kitas valstybes sklido per pasaulyje išsibarsčiusius lenkų emigrantus, Prūsijoje ir JAV leidžiamą nelegalią lietuvišką spaudą, taip pat per pamaldas, mitingus, deklaracijų priėmimus, spektaklius. Rusijos priešininkės, pirmiausia Áustrijos–Veñgrijos imperija, Vokietijà, pasirėmusios Kražių įvykiais, skleidė neigiamas žinias apie Rusiją.
Be valdžios leidimo buvo draudžiama statyti, pertvarkyti ar remontuoti katalikų bažnyčias. Dvasininkai privalėjo pamokslus skaityti tik iš vyriausybės patvirtintų pamokslų knygų, reikalauta, kad pamokslai būtų sakomi rusų kalba. Taip siekta Šiaurės vakarų krašto gyventojus atversti į stačiatikybę. Gyventojai katalikai masiškai buvo verčiami stačiatikiais. Dauguma perėjusiųjų į stačiatikybę buvo valstiečiai (23.1 lentelė).
23.1 lentelė. Asmenys, perėję iš katalikybės į stačiatikybę 1863–1867 m.
Metai | 1883 | 1864 | 1865 | 1866 | 1867 | |
Gubernija | Vilniaus | 91 | 540 | 2543 | 13810 | 1791 |
Gardino | 165 | 1 69 | 1417 | 11136 | 2380 | |
Kaũno | 6 | 97 | 44 | 303 | 16 | |
Minsko | 12 | 5589 | 2181 | 20705 | 7082 | |
Vitebsko | 52 | 485 | 267 | 1 619 | 278 | |
Mogiliãvo | 28 | 122 | 335 | 524 | 189* | |
Iš viso | 354 | 8002 | 6787 | 48097 | 11735 | |
* Duomenys iki 1867 m. spalio 1 d.
Kokia perėjimo iš katalikybės į stačiatikybę tendencija matyti lentelėje?
Tik dėl prasidėjusio Katalikų bažnyčios lietuvėjimo, lietuvių tautinio atgimimo ir gyventojų pasipriešinimo caro administracijai savo planų – išguiti katalikybę ją keičiant stačiatikybe – taip ir nepavyko įgyvendinti.
XIX a. vid. ir pirmuosius du dešimtmečius po 1863–1864 m. sukilimo lietuvių tautiniam sąjūdžiui ir prasidėjusiam atgimimui vadovavo Katalikų bažnyčia, nes nebuvo iš valstiečių kilusių lietuvių inteligentų. Priešingai negu kiti gyventojų sluoksniai, dvasininkai, nors ir daug nukentėjo, išliko pakankamai pajėgūs sėkmingai priešintis rusinimui, palaikyti lietuvybę, rengti dirvą lietuvių tautiniam atgimimui. Tam didelę įtaką turėjo Katalikų bažnyčios atsinaujinimas.
Katalikų bažnyčia Rusijos imperijoje pabrėžė katalikybės pirmenybę prieš stačiatikybę. Visų pirma tai buvo matyti iš teologijos, kultūros ir krikščioniškojo švietimo. Prasidėjo tam tikras Katalikų bažnyčios atgimimas, jis vyko ir Žemaičių vyskupijoje. Katalikybę stiprinti pradėjo Žemaičių vyskupijos valdytojas Jonas Krizostomas Gintila (vyskupystei vadovavo 1844–1850 m.), vėliau tai darė vyskupas Motiejus Valančius (vyskupystei vadovavo 1850–1875 m.).
Vis plačiau vartojant lietuvių kalbą, prasidėjo Katalikų bažnyčios lietuvinimas. Vyskupijos vadovai ėmė rūpintis, kad būtų sudarytos sąlygos vartoti lietuvių kalbą, buvo leidžiama lietuviška religinė literatūra. Katalikų bažnyčios lietuvinimui didelę reikšmę turėjo tai, kad Žemaičių vyskupijos seminarija pradėjo rengti kliẽrikus ganytojiškajam darbui su valstiečiais lietuvių kalba. 1846 m. lietuvių kalba buvo įtraukta į bažnytinės iškalbos (homiletikos) kursą, nustatyta seminaristų lietuviškų pamokslų praktika, seminarijos bibliotekoje pradėtos kaupti lietuviškos knygos.
Nors saugoti lietuvybę padėjo daugelis Katalikų bažnyčios dvasininkų, pavyzdžiui, Sudárgo kunigas Martynas Sederevičius, vis dėlto didžiausi nuopelnai priskiriami Žemaičių (Telšių) vyskupui M. Valančiui. Jo kelių dešimtmečių veikla įvardijama kaip M. Valančiaus epocha. Kita vertus, Katalikų bažnyčia, ypač Vilniaus vyskupijoje, liko lenkakalbė institucija.
Klausimai ir užduotys
- Aptarkite, su kokiais sunkumais susidūrė Katalikų bažnyčia Lietuvoje XIX a. pirmoje pusėje.
- Kuo skyrėsi Katalikų bažnyčios padėtis Žemaičių vyskupijoje ir kitose Rusijos vakarinėse gubernijose?
Motiejaus Valančiaus darbai
Perskaitykite šią potemę ir pamėginkite išspręsti nurodytą istorinę problemą.
PROBLEMA: kodėl vyskupą M. Valančių galime laikyti ir politiku?
Kaip Varnių (Telšių) vyskupija susijusi su M. Valančiumi?
Caro valdžia po 1830–1831 m. sukilimo uždarė Vilniaus universitetą, o Varnių kunigų seminarija (23.2 pav.) liko viena iš nedaugelio aukštesniųjų mokyklų to meto Lietuvojè. 1845 m. seminarijai pradėjo vadovauti buvęs jos auklėtinis M. Valančius (23.3 pav.). Jo dėka Var̃niai beveik du dešimtmečius buvo lietuviškos kultūros centras, čia klierikai buvo auklėjami lietuviška dvasia. Var̃niuose buvo parašytas svarbiausias M. Valančiaus istorinis veikalas „Žemaičių vyskupystė“ (1848 m. išleistas Vilniuje).
Vyskupas M. Valančius pamokslus sakė lietuviškai ir siekė, kad taip elgtųsi kiti jo vyskupijos kunigai. Siekdamas sustiprinti lietuvybę, vyskupas į svarbiausias parapijas stengėsi skirti patikimus auklėtinius. Taigi M. Valančiaus laikais Žemaičių vyskupijoje, išskyrus kai kuriuos miestus ir Zarasų apskrities rytinio paribio bažnyčias, pamokslai buvo sakomi lietuviškai.
M. Valančius labai rūpinosi būsimų dvasininkų ugdymu. 1862–1863 m. jis norėjo Varniuose įsteigti Žemaičių seminariją, arba Mažąją seminariją. Joje turėjo būti mokoma žemaičių kalbos (pasak vyskupo, tai vietos Telšių vyskupijos tarmė, labiau už kitas reikalinga dvasininkų luomui). Baigę Mažąją seminariją, jos auklėtiniai būtų galėję tęsti mokslus Žemaičių kunigų seminarijoje. Rusijos valdžia šiam M. Valančiaus sumanymui nepritarė, taigi jis nebuvo įgyvendintas.
1864 m. kurija ir kunigų seminarija iš Varnių perkelta į Kaũną. Šis miestas tapo Žemaičių vyskupijos centru. Iš Varnių į Kauną persikėlė ir vyskupas M. Valančius. Naujoje vietoje jis gyveno beveik namų arešto sąlygomis. Caro administracija draudė M. Valančiui lankyti parapijas, jo veikla buvo atidžiai stebima. Tačiau vyskupas ir toliau rūpinosi lietuvybės reikalais.
1864 m. sustiprėjo rusinimas. M. Valančius tais pačiais metais išleido potvarkį, kuriuo ragino kunigus lietuviškai mokyti vaikus katekizmo. Vyskupas pats leido lietuviškas knygeles. 1868–1869 m. Til̃žėje išspausdintos net aštuonios M. Valančiaus parašytos knygelės (23.4 pav.). Vyskupas ragino lietuvius valstiečius nelankyti valdiškų mokyklų, vaikus mokyti namie, neimti į rankas valdžios išleistų knygų lietuvių kalba nelotyniškais rašmenimis, nuo valdžios slėpti draudžiamus leidinius. Savo knygelėse M. Valančius kritikavo Rusijos Lietuvoje įvestą tvarką. Vyskupas smerkė neribotas stačiatikių teises krašte ir kvietė tikinčiuosius kovoti su prievarta brukama stačiatikybe.
Pagal pasirinktą temą suskirstykite M. Valančiaus knygas į tris grupes. Savo sprendimą pagrįskite.
Kauno laikotarpiu išleisti ir geriausi M. Valančiaus literatūros kūriniai: „Paaugusių žmonių knygelė“ (Berlýnas, 1868), „Palangos Juzė“ (Klaipėda, 1869), tautosakos rinkinys „Patarlės žemaičių“ (Til̃žė, 1867).
Vyskupo pastangomis 1867 m. įsteigta pirmoji knygnešių̃ organizacija, į ją M. Valančius įtraukė keletą dvasininkų, valstiečių ir kaimo amatininkų. 1870 m., kai organizacijos veikla buvo atskleista, vyskupo ir jo pagalbininkų namuose buvo padarytos kratos. Per kratas caro valdžia nerado jokių įkalčių ir, bijodama liaudies pasipiktinimo dėl Katalikų bažnyčios persekiojimo, taip pat atsižvelgdama į didelį M. Valančiaus autoritetą, vyskupo ištremti iš Kauno nesiryžo. Tokios baigties vargu ar tikėjosi pats knygnešių organizacijos įkūrėjas. M. Valančius Kauno gubernatoriui pareiškė: „Na tai ką? Sudiev, karkite, tremkite į Sibirą, aš jau senas ir to tenoriu.“ Tačiau vyskupo bendrininkų valdžia nepasigailėjo – knygnešių organizacijai priklausantys dvasininkai buvo ištremti į Rusiją, daugiausia į Sibirą. Valstiečiai, tik panaikinus baudžiavą gavę piliečių teises, anot valdžios pareigūnų, kaip dar nepasiruošę savarankiškiems priešvalstybiniams veiksmams atsipirko lengvomis nuobaudomis.
Aprašyta M. Valančiaus veikla sąlygiškai leidžia jį laikyti politiniu veikėju. Filosofo Alvydo Jokubaičio teigimu, vyskupas valdė politinę prasmę turinčią Žemaičių vyskupiją – didžiausią katalikišką vyskupiją carinėje Rusijoje. M. Valančius susitiko su Rusijos caru, nuolat bendravo su aukščiausiais Rusijos imperijos pareigūnais ir net pats buvo vienas iš jų. Dabartiniais terminais tariant, jis buvo politinio pasitikėjimo pareigūnas. Ir vyskupo parapijų vizitacijos, ir blaivybės sąjūdis turėjo „kovos už politinę įtaką bruožų“. Rusijos valdžia M. Valančių laikė tokiu įtakingu, kad vyskupas galėjęs „per kelis mėnesius sukelti naują maištą“. Tiesa, vyskupas savo veikloje niekada nepasisakė už nepriklausomos valstybės sukūrimą (1 šaltinis). Tauta dar nebuvo subrendusi šiam žingsniui. Tai vėliau padarys nauja, iš lietuvių valstiečių kilusi lietuvių inteligentų karta su Jonu Basanavičiumi priešakyje.
Klausimai ir užduotys
- Apibūdinkite M. Valančiaus nuopelnus Lietuvos kultūrai.
- Kodėl vyskupas M. Valančius apsigyveno Kaunè?
Blaivybės brolijų steigėjas
AKTUALU! Kaip kito blaivininkų statistika 1860 metais? Kodėl?
23.2 lentelė. Žemaičių vyskupijos blaivininkų statistika 1860 metais
Apskritis | Iš viso katalikų | Iš jų blaivininkų | Proc. |
Kauno | 99 109 | 65 870 | 66,46 |
Panevėžio | 116 919 | 104 599 | 89,46 |
Ukmergės | 121 664 | 103 239 | 84,86 |
Zarasų | 118 022 | 109 869 | 93.09 |
Šiaulių | 133 576 | 118 391 | 88,63 |
Telšių | 120 857 | 106 725 | 88,31 |
Raseinių | 110 607 | 79 771 | 72,12 |
Kauno gubernijos | 820 754 | 688 464 | 83,88 |
M. Valančius išgarsėjo ir kaip blaivybės šalininkas, kovotojas su alkoholizmu. Vyskupo pastangomis 1858 m. Lietuvoje pradėtos steigti blaivybės brolijos, jos didelę įtaką pirmiausia padarė valstiečiams (23.2 lentelė). Remiantis blaivybės brolijos įstatais, vyriausiasis brolijos vadovas buvo Žemaičių vyskupas. Vyskupijos broliją sudarė daug parapijų brolijų, o joms vadovavo vietiniai kunigai. Į broliją buvo priimama viešai. Dažniausiai kunigas per atlaidus ar šventadienius įšventindavo naujus narius, prieš tai jie turėdavo atlikti išpažintį ir priimti komuniją. Nauji brolijos nariai būdavo įrašomi į atskirą knygą. Brolijos nariu tapęs asmuo turėdavo viešai prisiekti ir įsipareigoti „per visą savo amžių nebgerti arielkos, romo ir arako“, raginti kitus stoti į broliją. Už priesaikos sulaužymą grėsė žmonių pajuoka ir pašalinimas iš brolijos. Po priesaikos kunigas naują blaivininką pašventindavo vandeniu ir jam pasakydavo pamokslėlį.
Vieša įšventinimo procedūra ir priesaika Dievui darydavo didžiulį įspūdį ne tik naujajam brolijos nariui, bet ir vietos bendruomenei. Konservatyviai to meto lietuvių visuomenei, kurios daugumą sudarė valstiečiai, dvasininko autoritetas buvo neginčijamas. Kiekviename kaime girtuokliai buvo viešai smerkiami ir skundžiami pačiam vyskupui ar vietinės parapijos kunigui. Tikras pragaras laukė brolijos priesaiką sulaužiusių asmenų. Apie jų paklydimus pranešdavo per pamokslą, į juos pašaipiai žiūrėjo vietos bendruomenė. Valstiečiai savo kaimų, seniūnijų sueigose spręsdavo, kaip tramdyti girtuoklius, su jais mėgino kovoti įvairiais būdais. Blaivybės brolijos skatino rinktis blaivų gyvenimą, kėlė M. Valančiaus ir visos Katalikų bažnyčios autoritetą visuomenės akyse.
Dėl blaivybės brolijų, kurios buvo steigiamos ir Vilniaus gubernijoje, daug nuostolių patyrė Rusijos prekybininkai ir dvarininkai. Jie dėl to nuolat skųsdavosi caro administracijai. 1864 m. caro valdžia uždraudė blaivybės brolijų, kaip prieš valstybę veikiančių organizacijų, veiklą (2 šaltinis).
Atkaklus M. Valančiaus ir katalikų dvasininkų pasipriešinimas davė rezultatų: 1878 m. caro valdžia liovėsi drausti statyti kryžius, 1897 m. panaikino įsaką, pagal kurį katalikai mokiniai carinės Rusijos švenčių dienomis buvo verčiami eiti į cerkves, leido statyti katalikų bažnyčias. 1905 m. pabaigoje sušvelnėjo okupacinis Rusijos valdymas, ir daugelis katalikų, kurie anksčiau „virto stačiatikiais“, grįžo į katalikybę. Katalikų dvasininkai atgavo po 1864 m. prarastas pozicijas ir toliau aktyviai puoselėjo lietuvių tautinio atgimimo veiklą.
Klausimai ir užduotys
- Aptarkite, kaip caro valdžia vertino Lietuvoje veikusias blaivybės brolijas.
- Kokie M. Valančiaus įsteigtų blaivybės brolijų rezultatai?
APIBENDRINAMIEJI KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Kaip pasikeitė Katalikų bažnyčios padėtis numalšinus 1863–1864 m. sukilimą?
- Kodėl Rusijos valdžiai nepavyko palaužti Katalikų bažnyčios?
- Kodėl istorikai išskiria vyskupo M. Valančiaus epochą?
- Kokiomis priemonėmis M. Valančius priešinosi Rusijos vykdytai politikai?
- * Dirbdami poromis, palyginkite M. Valančiaus veiklą Varniuose ir Kaune, nurodykite panašumus ir skirtumus. Padarykite argumentuotą išvadą.
Darbas su šaltiniais
1 ŠALTINIS
Apie vyskupą Motiejų Valančių ir nepriklausomą Lietuvą
Nepriklausoma Lietuvos valstybė gali būti apibūdinta kaip nenumatytas Valančiaus veiksmų padarinys. Jis nekalbėjo apie nepriklausomą valstybę ir būtent todėl negali būti vadinamas moderniosios lietuvių tautos tėvu. Be to, šitam trukdo ir jo religinis luomas. <...> Didysis paprastų kaimo žmonių sielų ganytojas negali būti pripažintas politiniu autoritetu, nes buvo religinis autoritetas. 1883–1918 metais veikusios dvi lietuvių inteligentų kartos sukūrė savo naujus autoritetus. <...> Lietuviškasis nacionalizmas, arba modernioji tautinė doktrina, yra daug artimesnė Daukantui, o ne Valančiui. Šio išugdyta lietuvių tauta po pusės amžiaus įžengė į naują savo istorinės raidos etapą, kai vyskupas jau negalėjo būti pripažintas kaip tautą vienijantis autoritetas.
Pagal Alvydo Jokubaičio straipsnį „Motiejaus Valančiaus veikla politikos filosofijos požiūriu“, Problemos, 2014, p. 12.Remdamiesi šaltiniu ir savo žiniomis, atsakykite į klausimus:
- Kokia problema aptariama šaltinyje?
- Kodėl M. Valančius nekalbėjo apie nepriklausomą Lietuvą?
- Kuo skyrėsi M. Valančiaus ir S. Daukanto požiūris į lietuvių tautą?
- Kodėl vyskupas M. Valančius netapo „moderniosios lietuvių tautos tėvu“?
- Kuriems šaltinio teiginiams pritariate, o kuriems prieštaraujate? Atsakymą argumentuokite.
2 ŠALTINIS
Iš istoriko Vytauto Merkio straipsnio
Vilniaus ir Žemaičių vyskupijų blaivybės sąjūdį paralyžiavo karo padėtis, įvesta dėl 1863 m. sukilimo. <...> Netekusi vyskupo, blaivybės vadovo, brolija pakriko. Žemaičių vyskupas Valančius blaivybe rūpinosi net ir sunkiausiomis sąlygomis. 1864 m. balandžio 18 d. aplinkraščiu M. Muravjovas Kauno gubernatoriui ir trijų pagrindinių karinių įgulų vadams generolams bei atskiru raštu Valančiui blaivybės brolijas griežtai uždraudė, kaltininkams grasindamas didelėmis piniginėmis pabaudomis ir karo teismu. <...>
Valančiaus vaidmuo Vilniaus vyskupijos blaivybės sąjūdžiui neginčijamas. Tačiau Valančius čia pasireiškė ne kaip tiesioginis vadovas, bet per savo vyskupijoje organizuoto sąjūdžio įtaką. <...> Valančiaus vadovaujama Žemaičių vyskupijos blaivybės brolija, visas blaivybės sąjūdis kėlė analogišką Vilniaus vyskupijos sąjūdį; šiam sąjūdžiui Valančius buvo patrauklus autoritetas. Žinoma, svarbus šiuo požiūriu buvo ir asmeninis Valančiaus bendravimas su Vilniaus vyskupu A. S. Krasinskiu bei kitais aukštaisiais vyskupijos dvasininkais. Aptariant Žemaičių vyskupijos blaivybės sąjūdžio poveikį verta dėmesio Vilniaus vyskupijos seminarija, nes joje visad būdavo nemažai klierikų, kilusių iš šios kaimyninės vyskupijos. Įsidėmėtina, kad klierikai atostogas praleisdavo savo gimtojoje parapijoje, tapdavo klebono padėjėjais ir blaivybės proceso dalyviais.
Pagal Vytauto Merkio straipsnį „Motiejus Valančius ir blaivybės sąjūdis Vilniaus vyskupijoje 1858–1863 m.“, „Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis“, XVIII t., Vilnius, 2001, p. 41–42.Remdamiesi šaltiniu ir savo žiniomis, atsakykite į klausimus:
- Kaip caro valdžia žiūrėjo į blaivybės brolijas? Kodėl?
- Kuo ir kodėl skyrėsi vyskupo M. Valančiaus veikla steigiant blaivybės brolijas Vilniaus ir Žemaičių vyskupijose?
- Kokiais būdais Vilniaus vyskupijoje buvo kuriamos blaivybės brolijos?
- Su kokiais sunkumais susidūrė M. Valančiaus globojamos blaivybės brolijos?
- Koks blaivybės brolijų likimas? Kuo tai galima paaiškinti?
Sąvokos
Kliẽrikas – katalikų dvasininkų mokyklos arba vienuolyno auklėtinis.
Knygnešỹs – žmogus, daugiausia nelegaliai per sieną į Lietuvą gabenęs caro uždraustą spaudą.
Krãžių skerdỹnės – 1893 m. caro valdžios susidorojimas su uždaromos bažnyčios gynėjais.
- Paslaugą teikia UAB "Biznio mašinų kompanija" ir "Star Cloud OÜ"