Poema
Poemà tradiciškai laikoma epinės literatūros žanru, tačiau Romantizmo epochoje kai kuriais bruožais ji priartėjo tiek prie lyrikos, tiek prie dramos. Tai visų literatūros rūšių bruožus susiejantis poezijos žanras: iš lyrikos perėmė abstraktesnį, metaforišką vaizdavimo būdą, iš epinio pasakojimo – fabulą, veikėjų charakterius, veiksmo vietos aprašymus, iš dramos – monologą, dialogą, draminio veiksmo techniką. Romantinė poema iškėlė asmenybės dvasinę istoriją, filosofinį tautos kelio apmąstymą. Naujojoje lietuvių literatūroje poemos žanrui priskiriama Maironio „Jaunoji Lietuva“, tautosakiniais motyvais sukurta Salomėjos Nėries „Eglė Žalčių karalienė“, Sigito Gedos „Strazdas“ ir kiti. Šiuolaikinėje literatūroje poemas reikėtų skaityti labiau kaip eilėraščius negu kaip prozinius pasakojimus, nes dažnai jas sudaro eilėraščius primenančios dalys.
S. Geda poemoje „Strazdas“ (1967) kalba apie XIX a. pradžios lietuvių kunigą-poetą Antaną Strazdą. Poetinis vaizdas remiasi paukščio ir žmogaus gretinimu. Štai kaip S. Geda komentuoja savo poemos atsiradimą:
Motina, eidama į ežerą skalbti, nešdavosi ir mane. Prisižiūrėjau visokių paukščių, žuvų ir gyvulių, dar nemokėdamas kalbėti. Abiejuose ežero galuose kitados stovėjo po karčiamą. Galbūt todėl sugrįžau prie Strazdo.
Jis buvo aprėpęs Lietuvą – jos žmones, jautelius, pasvydusią Aušros žvaigždę užtvindęs begaliniu savo širdies gerumu; viską troško išsaugoti, išgelbėti nuo Nebūties.
Ir visa tai man pasirodė esą nesenstantys dalykai.
STRAZDAS
(ištraukos)
Suartėjimas
Kai Drazdauskas iš po medžių
Kartą rinko uogeles,
Tai žiūrėjo tartum magas
Į gamtos akis žalias.
Su galvijais, su vaikais
Jau šienavo Lietuvà.
Besikeičiančiais vaizdais
Švietė didelė galva.
Štai Drazdauskas girdi strazdą
Leidžiant balsą per miškus
Apie tai, kad lazdos žalios
Sukuproja mužikus.
Ir ūmai pasaulis plečias –
Keliasi erdvė kaip gaubtas –
Ar ne angelas čia plazda,
Išvarytas iš dangaus?
O, kaip jūs ilgai artėjote –
Miškas – laukas – ganykla –
Žalias paukštis ir gamta –
Žemiška kažkas ir dieviška.
Vartosi prie žemės lygūs –
Žmonės – paukščiai – gyvuliai, –
Savo kelio atkakliai
Besilaikanti gyvybė.
Ir Drazdauskas pasiryžo –
Didelė gamta tylėjo, –
Kai Žmogus į Paukštį grįžo,
Paukštis gi – į Žmogų ėjo.
Atsivėrė Žmogui akys,
Paukščiui – plėtėsi širdis,
Du sparnu padangėj plakėsi
Kaip visa visa Būtis.
Kai dabar Drazdauskas traukė –
Pusė paukščio ir žmogaus –
Buvo – tarsi koks kentauras,
Žmogų – paukštį žemė jautė.
Tardymas
Kai seniausi malūnai
Jau pavasarį jautė,
O iš tvartų sulūžusių
Ėjo žmonės ir jaučiai,
Kilo, stiebėsi žalios –
Žydros žolės ant šlaitų,
Strazdas Vilniun važiavo –
Gal knygelę išleistų.
Apdainavo jis žmogų,
Paukštį, gyvulį, žuvį, –
Kas gi žemėj pranoko
Dieviškąjį liežuvį?
Visą šitą pasaulį
Jis į giesmę sudėjo.
Giesmėje apsaugoti
Akmenėliai kalbėjo.
Skraidė moterys baltos.
Kažkokioj erdvėje
Kaip vėlė, kaip dvasia
Visas gyvis nekaltas.
Žydra žydra. Ten angelas
Ant žagrelės – danguos –
Ten išgelbėtas, atpirktas –
Su jauteliais žmogus.
Tarsi kūdikis juokiasi,
Anei menkas, nei mažas.
… Strazdas būtų šlajukėmis
Šitą kraštą išvežęs.
Bet apspito jį ponai,
Svetimtaučiai klebonai
Knygą atėmė, arklį,
O jį patį – ištardė:
Koks vardas?
Kokia pavardė?
O šita raidė –
A ar B?
Iš kur toks ėmeisi?
Turėjai moterį?
Sukalbėk poterį.
Užtrauk „Kyrie eleison“17.
Aha, papuolei!
Prieš valdžią dar šiaušiesi!
Traukitės, ponai,
Aš – laisvas paukštis!!!
- - - - - - - - - - - - - - - -
Skrenda, lekia Strazdelis,
Skvernais paplasnodamas.
Danguje plevėsuoja
Paukščių Takas raudonas.
17 Kyrie eleison (gr. Viešpatie, pasigailėk) – aklamacija, t. y. pritarimo, pagarbos, džiaugsmo šūksniai ar posakiai, krikščionių liturgijoje.
Epilogas
Šneka pusprotis vienas,
Kad turėjo sparnus.
Kaip Pažáislyje, Viešpatie,
Išlaikyti durnus!
Guli senis ant krosnies –
Tie ilgi vakarai –
Paukščio snapas – ar nosis,
Plunksnos – ar skudurai…
Buvo paukštis – nebuvo…
Gal visai netiesa
Tie sapnai apie Būtį,
Ta Raudona Šviesa.
Gal jau erdvės liepsnoja? –
Perskeltas pagalys.
Žemės kraštas? – Sienojai? –
Dievas čia – ar svirplys? –
Rudeninį dirvoną
Verčia kiaulė knysle,
Miega sapnas raudonas
Ąžuolų šaknyse.
Gyvulėlis. Pašiūrėj
Gal Kalėdų naktis…
Ir kaip tąsyk vėl žiūri
Amžina prapultis.
O Būtis kaip padūkus
Lekia lekia ir skambina –
Giesmę, šaukia, man duokit,
Vardą duokite amžiną!..
1963–1965
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Pasidomėkite poeto A. Strazdo biografija ir pasakykite, kurie biografijos faktai minimi šiose S. Gedos poemos ištraukose. Kaip jie interpretuojami?
- Kaip kuriamas Strazdo, paukščio ir žmogaus, paveikslas? Atsakydami į klausimą remkitės S. Gedos žodžiais, kodėl norėjo aprašyti kunigą-poetą A. Strazdą, taip pat poemos ištraukomis „Suartėjimas“, „Epilogas“ ir poeto A. Strazdo portretu. Kokią prasmę slepia šis žmogaus-paukščio įvaizdis?
- Kaip suprantate pasakymą, kad poetas A. Strazdas norėjo jį supantį pasaulį apsaugoti nuo nebūties? Suraskite ištraukose vietas, kuriose apie tai kalbama.
- Kaip šioje poemoje kalbama apie poetą, jo misiją pasaulyje?
- Perskaitykite visą S. Gedos poemą „Strazdas“. Aptarkite, kodėl šis kūrinys vadinamas poema.
- Paslaugą teikia UAB "Biznio mašinų kompanija" ir "Star Cloud OÜ"