(Literatūra 9)

Kaip suprasti ir rašyti esė (6.1 tema)

Negrožinės literatūros skaitymas

Literatūros pamokose jau esame aptarę pagrindinius grožinės ir negrožinės literatūros skirtumus. Grožinėje literatūroje prozos pasakotojas ar eilėraščio lyrinis subjektas neturi būti tapatinamas su kūrinio autoriumi, o negrožinėje literatūroje dažniausiai sutapatiname pasakotoją ir kūrinio autorių. Grožinio kūrinio prasmė paprastai nėra savaime aiški ar vienareikšmė, todėl literatūros kūrinius interpretuojame, t. y. siūlome savąjį perskaitymo variantą, ir tų variantų gali būti ne vienas. Skaitydami negrožinį tekstą, stengiamės aiškiai suprasti, ką norėjo pasakyti autorius. Užuominų ar skaitytojų kvietimo patiems susidaryti kokias nors nuomones pasitaiko ir negrožiniuose tekstuose.

Šiame skyriuje aptarsime vieną iš negrožinės literatūros žanrų – esė. Kartais esė kūriniai priartėja prie grožinės literatūros, bet šio žanro pavyzdžius skaitysime tapatindami pasakotoją su kūrinio autoriumi ir stengsimės suprasti pagrindinę autoriaus keliamą mintį.

Kas yra esė?

Esė (pranc. essai – bandymas) – nedidelės apimties, laisvos kompozicijos proza parašytas kūrinys, kuriame, aptariant kurią nors temą, perteikiami autoriaus samprotavimai ir individualus požiūris. Tai vienas paslankiausių ir lengviausiai autoriaus poreikiams pritaikomų literatūrinių, filosofinių ar mokslo populiarinimo žanrų. Esė neturi aiškaus ir nekintančio apibrėžimo, nes aprėpia labai skirtingų autorių įvairiausios tematikos bei formos kūrinius. Esė žanrui nesvetimas mokslinis, publicistinis kalbėjimas; šiuolaikinei lietuvių eseistikai įtaką daro ir buitinė kalba.

Esė gali būti artima literatūros kritikai, kai, remiantis kūriniu ar keletu kūrinių, svarstomi literatūros ryšiai su gyvenimu, literatūrinė įtaka ar kurio nors rašytojo kūrybos savitumas. Analizuodamas tokio pobūdžio esė, literatūros kritikas nevengia pabrėžti subjektyvaus požiūrio, jo teiginiai nebūtinai įrodomi moksliniais argumentais. Čia daug svarbiau netikėtas požiūris, diskusijas įžiebianti nuomonė. Eseistikoje populiariai galima kalbėti apie pačius įvairiausius, net tiksliųjų mokslų laimėjimus. Šiuo atveju gali būti cituojami ir moksliniai veikalai, bet citatos turi būti komentuojamos platesnei auditorijai suprantama kalba. Be to, eseistikai nesvetimi ir literatūriniai aprašymai, poetiniai intarpai.

Svarstymų ir apmąstymų žanras

Pačia bendriausia prasme esė laikytina populiariu pasirinktos (-ų) temos (-ų) apmąstymu, svarstymu. Pagrindinis esė skaitymo ir suvokimo tikslas – nustatyti teksto temą, stebėti, kaip keičiasi temos vertinimai, suvokti pagrindinę mintį. Juk bet kurio dalyko apmąstymą, svarstymą galima suvokti kaip išsakytų „už“ ir „prieš“ argumentų grandinę. Eseistas pasirenka vieną ar kitą temą siekdamas įvardyti jam rūpimą problemą. Bet eseistika nereikalauja išspręsti keliamų problemų, suformuluoti vieną galutinę tiesą. Neretai išvadas ar galutinius vertinimus siūloma pasidaryti pačiam skaitytojui.

Dėmesys gyvenamojo meto problemoms

Antras labai svarbus esė bruožas – dėmesys autoriaus gyvenamojo meto problemoms. Eseistikoje galima kalbėti apie įvairiausius dalykus: Cheopso piramides, Antikos kultūrą, Rytų išminčius, senovės baltų genčių tikėjimą ar ateities miestų kūrimą, bet į viską žvelgiama šiuolaikinio žmogaus akimis. Taigi esė kūrinio temos nesuvaržytos laiko požiūriu, bet pasakotojo svarstymai aktualūs rašytojo amžininkams. Tiesa, ir šiandien skaitome geriausius praeityje parašytus eseistikos kūrinius, bet jie dažniausiai tampa ano meto žmonių mąstymo dokumentais. Tik pačių talentingiausių autorių eseistika nepraranda aktualumo ilgesnį laiką, nes jų įžvalgos ir apibendrinimai peršoka konkretaus gyvenamojo meto keliamas problemas.

Individuali pasakotojo patirtis

Vienas svarbiausių esė bruožų – ryški pasakotojo figūra. Eseistikoje dažnai pasakojama pirmuoju asmeniu, šio žanro kūriniuose labai svarbi asmeninė autoriaus patirtis; autorius neretai kalba apie save, savo šeimą, artimuosius. Jis pirmiausia remiasi savo gyvenimo, veiklos – mokslinės, meninės ar kt. – patirtimi ir nesiekia visiškai nutraukti autobiografiškumo ryšių. Šio žanro skaitytoją labiau domina pasakojimas, paremtas neišgalvotais autoriaus išgyvenimais.

Vienas iš savitų šiuolaikinės lietuvių esė bruožų yra pasakojimo subjektyvumas, kitaip sakant, atvirai išsakoma nuomonė. Labai atviras kalbėjimas gali pavojingai priartėti prie perdėto nuoširdumo, sentimentalumo. Patikimiausias būdas nuo to apsisaugoti yra pasakotojo autoironija. Tad nenuostabu, kad šiuolaikinei lietuvių eseistikai būdingas ne tik atviras kalbėjimas, bet ir ironiškas pasakotojo žvilgsnis į save, į savo poelgius ir mintis. Skaitytojas šiuolaikinėse lietuviškose esė dažnai atpažįsta panašią patirtį į savo, bet eseistas jam atskleidžia netikėtą požiūrį į, atrodytų, kasdienį dalyką, neįprastą savo paties ir aplinkos vertinimą. Skaitytojai kviečiami daryti išvadas, svarstyti tradicines ir naujas nuomones bei vertinimus ir tokiu būdu iš šalies pažvelgti ir į savo gyvenimą.

Kultūrinio konteksto vaidmuo

Vienas svarbiausių eseistikos bruožų – glaudus pasakojimo ryšys su kultūriniu kontekstu. Jau minėta, kad esė neatsiejama nuo savojo laiko visuomeninio, kultūrinio gyvenimo problemų. Norint suprasti, apie ką rašo eseistas, reikia gerai išmanyti to laiko kultūrinį gyvenimą, aktualias diskusijas visuomeninėmis, politinėmis, literatūrinėmis ar meno temomis. Eseistai mėgsta cituoti, bet dar dažniau tekste rasime paslėptų citatų, užuominų apie tuo metu svarstomus, visuomenę jaudinančius dalykus.

Esė reikalauja išsilavinusio skaitytojo, daugelis esė detalių, citatų, užuominų suprantamos tik gerai suvokiant kultūrinį kontekstą, kuriuo remiasi kūrinio autorius. Todėl dažna esė prašosi atskirų dalių, citatų, užuominų komentarų.

Jeigu man reikėtų rašyti esė

Nuo ko pradėti, jeigu reikėtų rašyti esė? Atsižvelgiant į aptartus esė bruožus, pirmiausia būtina pasirinkti tokią gyvenimo sritį, kurią gerai išmanote. Geriausia būtų pasirinkti tai, ką teko patiems patirti, įvykį, kurio dalyviu ar liudininku teko būti. Įvykiai gali būti ir liūdni, ir linksmi (šeimyninio gyvenimo rūpesčiai, santykiai su draugais, kelionių nuotykiai, kultūriniai įvykiai, kuriuose dalyvavote, ir pan.), bet svarbiausia, kad jie būtų asmeniškai išgyventi. Tuomet šiuos įvykius reikėtų palyginti su kokiais nors panašiais įvykiais, žinomais iš literatūros, teatro, kino filmų, kieno nors pasakojimų. Taip susidarytų tarsi antra pasakojimo plotmė. Į jūsų pasirinktą konkretų įvykį būtų pažvelgta iš platesnės perspektyvos, atsirastų galimybė apibendrinti. Tai būtų proga iš šalies pažvelgti į save – to įvykio dalyvį, įvertinti, ką patyrėte, nes, kaip jau minėta, svarbiausias dalykas rašant esė – autoriaus patirtis, jo požiūris į gyvenimą. Kuo pasakojimas atviresnis, detalesnis, tuo jis įdomesnis. Visais atvejais pasakojimą reikėtų pateikti kaip svarstymą, nebūtinai formuluojant aiškias išvadas ir vertinimus. Žinoma, ginant savo požiūrį, nepakenktų ir kritiškas savęs vertinimas, autoironija.