Gyvybės prisitaikymas prie gyvenamosios aplinkos

Žemei būdingos įvairiausios klimato sąlygos ir ekosistemos. Tiek Antarktidoje, kur temperatūra žiemą paprastai nukrinta iki –50 laipsnių Celsijaus, tiek karšto vandens geizeriuose (temperatūra tarp 40 ir 100 laipsnių Celsijaus) randama gyvybė. Kaip organizmai sugeba prisitaikyti ir išgyventi tokiomis sunkiomis sąlygomis?

Organizmų adaptãcija – tai organizmų prisitaikymas prie gyvenamosios aplinkos.

Prisitaikant vystosi tam tikros savybės, padedančios išgyventi.

Organizmams išgyventi gali padėti net spalva. Pavyzdžiui, Lietuvojè gyvenantis paukštis slanka yra tikras spalvinio prisitaikymo meistras: išsiskiria ruda spalva su juodais dryžiais, o margu plunksnų raštu tiesiog susilieja su miško paklote, kur peri. Plėšrūnams itin sunku pastebėti prie žemės prigludusią slanką (3.5.1 pav.).

Kitas įdomus paukščių prisitaikymo būdas – jų snapų forma. Ar pastebėjote, kad gandras turi visai kitokį snapą nei žvirblis ar vanagas? Snapo forma priklauso nuo maisto, kurį paukštis lesa. Vanagui ar suopiui daug lengviau plėšyti grobį, kai turi smailų lenktą ir stiprų snapą. Gandrui maisto ieškoti padeda ilgas snapas, juo jis pievose, balose ieško žuvų, varlių ar vabzdžių. Žvirbliai, be vabzdžių, dar lesa daug sėklų, grūdų. Kad galėtų išlukštenti sėklas, jiems reikia mažo, bet tvirto snapo (3.5.2 pav.).

3.5.2 pav. Paukščių snapų įvairovė

Kitas įdomus organizmo prisitaikymo pavyzdys yra augalų sėklų prisitaikymas plisti. Štai klevo sėklas perneša vėjas, todėl jos turi specialius sparnelius, kuriais gali būti toli pernešamos. Kiaulpienių sėklos turi skristukus. Kitas sėklas perneša vanduo, taigi jos yra lengvos ir neskęsta vandenyje. O kai kurias sėklas perneša gyvūnai, pavyzdžiui, varnalėšų žiedynai turi kabliukus, jais užsikabina už gyvūnų kailio. O kartais sėklos slepiasi skaniuose vaisiuose, pavyzdžiui, šermukšniuose, juos sulesa ir jų sėklas perneša paukščiai (3.5.3 pav.).

3.5.3 pav. Sėklų prisitaikymas plisti

Augalai taip pat prisitaiko ir gyvena jiems palankiomis sąlygomis. Pavyzdžiui, vieni augalai labiau mėgsta saulės šviesą nei kiti. Šviesomėgiams augalams priklauso ąžuolai, pušys, pievų žolės. Tokių augalų lapai būna storesni, jie auga atviresnėse vietose. O paparčiai, pakalnutės labiau mėgsta pavėsį. Jų lapai būna didesni ir plonesni.

Dar vienas prisitaikymo pavyzdys – lapų mozaika. Kad lapai gautų daugiau šviesos, jų išsidėstymas gali kiek pakisti, lapkočiai išaugti nevienodo ilgio ir pasisukti. Lapų išsidėstymas vienoje plokštumoje, kad vienas kitam neužstotų šviesos, vadinamas lapų mozaika.

Norėdami išlikti ir daugintis, kai kurie organizmai stengiasi būti panašūs į kitus gyvuosius organizmus arba negyvosios gamtos objektus. Toks mėgdžiojimas vadinamas mimikrija.

Pavyzdžiui, žiedmusė, nors negelia ir nekelia jokio pavojaus, savo spalvomis labai primena vapsvą – turi geltonus ir juodus dryžius ant pilvelio (3.5.4 pav.). Plėšrūnai jos saugosi, nes supainioja su skaudžiai geliančia vapsva.

Panašiai nutinka ir su baltažiede notrele. Šio augalo vengia ir kai kurie žoliaėdžiai gyvūnai, ir žmonės, o tai padeda augalui išgyventi. Bet kodėl gyvūnai taip elgiasi? Baltažiedės notrelės lapų forma labai primena dilgėlę. Nors nedilgina, bet puikiai apsisaugo.

Kai kurie drugeliai sparnų rašte turi akis primenančius piešinius, kad išgąsdintų plėšrūnus. Lietuvojè dažnai matome drugelį spungę, turintį akių formos raštus ant sparnų (3.5.5 pav.).

Daugelio organizmų gyvenime laukia sunkus išbandymas – žiemà. Jos metu ne tik labai atšąla, būna sunku rasti maisto, bet ir tampi daug labiau pastebimas plėšrūnams miške ir ant sniego. Organizmai yra įvairiai prisitaikę išgyventi šį metų laiką.

Kai kurie gyvūnai migruoja.

Migrãcija – tai gyvūnų kėlimasis iš vienos vietos į kitą.

Turbūt geriausias to pavyzdys yra paukščiai, nors gamtoje migruoja net banginiai ir drugeliai. Lietuvojè rugpjūčio 24 d. minimas šv. Baltramiejus, kai baltieji gandrai patraukia į pietus. Išskrenda žiemoti kur šilčiau – į Ãfrikos žemyną, nes pradeda trūkti maisto.

Kiti gyvūnai renkasi žiemos miegą. Pavyzdžiui, ežiai užmiega spalį ar lapkritį, o pabunda kovą ar balandį. Tuo metu nejuda, sulėtėja medžiagų apykaita, kvėpavimas ir nukrinta kūno temperatūra. Miegodami jie nesimaitina, o naudoja kūne sukauptas maisto atsargas.

Tikros miegojimo čempionės yra miegapelės – jos net vardą gavo dėl savo pomėgio snausti. Jos gali miegoti net 7–8 mėnesius per metus: įminga rugsėjį ar spalį, o keliasi tik jau viskam sužaliavus gegužės mėnesį.

Dar kiti gyvūnai nei migruoja, nei užmiega, taigi, jiems reikia išmokti prisitaikyti prie gyvenimo žiemą. Vienas iš tokių būdų – kūno dangos ar spalvos pakeitimas. Lietuvojè gyvenantis baltasis kiškis vasarą turi rudai pilką kailiuką (3.5.6 pav.), o žiemą pakeičia baltu (3.5.7 pav.), kad susilietų su sniegu ir nebūtų taip lengvai pastebimas plėšrūnų. Be to, žieminis kailis yra šiltesnis, su tankesne povilne. Net pilkasis kiškis, kuris vasarą būna gelsvai rudas, žiemą pašviesėja ir tai padeda jam geriau išgyventi žiemą.

1. Adaptacija – tai organizmų prisitaikymas prie gyvenamosios aplinkos.
2. Organizmai gali prisitaikyti prie aplinkos savo forma ir spalva.
3. Mimikrija – organizmų prisitaikymas prie aplinkos apsimetant kitais organizmais arba supanašėjant su jais.
4. Kad ištvertų žiemą, gyvūnai arba migruoja, arba užmiega žiemos miegu, arba keičia kūno dangą ar spalvą.