Simonas Daukantas
Simonas Daukantas (1793–1864) gimė Kalviuosè (Skuõdo r.), eigulio šeimoje. Baigęs Žemaičių Kalvarijoje mokyklą, pėsčiomis iškeliavo į Vilnių ir įstojo į universitetą. Studijavo teisę ir istoriją. Po studijų dirbo Rygõs miesto magistrate, kur galėjo prieiti prie kryžiuočių kronikų, vėliau persikėlė į Peterburgą, dirbo Senato archyve, kuriame buvo saugoma Lietuvos Metrika, t. y. Lietuvõs Didžiõsios Kunigaikštỹstės dokumentai. Taigi jis visur kaupė medžiagą savo istorijos veikalams.
Peterburge S. Daukantas išbuvo iki 1850 m., kol ištarnavo pensiją, paskui grįžo į Lietuvą. Apie jį buvo susitelkęs lietuvių šviesuolių būrelis, kuris rūpinosi ugdyti lietuvių kultūrą. Peterburge S. Daukantas bendravo ir su tuo metu Dvasinėje akademijoje dėsčiusiu M. Valančiumi. Užsimezgė šių dviejų bendraminčių draugystė. Kai 1850 m. M. Valančius tapo Žemaičių vyskupu ir Varniuose sukūrė lietuvių kultūros centrą, jis pasikvietė ir iš Peterburgo grįžusį S. Daukantą, žadėjo jam geras gyvenimo ir darbo sąlygas. Vis dėlto S. Daukantas po konflikto su M. Valančiumi paliko Varniùs ir prieš mirtį persikėlė į Papilę, kur jį prižiūrėjo kunigas Ignotas Vaišvila. Šis ir palaidojo istoriką. Ant jo antkapio užrašė: „Čia guli kūnas Simano Daukanto, raštininko, vargo pelės...“, kuris visą gyvenimą „vienutiniai žemaitiškai“ rašė „dėlei naudos vientaučių“. S. Daukantas lietuvių kultūroje tapo svarbiu tautai pasiaukojusio žmogaus simboliu.
Dar mokydamasis Vilniaus universitete S. Daukantas parašė pirmąją Lietuvos istoriją lietuvių kalba „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“ (išleista tik 1929 m.), vėliau, gyvendamas Rygojè ir Peterburge, – didžiausią savo veikalą „Istorija žemaitiška“. Jam gyvam esant išspausdintas tik vienas veikalas – „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ (1845). Šią knygą galima laikyti pirmąja Lietuvos kultūros istorija, nes joje rašoma apie senovės lietuvių tikėjimą, papročius, buitį, karybą.
S. Daukantas istorijos veikaluose romantiškai aukština Lietuvos praeitį. Nors remiamasi gausiais istoriniais faktais, autoriui svarbu, kad skaitytojas neliktų abejingas. Pasakojant apie praeities įvykius, jam rūpi paliesti ir svarbias to meto problemas: buvę laisvi žmonės dabar virtę suvargusiais baudžiauninkais, o aukštuomenė išlepusi, atsisakiusi savo papročių, kalbos. Tik lietuvių kalba „it žalia bruknelė, nuo speigų apšarmojusi, lig šiai dienai tebežaliuoja, kaipo ženklas viso to buvusio“.
S. Daukanto siūloma Lietuvos istorijos samprata artima švietėjiškam požiūriui į praeitį: iš pradžių būta idealios visuomenės, kuri, prasidėjus kryžiuočių antpuoliams, pamažu prastėjo. Nuosmukis apėmė ir visuomenės gyvenimą (įsigalėjo nelygybė), ir moralę (sugedo papročiai, dingo Lietuvos vyrų stiprybė, kunigaikščiai vaikėsi asmeninės naudos), pamažu prarasta kultūrinė ir politinė nepriklausomybė.
S. Daukantas pabrėžia senovės lietuvių artumą gamtai, ypač glaudų ryšį su giria – tai patys tikrieji jų namai, tvirtovė, klėtis. Istorikas nesiūlo grįžti į senuosius laikus, jo idealas – jau nebe laukinė, bet dar civilizacijos neišlepinta visuomenė. Vis dėlto S. Daukantas aiškiai suvokia tautos vaidmenį istorijoje ir su romantikui būdingu entuziazmu siekia atgaivinti tai, kas amžiams bėgant buvo prarasta, užmiršta, bet dabar laukia prikėlimo.
Taigi S. Daukanto veikloje pinasi švietimo ir romantizmo idėjos. Jo istorijos veikalai skirti platiems skaitytojų sluoksniams – tai pirmieji lietuviški pasaulietinės tematikos prozinio pasakojimo pavyzdžiai.
BŪDAS SENOVĖS LIETUVIŲ, KALNĖNŲ IR ŽEMAIČIŲ (ištraukos)
[Lietuvos girios senovėje]
Kas aprašys kalnėnų ir žemaičių senovės girias, kokias anie atsidanginę į tą kraštą rado, kurios be kokių tarpkrūmių, vienu lieknu it jūra niūksojo; nesgi šios dienos girių ir pievų vietoje angis girios trakšojo, o tarp jų jau versmėtos kirbos burgėjo, jau ežerai tyvuliavo. Neišžengiamys pušynai, eglynai, beržynai, ąžuolynai, nuo amžių amžiais suaugę, niūksojo ir visi vienų viena giria buvo, upėmis tiktai ir upeliais išvagota, nes ir tos pačios upės ir upeliai perkaršusiais medžiais užvirtę, kuriuos pavasario ar rudenies tvanai tevokė, o jei kurių tenai smarkūs sriautai nestengė pakušinti, tie mirkdami vandeny į plieną pavirtę, jau apdumiami smiltimis, jau nudumiami nuo amžių amžių žlugsojo it akmenys, kurių žilą karšatį dar apyniai, alksnių ir karklų šakose vydamies, pavandeniais išsisvarstę, savo spurganotais vainikais klėstė; visas kraštas viena giria niūksojo, į kurios tankmę ne vien gyvulys, bet ir žmogus negalėjo įlįsti. Nuo audrų ir vėtrų sankritos gulėjo ant kita kitos suraizgytos; pražilę ąžuolai, eglės, beržai, pušys, vinkšnos, skroblos, uosiai, klevai puvo ant kits kito nuo karšaties išvirtę, žemę krėsdami augantiems ant savęs sūnums ir dukterims, keliais klėbiais jau neapkabinamoms. Lazdynai, alksnynai, blendynai ir kiti žarynai it apyniai ant tvorų, taip ir šie ant jų kamienų ir stuobrių augdami ramstės ir kalstės. Žmogus tenai žingsnio žengti negalėjo, bet ropoti turėjo per gulinčias drūktas drūktesnes sankritas, jau nuo karšaties, jau nuo vėtrų, kaip sakiau, raizgiai sudribusias, tarp kurių apatiniosios puvo, į žemę smegdamos, o viršuojės trešo, kita kitą sluoguodamos; ir taip keleivis keliaudamas ropojo pirma ant pavirtusios pušies, o nuo tos ant jos gulinčio beržo ar ąžuolo. Dar metuose 1564–6, abelnajai pamierkai esant, daugioje vietoje kamarninkai pačiuose Žemaičiuose paliko girias nemieruotas dėl to vien, jog žmogus tenai įlįsti ir su kirviu nieko padaryti neišgalėjo. Žolės tenai nebuvo, tiktai atvašos ir atželos viena antrą smelkdamos augo. Liemeningos eglės, pušys, klėbiais neapkabinamos, per kita kitą į padanges mušės, kurių viršūnių atsivertęs nepriregėsi; pražilę ąžuolai, šimtais metų savo amžių lykuojantys, savo barzdotomis šakomis tarsi viens kito karšatį ramstantys. Liepynuose, beržynuose tas pats buvo, kuriuose klevai, vinkšnos ir skroblos augdamos tarsi jas nuo kita kitos skaidė, idant į vieną nesuaugtų. Trumpai sakant, vienur kuplūs pušynai it nendrynai, kitur tankūs eglynai it kanapynai niūksojo, o tarp jų kuokštai beržynų, liepynų, klevynų, ąžuolynų, apušrotų joriavo it vilnys, į padebesius mušdamos. Keleivis keliaudamas vilkų ar meškų suletentu taku keliavo, nesgi vieškelio tenai nebuvo: perskyrą tarp dienos ir nakties tiktai tenumanė nuo bičių gaudesio, šovose siuvančių ar po medžių žiedus ūžiančių: dieną saulės, o naktį žvaigždės ir delčios per lapus neregėjo, nesgi visur tenai amžina naktis viešpatavo; lapui iškritus ar žiemą keleiviai nuo žvaigždžių kelią tesekė, nesgi paklydusiam upeliai ir žvaigždės vadovu tebuvo. Jau pragyvenus tenai, nuo gaidžio ar šunies balso namus savo tegalėjo atsekti. Darganoms dergiant, lytums čežant, tenai nenučiuši, negut nuo medžių rasos jei sudrėksi; todėl neišžengiamos balos ir versmės, nuo saulės spindulio neužgaunamos, nuo amžių burgėjo, kurios, ir visų didžiausioms giedroms spiginant, niekados neišdžiūvo. Žiemos tenai nebuvo, nesgi sniegas negalėjo įsnigti, ir jei kur pūgos ir pusnys kame ne kame nuo medžių įkratė, tas pats tenai ilgainiui gaišo. Žmogus su gyvuliu niekaip negalėjo įeiti, nesgi, kaip sakiau, nė kokio kelio nebuvo; todėl žiemos laiku šunis užkinkę važinėjos upeliais, nuo ko tuo senu įpratimu šiandien dar ankštą kelelį per girią šunkeliu vadina: kaipogi jų šunys it kumeliai dar kudloti ir kelią namo sekė, ir nuo žvėrių patį keliaujantį gyniojo. Todėl visų pirmieji gyventojai paupiuose tegalėjo įsikurti jau dėl kelio, jau dėl mitalo, nesgi, stokojant žvėrių ir paukščių, žuvimis galėjo misti, o kelio nesant upe ar upeliu namus savo pasiekti.
<...>
Kožnas čia numano, jog tos girios buvo jiems ne vien pirmąja pastoge ir uždanga nuo žiauraus oro, bet dar klėtimis visų jų turtų, kuriose pavalga, apdaras ir lobis buvo paklėstas. Bitės buvo jiems visų naudingiausiais girių gyvuliais, nesgi nešė medų ir vašką į dreves; iš medaus darė midų, o vašką tankiai leido į svečią šalį: kaipogi metuose dar 1467 išleido į svečią šalį du tūkstančiu pundų vaško. Prašaleitis, Žemai̇čiuose gyvenęs dar metuose 1540, sako, jog visame pasauly nesą taip didžiai balto medaus kaip Žemai̇čiuose, ką vardai patys – bičiulis, bitkopis, bitininkas, vaškininkas stigavoja, o įstatymai Lietuvos apie dreves tą aiškiai rodo. Giriose taip pat augo apyniai, kuriuos paupiais rinko ne vien dėl savęs alui ir midui daryti, bet dar atmenamai vežė į mugę parduoti; tarp kitų medės apynojų yra metuose 1456 garsiais minavojamys Žemaičiuose apygardų – Skirsnemunės, Pamūšio, Jõniškio; mėsa paukščių ir žvėrių patys maitinos, o nuo speigų ir darganų jų kailiais dangstės ir siaustės; <...> Visi tie daiktai taip didžiai reikalingi žmogaus gyvenime, jog be jų niekaip negalėjo gyvuoti, ne kame kitur, tiktai tose giriose, tebuvo gaunami. Ir taip aiškiai anie regėjo, jog girios jiems šimtą kartų daugesniai naudingų gyvulių ir paukščių bei putnių augino ir lesino, ne kaip patys galėjo su didžiu vargu galvijus į savo namus įsteigti. Kas dar yra didesniu, girios juos šildė ir ne vien nuo bjaurių darganų, lytų ir speigų bei vėtrų, bet ir nuo pačių neprietelių glemžė: kaipogi, kad kitas tautas pilys, kalnai ir jūros nuo neprietelių gyniojo, tad žemaičius ir kalnėnus, arba aukštėjus, traškančios girios ir versmės dangavo.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Koks senovės girių paveikslas kuriamas, su kuo jos lyginamos?
- Kur ir kaip gyveno pirmieji gyventojai – senovės kalnėnai ir žemaičiai?
- Šioje ištraukoje S. Daukanto požiūris į senovės girią yra dvejopas: švietėjiškai racionalus, kai kalbama apie ūkinę naudą, ir romantiškai pakylėtas, pabrėžiantis senosios girios paslaptingumą, netgi savotišką mistiškumą. Raskite šiuos du požiūrius iliustruojančių citatų.
- Kaip interpretuotumėte neįžengiamos girios vaizdą? Ką reiškia ši metafora?
- Kodėl pasakotojas teigia, kad miškas buvo visų lietuvio turtų klėtis?
- Apibūdinkite S. Daukanto stilių. Gramatiškai ir stilistiškai išnagrinėkite antrą ištraukos sakinį. Kuo savitas kalbėjimo būdas?
Tiriame
Patyrinėkite S. Daukanto veiklą ir pasirenkite pristatyti jį kaip šviesuolį, kuris siekė nuveikti kiek galima daugiau lietuvių kultūros labui.
Rašome
Parašykite trumpą esė apie S. Daukantą. Pavadinimą sugalvokite patys arba pasirinkite iš siūlomų.
- Nesibaigianti Simono Daukanto darbų diena
- Vargo pelė ar kultūros herojus?
- Mūsų Herodotas