„Pavasario balsai“
TAIP NIEKAS TAVĘS NEMYLĖS
Jau niekas tavęs taip giliai nemylės,
Kaip tavo nuliūdęs poeta!
Ar kas ir kančių tiek pakelti galės
Tiktai dėl tavęs, numylėta?
Kiek ašarų jam išriedėjo griaudžių,
Kieksyk kaip žvaigždė sidabrinė
Per kiauras naktis nesumerkė akių,
Kai uždegei jauną krūtinę!
Kas suteikė tau, numylėta-graži!
Tą įstabią slaptąją galią,
Kuria į dausas jojo dvasią neši;
Vėl dega jam norai atšalę!
Daug žemės puikių ir gražių dukterų
Jo širdį pavergti norėjo:
Dėl dainų-žiedų, dėl eilių įkvėptų
Ir auksą, ir vardą žadėjo.
Tau puikūs pečių neapsupo šilkai,
Tu proto netemdai gražybe, –
O tu tik viena širdies raktą radai
Skaisčia savo skausmo gilybe!
Bet jam tos negaila jaunystės giedros,
Kad skausmo širdis nesuprato;
Nes veidu žydros užtekėjai aušros,
Ir naują pasaulį jis mato.
Tada tai jo gema pirmoji giesmė,
Liūdnesnė už girių ošimą,
Nes švieti jaunam kaip aukštybių žvaigždė
Ir šventą neši įkvėpimą.
Pasklido giesmė po tą šalį toli,
Kur Nemuno vandenys bėga;
Pažino tave ir pamilo visi:
Ir rūmai, ir sodžių sermėga.
Poetams kitiems numylėta ranka
Iš liaurų vainiką nupynė,
Tu jį nors atmint ar atminsi kada?
Tu, jo numylėta t ė v y n e!
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Kaip save įvardija kalbantis žmogus? Kuriuo asmeniu jis kalba apie save? Kuo tai svarbu?
- Atidžiai perskaitykite 1–6 posmus.
- Kokius meilės lyrikos elementus atpažįstate eilėraštyje?
- Meilė eilėraštyje idealizuojama, svarbi pati jausmo adoracija, o ne konkretus mylimosios paveikslas. Jis čia apibendrintas, daugiau kalbama apie numylėtosios ypatingumą. Kuo ji nepaprasta, kitokia? Kokiomis galiomis apdovanota?
- Lyriniame pasakojime galima užčiuopti subjekto gyvenimo punktyrą. Patyrinėkite, kokie veiksmažodžių laikai vartojami, ir aptarkite, kas buvo praeityje, kas vyksta, tęsiasi, jaučiama dabartyje ir kas nuspėjama ateityje.
- Kaip meilė pakeitė subjekto gyvenimą?
- Ir mylimoji, ir jos įkvėptas jausmas siejami su skausmu, kančia. Kodėl skausmo patyrimas yra svarbus? Kaip atskleidžiama jo vertė?
- Remdamiesi paskutiniais trimis posmais, paaiškinkite, kuo tampa meilės tėvynei įkvėptas subjektas.
- Kaip priešpaskutiniame posme nusakyta giesmės galia? Kas metonimiškai įvardijama kaip rūmai ir sodžių sermėga?
- Poeto figūra įvedama pirmame posme. Jis apibūdinamas emociniu epitetu nuliūdęs, nors liūdesio priežastis neaiški. Kituose eilėraščio posmuose raskite atsakymą ar atsakymus, kodėl liūdi poetas, kokių abejonių jam kyla.
- Šis eilėraštis, iš pradžių vadintas „Jo pirmoji meilė“, „Pirmoji meilė“, buvo dedamas „Pavasario balsų“ pradžioje kaip programinis kūrinys. Bet kas yra numylėtoji, poetas atskleidžia tik pabaigoje. Pasvarstykite, ko šitokiu būdu siekiama. Kuo skirtųsi eilėraščio interpretacija, jei paskutinių dviejų posmų nebūtų?
- XIX a. pab., kai dar tik formavosi bendrinės kalbos normos, nelengva buvo rasti žodžių komplikuotam jausmų pasauliui atskleisti. Poemos „Tarp skausmų į garbę“ pratarmėje Maironis prisipažįsta: poemos „rūbai pasirodys dar šiurkštūs ir stori, eisena gana sunki. Bet neužmirškite, broliai, jog einu keliu visai nauju ir neišmintu, jog lietuviškas liežuvis ypatingai poezijoje visai dar neišdirbtas, ir ant vieno sakinio reikia ne kartą rymoti ilgomis valandomis, iki išrandi atsakantį išreiškimą savo mislies“. Todėl poetas nuolat taisė eilėraščius, ieškojo tikslaus ir taisyklingo žodžio, siekė nepriekaištingo frazės skambesio.
Palyginkite skaityto eilėraščio pirmuosius posmus su tuo variantu, kuris išspausdintas pirmame „Pavasario balsų“ leidime 1895 metais. Aptarkite ryškiausius taisymus, pasvarstykite, kur redaguota lingvistiniais, kur meniniais tikslais.
Taip niekas tavęs nemylės
Teip niekas tavęs jau giliai nemylės,
Kaip tavo apleistas poėta!
Nieks skausmo jau tiek niekados nekentės,
Kiek jis dėl tavęs, numylėta!
Kiek ašarų kęsdams išliejo graudžių!
Kiekkart kaip žvaigždė sidabrinė
Par kiauras naktis nesumerkė akių,
Kad uždegei jam tu krūtinę!
Kas suteikė tau, numylėta-graži!
Tą įstabią, paslapčią galę,
Jog savo dvasia jį iš miego keli,
Jog kaista jam jausmai atšalę?
Daug žemės puikių ir gražių dukterų
Jo širdį pasavint norėjo;
Už žiedus giesmių, už gražybę balsų
Ir auksą, ir vardą žadėjo.
Tau puikūs pečių neapsupo šilkai,
Tu proto netemdai gražybe, –
O tu, tu tiktai širdies raktą radai
Stačia savo skausmų gilybe!
POEZIJA
Išvydau ją, kai vakarinė
Žvaigždė skaisčiai danguos mirgėjo,
O marių erdvė begalinė
Nuo pilno mėnesio tviskėjo.
Gamtos ramumo ir svajonės
Zefyro nedrumstė dvelkimas;
Ramiai ilsėjos vargo žmonės,
Padangiais skrido Serafimas.
Išvydau ją ant marių krašto:
Skruostai kaip marmuras išbalę;
Iš jos akių skaičiau be rašto
Tylaus ilgėjimos begalę.
Gamtos ramumas neramino
Jos iškentėjusios krūtinės;
Nuo žemės ašarų vadino
Sesutę žvaigždės sidabrinės.
Iš lūpų skundo negirdėjau,
Tiktai jaučiau jos širdį baugią
Ir netikėtai pamylėjau
Našlystės mano liūdną draugę.
O ji, padavusi man lyrą,
Į tą užburtą vedė šalį,
Kur takas ašaromis byra,
Kuriuo retai kas eiti gali.
Gražybių paslaptis nurodžius,
Ji širdį man jausmingą gvildė;
Jai stebuklingus davė žodžius
Ir ausį dainomis pripildė.
Gražus regėjimas prapuolė,
Ir kraujas gyslose sustingo!..
O vis negal širdis-varguolė
Užmiršti veido paslaptingo.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Eilėraštyje pasakojama apie paslaptingą susitikimą su ja. Kur šis susitikimas įvyksta – tikrovėje ar subjekto vaizduotėje? Atsakymą pagrįskite tekstu.
- Iš pirmų 9 eilučių išrinkite erdvės ir laiko nuorodas. Rišliai aprašykite, kokiomis aplinkybėmis ji pasirodo subjektui. Remdamiesi eilėraščio pavadinimu, ją vadinkite poezijos įkvėpėja – mūza.
- Apibūdinkite mūzą.
- Iš 3–5 posmų išrinkite žodžius ir frazes, kuriančias mūzos paveikslą.
- Su bendraklasiais aptarkite metaforų, palyginimų (pavyzdžiui: sesutė žvaigždžių sidabrinių, našlystės draugė ir kt.) prasmes.
- Kokie dvasiniai ryšiai sieja poetą ir jo įkvėpėją?
- Kokių galių turi mūza?
- Keliais rišliais sakiniais sukurkite mūzos, poezijos įkvėpėjos, paveikslą.
- Koks eilėraštyje atsiskleidžia lyrinis subjektas – poetas? Kuo jis romantiškas?
- Kas šiame eilėraštyje pasakoma apie poeziją, jos kūrybą?
- Eilėraščiuose „Taip niekas tavęs nemylės“ ir „Poezija“ atskleidžiami skirtingi poetinės kūrybos šaltiniai. Aptarkite juos.
Poeto ir poezijos tema
Kuriantį žmogų visada domina bendrieji kūrybos klausimai: kas yra kūryba, iš ko ji kyla, kam ji? Maironis irgi mąstė apskritai apie literatūrą ir apie savo kūrybą, poetui rūpėjo jos likimas.
Eilėraščiuose „Taip niekas tavęs nemylės“ ir „Poezija“ Maironis atskleidžia poetinio įkvėpimo šaltinius. Viename eilėraštyje tai – meilė tėvynei, kuri atrakina širdį „skaisčia savo skausmo gilybe“, kitame – estetinis išgyvenimas, idealaus, užburto pasaulio atsivėrimas, kūrybos stebuklas, patiriamas įkvėpimo akimirką.
Patriotinių jausmų įkvėpta poezija vienija tautą, tampa jos savastimi, bet ir pati yra maitinama tautos kultūros, istorijos. Maironiui svarbu „Išgirsti nors vieną, bet gyvą žodelį / Iš senųjų laikų“ („Aš norėčiau prikelti“). Būtent remdamasi savo tautos dvasia, kuri gyva kalboje ir kultūroje, gali augti ir skleistis individuali kūryba – tokia yra romantikų nuostata. Ją išreiškė A. Mickevičius (prisiminkite „Vėlinių“ III dalies poetą), jai skleistis buvo palanki ir tautinio atgimimo aplinka.
Antra vertus, romantikai iškėlė kūrybinės vaizduotės galią, įkvėpimo svarbą. Dieviškasis įkvėpimas išskiria poetą iš minios, atveria jam pasaulio paslaptis. Aukščiausiojo valia poetui leista patirti „aukštus, dangiškus jausmus“ („Taip maža paramos“). Kelias į stebuklingą poezijos pasaulį yra ypatingas – juo „retai kas eiti gali“. Tai sunkus kelias – kūrėjas dažnai lieka vienišas ir nesuprastas, bet jo skausmą atperka nujautimas, kad įkvėpta giesmė lemia amžiną garbę. Maironis jau kelio pradžioje pranašiškai nujautė: „Maironis bus giesme garsus!“ (poema „Tarp skausmų į garbę“).
Kūrėjo išskirtinumo ženklai – jausminga širdis ir svajonės, vedančios už šio pasaulio apybrėžų, į užburtą grožio šalį:
Kai ne kartą sunku,
Skųsčiaus lūpų kraštu,
Kam širdį Aukščiausias man davė?
O tačiau juk be jos
Ant šios žemės karčios
Poetai negims nesapnavę.
Apie idealybės ilgėjimąsi Maironis yra užsiminęs ir laiškuose:
Monotoniškame, kartais ir pilkame žmogaus gyvenime būna valandėlių, deja, per trumpų, kai tau švysteli kažkoks naujas spindulys, atskrenda kažkoks šnibždesys iš nežinomos, tolimos, šviesios šalies. Valandėlei pabusi ir imsi ilgėtis kažko... ko nėra čia, pasaulyje, geriau suprasi savo aukštesnį, kilnesnį negu šis žemiškasis, diena iš dienos, laikinas gyvenimas, pajusi savyje lyg kokį naują atgimimą, naujas jėgas. Ach, kad tai nebūtų vylingas sapnas arba apgaulingas regėjimas, kuris taip greitai išnyksta drauge su tuo širdies skausmu, lyg arfos stygai nutrūkus.
Iš laiško Onai Malakauskaitei-Edelienei,1897 m. lapkričio 4 d.
Poeto misija be galo svarbi. Jo kūryba susijusi su skausmu, kančia, bet ji ramina, guodžia, neša išganymą kitiems („Poeta“). Poezija turi ir kitą svarbią paskirtį – vienyti, kelti tautą. Romantinis poeto pranašo (A. Baranausko kūryboje – keliavedžio) vaidmuo neretai verčia pamiršti asmeninės egzistencijos rūpesčius, gyventi bendrais tautos reikalais. Tokia nuostata būdinga daugeliui XIX a. tautinio atgimimo kūrėjų.
Taigi, pasak Vandos Zaborskaitės, „Maironis sukuria romantinę poeto ir kūrybos mitologiją, kuri išreiškia lietuvių literatūros modernėjimą ir jos įsijungimą į romantizmo tradiciją“.
MANO GIMTINĖ
Ten, kur Nemunas banguoja
Tarp kalnų, lankų,
Broliai vargdieniai dejuoja
Nuo senų laikų.
Ten močiutė užlingavo
Raudomis mane,
Į krūtinę skausmą savo
Liejo nežinia.
Girios ūžė ten, minėjo
Praeities laikus,
Kai lietuvis netikėjo,
Jog belaisviu bus.
Ten apleistos pilys griūva
Ant kalnų aukštai;
Milžinų ten kaulai pūva,
Verkia jų kapai.
Ten užaugau, iškentėjau
Aš kančias visas
Ir pamėgau, pamylėjau
Vargdienių dūmas.
O tos dūmos vargdieninės
Griaužia kai kada,
Tartum rūdys geležinės
Amžina žaizda.
KUR BĖGA ŠEŠUPĖ
Kur bėga Šešùpė, kur Nẽmunas teka,
Tai mūsų tėvynė, graži Lietuvà;
Čia broliai artojai lietuviškai šneka,
Čia skamba po kaimus Birutės daina.
Bėkit, bėkit, mūsų upės, į marias giliausias!
Ir skambėkit, mūsų dainos, po šalis plačiausias!
Kur rausta žemčiūgai, kur rūtos žaliuoja
Ir mūsų sesučių dabina kasas,
Kur sode raiboji gegutė kukuoja,
Ten mūsų sodybas keleivis atras.
Kur žemčiūgai, žalios rūtos, kur raiba gegutė,
Ten tėvynė, ten sodybos, ten sena močiutė.
Ar giedros išaušta pavasario dienos,
Ar krinta po dalgiu žvangučiai lankos,
Ar dreba nuo šalčio apleistos rugienos, –
Mums savo tėvynė graži visados.
Ar pavasaris išaušta, ar kaitri rugpjūtė,
Tu gražiausia, maloniausia, Lietuva-matute!
Ar šviečia mums saulė, ar orai aptemę,
Tu mūsų brangiausia prabočių šalis!
Čia prakaitu mūsų aplaistyta žemė,
Čia tiek atminimų atranda širdis!
Ar laiminga, ar varguose, visados tu miela,
Atminimais taip turtinga ir brangi kaip siela!
Čia Vytautas didis garsiai viešpatavo,
Ties Žálgiriu priešus nuveikęs piktus;
Čia bočiai už laisvę tiek amžių kariavo;
Čia mūsų tėvynė ir buvo, ir bus.
Čia, kur Vytautas Didysis mus ir Vilnių gynė,
Bus per amžius, kaip ir buvus, Lietuvõs tėvynė!
Apsaugok, Aukščiausis, tą mylimą šalį,
Kur mūsų sodybos, kur bočių kapai!
Juk tėviška Tavo malonė daug gali!
Mes Tavo per amžius suvargę vaikai.
Neapleisk, Aukščiausis, mūsų ir brangios tėvynės,
Maloningas ir galingas per visas gadynes!
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Suformuluokite eilėraščių temas. Aptarkite vartojamų gimtinės ir tėvynės sąvokų reikšmes.
- Išrinkite gimtinės ir tėvynės erdvės nuorodas. Kokie kraštovaizdžio elementai yra svarbiausi tėvynės Lietuvõs ženklai? Kuo jie svarbūs?
- Ar esama individualios aplinkos – savų namų, gimtųjų vietų – detalių? Pamąstykite, kodėl jos (ne)svarbios.
- Kas dar, be kraštovaizdžio, įeina į tėvynės sąvoką?
- Kokie žmonės minimi eilėraščiuose? Koks subjekto santykis su jais?
- Kokia bendra patirtis jungia gimtinės, tėvynės žmones?
- Eilėraščio „Mano gimtinė“ subjektas prisipažįsta: „Ten užaugau, iškentėjau / Aš kančias visas.“ Kas dar verkia, dejuoja, kenčia? Kokios skausmo priežastys? Kuo ši patirtis vertinga subjektui?
- Kaip kalbantysis išsako savo santykį su gimtine, jos praeitimi ir dabartimi? Kas žadina jo patriotinius jausmus? Kodėl jie – tiek bendruomenės, tiek individo vertybė?
Tėvynės paveikslas
Tėvynės grožis, jos kraštovaizdis, skaudus jos likimas – svarbios Maironio kūrybos temos. Apskritai romantikai mėgo kraštovaizdį, jautė, kad jis lemia tautos charakterį ir kartu jį atspindi.
Kurdamas poetinį Lietuvos paveikslą, Maironis rėmėsi ir savo patirtimi, ir jau egzistuojančia literatūrine tradicija. Maironio tėvynė paprastai aprėpiama tarsi vienu žvilgsniu, kuriama plati panorama, lyg žmogus žvelgtų iš toli arba iš aukštai. Apibendrintame paveiksle išsiskiria upių juostos: banguojantis Nẽmunas, srauni Dubýsa, „susimąstęs tamsus Nevėžis“, Šešùpė, tamsios girios (daukantiškas neįžengiamų senovės miškų vaizdinys), kalnai, virš kurių aukščiausiai iškilę Šatrijà ir Medvėgalis. Kalnuotos Lietuvos vaizdą į kultūrinę atmintį įspaudė A. Baranauskas: „Kalnai ant kalnų, ė ant tų kalnų / Kalnai ir maži kalneliai“ („Dainu dainelę“).
Kalnų (net sesutės po kalnus dainuoja), dangaus („Graži tu savo dangaus mėlyne!“) vaizdai Lietuvos paveiksle įtvirtina aukščio, aukštumo matmenį. Tai, kas brangiausia Maironio poezijos žmogui, žymima didumo, aukštumo ženklu: „Čia Vytautas didis garsiai viešpatavo“; „Pelėsiais ir kerpe apaugus aukštai / Trakų štai garbinga pilis!“ („Trãkų pilis“) Lietuvà apibūdinama aukščiausiojo laipsnio epitetais: gražiausia, maloniausia, brangiausia, nes ji žmogui yra didžiausia vertybė. Virš tėvynės tik Aukščiausiasis, kurio maloningos globos meldžiama: „Apsaugok, Aukščiausis, tą mylimą šalį.“
Meilė tėvynei „Pavasario balsuose“ yra asmeniškai išgyvenamas ir kartu tautą vienijantis jausmas. Todėl Lietuvos paveiksle regimi dvarai ir sodžiai, sodybos, minimi „broliai artojai“, sesutės. Broliškumo (kraujo) ryšiai leidžia subjektui kalbėti visos tautinės bendruomenės vardu: „Tai mūsų tėvynė, graži Lietuva.“ Žmogus jaučia šiuos ryšius, žino, kad yra viena motina-tėvynė, viena kalba („broliai artojai lietuviškai šneka“) ir ja kuriama kultūra („Tėvynės dainos, jūs auksinės, / Be jūsų šąla mums krūtinės“, eil. „Tėvynės dainos“). Maironis įsitikinęs, kad kultūros kūrimas liudija tautos gyvybingumą ir lemia jos ateitį.
Į kraštovaizdį poetas įrašo ir herojiškos praeities palikimą: milžinų kapus, apleistas pilis, Trakùs, sostinę Vilnių. Nors garbingos istorijos ženklus laikas negailestingai naikina, gramzdina nebūtin, jie nuolat primena kovų už laisvę amžius, saugo tautos dvasią, istorinę patirtį. Svarbu pajusti, ką „prašneka širdžiai amžiais kerpėtas kapas“ („Praeitis“), mokėti išskaityti, kokias paslaptis slepia tie žilos praeities liudytojai. Tėvynės vargams jautrus lyrinis subjektas jaučia juose sutelktą ir atbudimo galimybę. Taigi kraštovaizdžio detalės tampa tautos būties ženklais, skatina su pasitikėjimu žvelgti į ateitį.
VILNIUS
Prieš aušrą
Antai pažvelki! Tai Vilnius rūmais
Dunkso tarp kalnų plačiai!
Naktis jį rūbais tamsiais kaip dūmais
Dengia! Jis miega giliai!
Kame tas garsas, kuriuo skambėjai?
Kame galybė ir pranokėjai?
Kur tavo, Vilniau, tie spinduliai,
Kuriuos skleidei
Lietuvai, mūsų tėvynei?
Negreit su saule išauš dar rytas!
Miega aplinkui naktis.
Tik kartais mėnuo, bailiai išvytas,
Iš debesų tenušvis…
Norėtum brangią išvysti pilį,
Kur garsūs amžiai užmigę tyli,
Kai Vilnius buvo mums kaip akis,
Kai švietė jis
Lietuvai, mūsų tėvynei.
Ko taip nuliūdai? Ko ant krūtinės
Ašara krinta griaudi?
Gailiesi, amžius didžius atminęs?
Praeitį brangią liūdi?
Žiūrėk, rytuose aušra jau teka;
Pabudę paukščiai pagiriais šneka;
Laikai juk mainos: slėgė pikti, –
Nušvis kiti
Lietuvai, mūsų tėvynei.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Pasidalykite darbą grupėmis ir išnagrinėkite kiekvieną posmą, neišleisdami iš akių ir eilėraščio konteksto (pirmas numeracijos skaitmuo reiškia posmą).
-
- Kokioje situacijoje įsivaizduojame lyrinį subjektą? Kam ir kaip jis kalba pradžioje?
- Kokie sakiniai sudaro pirmą posmo dalį (1–4 eil.)? Kokią kalbančiojo reakciją jie rodo?
- Kokia Vilniaus panorama kuriama pirmomis eilutėmis? Kokiomis metaforomis nusakoma miesto būklė? Aptarkite ją.
- Įrodykite, kad turinio ir raiškos požiūriu antra posmo dalis kontrastinga pirmajai.
- Į ką antroje dalyje kreipiasi subjektas? Kaip jis vertina praeitį?
- Kaip atskleidžiama buvusi Vilniaus gyvybė, aktyvumas?
- Kokią viltį žadina pagrindinių įvaizdžių priešpriešos?
-
- Kokie motyvai sieja pirmą ir antrą posmus?
- Apie ką antro posmo pradžioje susimąsto subjektas? Kodėl jam tai svarbu?
- Patyrinėkite posmo rimus. Kokias reikšmes išryškina rimuojami žodžiai?
- Kam kalba lyrinis subjektas? Kieno norus jis išsako?
- Pilys, protėvių kapai, piliakalniai, girios – poetui brangūs kraštovaizdžio elementai, kurie gali daug papasakoti apie garbingą tautos praeitį, nes saugo jos dvasią. Svarbu pajusti, mokėti išskaityti, kokias paslaptis slepia tie tolimos praeities liudytojai. Ar eilėraščio žmogus supranta jų kalbą? Atsakymą pagrįskite.
- Kaip suprantate palyginimą „Vilnius buvo mums kaip akis“?
-
- Kam lyrinis subjektas kalba trečiame posme? Kieno jausmus jis atskleidžia? Kas juos lemia?
- Kokiais epitetais idealizuojama praeitis šiame posme ir visame eilėraštyje?
- Eilėraščio pabaigoje kuriamas bundančios gamtos vaizdas. Kokius dabarties požymius išryškina 5–6 eilutės?
- Kaip komponuojamas trečias posmas, palyginti su pirmais dviem? Kuo tai svarbu?
- Pabaigoje autorius tiesiogiai susieja gamtos ir istorinį laiką, tautos istorijoje įžvelgia tam tikrą ciklą. Kas jį sudaro? Kokius istorijos laikotarpius nurodo gamtinės metaforos?
-
- Trys eilėraščio posmai baigiami vienodai: paskutinė eilutė kartojama, priešpaskutinės – susijusios semantiškai. Ką įtvirtina skaitytojo atmintyje kartojamos frazės? Kokias subjekto savybes jos pabrėžia?
- Kuo svarbi laiko slinktis eilėraštyje? Kokia istorijos samprata atskleidžiama?
- Suformuluokite pagrindinę eilėraščio mintį.
- Palyginkite šio eilėraščio ir „Trãkų pilies“ pabaigą: „Ir veltui dvasią raminti norėjau, / Aplinkui vien tamsią naktį regėjau.“ Kokias nuotaikas žadina griūvančios, apleistõs pilies ir miegančio miesto vaizdai, dabarties ir praeities kontrastai? Kodėl „Vilniuje“ optimistiškai mąstoma apie bėgantį laiką?
NEBEUŽTVENKSI UPĖS
Nebeužtvenksi upės bėgimo,
Norint sau eitų ji pamažu;
Nebsulaikysi naujo kilimo,
Nors jį pasveikint tau ir baisu.
Naujos idėjos – darbas ne vaiko:
Užtvenktos mėto audrų žaibus!
Nesustabdysi bėgančio laiko:
Vaikas tik trukdo amžių darbus.
Vyrai lietuviai, auštančią dieną
Mūsų nors sūnūs visgi išvys!
Griaukime amžiais užverstą sieną,
Norint gailėtųs jos beprotys!
Amžiais pavergta kelias tėvynė;
Jos atgimimą jaučia dvasia.
Ginkim, ką mūsų proseniai gynė!
Žadinkim brolius meile drąsia!
Ginkime kalbą, žemę, jos būdą!
Stokim į darbą kaip milžinai!
Laimina Dievas sėjamą grūdą,
Laimina vaisių: gema šimtai.
Kas vakarykščio sapno ieškotų,
Tam labą naktį galim užtraukt;
Svetimą rūbą kas dar nešiotų,
Tam nusibostų galo belaukt.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Pagrįskite, kad „Nebeužtvenksi upės“ – oratorinio tipo eilėraštis. Aptarkite, kokiomis aplinkybėmis įsivaizduojame kalbantį žmogų, kas jo adresatas, ko siekia kalbėtojas, kokias idėjas jis išsako.
- Kas būdinga oratorinei kalbėsenai (pvz., aiškumas, svarbiausių dalykų kartojimas, apibendrinančios alegorinės frazės ar kt.)?
- Kokiomis metaforomis kalbama apie tautinį atgimimą? Paaiškinkite tų vaizdų sąsajas, jų reikšmes.
- Kokie žmonės eilėraštyje vadinami vyrais, kokie – vaikais?
- Apibūdinkite vienos ir kitos grupės laikyseną „naujo kilimo“ laiku.
- Kokios vertybės siejamos su vyrais lietuviais? Kodėl kreipiamasi tik į juos?
- Kaip motyvuojama būtinybė įsitraukti į aktyvią veiklą?
- Kaip eilėraštyje suprantama kova, meilė? Kokios šių motyvų sąsajos?
- Neigiamos reikšmės veiksmažodžių vartojamos vienaskaitos antrojo asmens formos („nebeužtvenksi“, „nesustabdysi“), kalbama „tau“. Į vyrus lietuvius kreipiamasi „mes“ vardu. Ką išryškina „mes“ – „tu“ priešprieša?
- Kokią tautinio atgimimo programą skelbia kalbantysis? Kuo pagrįstas jo tikėjimas atgimimu?
- Apibendrinkite, kokį poeto požiūrį į tautos būtį, į tautiečius atskleidžia eilėraštis.
Tautinio atgimimo idėjos
Tautos atgimimą Maironis jaučia kaip esminių permainų laiką: po ilgų miego, apmirimo amžių tauta bunda aktyviai, prasmingai būčiai. Poetas tiki, kad ji įsijungs į laisvų Europos tautų bendriją. Didžiojo lūžio laikas – jau ne svajonė, o tikrovė („rytuose aušra jau teka“).
Džiaugsmingą patriotinių eilėraščių toną lemia pasitikėjimas pasaulio tvarka, Aukščiausiojo palaikoma teisingumo idėja. Apie tautos atgimimą Maironis dažnai kalba gamtos vaizdais. Asociacijos su tikslinga ir kryptinga gamtos kaita (po nakties visada išaušta rytas, po žiemos ateina pavasaris) įkvepia vilties. Žemdirbių kultūrai būdingą pasitikėjimą gamtos pasauliu, jo tvarka paremia ir krikščioniškoji mirties ir prisikėlimo idėja:
O tačiau Lietuvà
Tik atbus gi kada:
Ne veltui ji tiek iškentėjo!
Kanklių balsą išgirs,
Miegąs kraujas užvirs,
Nes Kryžius gyvatą žadėjo.
Mąstydamas apie tautinį atgimimą, Maironis pabrėžia ne vien savaiminį istorijos vyksmą („Nesustabdysi bėgančio laiko“), nes suvokia, kad tėvynės ateitis priklauso nuo pačios tautos. „Naujo kilimo“ laikas reikalauja žmonių susipratimo, ryžto, kurį įkvepia tėvynės meilė (romantiškai pasitikima jausmo galia). Maironio sampratoje meilė tėvynei yra veikli – tai darbas, kova, „karionė“. Tokiai meilei kviečiama, raginama, todėl eilėraščiuose daug aistringų šūkių, įtaigių aforistinių tezių: „Į darbą, vyrai! Šalį jauną / Prižadins meilės rytmetys“ („Užtrauksme naują giesmę“), „Pavargti už brangią tėvynę – gražu!“ („Pasitikėjimas savimi“). Maironis ne kartą poezijoje formuluoja programą, kaip siekti išsvajotos laisvos ir teisingos būties. Tautos dvasia, jos gyvybė skleidžiasi per kultūrą, vadinasi, darbas tautinės kultūros baruose yra kelias į ateitį: „Paimsme arklą, knygą, lyrą / Ir eisim Lietuvos keliu!“ („Užtrauksme naują giesmę“).
Gebėjimas aukotis rodo žmogaus dvasinę brandą, ištikimybę tautos vertybėms. Pasirinkimas gyventi ir vargti dėl tėvynės nėra lengvas žmogui: kyla abejonių, ar supras, ar įvertins ateinančios kartos, juntama įtampa tarp pareigos ir asmeninių siekių, bet šis nerimas valingai užgniaužiamas:
Paslėpęs krūtinėje skausmo dūmas,
Praeisiu kaip verdą verpetai;
Gal žmonės šiandieną manęs nesupras,
Bet mano – išauštančiai metai!
Žmogaus egzistencijos prasmingumą Maironis matuoja veiklios, net herojiškos tėvynės meilės matu („Kam nusviro galva, tam Dangaus angelai / Vainiką iš diemantų pina“; eil. „Oi neverk, matušėle!“). Taigi „Pavasario balsų“ žmogaus būtis skleidžiasi ir įgyja prasmę tik tėvynės erdvėje.
Maironio visuomeninės tematikos eilėraščiai skamba pakiliai, entuziastingai, kalbama „mes“ vardu, iš tautos keliavedžio pozicijų. Patriotinė retorika gali pasirodyti nuobodoka, bet poetas randa meniškai įtaigių būdų idėjoms reikšti. Itin paveikūs tie eilėraščiai, kuriuose deklaruojamos išgyventos, iškentėtos tiesos, užsimenama apie dramatiškas savo abejonių ar prieštarų įveikas.
Iš idealo aukštybių žvelgdamas į tautiečių gyvenimą, Maironis negailestingas visokiems „tautos pabėgėliams“, kurie pažadus „vargti už žemę mylėtą“ pamiršo dėl asmeninės gerovės, sotaus egzistavimo. Tokių žmonių menkumą, jų gyvenimo tuštybę Maironis išjuokia satyrose „Skausmo balsas“, „Mano moksladraugiams“, „Spjauki, drauguži, į viską!“, „Kai kam“. Entuziastingą toną čia keičia pasipiktinimas, ironija, sarkazmas.
SKAUSMO BALSAS
Giedojau meilę, jauną viltį,
Skambėjo stygos man saldžiai;
Šiandieną tenka ar nutilti,
Ar verkt už išgamas skaudžiai.
Gana svajojus! Meilės vietą
Užims rūstybės skaudulys!..
Prašneks žaibais!.. Bet širdį kietą
Vargiai pajudins, atgaivins…
O jūs, kurie krūtinę jauną
Kas dieną šaldote ledais!
Kuriems madera gerklę plauna,
Kurie vien augate pilvais!..
O jūs, išlepę ir atšalę,
Apkurtę žiovaunat paikai,
Kai, nuo darbų-vargų išbalę,
Gal jūsų miršta kur draugai!..
O jūs, kurie taip daug žadėjot
Ir norus skelbėte gražius,
Kur šventą ugnį tą padėjot
Ir tuos sumanymus plačius?
Žinau, dabar jums daug nereikia:
Pavalgius atilsio saldaus;
Ir, nieko pikto kaip neveikę,
Kai mirste, tikitės Dangaus.
Apakę! Savo kelią matot
Tarp rožių, pokylių, juokų!..
O nelaimingi, nesupratot,
Jog žemė – tai šalis vargų!
Jog žemė – ašarų vietovė!
Ir nelaimingas tas žmogus,
Kurs veido ašara neplovė:
Jam uždarytas bus Dangus!
MANO MOKSLADRAUGIAMS
Mano gudrūs draugai greit į žmones išėjo;
Žemės išmintį gilią suprato;
Išsiblaivė sapnai! Nebegaudo jau vėjo;
Iš aukštybių ir žiūri, ir mato!
Kaip tie mainos laikai! Rodos, vakar tai buvo,
Kad, nuo mokslo nuvargę, ant galo
Uždainuodavom Lietuvą. Gerklės mums džiūvo,
Bet krūtinės garavo, nešalo.
Ko tada nesvajota! Ar ko nežadėta!
Kaip didvyriai tik laukėm karionės.
Pasišvęsti ir vargti už žemę mylėtą
Buvo obalsis mūsų kelionės.
O dabar? Nebe taip!.. Vyrai sveiko jau proto
Turi saliūnus aukštus! Ko reikia?!
Neišriš be naudos kapšo, rubliais kuproto!
Viską sprendžia iš aukšto… ir peikia!
Prie kreidos ir stalelio per naktį darbuojas;
Važinėjas po vaišes kaštanais;
Prieš jaunimą nauda pasipūtę didžiuojas,
Jį vadina „gudriai“ litvomanais.
Mano gudrūs draugai greit į žmones išėjo;
Žemės išmintį gilią suprato:
Išsiblaivė sapnai! Nebegaudo jau vėjo,
Iš aukštybių ir žiūri, ir mato!
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Piktas, smerkiantis juokas kyla iš nedermės: trokštama ir esama, svajota ateitis ir dabartinė tikrovė kontrastingos. Kokiais vaizdais Maironis atskleidžia šį neatitikimą?
- Kas ypač stebina kalbantįjį, kursto jo pyktį? Kokia gyvenimo patirtis lemia nusivylimą adresatu, satyrinį vertinimą?
- Kas pašiepiama ir pasmerkiama (konkretūs žmonės, jų savybės, gyvenimo būdas ar kt.)?
- Apibūdinkite moksladraugius. Kodėl jie „sveiko jau proto“? Kodėl kalbantysis nesidžiaugia, kad jie „greit į žmones išėjo“?
- Satyrose ryškus dvasinio apkurtimo ir apakimo motyvas. Kas saugo žmogų nuo baisaus sąstingio? Kas užtikrina prasmingą gyvenimą?
- Padiskutuokite, kodėl net tų, kurie nieko pikta nepadarė, gyvenimas nėra prasmingas.
- Kodėl kalbantį žmogų galime vadinti idealistu? Kokias vertybes jis gina?
VAKARAS
Ant ežero Keturių Kantonų
Ežero skaisčios bangos liūliavo
Žaliu smaragdu;
Laivą be irklo varė, lingavo
Vėsos dvelkimu.
Saulė už Alpių leidos sustingus;
Varpai Liucernos
Dievui aukojo darbus vargingus
Žmogaus ir gamtos.
Medžių ant saulės kepintas lapas
Nuspindo rasa;
Rožių iš kalnų papūtė kvapas
Skania sveikata.
Audžiau nurimęs aukso svajones
Aušros spinduliais;
Lėkė jos, skrido, pilnos malonės,
Padangių keliais.
Vedė jas paukščių kelias žvaigždėtas,
Lydėjo širdis
Į tolimąsias, į numylėtas
Tėvelių šalis.
Kiek atminimų-atsitikimų,
Gyvų kitados,
Vienas už kito brėško ir švito
Anapus ribos!
Ten, kur palangėms stiepias sužiurę
Žemčiūgų žiedai,
Kur raudonmargę kreipia kepurę
Jurginų pulkai,
Ten, kur sesutės rūta dabina
Kasas nuo mažens,
Kur juodbėrėlį brolis augina
Balnot ant rudens,
Ten, kur Dubysa mėlyna juosta
Banguoja plati!..
Ko, ašarėle, ko tu per skruostą
Kaip perlas riedi?
Ten tai prabėgo mano brangiausi
Jaunystės laikai,
Ir po tiek metų pats savęs klausi:
Tai vien tik sapnai?
Kiek atminimų-atsitikimų,
Gyvų kitados,
Vienas už kito brėško ir švito
Anapus ribos!
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
Kokį įspūdį jums paliko perskaitytas eilėraštis? Turbūt pastebėjote, kad gana vientisas eilėraštis sudarytas lyg iš kelių dalių. Pasidalykite darbą grupėmis ir išnagrinėkite kiekvieną jų, neišleisdami iš akių teksto visumos.
- Pirmoji dalis (1–3 posmai) – vakaro gamtos paveikslas.
- Kas stebi vakaro peizažą? Koks vaizdas kuriamas – konkretus ar apibendrintas, statiškas ar dinamiškas?
- Viena vertus, peizažas atrodo ramus, o kurie veiksmažodžiai žymi judėjimą, kitimą? Tiesa, judėjimą jaučiame ir kitokį – tarsi pats vaizdas artėtų. Kas kelia tokį įspūdį?
- Kaip poetas išryškina ypatingą stebimo pasaulio grožį, puošnumą?
- Kokios į gražų paveikslą žvelgiančio žmogaus juslės veikia? Ką galėtumėte pasakyti apie žmogų, kuris „piešia“ tokį vaizdą?
- Kaip manote, kodėl žmogus, besigrožintis nuostabiu Šveicãrijos peizažu, tiesiogiai neatsiveria?
- Antroji eilėraščio dalis (4–6 posmai) – vidinis vyksmas.
- Ką lyrinio subjekto širdyje sužadina stebimas svetimos šalies gamtovaizdis?
- Kokiomis kalbos priemonėmis perteikiamas intensyvėjančių išgyvenimų, įsisiūbuojančių emocijų įspūdis?
- Kokiais epitetais lyrinis subjektas apibūdina užplūdusias svajones? Kuo tie apibūdinimai svarbūs?
- Kaip dar pabrėžiama svajonių, prisiminimų vertė, jų nekasdieniškumas?
- Iš ko pajuntame stiprėjantį nerimą, emocinį virpėjimą trečiame šios dalies posme?
- Aptarkite ribos reikšmę: už kokios ribos vidinėje erdvėje keliauja subjektas?
- Trečioji dalis (anaforiškai susieti 7, 8 posmai ir 9 posmo pirmos dvi eilutės) – gimtinės paveikslas.
- Kokiu būdu persikeliama į menamą erdvę?
- Koks atrodo tėviškės vaizdas po puošnaus, išdailinto Alpių peizažo?
- Kokios gimtinės detalės, kokiu nuoseklumu iškyla subjekto prisiminimuose? Kodėl tos detalės mums gerai pažįstamos?
- Atmintyje iškilęs vaizdas, nors ir pertraukiamas akcentuoto ten, yra gana vientisas, išsakomas vienu sakiniu. Pasekite, kaip juda subjekto žvilgsnis.
- Remdamiesi biografiniu kontekstu, paaiškinkite, kodėl Dubýsos „mėlyna juosta“ yra riba, ties kuria vaizdų grandinė nutrūksta (retorinis sušukimas ir kartu nutylėjimas – vienintelis eilėraštyje nebaigtas sakinys).
- Iki šios dalies kalbama būtuoju kartiniu laiku, o apie tai, kas liko „anapus ribos“, pasakojama esamuoju. Kokią prasmę turi esamasis laikas?
- Kuris laikas intensyviau išgyvenamas – dabartinis ar prisiminimų?
- Ketvirtoji dalis (nuo 9 posmo vidurio) – refleksija.
- Ar galima teigti, kad 9 posme lyrinio subjekto išgyvenimai pasiekia kulminaciją? Kodėl taip manote? Atsakymą pagrįskite posmo turinio ir raiškos analize.
- Kaip tekstas (10 posmas) atskleidžia įsijautimo ir refleksijos intensyvumą?
- Ko lyrinis subjektas labiausiai ilgisi, dėl ko sielojasi?
- Paskutinis eilėraščio posmas yra analogiškas viduriniam. Kaip pakito ribos reikšmės? Posmo emocinis turinys?
- Apibendrinkite, ką lyrinis „aš“ išgyvena ant dviejų pasaulių ribos.
- Ar galima šį eilėraštį vadinti patriotiniu? Atsakymą pagrįskite.
IŠNYKSIU KAIP DŪMAS
Išnyksiu kaip dūmas, neblaškomas vėjo,
Ir niekas manęs neminės!
Tiek tūkstančių amžiais gyveno, kentėjo,
O kas jų bent vardą atspės?
Kaip bangos ant marių, kaip mintys žmogaus,
Taip mainos pasaulio darbai!
Kur Sardės? Atėnai? Ar Rymo garsaus
Kur vyrai ar jų veikalai?
O kas mano kančios? Ar tas įkvėpimas?
Tie dvasios sumirgę žaibai!..
Tik kraujas sujudęs, širdies tik plakimas,
Kuriems nebužilgo – kapai!
Užmirš mano giesmes! Poetai kiti
Ieškos įkvėpimo brangaus;
Ir jiems ta žvaigždė švies iš tolo skaisti,
Bet vėl kaip mane ji apgaus!
Ir kas ta garbė, giesmėmis apdainuota?
Šešėlis, kurs bėga greta!
Išnyko žmogus: ir svajota-sapnuota
Išblyško kaip ryto aušra!
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Kas yra lyrinio vyksmo šaltinis – jausmas, mintis, vaizdas?
- Apie ką susimąsto lyrinis subjektas?
- Iš kokios perspektyvos jis žvelgia į savo gyvenimą? Kodėl taip stipriai pajunta būties dramatizmą?
- Su kuo lyginamas gyvenimo bėgimas? Kokių minčių šios asociacijos sukelia?
- Kančios, įkvėpimas, dvasios žaibai liudija intensyvų, turiningą dvasinį gyvenimą, žmogaus gyvybinę galią. Kokie įvaizdžiai žymi kitą būties pusę? Ar laikinumo, išnykimo suvokimas paneigia įkvėpimo, širdies nerimo vertingumą?
- Kituose Maironio eilėraščiuose ryškios lyrinio subjekto būties atramos – tėvynė, Aukščiausiasis, broliai, į kuriuos galima kreiptis, pajusti bendrumą. Čia jų nėra, žmogus tik savyje gali ieškoti stiprybės. Kokia jo laikysena? Kaip išgyvenamas visa ko laikinumo, menkumo suvokimas?
PASITIKĖJIMAS SAVIMI
Prabėgo pro šalį kaip marių vilnis
Jaunatvė ir jos vėsulai,
Ir rodos šiandieną, kad buvo tai vis
Tik jaukūs ir gražūs sapnai.
Bet man tų dabar nebegaila dienų,
Kai vien tik svajoti mokėjau,
Kai liūdnas, pabėgęs nuo savo draugų,
Dėl ko nežinodams kentėjau.
Negaila vaidentuvės, norais keistos:
Jaunatvėje mirti saldžiai;
Netrokštu ant savo duobės užkastos,
Kad verktų sesutės griaudžiai.
Dabar ne mirties, aš gyvatos prašau:
Aš noriu gyventi, kariauti!
Man suteikė jėgas Aukščiausias, žinau,
Ne ašaroms veidą beplauti.
Krūtinėje dega, liepsnoja ugnis,
Ir veikalo ilgis dvasia.
Ką vargas? nelaimės? ar šiaurio naktis,
Kas gimė su meile didžia!
Nelenkdams pečių po naštos sunkumu,
Kaip milžinas stosiu į kovą.
Pavargti už brangią tėvynę – gražu!
Aukščiausią turėti vadovą!
Į darbą, į darbą, lig kolei mirtis
Jaunos neatkirto galvos!
Juk dienos ir jėgos kaip upės vilnis
Vis bėga ir bėgt nesustos.
Paslėpęs krūtinėje skausmo dūmas,
Praeisiu kaip verdą verpetai;
Gal žmonės šiandieną manęs nesupras,
Bet mano – išauštančiai metai!
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Kokie motyvai sieja eilėraščius „Išnyksiu kaip dūmas“ ir „Pasitikėjimas savimi“? Kokia linkme skaitytojo mintį kreipia kūrinio pavadinimas?
- Kaip lyrinis subjektas apibūdina savo jaunystės dienas? Kuo tada jis gyveno? Kaip šiandien vertina jaunystės laiką?
- Paaiškinkite, kaip eilėraščio lyrinis subjektas supranta savo pašaukimą. Kokios – išorinės ar vidinės, sielos ar proto – paskatos jį pastūmėja aktyviai veikti?
- Kas lemia eilėraščio žmogaus pasitikėjimą savimi?
- Ar raginimas dirbti skirtas tik sau, ar kalbama ir adresatui? Argumentuokite. Kaip pagrindžiama tokia būtinybė?
- Lyrinis subjektas randa gyvenimą įprasminantį tikslą, suvokia, kad, aktyviai įsitraukdamas į tautinį darbą, dalyvaudamas istoriniame procese, peržengs trumpalaikės žmogaus egzistencijos ribas. Ar šis žinojimas apsaugo nuo skausmo ir nerimo? Atsakymą pagrįskite.
UŽMIGO ŽEMĖ
Užmigo žemė. Tik dangaus
Negęsta akys sidabrinės,
Ir sparnas miego malonaus
Nemigdo tik jaunos krūtinės.
Neužmigdys naktis žvaigždės,
Nenuramins širdis troškimų;
Dvasia ko ieško, kas atspės,
Kai skęsta ji tarp atminimų!
Aušra saulėtekio nušvis,
Ir užsimerks nakties šviesybės;
Neras tik atilsio širdis:
Viltis nežvelgs į jos gilybes!
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Kokio tipo yra eilėraštis „Užmigo žemė“ – dainiškasis, oratorinis, meditacinis? Kodėl taip manote?
- Eilėraštis pradedamas kartojama metafora „užmigo žemė“. Kokią pasaulio būseną ji nusako?
- Ar visa gamtoje paklūsta dėsningai dienos ir nakties, šviesos ir tamsos kaitai?
- Kaip save įvardija kalbantis žmogus (tiesiogiai, metonimiškai)? Kieno patirtį, išgyvenimus jis atskleidžia?
- Kaip subjektas jaučiasi užmigusio pasaulio fone? Ar jis atsiveria gamtos grožiui, ramybei?
- Peržiūrėkite visus posmus – kokiais išorinio ir vidinio pasaulio gretinimais (paralelėmis ir antitezėmis) atskleidžiami žmogaus išgyvenimai?
- Kuo svarbi laiko slinktis eilėraštyje?
- Ko žmogus ieško, ko ilgisi?
- Maironio kūrybos tyrinėtoja V. Zaborskaitė rašo, kad „Užmigo žemė“ – „vienas pačių tragiškiausių Maironio eilėraščių“. Pasvarstykite, kodėl. Ar pritartumėte šiai nuomonei?
VASAROS NAKTYS
Ramios, malonios vasaros naktys;
Medžio užmigęs nejuda lapas;
Viskas nutilo, viskas nurimo,
Vienos tik žvaigždės mirkčioja, dega.
Viskas užmigo, viskas nurimo;
Žemę apsupo meilės svajonės;
Neša jos sielą, neša, liūliuoja,
Ilgesio pilnos ir įkvėpimo.
Vasaros naktys, ramios, malonios,
Atilsiu liūdną širdį viliojat!
Tiek tų ant žemės sielvartų, vargo!..
Jūs tiktai vienos ramios, vienodos.
Ramios, vienodos! Magiška jėga
Migdote gamtą saldžia svajone!
Kam gi nemigdot mano troškimų?
Ko man taip ilgu, ko man taip liūdna?
Noris apimti visą pasaulį;
Noris mylėti Dievą aukščiausį;
Noris pasiekti amžiną grožį!..
Ko gi taip liūdna? Ko gi taip ilgu?
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Palyginkite panašios tematikos eilėraščius „Užmigo žemė“ ir „Vasaros naktys“: vaizduojamas situacijas, išorinio (gamtos) ir žmogaus vidinio pasaulio sąsajas, lyrinį vyksmą, subjekto būseną ir išgyvenimus.
- Kuriame eilėraštyje aiškiau išsakytos sielos nerimo priežastys? Siedami su romantizmo kontekstu, apibūdinkite subjekto vidinį gyvenimą, jo norus, troškimus.
- Abu eilėraščiai baigiami liūdesio, ilgesio, nevilties akcentais. Kodėl niekas nenuslopina žmogaus liūdesio?
NUO BIRUTĖS KALNO
Išsisupus plačiai vakarų vilnimis,
Man krūtinę užliek savo šalta banga
Ar tą galią suteik, ko ta trokšta širdis,
Taip galingai išreikšt, kaip ir tu, Baltijà!
Kaip ilgėjaus tavęs, begaline, plati!
Ir kaip tavo išgirst paslaptingų balsų
Aš geidžiau, tu pati vien suprasti gali,
Nes per amžius plačių nenutildai bangų!
Liūdna man! Gal ir tau? O kodėl – nežinau;
Vien tik vėtrų prašau, kad užkauktų smarkiau:
Užmiršimo ramaus ir tarp jų nematau,
Betgi trokštu sau marių prie šono arčiau.
Trokštu draugo arčiau: juo tikėti galiu;
Jis kaip audrą nujaus mano sielos skausmus;
Paslapties neišduos savo veidu tamsiu
Ir per amžius paliks, kaip ir aš, neramus.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Nusakykite eilėraščio temą.
- Eilėraštyje nėra jūros aprašymo, bet skaitant tekstą prieš akis iškyla plačiai vilnimis siūbuojančios Báltijos vaizdas. Iš kokių detalių jis klostosi mūsų vaizduotėje?
- Lyrinio „aš“ atsivėrimas grindžiamas širdies ir jūros paralele. Kokios ypatybės susieja vandens stichiją ir žmogaus dvasią?
- Kokie slapčiausi išgyvenimai išsilieja gaivalingos gamtos akivaizdoje? Kaip lyrinis subjektas juos išsako?
- Kaip interpretuotumėte paskutiniame posme įvardytą troškimą. Kas galėtų būti tas draugas, kurio ilgimasi?
- Palyginkite vidinio pasaulio vaizdą šiame eilėraštyje ir eilėraščiuose „Užmigo žemė“, „Vasaros naktys“.
- Ar tikslu eilėraščio lyrinį subjektą vadinti romantiku? Kodėl?
- Kaip galima būtų pagrįsti Vaižganto mintį, kad „Nuo Birutės kalno“ yra „visų Maironies kūrinių kūrinys“?
- Paieškokite paveikslų ar fotografijų, kuriomis norėtumėte iliustruoti šį Maironio eilėraštį. Pakomentuokite bendraklasiams savo pasirinkimą, aptarkite skirtingų kūrinių sąsajas.
SKURDŽIOJ VALANDOJ
Man, žinau, sopulingos čia ant žemės kelionės
Niekados neapšviesi, viltis!
Ir meldžiau nebe kartą kaip didžiausios malonės,
Kad akis man užspaustų mirtis.
Apsiverkti nemoku, pasiskųst negaliu:
Nesupras žmonės mano kančios!
Ir nužengsiu į kapą su tuo skausmu giliu,
Kurs be vardo paliks visados!..
Dvasios saldūs regėjimai, nemirštą troškimai,
Iš dangaus man atskridę sapnai!
Širdį uždegėt meile kaip šventi serafimai,
Bet jai nedavėt laimės visai.
Veltui ilgis, nerimsta iškentėjus dvasia;
Nor padangėmis skleisti sparnus, –
Kūnas riša ją pančiais ir nedora valia
Nekalčiausius apskundžia sapnus.
Gal taip Dievo žadėta, kad nešviestų žvaigždė
Man, nuklydusiam skausmo keliais,
Kad per tai galingesnė gimtų mano giesmė,
Ausį lepintų žodžiais giliais.
Sarge-angele mano! Tarp šių žemiškų kovų
Jei nupuolu, nekaltink manęs!
Aš taip silpnas ir vienas! Būk keleivio vadovu,
Iki jam gyvata neužges!
Daug nuo žemės nelaukiau, tu geriausiai žinai;
Mano sąžinė tau atvira;
Daug vargau ir kentėjau, gal Aukščiausias už tai
Man atleis, jei suklydau kada.
KLAUSIMAI IR UŽDUOYYS
- „Skurdžioj valandoj“ – sielvartingas meditacinis eilėraštis. Ką apmąsto lyrinis subjektas?
- Kaip metaforiškai lyrinis subjektas apibūdina savo gyvenimo kelią?
- Kokios dramatiškų išgyvenimų „skurdžioj valandoj“ priežastys? Dėl ko skundžiasi lyrinis subjektas?
- Apie kokias žemiškas kovas užsimenama? Su kuo gyvenime žmogui tenka kovoti? Kuo prasmingi patirti vargai ir kančios?
- Romantikas dažniausiai ieško atgaivos svajonėse, vaizduotės pasaulyje. Ar „dvasios saldūs regėjimai“ paguodžia lyrinį subjektą? Kodėl?
- Kuo gali pasikliauti lyrinis subjektas, „taip silpnas ir vienas“ žemiškoje kelionėje?
- Kokios svarbios romantinės asmenybės, kūrėjo gyvenimo prieštaros atskleidžiamos eilėraštyje „Skurdžioj valandoj“?
KO SIEKIU IR ALKSTU
Sapnų be kančios ir ramumo saldaus
Taip alksta pavargėliai žmonės,
O man tie šešėliai širdies neprigaus:
Aš noriu verpetų, karionės.
Tarp marių plačių kad užkaukia vilnis,
Plačiau man siūbuoja krūtinė;
Ir žiūri tolyn nusiblaivius akis,
Ir nori apimt begalinę!
Man meilės nereikia, kai siūlos pati;
Neapkenčiu jausmų silpnybės;
Vien žavi bekalbė širdis paslapti,
Kurios nepasieksi gilybės!..
Einu nesuprantamas vienas keliu
Be draugo, ir nieks nepalydi;
Nors verkia širdis, linksmai juoktis galiu,
Ir kūdikiai laimės pavydi.
Ko siekiu ir alkstu, vargiai bežinau!
Pasiekt nepasiekiamą šalį?
Tik atilsio vieno kaip maro bijau,
Tik norai užmigti negali.
ANT DRŪKŠĖS EŽERO
Man liūdna buvo ir sunku
Keliaut gyvenimo taku
Be draugo dar jaunam:
Kame pažvelgsi akimi,
Aplinkui žmonės svetimi;
Taip liūdna vien vienam.
Tekėjo mėnuo. Iš kalnų
Žiedai kvepėjo jazminų,
Žavėdami jausmus;
Tarp žalio ežero bangų,
Toli nuo triukšmo, nuo vargų
Laivelis supa mus.
Man ranką padavei jautriai
Ir jauną širdį atdarei
Bendros žvaigždės vardu:
Dabar ar juokias ateitis,
Ar sopa, verkia mums širdis –
Jaučiu ašai už du.
Rašome
Jums pateikti du eilėraščiai: „Ko siekiu ir alkstu“ ir „Ant Drūkšės ežero“. Pastarasis, pasak V. Zaborskaitės, ne tik Maironio, bet ir visos lietuvių meilės lyrikos viršūnė, žavinti „klasikinės darnos, taurumo ir kilnaus paprastumo jungtimi“.
Pasirinkite vieną iš jų ir patys sukurkite klausimus teksto analizei ir interpretacijai arba raštu interpretuokite eilėraštį.
Individualių išgyvenimų lyrika
Individualioji Maironio lyrika atskleidžia turtingą, romantiškai pakilų ir audringą vidinį žmogaus gyvenimą. Lyrinis subjektas suvokia ir pabrėžia savo išskirtinumą. Giliau jausti, daugiau kentėti – tai dieviškoji skirtis, aukščiausios malonės ženklas: „Aukščiausi, davei širdį man begalinę, / Ją vienas suprasti gali“ („Jei žemė širdį viliojo“). Tokia lemtimi ir savotiškai didžiuojamasi, ir dėl jos kenčiama.
Romantinės pasaulėjautos žmogui yra įprasta nepritapti, išskirti save iš pasaulio, iškelti aukščiau ir ilgėtis to pasaulio, su kitais žmonėmis jungiančių ryšių: „Aš be tavęs kaip be lietaus išdžiūvus žemė / Tuščias iš ilgesio rankas į erdvę tiesiu“ („Draugo liūdesys“). Romantikui meilė yra svajojamas dviejų širdžių susiliejimas, siekiamos pilnatvės ir palaimos išgyvenimas: „Duok ranką man, jei tau sunku: / Aš vesiu ją žvaigždžių keliais“ („Duetas“). Meniškiausiai nedrąsus meilės, bendrumo džiaugsmas išreikštas eilėraštyje „Ant Drūkšės ežero“. Eilėraščiuose poetas kuria idealizuotą moters paveikslą, panašiai kaip J. V. Gėtė – amžinojo moteriškumo įsikūnijimą.
Lyrinis subjektas žino, kad žemiškasis gyvenimas niekada nepatenkins jo lūkesčių, svajonių, nenuramins širdies troškimų. Ši nedarna išgyvenama dramatiškai. Žmogus yra nuolat tarp – tarp tobulybės ilgesio ir žemiško gyvenimo, amžinybės ir laikinumo, nevilties ir džiaugsmo. Neišsipildymo skausmas geriausiuose eilėraščiuose pridengiamas gamtos vaizdais. Bet tokie eilėraščiai kaip „Užmigo žemė“ ar „Nuo Birutės kalno“ nėra gamtiniai. Šėlstančios jūros ar žvaigždėto dangaus gilybės jutimas tik pažadina begalybės, meilės svajonių, amžino grožio ilgesį. Šis neapibrėžtas egzistencinis ilgesys – romantikui būdinga būsena.
Idealų, prasmingos būties, meilės, draugystės ilgesys nuolat lydimas kančių, abejonių, nusivylimo. Vadinasi, dramatiška vidinė kova neišvengiama. Tokia kova žmogų gali arba palaužti, sugniuždyti, arba, priešingai, sustiprinti, sutelkti jo valią. Maironio poezijos žmogus vyriškai santūriai išgyvena vidines prieštaras, slepia „krūtinėje skausmo dūmas“. Apsisprendimo situacijose jis kliaujasi savo vertybėmis, aukštais moraliniais principais. Taip jis augina savo dvasines galias naujoms „karionėms“.
Taigi Maironis atvėrė tokias vidines dramas, tokias sielos gelmes, apie kokias iki tol lietuvių poezija dar nekalbėjo.
UŽDUOTIS
Perskaitykite dr. Kęstučio Nastopkos straipsnio ištraukas. Aptarkite, ką naujo sužinojote apie žmogaus išgyvenimų raišką Maironio poezijoje.
Kęstutis Nastopka
Asmenybės raiška Maironio lyrikoje
„Pavasario balsuose“ išsiskiria du lyrinės raiškos tipai – ekstravertiškas ir intravertiškas. Pirmuoju siekiama komunikabilumo, norima „galingai išreikšt“ savo subjektyvumą adresatui suprantama kalba. Antruoju – subjekto išgyvenimai atsiejami nuo abejingos aplinkos, kalbamasi su pačiu savimi. Formuluojami klausimai, į kuriuos nesitikima atsakymo. Ekstravertinė raiška kreipia į panoramines platumas, pasaulio įvairovę: „Tarp marių plačių kad užkaukia vilnis, / Plačiau man siūbuoja krūtinė; / Ir žiūri tolyn nusiblaivius akis, / Ir nori apimt begalinę!“ Lyrinė autokomunikacija – į širdies gelmę, be vardo likusį skausmą, „tylaus ilgėjimos begalę“.
Oratoriniuose eilėraščiuose asmenybė reiškiasi viešos kalbos formomis. Kolektyvinio „mes“ vardu kreipiamasi į tautinio sąjūdžio dalyvius arba jo priešininkus. <…>
Dviejų raiškos tipų sąveika suproblemina „Pavasario balsų“ subjekto poziciją. Įsitikinimą veiklos prasmingumu tikrina abejonė, klausimas. Ryžtingą entuziazmą stabdo mintis apie gyvenimo praeinamybę. Vienareikšmės oratorinės poezijos emblemoms priešinasi poetinis žodis. Asmenybė palieka intensyvaus dvasinio gyvenimo pėdsakus poetiškai pertvarkytoje kalboje.
Eil. „Nuo Birutės kalno“, linkstančiame į ekstravertiškąjį tipą, kalbantysis ir adresatas yra lygiaverčiai partneriai, susiję įvairiais simetriniais atitikmenimis: pirmosios strofos „kaip ir tu“ – paskutiniosios „kaip ir aš“, pirmojo trieilio „vilnimis“, „banga“ – „krūtinę“, „širdis“. <…>
Eilėraščio lyrinis subjektas formuluoja mintį bendraudamas su menamu adresatu kaip su savo antrininku. Klausimas, adresuojamas nebyliam pašnekovui (pirmajame variante – „Ir per amžius paliks, kaip ir aš, nebylus!“), atsigręžia į klausiantįjį. Mąstymo procesą, nesutampantį su vienareikšmėmis loginėmis išvadomis, fiksuoja semantinių priešpriešų tinklas. Aktualizuojami įvairiausi širdies ir jūros paralelės aspektai: jūros platumas ir nenumaldomi žmogaus siekiai, stichijos ir jausmo galia, jūros audringumas ir žmogaus širdies neramumas, „šalta banga“ ir „sielos skausmai“, paslaptingi balsai ir neišduodanti paslapties draugystė. Paskutiniame posme suartinti „draugo“ ir „marių“ įvaizdžiai palieka eilėraštį atvirą keleriopai interpretacijai – nepasakoma, kas tas draugas – marės ar išsiilgtas žmogus, ar „veidas tamsus“ nuo slepiamos paslapties, ar nuo audros debesų, pagaliau apie kokią audrą kalbama – jūros ar sielos.
Būdingas intravertiškojo tipo pavyzdys – eil. „Užmigo žemė“. Apie vidinius išgyvenimus čia kalbama trečiuoju asmeniu. Vienintelis retorinis klausimas adresuojamas nežinomajam „kas“: „Dvasia ko ieško, kas atspės, / Kai skęsta ji tarp atminimų!“ Prasminį, sintaksiškai neišreikštą klausimą atpažįstame iš asimetrinių opozicijų.
Maironio reikšmė
Maironis lietuvių poezijoje yra tokia pat aukštuma kaip A. Mickevičius lenkų, J. V. Gėtė ir F. Šileris vokiečių literatūrose (šie kūrėjai Maironiui buvo „nepeiktini pavyzdžiai“). Vienu metu Maironis kūrė poeziją ir poetinę kalbą, ieškojo tinkamų žodžių įvairialypei asmeninei patirčiai atskleisti. Jis jautė einąs visai nauju ir neišmintu keliu: „Lietuviškas liežuvis ypatingai poezijoje visai dar neišdirbtas.“ Prieš gerą šimtmetį, kai dar tik formavosi lietuvių bendrinė kalba, Maironis atkakliai stengėsi kurti klasiškai skaidrų, paprastą ir tuo paprastumu tobulą eilėraštį. Šios jo pastangos gerokai išplėtė eiliuotinės kalbos galimybes.
Maironis išbandė įvairius poetinio kalbėjimo tipus: oratorinį, dainiškąjį, išpažintinį, meditacinį, parašė satyrų, sonetų, baladžių. Jis sukūrė savitą aukštąjį poezijos stilių, kuriam būdingi nekasdieniai žodžiai (pavyzdžiui, širdis, žvaigždė, kančia, viltis, dvasia), iškilminga retorika, sklandus sakinys, darni visuma. Tai klasikinio grožio principus atitinkanti raiška. Lyrikoje Maironis įtvirtino silabinę toninę eilėdarą – lietuviškas žodis suskambo sklandžiai, melodingai. Tai buvo svarbus žingsnis atsiribojant nuo svetimų (pirmiausia nuo lenkų literatūros) įtakų. Prabilęs įtaigiai, emocingai, sukūręs savitą poetinių įvaizdžių klodą sielos gyvenimui išreikšti, Maironis atvėrė kelius moderniai XX a. poezijai.
Maironio lyrika atskleidė subjektyvaus pasaulio vertę. Šiuo požiūriu Maironis gerokai modernizavo lietuvių poeziją – žmogaus vidinį pasaulį iškėlė į centrą. Asmens santykiai su pasauliu ir su pačiu savimi, tų santykių apmąstymas ir išgyvenimas yra Maironio kūrybos temos. Nuo išorinio pasakojimo, aprašymo poezija kreipiama lyrinio išsisakymo, išpažintinio atsivėrimo, meditacinio susikaupimo linkme. Individualios egzistencijos rūpesčiai, jausminis atvirumas, asmeniškos patirties atspindėjimas bus pomaironinės poezijos gairės (pavyzdžiui, Salomėjos Nėries, Vinco Mykolaičio-Putino lyrika).
XIX a. brandintos tautinio romantizmo idėjos Maironio eilėraščiuose ir poemose suskambo išraiškingai, įtikinamai. Poetas ne tik prisiėmė keliavedžio misiją, bet ją ir realizavo. „Pavasario balsai“ atskleidė ir kartu ugdė lietuvio dvasią, pateikė tokių meniškai įtaigių gimtojo krašto, jo herojiškos istorijos vaizdų, kurie ir dabar tebeveikia mūsų savimonę. Maironis įpratino justi istorinio laiko tėkmę, gėrėtis ne tik praeitimi, bet su pasitikėjimu žvelgti į ateitį, pažadino, anot Marcelijaus Martinaičio, „mąstyti istoriškai labiau, negu tai galėjo padaryti pati istorija“. Ne veltui Maironio patriotinė lyrika tampa ypač aktuali nelaisvės ar kovų už laisvę laikais.
Tomas Venclova
Laimei, Maironis
Sakome, kad Maironis buvo tipiškas konservatorius – tiek savo buitiniais įpročiais, tiek socialinėmis bei etinėmis pažiūromis, tiek literatūriniu skoniu. Bet mūsų poezijoje jis radikaliausias iš radikaliausių. Didesnis revoliucionierius už simbolistus, už keturvėjininkus, žemininkus (visiems po Maironio buvo jau žymiai lengviau). Jis sukūrė tobulus poetinio pasakymo būdus ten, kur jų praktiškai nebuvo.
<...>
Prisimenant Maironio poveikį jo bendralaikiams, dažnai cituojamas sakinys iš Šatrijos Raganos „Viktutės“: „Pirmą sykį išgirdau tokią gražią lietuvių kalbą, ir pasirodė ji man šimtą sykių gražesnė už lenkišką ir visas kitas.“ Gal ne visada pastebime, jog čia atkreiptas dėmesys kaip tik į kalbą (ne į Maironio tautines idėjas, ne į jo etinę programą, ne į religinį jausmą, o į kalbą – į tai, kas yra poezijos esmė). Kaip tik šiuo atžvilgiu Maironis iškėlė lietuvių literatūrą ligi pasaulinių standartų. Jis nesijautė mažas, ir su juo lietuviai jau nebegalėjo jaustis atsilikę, pasmerkti nutausti ir išnykti. Kaip tik todėl Maironis buvo ne tik poetas, bet ir reikšmingas istorijos veiksnys. Jis parengė Lietuvą nepriklausomybei ne mažiau (gal daugiau) už Basanavičių ir Kudirką. Jei tauta pati sau užtikrina visavertį dvasinį gyvenimą, ji jau yra nepriklausoma: okupacijos tada virsta tik praeinančia istorine nelaime. Visavertis mūsų tautos dvasinis gyvenimas prasideda su Maironiu (nes kalbos brandumas reiškia ir dvasios brandumą). Ir po Maironio tas visaverčio dvasinio gyvenimo siūlas jau niekada nebenutrūko. Tiesa, tai ne vien jo, bet ir bendrosios krašto plėtotės nuopelnas; tačiau didele dalimi ir jo.
Dėl to ne kas kitas, o Maironis yra centrinė mūsų literatūros figūra, tai židinys, į kurį sueina ir kuriame persilaužia visi spinduliai. Mažvydas, Donelaitis, Baranauskas yra dar vieniši. Jie dideli, bet jie dar nesukuria visuotinės kultūrinės normos, „atskaitos sistemos“. Po jų pasirodymo lietuvių kultūra ir vėl ištisus dešimtmečius, netgi šimtmečius vos vegetuodavo, netgi nykdavo. Po Maironio ji nebenyksta ir nebeišnyks.
Maironio eilėmis ir šiandien gali alsuoti; ir šiandien gyvas malonumas skalauti gerklę jų garsais, pasiduoti jų ritmui, sekti jų atbalsį ore. Jų struktūra stebėtinai nepajudinama ir atspari: ne tik nesukeisi vietomis eilučių, neišmesi šio ar kito fragmento (ką palyginti lengva padaryti modernistui), bet netgi poeto pavartoto žodžio dažniausiai nepavaduosi jokiu kitu. Pasakyta taip, kaip turėjo būti, ir geriau pasakyti negalima. Šiuo požiūriu gal tik Radauskas mūsų poezijoje prilygsta Maironiui. Maironio meistriškumas toks, jog jis nelyginant Midas įstengia bet ką paversti auksu. „Vakaras ant ežero Keturių Kantonų“ daugeliui atrodo poetiškas – ir tikrai yra poetiškas – savo sinesteziniais vaizdais, savo dinamiškomis, persiliejančiomis viena į kitą metaforomis, savo priebalsių ir dvibalsių harmonija:
Medžių ant saulės kepintas lapas
Nuspindo rasa;
Rožių iš kalnų papūtė kvapas
Skania sveikata.
Audžiau nurimęs aukso svajones
Aušros spinduliais;
Lėkė jos, skrido, pilnos malonės,
Padangių keliais.
Bet lygiai su tokiu pat pavydėtinu laisvumu Maironis kuria poeziją „iš nulio“ – iš pavardžių sąrašo; kaip šiandien pasakytume, iš telefonų knygos. Jo rankose tas sąrašas išeina griežtas lyg formulė, įsimenantis lyg aforizmas, grakštus tarytum muzikinė frazė:
Mantvydaitis juokdarys,
Bartkaus posūnis Kairys,
Ožkabarzdis – jaunikaitis,
Aldadrikas Jonuška,
Žvairas kūtvėla Tiška
Ir naktibalda Valaitis.
Maironis parodė, kaip sklandžiai, skambiai, reljefiškai galima rašyti lietuvių kalba. Su juo mūsų literatūra, sakytum, visam laikui atgavo amą: jis pademonstravo puikią dikciją ten, kur kitiems dar gerokai pynėsi liežuvis. Jis pateikė lietuvių poezijai pirmąjį išbaigtą ženklų, simbolių, frazeologizmų repertuarą. Galima dar pridurti: jis pasiūlė mąstysenos, jausenos, elgsenos modelius, kurie ilgam laikui nulėmė lietuvio, taigi ir Lietuvos būtį.
Savo mitologiją, istoriją, net geografiją dažniausiai tebematome pro Maironio prizmę. Kaip ir dera pirmajam tikrai tautiniam poetui, Maironis buvo enciklopediškas, universalus. Donelaitis ir Baranauskas dar ribojasi savuoju kampu, savuoju regionu, nors ir daug pasako. Maironis supoetina, pasisavina, paverčia visų mūsų namais ir palikimu Lietuvą nuo Drūkšės ežero ligi Minijos, nuo Trãkų pilies ligi „Žemýgalos medžių trijų“, ir dar pasižvalgo už Lietuvõs ribų, leidžia pajusti, jog Lietuvà yra Europos dalis. Čia simboliška ir tai, kad jis gimė geografiniame Lietuvos centre, ir tai, kad nemėgdavo pabrėžti savo žemaitiškumo. Lygiai taip pat jis valdo, apgyvendina visą mūsų istorinį laiką. Jo poetinis mostas aprėpia pirmykščius archetipus (ligi seniausiojo indoeuropietiško ir ne tik indoeuropietiško įvaizdžio – pasaulio medžio eilėraštyje „Uosis ir žmogus“), vėlesnę rafinuotesnę mitologiją („Jūratė ir Kastytis“), kunigaikščių epochą („Eina garsas“), unijos laikus („Čičinskas“), stagnaciją carinės Rùsijos globoje („Spjauki, drauguži“), tautinį sąjūdį, Pirmąjį pasaulinį karą, nepriklausomojo gyvenimo problemas, nusivylimus ir galimybes. Kaip tik Maironio dėka visa tai virto mūsų kolektyvinės pasąmonės dalimi. Kritikų, rodos, jau pastebėta, kad Maironio laiko medis yra ne tik visa apimantis, bet ir kryptingas. Donelaičio laikas – statiškas žemdirbio laikas, kuriame amžinai atsikartoja tie patys ritualai; Baranausko laikas – tragiškas žengimas iš aukso amžiaus į bevaisę žemę, „išgriuvusią pūstynę“, ir tik Maironio laikas yra tikrojo istorinio proceso laikas su praeitimi, dabartimi ir ateitimi.
Maironis suteikė mūsų sąmonei universalią dimensiją, įnešė į ją europietiško platumo. Ir nenuostabu, kad jis vos ne pirmasis Lietuvojè suvokė literatūrą kaip reikšmingą nepavaduojamą misiją. Rašytojas pagal Maironį yra charizmatinė esybė, šauklys ir pilietis, pilnutinis ir harmoningas žmogus. Kaip mitinis mediatorius, jis suvienija priešingybes ir išsprendžia prieštaravimus. Turbūt ne atsitiktinis dalykas, kad dažniausias „Pavasario balsų“ daiktavardis – širdis. Tai ne vien romantiškas štampas. Širdis logiškai ir etimologiškai siejasi su centru, harmonija, pusiausvyra: joje susitinka, per ją persilaužia mikrokosmas ir makrokosmas. Poetas, tapdamas pasaulio širdimi – ar šerdimi, – paverčia visą savo egzistenciją mitologema, ženklu būsimajam laikui.
Tokie dalykai, be abejo, nepakartojami. Jiems reikia ypatingai susidėjusių aplinkybių – ir istorinių, ir grynai biografinių. Dažnas mūsų literatūroje pretendavo ar pretenduoja būti „antruoju Maironiu“, tačiau tokios pretenzijos yra visai beviltiškos: geriausiu atveju pretendentas lieka savimi, blogiausiu – virsta netikru epigonu. Tiesioginis Maironio poveikis labai pavojingas. Jo ženklai lengvai išvirsta banaliomis klišėmis ir štampais, jo patosas – tuščia retorika, jo emocijos – sentimentais, jo harmonija – lėkštumu. Bet panašiai atsitinka kiekvienam tikram klasikui, ir gal tai netgi yra vienas iš didybės požymių.
André Gide (ar Jean Toulet), paklaustas, kas yra geriausias prancūzų poetas, atsakė: „Victor Hugo, hélas!“ (Deja, Victor Hugo). Atsimindami neabejotiną Maironio didybę, o drauge šį sunkų, pavojingą ir reiklų jo šešėlį, galėtume panašiai pasakyti. Geriausias lietuvių poetas yra Maironis. Deja, Maironis. Laimei, Maironis.
1982KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Suformuluokite pagrindinę straipsnio ištraukos mintį.
- Kodėl autorius ne K. Donelaitį ar A. Baranauską, o Maironį laiko centrine mūsų literatūros figūra? Kuo jis pagrindžia savo nuomonę?
- Kokiu požiūriu gretinami du žymūs poetai – Maironis ir H. Radauskas?
- Kokiais perkeltinės prasmės posakiais autorius nusako Maironio poveikį mūsų kultūrai?
- Paaiškinkite, kaip supratote mintį, jog „pirmajam tikrai tautiniam poetui“ dera būti universaliam.
- Remdamiesi poezijos pavyzdžiais, paaiškinkite kritikų mintį, „kad Maironio laiko medis yra ne tik visa apimantis, bet ir kryptingas“.
- Kodėl bandymai pamėgdžioti Maironį nebuvo ir negali būti sėkmingi?
- Padiskutuokite, ką galėtų reikšti paskutiniai paradoksalūs straipsnio sakiniai. Kodėl „Deja, Maironis“? Kodėl „Laimei, Maironis“? Kokį Maironio poezijos vertinimą jie atskleidžia?
Diskutuojame
Perskaitykite du tekstus: profesorės V. Zaborskaitės straipsnio „Tikėjimo ir vilties poezija“ ištraukas ir dr. Brigitos Speičytės atsakymą į klausimą, kuo šiandien mums gali būti svarbus Maironis.
Pritardami literatūrologių išsakytoms įžvalgoms ar joms oponuodami, pasidalykite savo mintimis apie Maironio poeziją. Ar jums pavyko esmingiau pažinti poetą, jo kūrybą? Ar patyrėte sau asmeniškai įdomių, prasmingų atradimų? Ar mūsų gana skubriame, net chaotiškame gyvenime dar reikalingas klasiškai darnus poezijos grožis? Kilnūs dvasiniai siekiai? Moraliniai priesakai? Aukšti idealai?
Vanda Zaborskaitė
Tikėjimo ir vilties poezija
Maironio kūryba – tai tikėjimo ir vilties poezija. Bet jos optimizmas nei lengvas, nei vienaspalvis. Maironis mato tikrovę dramatišką, įtemptą ir skaudžią. Tačiau netilstančioje priešingų jėgų kovoje jis visados teigia teisingumo, gėrio ir istorinės pažangos pergalę. Naktis, žiema, miegas, mirtis jam nėra dominuojančios pasaulio jėgos – jis džiaugsmingai sveikina aušrą, pavasarį, atbudimą ir prisikėlimą. Jo poetiniai įvaizdžiai remiasi esminiais agrarinės kultūros pradais. Į dirvą mesto grūdo mirtis yra augimo, žydėjimo ir derliaus sąlyga. Kančia yra kelias į džiaugsmą, mirtis – į prisikėlimą:
Apakę! Savo kelią matot
Tarp rožių, pokylių, juokų!..
O nelaimingi, nesupratot,
Jog žemė – tai šalis vargų!
Jog žemė – ašarų vietovė!
Ir nelaimingas tas žmogus,
Kurs veido ašara neplovė:
Jam uždarytas bus dangus.
Taip rašė Maironis pačioje jaunystėje – kaip tikras romantikas, Adomo Mickevičiaus ir jaunojo Goethe’s (Gėtės) dvasia. Iš tokio nusiteikimo kyla ir visa jo poezija – energinga, gyvybinga, nemėgstanti išglebimo, pasyvaus svaičiojimo, aukštinanti žmogaus pastangas nesitaikyti su smukdančiomis aplinkybėmis; ji veria perspektyvas, skatina veiklą ir kūrybą. Visa, kas joje svarbiausia, poetas sėmėsi iš savo jaunystės – iš XIX a. pab. lietuvių tautos situacijos, iš viso dvasinio gyvenimo – jo idėjinių ir literatūrinių srovių. <…> Iš XIX a. jis atsinešė optimizmą, pasitikėjimą gyvenimu ir ateitimi. Iš ten aukštas pareigos suvokimas, moralinės nuostatos rimtumas, aukšti ir aiškūs doroviniai kriterijai, kuriais jis matuoja savo paties ir kitų gyvenimą.
Maironio poezijoje labai stiprus vidinis balsas – vadinkime jį sąžine ar kantiškuoju moraliniu imperatyvu. Tas balsas liepia visuomenės, tautos interesus kelti aukščiau už savuosius, jis smerkia savanaudiškumą ir konformizmą, jis įsako nebijoti „vargo kieto“, kai to reikalauja ištikimybė idealams, draugams, vienminčiams. Šiam balsui paklusti nėra lengva, tačiau būtina. Maironio poezijos žmogus čia nepripažįsta jokių savęs teisinimų. Maironis poetizuoja žmogų, kuris laimi kovą su savo silpnybėmis ir pagundomis, neieško lengvatų, išlygų ir nuolaidų.
Kokius saitus mes šiandien galime rasti su Maironio kūryba, perėję XX a. patirtį, kai įsigalėjęs dorovinis reliatyvizmas, kai ironija ir skepticizmas yra būdingiausia dvasinė laikysena, o formos sudėtingumas ir painumas – būdingiausias dabarties literatūros bruožas? Manau, kad dabarties situacijoje Maironis traukia kontrasto jėga. Jis yra mūsų nostalgija, mūsų pasiilgimas. Jo poezijos taurus paprastumas, skaidrus aiškumas, autentiška dvasinė kaitra ir dorovinė rimtis yra ar bent gali būti mūsų buvimo atrama, kuri neleidžia nugrimzti, ištirpti, prarasti patiems save. Maironio žodis paliečia mus, jaudina, įtikina, sujungia mus su pagrindiniais mūsų istorijos, likimo, gamtos dalykais, su gyvenimo, mirties ir prisikėlimo paslaptimi. Jis iš tikrųjų yra šaltinis, prie kurio grįžtame nuvargę, išsekę, ištroškę ir kuris visada atgaivina, grąžina mus prie tikrųjų, amžinųjų vertybių.
Brigita Speičytė
Maironis. Ištaręs mums Lietuvą
Iš Maironio daug ko galėtume pasimokyti – asmenybės laikysenos, kūrybingo, ryžtingo, aktyvaus santykio su savuoju laiku, su savąja valstybe, su amžinaisiais dalykais… Bet svarbiausia – iš jo galėtume pasimokyti orumo – oraus santykio su tautos savastimi. Maironio laikais priežasčių lietuviams savęs gėdytis ir save menkinti buvo nepalyginti daugiau nei šiandien, tačiau Maironis paveldėtą savastį, kalbą, kultūrą, mentaliteto išskirtinumą iškėlė kaip vertybę. Tautos savastis neturėtų būti radikaliai sureikšminta, tačiau gėdytis jos ir mėginti pakeisti taip pat nereikia. Maironis savo poezija mus tikina, kad patys turime kurti savąją šalį, patys turime ieškoti išeičių, nelaukdami, kol mums jas nurodys kiti, ir svarbiausia – mes patys turime pakankamai jėgų, intelektualinio bei dvasinio potencialo tai padaryti.
Rašome
- Pasirinkite 2–3 ryškesnius Maironio poezijos įvaizdžius (pavyzdžiui, griūvančių pilių, miegančių milžinkapių, jūros, sapno, ašaros, nakties, žvaigždės, širdies ar kt.). Panagrinėkite jų semantiką skirtinguose eilėraščiuose, įrodykite, kad tas pats įvaizdis gali įgyti kitokių, kartais net priešingų prasmių.
- Pagrįskite teiginį, kad Maironio poezijoje jungiasi du pradai – jausminis atvirumas, emocingumas ir racionalumas, suvaldantis jausmų proveržį. Parašykite 1–2 puslapių rišlų tekstą.
- Parašykite pasirinkto (mokytojo pasiūlyto) klasėje nenagrinėto Maironio eilėraščio interpretaciją. Teksto apimtis – ne mažiau kaip 400 žodžių.
- Pasirinkite temą (iš siūlomų ar klasėje apgalvotų) ir parašykite rašinį.
- Ar Tėvynė tebėra žmogaus būties centras?
- Ar gyvenimo kasdienybė žlugdo žmogaus svajones?
- Kodėl komplikuoti asmens santykiai su kitais?
- Ar gamtos grožis gydo sielos žaizdas?
- Kodėl žmogui svarbu išlikti oriam?
- Ar verta asmeninius poreikius aukoti dėl tarnystės visuomenei?