Jonas Aistis (16.2 tema)

Jonas Aistis (tikroji pavardė Aleksandravičius, iki 1940 m. pasirašinėjo Kossu-Aleksandravičiumi ir Kuosa Aleksandriškiu) gimė 1904 m. netoli Rùmšiškių. Augo kalvio šeimoje. Kaimynai juos vadino Kuosomis, galbūt todėl vėliau poetas pasirinko Kuosos priedą prie pavardės. Mokėsi Rumšiškių pradžios mokykloje, vėliau – Kaũno „Aušros“ gimnazijoje. Rumšiškių mokytojų buvo įvertintas kaip gabus vaikas, tačiau gimnazijoje mokslai sekėsi sunkiai (trečioje klasėje buvo paliktas antriems metams). Būdamas gimnazistas, 1926 m. „Ateities“ žurnale išspausdino pirmąjį eilėraštį „Gegutėlė“. Pirmuosius poetinius bandymus palaikė klasės draugai – būsimasis „Pjūvio“ redaktorius P. Juodelis ir A. Miškinis. P. Juodelis poeto eilėraščius parodė K. Binkiui, o šis juos entuziastingai įvertino: „Velnias žino, kaip stipru!“ Tai buvo didelis padrąsinimas droviam, užsisklendusiam jaunuoliui. K. Binkis jam visą gyvenimą liks autoritetu – ir kūrybiniu, ir gyvenimiškuoju, savotišku romantiniu herojumi.

1927 m. J. Aleksandravičius įstojo į Kauno universitetą studijuoti lituanistikos, tuo pat metu dirbo raštininku Žemės banke. Studijavo tik septynis semestrus. 1932 m. išleido pirmąjį poezijos rinkinį „Eilėraščiai“, kurį pasirašė slapyvardžiu Jonas Kossu-Aleksandravičius. Pasipiktinusiam tokiu „totorišku“ prielipu profesoriui Juozui Balčikoniui pats poetas aiškinęs, kad jį sudaro pirmosios jo mylimųjų (Konstancijos, Onos, Saros, Sonios ir Uršulės) vardų raidės. Tokiu anekdotišku pasakojimu poetas šaipėsi ir iš tuo metu kilusios pavardžių lietuvinimo kampanijos (tiesa, 1940 m. poezijos rinkinį jis pasirašė Kuosa Aleksandriškis, taigi sulietuvino abu pavardės dėmenis). Vėliau priedą „Kossu“ poetas buvo linkęs interpretuoti kaip bajoriškos kilmės paliudijimą. Iki 1940 m. poetas išleido dar tris poezijos rinkinius: „Imago mortis“ (1934), „Intymios giesmės“ (1935) ir „Užgesę chimeros akys“ (1937), už kurį gavo Valstybės premiją, eseistikos knygą „Dievai ir smūtkeliai“ (1935).

J. Aistis kuria lyrinį, eleginį eilėraštį, kuriame dominuoja lyrinio subjekto skausmas ir kančia. Jausmams perteikti poetas pasitelkia tautosakos motyvus, romanso stilistiką. Tačiau jis labai aiškiai suvokia, kad nuoširdus, tikras jausmas dar nėra pakankama sąlyga eilėraščiui atsirasti, nėra jo estetinės vertės garantija. Todėl eilėraštyje mėgstama prisidengti kauke, pažvelgti iš tam tikro atstumo, ironizuoti išsakomą jausmą. Distancija kuriama pagal spektaklio logiką: kokia nors istorija, situacija pateikiama kaip tikra, o paskui parodoma, kad ji buvo suvaidinta, sugalvota. Pavyzdžiui, eilėraštį „Atėjo vakaras“ siūloma skaityti kaip tikro jausmo, tikros gyvenimiškos situacijos aprašymą („Atėjo vakaras, suraukęs antakius. / Kaip žmogžudys, krauju rankas sutepęs…“), bet vėliau paaiškėja, kad tai yra kitokios prigimties realybė: „Tai vakaras netikras – mano sukurtinis…“ Taigi skaitytojas aktyviai įtraukiamas į meninį žaidimą: jam nuolat tenka suklusti: kas tai – jausminga išpažintis ar vaidyba? Toji kita realybė J. Aisčiui yra pasaka, iš žodžių sukuriamas stebuklas, kuriuo vieninteliu ir įmanoma pasidalinti su skaitytoju. Iš visų neoromantikų būtent J. Aisčiui pasakiškumas yra svarbiausias. Poetas ne tik mėgsta naudotis pasakos motyvais ir situacijomis (bene dažniausia pasakiškos situacijos veikėja būna karalaitė), bet ir pačią poeziją suvokia kaip pasaulį, kuris paneigia realybės dėsnius. Nuo J. Aisčio – tik vienas žingsnis iki H. Radausko, paskelbusio: „Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu.“

1936 m. poetui buvo paskirta Švietimo ministerijos stipendija, ir jis išvyko į Prancūziją, Grenoblio universitetą, studijuoti prancūzų kalbos ir literatūros. Į Lietuvą J. Aistis nebegrįžo. 1940 m. jis gavo Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos stipendiją tęsti studijas, 1944 m. apgynė disertaciją. Po dvejų metų persikėlė į JAV, dirbo Niujorke Laisvosios Europos komitete, nuo 1958 m. – JAV Kongreso bibliotekoje Vãšingtone.

Pirmąjį išeivijoje išleistą eilėraščių rinkinį „Be tėvynės brangios“ (1942) pasirašė Jono Aisčio slapyvardžiu. Šiuo vardu išėjo ir kitos jo knygos: „Nemuno ilgesys“ (1947), „Sesuo buitis“ (1951), „Kristaliniam karste“ (1957). Pokario metais rašyta poezija silpnesnė nei ankstyvoji. Vyrauja tėvynės meilės, ilgesio motyvai, eilėraštis tampa teziškas ir deklaratyvus. Anot A. Nykos-Niliūno, autentiškas lyrikas neatlaikė išbandymo, buvo nugalėtas naujos tematikos.

Emigracijoje J. Aistis išleido eseistikos knygas „Apie laiką ir žmones“ (1954), „Milfordo gatvės elegijos“ (1967). Jose, kaip ir „Dievuose ir smūtkeliuose“, išsakomas asmeniškas santykis su literatūros istorija, svarstomos istorinės, visuomeninės problemos, aptariama išeivio situacija.

J. Aistis mirė 1973 m. Vašingtone. 2000 m. perlaidotas Rumšiškėse.

Neateina mintys, nesirašo eilės
​Ir nelaša kraujas rašalu juodu;
​Kažin ko taip ilgu, kažin ko taip gaila
​Ir pačiam be galo liūdna ir graudu.

Leiskit pažiūrėti nors pro langą šilo,
​Leiskit pažiūrėti marių mėlynų –
​To bedugnio skliauto sielvartingo gylio
​Ir dangaus blakstienų, ašarų pilnų…

Aš iš margo svieto smulkmenų, detalių:
​Lauko, pievų, miško, skliauto ir žvaigždžių
​Susikūriau savo pasakišką šalį –
​Pats nepasidžiaugęs, perdaviau žodžiu.

Verkė mano skliautas, ašarom pasruvęs,
​O gal man tik rodės, galgi aš klydau?
​Tai nuvargęs šiandien, išsimušęs suvis –
​Aš ieškojau laimės ir nesuradau…

Laukas, kelias, pieva, kryžius,
​Šilo juosta mėlyna,
​Debesėlių tankus ižas
​Ir graudi graudi daina.

Bėga kelias, ir berželiai
​Linksta vėjo pučiami;
​Samanotas stogas žalias
​Ir šuns balsas prietemy.

O toliau – paskendęs kaimas,
​Tik žirgeliai tarp klevų –
​Šlama liepos tokia laime,
​Tokiu liūdesiu savu.

Tik sukrykš lyg gervė svirtis,
​Sušlamės daina klevuos…
​Gera čia gyvent ir mirti!
​Gera vargt čia, Lietuvoj!..

Iš rinkinio „Užgesę chimeros akys“ (1937)

MAN TAVE

Kaip pavasaris atkiunta,
​Ašen atkiutau.
​Man tave čia Dievas siuntė,
​Tik mane ne tau!

Anta kalno juodą skirpstą
​Sprogstantį matau –
​Ar ne mums ten sniegas tirpsta
​Ar ne man ir tau?..

Aš, tave širdy pajutęs,
Dievą pajutau!​
​​O kad Dievas meilę būtų
​Siuntęs man ir tau!..

Prasikals žolytės laiškas –
​Žalias po lietaus.
​Dievas liepė man išaiškint
​Žemės meilę tau.

Ar ne Dievo buvo rykštė,
​Ar ne aš kritau?..
​Ar šlamės žolė pernykštė
​Mano meilę tau?

Tu matai, kaip ledas šunta? –
​Taip, sakai, matau…
​Man tave čia Dievas siuntė,
​Tik mane ne tau!