(Literatūra 11)

Vincas Krėvė. „Skirgaila“ (ištraukos) (21.1 tema)

Gyvenimas

Vincas Krėvė apie 1927 m.

Vincas Krėvė (1882–1954) gimė Subártonyse, netoli Merkinės. Jo senelis atsikėlė į Subartonis iš kito kaimo, kur Mickevičiai dar buvo vadinami Krėvėmis. Šią pavardę rašytojas, spausdindamas savo kūrinius, pasirinko slapyvardžiu.

V. Krėvė buvo vienas labiausiai išsilavinusių to meto rašytojų, nors jo kelias į mokslą nebuvo paprastas. Nuo mažens tėvų buvo ruošiamas į kunigų seminariją, nes dėl silpnos sveikatos netiko ūkio darbams. V. Krėvė augo globojamas pamaldžios motinos ir senelės, nuo vaikystės pažinojo bažnyčios ir kunigų aplinką, tad nesibaimino kunigo ateities. 1900 m. jis įstojo į Vilniaus dvasinę seminariją. Tačiau po dvejų metų įvyko konfliktas, turėjęs reikšmės visam rašytojo gyvenimui ir kūrybai. V. Krėvė iš seminarijos buvo pašalintas, kaip sako dokumentai, dėl pašaukimo stokos. Greičiausiai buvo įskųstas, nes daug skaitė, domėjosi istorijos, kultūros, socialinio ir moralinio gyvenimo klausimais, kova už demokratiją. Išėjimas iš seminarijos to meto gyvenime nebuvo išskirtinis, tačiau V. Krėvė, būdamas ūmaus charakterio, turėdamas lengvai pažeidžiamą garbės jausmą, giliai išgyveno šį pasikeitimą. Ypač buvo įžeista ambicija – juk pašalino, o galėjo išeiti pats.

Patirti išgyvenimai lėmė savitą rašytojo tikėjimą: „Religingumu aš vadinu tai, kas dirbtiniu būdu įskiepijama mūsų protui, pvz., įvairias dogmas ir panašias kvailystes. O tikėjimas yra tai, kas, nepaisant specialių pastangų išnaikinti, gyvena mumyse, kalba mums. <…> Visam pasauliui šaukiu, kad tikiu.“ („Užrašai“)

Be to, V. Krėvę slėgė santykiai su namiškiais. Kai jis pradėjo mokytis seminarijoje, jau buvo mirę trys maži broliukai, o kai išstojo, šeima neteko dar dviejų vaikų. Artimųjų priekaištai, kad taip Dievas baudžiąs jų šeimą dėl sūnaus poelgio, sukrėtė būsimojo rašytojo sielą, sukėlė amžinos kaltės ir pasaulio neteisybės jausmą, o įskaudinto, atstumto, vienišo žmogaus paveikslas literatūroje jam pasidarė suprantamiausias.

Taigi V. Krėvės išėjimas iš seminarijos, anot jo kūrybos tyrinėtojo Alberto Zalatoriaus, yra ypatingas. Išėjęs jis ant pečių užsikrovė baisią naštą ir ją nešė visą gyvenimą: buvo mestas iššūkis ne tik tėvų valiai, kunigo profesijai, Bažnyčiai, bet ir krikščionybei kaip vertybių sistemai, Dievui kaip didžiausiam autoritetui. Iš čia kilo noras pažinti ne tik Kristaus mokymą, bet ir kitas religijas, todėl V. Krėvė gilinosi į budizmą, panteizmą, pagonybę, domėjosi antikine kultūra.

Pašalintas iš seminarijos, V. Krėvė mokėsi privačiai. 1904 m., išlaikęs viso gimnazijos kurso egzaminus, įstojo į Kýjivo universiteto Filologijos ir filosofijos fakultetą. Po metų persikėlė į Lvivo universitetą, 1908 m. jį baigė ir gavo filosofijos daktaro laipsnį. Tais pačiais metais išlaikė baigiamuosius egzaminus ir Kyjivo universitete. Už studiją „Indoeuropiečių protėvynė“ apdovanotas universiteto didžiuoju aukso medaliu. V. Krėvė studijavo etiką, filosofiją, literatūrą, istoriją, gilinosi į orientalistiką (Rytų kraštų, ypač Ìndijos, istoriją, kultūrą, religiją, meną), apgynė disertaciją apie Budos ir Pratjekabudos vardų kilmę.

Baigęs mokslus, 1909 m. V. Krėvė išvyko į Kaukazą ir apie dešimt metų mokytojavo Bakù (Azerbaidžanè) realinėje gimnazijoje. Pasakojama, kad direktorius baiminęsis leisti jauną mokytoją į aukštesnes klases dėl jo mažo ūgio ir jaunatviškos išvaizdos – nesusitvarkysiąs su jaunuoliais, tačiau V. Krėvė norėjo dirbti tik su vyresniaisiais. Mokytojas nenuvylė nei kolegų, nei mokinių. Buvę mokiniai pasakojo, kad V. Krėvė daug cituodavo atmintinai, pratino nuosekliai ir logiškai mąstyti siūlydamas rašiniams įdomias diskusines temas, drąsiai kalbėjo draudžiamais klausimais, su pagarba atsiliepdavo apie senąją Azerbaidžãno kultūrą, istoriją, primindavo mokiniams, kad jų šalis turėjusi kitą vardą – Azerstanas – „Ugnies šalis“. Gabesnius mokinius įtraukė į literatų būrelį, leido jų kūrybos almanachą. Gerai išmanydamas Rytų religijas ir filosofijas, Bakù visuomenei V. Krėvė skaitė paskaitas apie budizmą ir islamą. V. Krėvė Baku praleido galbūt laimingiausius savo gyvenimo metus, buvo mėgstamas ir gerbiamas.

Per šį laikotarpį V. Krėvė intensyviai rašė padavimus, apsakymus, draminius kūrinius. 1912 m. išėjo „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“, kuriuos kūrė remdamasis tautosaka (vasaromis, grįžęs į Lietuvą, ją rinko), istorija ir savo menine išmone. Rašytojas yra sakęs, kad norėjo parodyti, kokie didvyriai buvo senovės lietuviai, paskatinti didžiuotis galinga savo tautos dvasia. Poetiškais pasakojimais V. Krėvė išaukštino kilnius, narsius, garbingus, išdidžius lietuvius, kurie nebijojo pasiaukoti dėl tėvynės laisvės ar dėl meilės. Padavimuose jis siekė sukurti herojinį Viduramžių Lietuvos epą, romantišką didingos praeities paveikslą. Su padavimais tematiškai susijusios ir V. Krėvės dramos „Šarūnas“ (1911) ir „Skirgaila“ (pirmas variantas 1916 rusų kalba, lietuviškai perkurta 1924). Apsakymai apie dzūkų kaimo kasdienybę, apie seno žmogaus mąstymo originalumą, patirties turtingumą, išmintį sudarys rinkinį „Šiaudinėj pastogėj“ (1921–1922). Tuo pačiu laiku kaip padavimai rašytą apysaką „Pratjekabuda“ (1913), vėliau įtrauktą į „Rytų pasakų“ ciklą, V. Krėvė sukūrė remdamasis žiniomis apie Budos gyvenimą ir mokymą, o iš tiesų išdėstė savo filosofiją „ant pamatų senosios Indijos“.

Vincas Krėvė su Baku gimnazijos mokytojo uniforma

1920 m. V. Krėvė grįžo į Lietuvą. Nuo 1922 m. dirbo Kaũno universitete, net dvylika metų (1925–1937) vadovavo Humanitarinių mokslų fakultetui, ėjo profesoriaus pareigas. Universiteto studentai prisimena, kad rašytojas paskaitas skaitydavo gana monotoniškai, bet kartais prasimanydavo įvairiausių literatūros teorijų, kurios apversdavo aukštyn kojomis nusistovėjusią nuomonę. Pavyzdžiui, sakydavo žinąs tikslią romantizmo atsiradimo datą, galįs netgi metus ir dieną nurodyti. „Visose srityse esu tikras heretikas“, – sakydavo jis apie save.

Nepriklausomoje Lietuvojè V. Krėvė toliau intensyviai dirbo kaip tautosakininkas, tyrinėjo liaudies kūrybą, išleido ne vieną tautosakos rinkinį: „Dainavos krašto liaudies dainos“, „Aitvaras liaudies padavimuose“, „Sparnuočiai liaudies padavimuose“, „Dzūkų poringės“, „Patarlės ir priežodžiai“ (keturi tomai iš dvylikos planuotų). 1938 m. už didelius nuopelnus folkloristikai Rygõs universitetas suteikė V. Krėvei garbės daktaro vardą.

XX a. pirmoje pusėje tiek Europos, tiek Lietuvõs politiniame gyvenime vyko daugybė pokyčių, nuošalyje neliko ir V. Krėvė. 1918 m., paskelbus Lietuvõs nepriklausomybę, V. Krėvė paskirtas konsulu Azerbaidžanè. Grįžęs į Lietuvą, buvo išrinktas Šaulių sąjungos, Tautininkų sąjungos pirmininku, artimai bendravo su Antanu Smetona, tačiau po tautininkų perversmo (1926) perėjo į opoziciją.

1940 m. po SSRS ultimatumo V. Krėvė buvo pakviestas į vyriausybę eiti ministro pirmininko pareigų. Negalėdamas sulaikyti Lietuvõs nepriklausomybės ir ekonomikos griovimo, važiavo aiškintis į Mãskvą, bet greitai suvokė nepaveiksiąs sovietų valdžios sprendimo įtraukti Lietuvą į SSRS sudėtį, todėl atsistatydino. Šie V. Krėvės biografijos faktai liudija: jis buvo ne tik vienas labiausiai išsimokslinusių Lietuvos intelektualų, bet ir aukščiausias politines pareigas ėjęs rašytojas Lietuvai sudėtingu metu.

Vokiečių okupacijos laikotarpiu V. Krėvei ne kartą buvo kilusi grėsmė (rašytojas buvo vedęs žydų kilmės azerbaidžanietę Rebeką Karak). 1943 m. pavasarį, vokiečiams uždarius universitetą, V. Krėvė slapstėsi nuo gestapo. 1944 m., artėjant antrajai sovietų okupacijai, pasitraukė iš pradžių į Áustriją, vėliau į JAV. Pensilvanijos universitete dėstė lietuvių, lenkų, rusų kalbas bei literatūrą. Gyvenimo sąlygos buvo neblogos, tačiau rašytojas jautėsi itin prislėgtas. Priežasčių buvo daug: trūko įprasto kultūrinio gyvenimo, visuomenės dėmesio, draugų, likusių Lietuvojè. Jautėsi užmirštas, niekam nereikalingas. Skaudžiai išgyveno žinią, kad Lietuvojè jo, kaip pasitraukusio į Vakarus, pavardė išbraukta iš viešojo gyvenimo. „Tikrai jaučiuosi, kad jau seniai esu nebereikalingas ir mano darbas niekam nereikalingas, bet nerašyti negaliu – būtų nuobodu gyventi“, – rašė V. Krėvė paskutiniame laiške.

Vis dėlto rašytojas ir toliau dirbo prie didžiausio savo veikalo „Dangaus ir žemės sūnūs“, paremto Biblijos motyvais. Visoje apysakoje jis siekia išreikšti svarbią idėją: Dievas gyvena ne pastatuose, o žmogaus širdyje, visas pasaulis yra Jo šventovė. Meilės, tolerancijos, atlaidumo idėjos siejamos su Ješuos (Jėzaus) paveikslu. Kitas veikėjas – Jehuda iš Karioto – vaizduojamas kaip amžinas maištininkas, sielvartaująs dėl blogio pasaulyje, negalįs nei su juo susitaikyti, nei mylėti tokį pasaulį sukūrusio Dievo. Pasak A. Zalatoriaus, „į šio herojaus širdį Krėvė sudėjo daugiausia asmeninių nuoskaudų ir liūdnos patirties“.

1954 m. V. Krėvė mirė dukters namuose Filadelfijoje. Poetas A. Nyka-Niliūnas dienoraštyje įrašė: „Pirmas žinios įspūdis – lyg būtų miręs Nẽmunas, Vilniaus Katedra arba Šatrijõs kalnas…“ Praėjus 38 metams išsipildė rašytojo noras „atsigulti amžinam poilsiui šalia savo tėvų ir protėvių ant Subartonių kapinyno“. 1992 m. jis kartu su žmona buvo perlaidotas gimtinėje.

Daugiau

Tautos tapatybės paieškos ir individo problematika

XX a. antrajame dešimtmetyje lietuvių literatūroje prasidėjo diskusijos apie „tautos dvasią“, „tautinę literatūrą“, buvo iškelta ir „tautinio charakterio“ problema. Kitaip sakant, buvo ieškoma stabilių, per amžius nesikeičiančių tautos tapatybės, tautos kultūros pagrindų. Pasiremiant tautosaka, pirmiausia liaudies daina, kuri laikyta aukščiausia lietuvių kultūros išugdyta menine vertybe, poezijoje, prozoje, dramaturgijoje siekta apčiuopti „tautos dvasią“ kaip esminį tautos savitumo bruožą. Prozoje pasirodo itin dvasingų personažų – civilizacijos nesugadintų kaimo keistuolių, jaučiančių artimą ryšį su gamta.

Ieškodamas lietuviškos sielos savitumo, V. Krėvė, kaip ir kiti XX a. pradžios neoromantikai, nukreipia žvilgsnį į praeitį – dramose, padavimuose dėmesys sutelkiamas į pagonybės laikus, kuriami stiprūs, maksimalių siekių veikėjai, prozoje vaizduojami tradiciškai tebegyvenantys senieji Lietuvõs kaimo žmonės, kurie, autoriaus požiūriu, dar išlaikę tautinio charakterio individualumą, įkūnija esmines lietuviško charakterio savybes. Tokie yra šimtamečiai skerdžiai Lapinas („Skerdžius“), Gugis („Raganius“), bedievis Vainorus („Bedievis“).

Kūryba V. Krėvė žadina pastovesnių vertybių, kurias išsaugojo tradicinė kaimo kultūra, ilgesį, kviečia nesitenkinti susmulkėjusiais žmonių santykiais, vienpusiu gyvenimo, siekiant tik naudos, supratimu.

Tačiau labiau nei tautos tapatybė V. Krėvę domino individo tema. Galvojant apie XX a. pirmųjų dešimtmečių lietuvių literatūrą, V. Krėvės kūrybą galima vertinti kaip šuolį nuo visuomeninės ir tautinės problematikos prie žmogaus individualybės, savojo „aš“ iškėlimo.

Daugeliui XX a. pradžios rašytojų, gyvenusių ir kūrusių carinės priespaudos ir priešinimosi jai sąlygomis, visuomeniniai interesai buvo svarbiau nei asmeninės problemos. Vinco Kudirkos eilėraščiuose, didesnėje Maironio kūrybos dalyje žmogui rūpi idėjos, kurias kelia tėvynė, tauta. Tėvynės laisvė, pareiga ir aktyvus darbas visų labui yra svarbiau nei asmeniniai išgyvenimai. Pozityvizmo šalininkai literatūros dėmesį sutelkė į visuomenės evoliuciją, tautos kultūrą ir ekonomiką. Žemaitė, J. Biliūnas ankstyvuosiuose apsakymuose apie darbininkų gyvenimą, V. Kudirka satyrose siekė rodyti gyvenimo skaudulius ir žmonių ydas. Apie laikraštį „Varpas“ susitelkę pozityvistai skelbė literatūros paskirtį – šviesti žmogų, mokyti jį našiau tvarkyti savo ūkį, t. y. geriau gyventi.

V. Krėvė vienas pirmųjų lietuvių literatūroje pavaizdavo asmenybę, abejojančią visuomeniniais idealais, maištaujančią, nusiviliančią dideliais siekiais, pralaiminčią, kankinamą nežinios, patiriančią dvasios krizių. Jo personažams svetimas paklusnumas autoritetams, o laisvė ir galėjimas elgtis pagal savo norą – didžiausia vertybė. Tolerancijos ir meilės savo artimui principas nugali visas kliūtis (paskutinė novelė „Raganius“), o meilės stoka daro žmogų žiaurų, piktą („Šarūnas“ ir „Skirgaila“). Kritinę gyvenimo akimirką V. Krėvės personažai ima maištauti prieš kažkieno nustatytą tvarką. Nesvarbu, ar jų maištas reikalauja daugelio gyvybių, ar komiškas ir greit išblėsta, – vis tiek tai ėjimas prieš srovę, o toks elgesys domino V. Krėvę. (Prisiminkite romantizmo herojų – laisvą, išdidų, dažnai vienišą, visuomenės atstumtą.) Net taikius kaimo skerdžius Lapiną (apsakyme „Skerdžius“) ir Gugį (apysakoje „Raganius“) galima laikyti savotiškais pasyviais maištininkais, nes jie savo gyvenimo būdu, vertybėmis išsiskiria iš kaimo bendruomenės: yra lyg kokie atstumtieji, „užribio“ žmonės (skirtingai nei kiti, nesirūpina nauda, turtu), bet kartu visąlaik yra kaimo dėmesio centre, nes jų nešabloniškas mąstymas, netradiciniai sprendimai stebina inertiškai gyvenančius kaimiečius ir kursto aistras.

Laisva ir maištinga asmenybė, gerbianti pirmiausia save ir nepripažįstanti autoritetų, norinti viską pažinti, bet nuolat viskuo abejojanti, nesidrovinti atvirai sakyti, kad trokšta garbės ir meilės, – toks, anot A. Zalatoriaus, buvo V. Krėvės žmogaus modelis. Individą, praaugusį savo epochą, rašytojas pavaizdavo dramoje „Skirgaila“.

Vincas Krėvė renka tautosaką

Daugiau

Drama „Skirgaila“ Lietuviškos dramaturgijos užuomazgos

V. Krėvės dramos neatsirado tuščioje vietoje. 1899 m. išspausdinta Keturakio komedija „Amerika pirtyje“ tų pačių metų vasarą buvo suvaidinta Palangojè, tam reikalui pritaikytame prekių sandėlyje. Pirmasis lietuviškas spektaklis sulaukė plataus atgarsio visoje Lietuvojè. Prasidėjo slaptų lietuviškų vakarų sąjūdis, vadinamas klojimo teatru. Šiuos vakarus rengdavo mėgėjai – studentai, vyresnieji gimnazistai, vaidino ir režisavo taip pat mėgėjai, tarp kurių pasitaikydavo ir gana talentingų žmonių. Mėgėjiško teatro repertuarą sudarė vaidinimai, „gyvieji paveikslai“, dainos ir šokiai.

Lietuviškos dramos pradininku galima laikyti Žemaitijos užkampyje gyvenusį Aleksandrą Fromą-Gužutį (1822–1900), kūrusį daugiaveiksmius veikalus su daugybe personažų ir teatrališkais scenovaizdžiais. Jis parašė net keturiolika dramos veikalų, kai kuriuose („Vaidilutė“, „Gedimino sapnas“) vaizdavo lemtingą istorijos lūžį – pagonybės ir krikščionybės susidūrimą senovės Lietuvoje. Lietuviškuose vakaruose ypač mėgstamos buvo jo pjesės „Ponas ir mužikai“, „Eglė žalčių karalienė“. Tačiau jo kūriniai labiau priminė iškilmingo stiliaus odžių ir panegirikų rinkinius nei dramas.

XIX a. paskutiniajame dešimtmetyje V. Kudirka išvertė Džordžo Bairono „Kainą“, Frydricho Šilerio „Orleano mergelę“, „Vilių Telį“, Adomo Mickevičiaus „Vėlinių“ III dalį. Bet šie kūriniai rampos šviesos neišvydo. Įvairių meno draugijų rengiamuose vakaruose buvo mėgstamos Žemaitės ir Gabrielės Petkevičaitės-Bitės (dviejų moterų) komedijos, Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio drama „Blinda, svieto lygintojas“, Miko Petrausko ir G. Landsbergio-Žemkalnio muzikinė drama „Birutė“ (pirmoji lietuviška opera). Atsirado melodramos žanras: Marcelino Šikšnio (1874–1970) pjesėse herojai buvo nuodijami, per apsirikimą vos nenuduriamas gerasis veikėjas, jausmingi monologai išduodavo meilės trikampius. Lietuviškuose vakaruose ypač populiari buvo jo drama „Pilėnų kunigaikštis“ (pagal Juzefo Ignaco Kraševskio apysaką „Kunigas“). Vis dėlto minėti draminiai kūriniai buvo statiški ir iliustratyvūs. Idėjos atvirai deklaruojamos, joms dirbtinai paklusdavo personažai, deklamaciniu tonu išsakantys patriotinius ir didaktinius šūkius. Draminės kolizijos, veiksmo įtampos, netikėtos atomazgos, ryškių charakterių užuomazgų buvo galima aptikti tik viename kitame kūrinyje.

Mėgėjiškame teatre Mažõjoje Lietuvojè pirmąsias savo dramas statė Vydūnas (1868–1953). Jis kūrė idealizuotą tikrovės paveikslą, dažnai išreikštą simboliais ir alegorijomis. Vydūno kūriniuose vaizduojami neįprasti veikėjai – tam tikrų idėjų simboliai, veikiantys autoriaus valia, o ne skatinami vidinės būtinybės. Vincas Mykolaitis-Putinas Vydūną pavadino vienu abstrakčiausių XX a. lietuvių rašytojų.

Dramą „Skirgaila“ V. Krėvė iš pradžių parašė rusiškai, tačiau, Valstybės teatrui panorus ją suvaidinti, perrašė lietuviškai gerokai pataisydamas ir papildydamas. „Skirgailą“ režisierius Borisas Dauguvietis pastatė 1924 m. rudenį.

Dramos „Skirgaila“ rankraštis

Daugiau

Istorinis „Skirgailos“ kontekstas

„Skirgailos“ veiksmo laikas dramoje niekur tiksliai nenurodomas, tik paantraštėje pažymėta: „Iš senovės lietuvių gyvenimo“. Tekste nei veikėjų dialoguose, nei remarkose neminimi konkretūs istoriniai įvykiai, bet personažų vardai (Skirgaila, jo brolis Jogaila) nurodo laiką – Viduramžius, XIV a. antrąją pusę.

Lietuvõs padėtis XIV a. pabaigoje buvo sudėtinga. Kai Jogaila tapo Lénkijos karaliumi (1386), Lietuvà, neturėdama savo raštinės ir kitų valstybinių institucijų, pamažu virto provincija. Lietuvą sudarė tik pavienės kunigaikštystės, dvarai, žemės, kurias valdė kelios dinastijos. Jogaila, gyvendamas Krokuvoje, negalėjo stiprinti savo padėties Lietuvõs Didžiõjoje Kunigaikštỹstėje. Todėl, ieškodamas išeities, 1387 m. jis paskyrė brolį Skirgailą savo vietininku Vilniaus kunigaikštystėje, o Skirgaila savo ruožtu pažadėjo ištikimybę Lénkijos karūnai. Nors ir iškeltas virš kitų kunigaikščių, Skirgaila nepajėgė suvienyti ir valdyti Lietuvõs. Tai apie 1400 m. padarys Vytautas (Skirgaila mirė ar buvo nunuodytas Vytauto bendražygių 1397 m.).

Europos kultūra XIV a. pabaigoje, kai krikštijosi Lietuvà, apibūdinama kaip universitetų kultūra. Atotrūkis tarp Europos šalių ir Lietuvõs buvo didelis. Vidurio Europos šalyse visuomenė jau vadovavosi krikščionybės ideologija, turto ir teismo reikalai buvo tvarkomi rašytine teise bei aktais, buvo sukurtas mokyklų tinklas, atsirado religinė raštija gimtąja kalba, tautinės kronikos. Viso to pagoniškoje Lietuvojè dar nebuvo, nes nebuvo rašto. Kelias Lietuvai buvo vienas – priimti krikščionybę. Tai suprasdamas Jogaila per vienus metus (1387) pakrikštijo Lietuvą, išskyrus Trãkų kunigaikštystę, priklausiusią Skirgailai, ir Žemaitiją. Vokiečių ordinas Lietuvõs krikšto nelaikė tikru, skelbė jį esant parodomąjį ir tariamą, tačiau 1389 m. popiežius Urbonas VI pripažino Lietuvą katalikiška šalimi.

Daugiau

SKIRGAILA (ištraukos)

I dalis

TARP DVIEJŲ PASAULIŲ

[Į pilį atvyksta Kryžiuočių ordino pasiuntiniai Keleris ir Vartenbergas. Keleris ne tiek rūpinasi Ordino reikalais, kiek domisi merginomis ir, nors yra vienuolis, suvilioja bajoraitę Oligę, kunigaikštytės pagalbininkę. Lenkų pasiuntiniai, puoselėdami savanaudiškus tikslus, primygtinai Skirgailos reikalauja paleisti prievarta laikomą Oną Duonutę, tačiau Skirgaila nesutinka.]

V

[1/7]

<…>

Skirgaila eina į skobnis, sėdasi kitame jų kampe ir galvą rankom paremia; jis niaurus; Ona Duonutė sėdasi pas verpstį

Skirgaila <…> (į ją pažvelgęs). Atėjau sužinoti, kaip jautiesi mano pily?

Ona Duonutė (stengdamasi ramiai kalbėti). Ačiū tau, Lietuvos valdove. Aš pasiilgau gimtojo namo ir savo artimų žmonių. Aš laukiu, kada man leisi vykti Lydon?

Skirgaila. Kam tau Lydon vykti? Tu ten būsi viena. Negera moteriai gyventi vienai: ją gali nuskriausti, kas panori.

Ona Duonutė. Aš nieko nebijau, kunigaikšti. Aš turiu daugel draugų, kurie mane myli.

Skirgaila (niauriai, taršydamas kairiąja ranka barzdą). Tavo draugai – ne mano draugai: aš jais nepasitikiu. Gyvenk čia. Lietuvos valdovų pilis Vilniuje – puikiausia visoje Lietuvoje pilis. Kiekvienam garbinga joje viešnagėti.

Ona Duonutė (pažvelgdama į jį). Taip, jei ši pilis nėra svečiui kalėjimu.

Skirgaila (iš paniūrų į ją pažvelgdamas, įsiremdamas kairiąja ranka šonan). Kas nenori joje gyventi kaipo svečias, tas gali pasilikti čia kaliniu.

[2/7]

Ona Duonutė (liovusi verpti ir sudėjus rankas ant kelių). Kunigaikšti, nejaugi tu nori prievarta mane čia laikyti?

Skirgaila. Ne, bet tu pati pasiliksi čia, kol aš to noriu.

Ona Duonutė (atsistojus, drąsiai). Tu užmiršti, Lietuvos valdove, kad aš turiu galingus užtarėjus! Jie neleis tau mane skriausti. Brolis tavo, lenkų karalius Jogaila, galingas! Jis ir Mozūrų žemės kunigaikštis sugebės mane apginti nuo tavo prievartos.

Skirgaila (irgi atsistodamas). Gerai, kad tu nesisieloji ir drąsiai kalbi. Aš mėgstu drąsius, ir todėl tu man dar labiau patinki. (Atsirėmęs rankom į skobnis) Kadangi savųjų tarpe nesuradai sau tinkamo vyro, svetimajam gi aš tavęs neatiduosiu, tai mano žmona tu būsi.

Ona Duonutė. Tavo žmona? (Išdidžiai) Aš ne vergė tavo, nors kalinė. Būsiu to, kam esu pasižadėjusi. Bet tavo žmona (neigiamai kraipydama galvą, tvirtai) niekados!..

Skirgaila (tvirtai). Kas man darbo, kad jau esi kam žadėjusi! Aš myliu Lietuvą ir skaldyti ją dalimis niekam neleisiu nei tau, nei broliui Jogailai, nei Kęstučio sūnui! Jeigu žinotau, kad jie geriau sugebės jos garbę išlaikyti, aš užleistau jiems savo vietą. (Nuleidęs galvą, iš paniūrų pažvelgęs į kunigaikštytę) Bet kol aš to nežinau, aš niekam neužleisiu čia nė vienos pėdos. Aš gero noriu tiems, kurie čia gyvena, ir siekiu jo, kaip moku.

[3/7]

Ona Duonutė (atsisėsdama vėl). Jei tu visiems nori gero, kodėl gamini man nelaimę visam amžiui? Ar aš tau esu kada pikta padariusi? (Ramiai ir išdidžiai) Pasilik sau Lydos valstiją, tik leisk mane pas mano sužadėtinį.

Skirgaila. Kad jis, gavęs tave, pareikalautų Lietuvoje dalies, kaipo tavo kraičio? Ne, to niekuomet nebus. (Eidamas išilgai kambario) Tu būsi mano žmona ir todėl, kad tu ir tavo globėjai to nenori. Žinok, kad šitas namas – tavo namas, ir kito nebeturėsi. (Priėjęs prie durų susilaiko ir, kumščiu pasmakrę parėmęs, stovi)

Ona Duonutė. Dieve tu mano brangusis, kam gi aš patekau į rankas?

Skirgaila (atsigręždamas į ją). Lietuvos kunigaikščiui, kuriam šalies likimas rūpi daugiau negu tavo laimė.

Ona Duonutė (sudėjus rankas, maldaujamai). Kunigaikšti, juk aš našlaitė esu. Nejaugi mane skriausi? Pasigailėk manęs, ir pasigailės tavęs gailestingasis Dievas sunkioje tau valandoje.

Skirgaila. Aš netikiu tavo Dievo gailestingumu ir niekuomet jo nepanorėsiu. Visas vargas, kuris ištiko mūsų kraštą, nuo jo pareina. Jis pavydus ir nuolat kovoja su kitais dievais, ir todėl per jį nėra žmonėms gyvenimo ant žemės. Kol apie jį nebuvo girdėti pas mus, gera buvo mūsų šaly. Taip sako mūsų dainos ir senų amžių padavimai. (Prieina į skobnis, atsisėda ant suolo ir, barbindamas pirštais į stalą, niauriai) Gaila, kad aš ne dievas ir negaliu su juo kalaviju susiremti: lengviau tuomet gyventų žmonės pasauly.

[4/7]

Ona Duonutė (sumojus rankom). Dabar aš matau, kad esu pražuvusi. (Pro ašaras) Teprablaivina tave Viešpats Dievas ir suteikia tavo širdžiai paguodos. (Uždengia rankom veidą ir verkia striūbaudama) Pasigailėk savo sielos ir manęs, kunigaikšti!..

Skirgaila (kurį laiką tyli, žiūrėdamas į ją). Negerai darai, kad verki ir prašai. Bark mane, keik, bet neverk ir neprašyk. Aš to nemėgstu.

Ona Duonutė. Kaip aš neverksiu, jei tu pražudyti mane nori? Mano nelaimė nesuranda tavo širdy užuojautos.

Skirgaila. Aš esu matęs didesnių nelaimių, ir todėl tava manęs nejaudina. Tu – garsios Lietuvoje giminės duktė, tavo protėviai gynė Punios pilį, kur visi žuvo iki vieno – vyrai, moterys ir vaikai. Jie nusižudė, kad tik nepatektų priešui į rankas. Aš noriu, kad ir tu tokios narsios sielos būtai kaip tos moterys, kurios ten žuvo.

Ona Duonutė. Jos buvo stabmeldės! Mums Dievas draudžia tai daryti.

Skirgaila. Taip, taip! Aš buvau užmiršęs, kad tavo gyslose lenkų kraujas. Matyti, ir širdis tavo lenkiška. Geriau turėti vilko, vokiečio nekaip lenko širdį. Lenkų tarpe daugel stiprių ir narsių vyrų, bet jų moterys bailios ir silpnos.

Ona Duonutė. Kunigaikšti, aš vien tavo kilnumu tikėjau, ir tik šioji mintis palaikė mano jėgas. Kam atėmei man šią paskutinę viltį, kam privertei mane nusiminti?

[5/7]

Skirgaila (kiek patylėjęs). Tu tiesą sakai, aš nevertas esu pagarbos. (Lyg susimąstęs) Aš visuomet noriu gero, bet nemoku jo pasiekti. Ką aš manau, kad gera yra, visuomet pasirodo, kad pikta, ir todėl nusiminimas mane graužia, ir todėl aš geriu. Aš matau, kad bloga gyventi pasauly, bet kas tuo kaltas, aš nenumanau. Aš norėtau panaikinti visa, kas yra pikta, ir nežinau kaip. Man sunku taip kalbėti su tavim, kaip aš kalbu, bet kaip kitaip pasielgti, aš nežinau.

Ona Duonutė. Teprablaivina Viešpats Dievas tavo ramybės netekusią sielą! Nedaryk man pikto, jei tu jo nepakenti! Leisk man vykti namo, ir aš melsiu Viešpaties Dievo, kad jis suteiktų ramybę tavo širdžiai.

Skirgaila. Gerai, melskis, jei nori, bet čia. Perkūnas manęs neišgirs, o kitiems dievams melstis aš nenoriu. Aš ir be to esu niekšas, kad žmonių akivaizdoje priverstas esu gerbti nepakenčiamos tautos piktą ir neteisingą dievą, todėl, kad per jį krauju paplukusi mūsų Lietuva, kad kalaviju ir ugnimi privertė mus jam nusilenkti. (Pažvelgęs į ją) Ir dar kalba, kad aš turiu jį geru dievu vadinti!

Ona Duonutė (sugniaužus rankas). Dieve mano brangiausias, ką jis kalba?!. Ir kokia aš nelaiminga – aš nemoku įtikinti tavęs, kad jis geras Dievas. Kunigaikšti, pasikalbėk su lenkų dvasininkais. Jie visa žino, jie visa išmano: jie tau išaiškins.

[6/7]

Skirgaila. Lenkų popai? (Nusišypsojęs) Jie vergai ir meluoja kaip vergai savo viešpačio naudai, ar gal ir jie nieko nenusimano. (Galvą nuleidęs, niauriai) Jeigu tavo smerdas, tave paniekinęs, pikta tau darytų mano akyse, aš jį geležiniais pančiais prirakintau, su šunimis pasodintau, ir būtų jam iš manęs šuns garbė. O mes gi kaip pasielgėm? Paniekinome savo dievus, pikta jiems darom, bjaurinam jų buveines – šventus ąžuolynus, kuriuos gerbė mūsų tėvai. (Iš paniūrų į ją žiūrėdamas) Pasakysi, kad mes gerai elgiamės, nes darom, ką liepia mums naujas dievas. (Sudaužęs ranka į skobnis) Tu lietuvaitė, nejaugi tu nenuvoki, kad jis niekšingas dievas ir begėdiško darbo iš mūsų reikalauja!

Ona Duonutė (atsistojus). Jis geras, kunigaikšti! Savo motinos siela siekiu, kad geras. Tik pikti žmonės nesielgia, kaip jis liepia. (Laužydama rankas) Ach, Dieve aukščiausias, kodėl gi aš nemoku tavęs įtikinti!..

Skirgaila. O kas jam kliudo paversti juos gerais, jei jisai visa gali. Argi mes, gerbdami senus dievus, žudėme gudus, deginom jų kaimus ir miestus, kai jie patekdavo mūsų galion? Kodėl gi mes nesielgėm taip bjauriai su kitais, kaip elgėsi su mumis tie žmonės, kurie jį vadina savo geruoju dievu ir dar sako, kad jo valią pildydami taip elgiasi?.. (Matydamas, kad kunigaikštytė nori prabilti, neigiamai kraipo galvą ir modamas ranka) Nekalbėk man! Tu moteris, tu nieko nenusimanai. (Atsikeldamas) Bet aš vis dėlto tikiu, kad atsiras jėga, kuri nugalės šitą dievą, bet kas ji, kur yra ir kaip tatai įvyks, aš nežinau. O, jeigu aš žinotau!

[7/7]

Toli sugriaudė

Ona Duonutė (prieidama į Skirgailą, iškilmingai). Girdi, kunigaikšti, rūstų Aukščiausiojo ženklą! Nepiktažodžiauk, kad Dievas savo rūstybėje neišgirstų tavo piktų kalbų.

Skirgaila (atsigręždamas į ją). Tai Perkūnas pakėlė savo rūstų balsą! Davė ženklą, kad jis dar neapleido nedėkingos Lietuvos, kad dar sugrįš į savo unksnėtus ąžuolynus! (Nusigrįžęs tvirtai) Tu atmink, ką aš tau sakiau, ir būk pasirengusi…

Ona Duonutė. Ir nebėra vilties, kad tu pakeisi savo nusistatymą?

Skirgaila (išeidamas). Nėra ir būti nebus.

Ona Duonutė (pravirkdama). Vai, kokia aš nelaiminga!

Skirgaila (akt. Petras Kubertavičius), 1924 m.

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

Savais žodžiais paaiškinkite ištraukoje pavaizduotą situaciją: kodėl Skirgaila įkalino Oną Duonutę? Kokių politinių tikslų jis siekia?
Kodėl Skirgaila jaučiasi teisus pasirinkęs prievartą?
Aptarkite Onos Duonutės charakterį.
1. Kaip ir kodėl scenoje keičiasi Onos Duonutės laikysena? Kada kunigaikštytė daro įspūdį Skirgailai, yra verta pagarbos?
2. Kuo Ona Duonutė labiau pasitiki – savimi ar savo galingais užtarėjais? Kaip tai ją apibūdina?
Valdovo ir kunigaikštytės dialogas virsta disputu apie dievus. Ona Duonutė gina krikščionių Dievą, vadina jį gailestingu, teikiančiu paguodą ir ramybę. Kokią priešingą nuomonę išsako Skirgaila ir kaip ją grindžia?
Įrodykite, kad Skirgaila yra mąstantis žmogus, gebantis remtis faktais, greitai ir tiksliai reaguoti į Onos Duonutės replikas.
Kokį Skirgailą įsivaizduojate aptarę šią ištrauką – piktą, nuožmų valdovą ar ištikimą savo tėvynei žmogų? Nuomonę pagrįskite.

[Antroje dramos dalyje „Aistrų sūkury“ vokiečių riteriai Keleris ir Vartenbergas siekia sukiršinti lenkus su lietuviais, nes tai naudinga Ordinui. Oligė įsimyli Kelerį ir pasiryžta viską dėl jo padaryti, o šiam jau rūpi nauja auka – Ona Duonutė. „Nėra tokios moters, kuri, man panorėjus, nebūtų mano“, – sako Keleris Vartenbergui, pasiryžęs kad ir veidmainyste palenkti kunigaikštytės širdį, įkalbėti bėgti ir taip laimėti Ordinui dviejų kraštų – Lydos ir Mozūrų – valdovų prielankumą. Tačiau Onos Duonutės grožis sužavi Kelerį ir primena duotus riterio įžadus „ginti silpnuosius ir skriaudžiamuosius“. Jis prisipažįsta: „ėjau pas tave su nedorais tikslais“, – ir prisiekia Oną Duonutę išlaisvinti. Skirgaila sužino Kelerio planus ir liepia jį suimti. Tačiau vokiečių riteris pavagia Skirgailos žirgą ir pasprunka iš pilies. Skirgaila žavisi Kelerio sumanumu ir drąsa. Veiksmo pabaigoje Skirgaila priverčia Skarbeką sutuokti jį su Ona Duonute.

Trečios dramos dalies „Palūžusios sielos“ pradžioje Jonas Skarbekas pakrikštija mirštantį Stardą prieš jo valią. Vaidilos mirtis sukrečia Skirgailą, o žinia apie jo krikštą palaužia valdovo pasitikėjimą žmonėmis. Patikėjęs, kad Stardas pasikrikštijo, Skirgaila vadina jį niekšu. Atvykęs Daugaila praneša, kad Keleris siunčia Onai Duonutei laišką.]

III dalis

PALŪŽUSIOS SIELOS

[1/6]

<…>

Skirgaila (nustebęs, net iš vietos pašokęs). Keleris? (Sėdasi vėl ir traukdamas taurę) Nudurti mane sumanė, ar ką? (Mėgina gerti, bet matydamas, kad taurė tuščia, siekia ąsočio)

Daugaila (išimdamas iš užančio laišką). Šis laiškas tau pasakys. Dievai man nesuteikė gudrybės suprasti žodžius, šiuose ženkluose paslėptus, o kitiems rodyti be tavo žinios aš nenorėjau.

Skirgaila (imdamas laišką). Kaip tu jį išgavai?

Daugaila. Jis kunigaikštienei skirtas. Jai perduoti buvo įteiktas tam kareiviui.

Skirgaila (atiduodamas laišką atgal). Jei laiškas ne man, bet kunigaikštienei, atiduok jai. Man jo nereikia.

Daugaila (ima laišką ir slepia užantin). Kaip nori, valdove. Aš maniau, kad tuo įtiksiu tau. (Lyg pasiteisindamas) Kitaip negalima buvo.

Skirgaila vėl ima ąsotį ir pilasi vyno

Kas man daryti su vokiečiu, jei tikrai panorės jis slaptai pilin įsivogti?

Skirgaila (atgėręs kiek vyno, stato taurę atgal; nuleidęs galvą kurį laiką mąsto). Laikyti savo rankoje priešą ar draugą vis tiek naudinga ir malonu. Teįleidžia jį kareivis. (Pakėlęs galvą) Fryzų pirklį, kai nebus reikalingas, gali pakarti. (Nusišypsojęs) Vėl daryk taip, kad ir tau iš to būtų naudos.

[2/6]

Daugaila. Tavo nauda, valdove, mano nauda. Apie kita aš negalvoju.

Skirgaila. Ir veltui. Kai mane pakeis kitas, ar neteks tau pasigailėti, kad per daug mano nauda rūpinaisi?

Daugaila. Tegelbsti dievai tave ir mus!

Skirgaila. Nuo to meto, kai Stardas atsižadėjo senų dievų ir mirdamas naują pagerbė, aš nebetikiu nei dievais, nei žmonėmis.

Daugaila. Aš daugel metų jau ištikimai tau tarnauju. Galėjai pakankamai įsitikinti.

Skirgaila. Žinau, žinau, Daugaila. Visi taip kalba ir kalbėjo. Visi man ištikimai tarnauja. Drįstų gi kuris kitaip! Bet aš vien sau gero ieškau ir daugiau niekam.

Daugaila. Tu valdovu gimęs, ir tau lėmė likimas valdyti tautas ir žmones. Mes ištikimai turim tau, kaipo valdovui, tarnauti. To mūsų pareiga ir garbė reikalauja.

Skirgaila (atsikėlęs kurį laiką vaikšto tyliai po kambarį; paskui, sustojęs ties Daugaila). Pasakyk man, Daugaila, kaip dažnai tu kalbėjai šiuos žodžius mano broliam Jogailai ir Švitrigailai?

[3/6]

Daugaila (atsisėdęs tiesiai ir suraukęs kaktą). Tavo žodžiai nūnai keisti, valdove. Jie įžeidžia mano žilą plauką. Jei aš tavo broliams nesu sakęs, ką tau sakau, tai tik todėl, kad jie manęs neklausė. Aš gal pasakysiu tai ir kitiems, net Kęstučio sūnui, jei tu, kunigaikšti, sumanysi pasielgti su mumis, su mūsų kraštu, kaip pasielgė tavo broliai. Mes jumyse matome savo vadus, gimtojo krašto gynėjus, o jūs norite mus paversti savo audringų aistrų įrankiu. Mes jus mylėti ir gerbti norim, o jūs niekinate mus. (Kalaviju pasiremdamas) Iki šiol mes tave mylėjom, kunigaikšti, nes ir tu mus mylėjai, mūsų vargus, mūsų kančias. Neleisk dabar įsigalėti savo sieloj juodoms mintims.

Skirgaila. Kam tiek daugel žodžių kalbi, Daugaila, lyg moteris būtai? (Eidamas į kėdę) Aš myliu tuos, kurie gyvena ten, miškuose ir laukuose, ir sunkiai vargsta, kaip tu visuomet man esi sakęs, bet gal todėl myliu, kad jų nepažįstu. Juk jie turi būti tokie patys kaip aš ir tu.

Daugaila. Taip, jie žmonės kaip tu ir aš. Senas esu, valdove, ir jau pažinau, kas yra žmogus ir jo karti buitis.

Skirgaila (atstumia koja kėdę, vaikšto po menę, nuleidęs galvą ir rankas susidėjęs užpakalin). Visur niekšybė, visur tik smarvė. Sliekai esame, šliužai, rupūžės!.. Nesuprantu tik vieno, Daugaila, kodėl Perkūnas netrenkia šio pasaulio, jei išgali, dulkėmis nepaverčia, kaip jis seniai jau yra nusipelnęs?

[4/6]

Daugaila (atsikeldamas). Jis protingesnis už mus, kunigaikšti, ir geresnis. (Stovėdamas) Jis, kaipo stiprus vyras, tik kovoje baisus, bet širdis jo skaidri ir šviesi. Būk ir tu jam, kunigaikšti, panašus ir neniekink veltui žmonių: jie ne pikti, kaip tu manai, bet nelaimingi ir negudrūs varguose.

Skirgaila (vaikščiodamas po menę). Taip, taip, aš vienas tik piktas, aš tik žiaurus, nedoras, girtuoklis, o visi žmonės geri… Visi, išskyrus mane. Na, ką gi, gyvenkite ir džiaukitės, o aš… (Sustojęs ties Daugaila) Perduok, Daugaila, laišką, kam jis skirtas… Kunigaikštienei įduok… (Nusigręžęs, eidamas nuo jo) Kai jis pateks į jos rankas, tu man praneši.

Daugaila (atsikeldamas). Ar tik nesumanei, kunigaikšti, mus apleisti?

Skirgaila. Aš dar tiek nenustojau proto… Vėlgi aš ne moteris, kad savo mintis kitam pasakotau… (Prieina stalą, pila taurėn vyno, geria iki dugno ir sėdasi pas krosnį)

Daugaila ilgai stovi vietoje, žiūrėdamas į Skirgailą, paskui eina į duris. Duryse jis vėl susilaiko ir pažvelgia į kunigaikštį, kuris nejudėdamas sėdi, galvą nuleidęs, susimąstęs, parėmęs ranka pasmakrę, alkūnę įrėmęs į klupstį; paskui nusilenkia, ima kelis pagaliukus ir vieną po kito įmeta krosnin. Ugnis labiau suliepsnoja.

Daugaila grįžta, prieina kunigaikštį, pabučiuoja kakton ir išeina nė žodžio neprataręs. Skirgaila atsigręžęs pažvelgia į jį ir vėl nejudėdamas sėdi, įsmeigęs akis į ugnį. Durys tyliai atsiveria, ir įeina krivis Skurdulis. Jis senas, nusilpęs, visai žilas; eina į kėdę ir sėdasi.

Kurį laiką abu tyli

[5/6]

Skirgaila (vos pakreipęs galvą). Tu atėjai, seni?

Skurdulis. Taip. Tu mane šaukei, ir aš atėjau.

Skirgaila. O tu žinai, ko aš tave čionai pakviečiau?

Skurdulis. Be reikalo manęs nesišaukia niekas, vaikeli. O kai pašaukia, žinau, kad esu ten reikalingas.

Skirgaila (po trumpos valandėlės). Tavo dievai, seni, mirė ar galios neteko.

Skurdulis (liūdnai nusišypsojęs). Vaikel, tai širdis tavo skausmuose dejuoja. Dievai nemiršta ir negimsta. Jie amžini, ir galia jų amžina.

Skirgaila. Kodėl gi tyli Perkūnas ir netrenkia tų, kurie jį apleidžia?..

Skurdulis. Ar ne vis tiek Praamžiui, kuriuo vardu jį žmonės gerbia?

Skirgaila (atsigręžęs į jį, nustebęs). Krivi, ar pamišai?.. Ką tu kalbi?..

Skurdulis. Kai vaikas tampa jaunuoliu, o jaunuolis suaugusiu vyru, jie keičia savo drabužius į labiau pritaikintus jų ūgiui ir darbui. Tauta kaip žmogus auga ir rimtėja, o jos tikėjimas dievais – tai rūbai, kuriuos ji dėvi. Mūsų tauta buvo vaikas, bet atėjo laikas tapti jaunuoliu, ir todėl ji keičia dievus. Kai surimtės ir taps suaugusiu vyru, ji apleis naują dievą, kaip dėl jo apleido Perkūną. Bet vis tiek, kaip ji pavadins naują dievą, kuriuo vardu šauksis jo, gerbs visuomet tą patį, didį, paslaptingą Praamžių, kuris gyvena ne ten (rodo į dangų) ir ne čia (rodo į žemę), ne ąžuolynuose mūsų, ne naujose šventovėse, bet žmogaus sieloje.

[6/6]

Skirgaila. O tu nemeluoji, krivi? (Atsistojęs) Tai kam gi mes kovojom ir su vokiečiais, ir su lenkais? Kam vieni antrus žudėm, deginom kaimus ir pilis? Kam gi mes tai darėm ir iki šiol darome? (Vėl sėdasi)

Skurdulis. Nežinau, vaikel. Tai Praamžius, turi būti, taip žmogui lėmė. Aš stengiausi suprasti, bet mano senatvė pasirodė per silpna suvokti. Tik viena tau pasakysiu, vaikeli: svarbiausias gyvenimo uždavinys – išgyventi taip amžių, kad savo darbais nenuskriaustai kitų ir nepriverstai jų kentėti. Pagaliau kiekvienas žmogus, geras ir piktas, susipranta, tik dažnai per vėlai ateina žmogui toji mintis galvon.

Skirgaila. Šlykštu visur, bjauru!.. (Pasikėlęs vaikšto ten ir atgal) Man bjauru girdėti, ką tu kalbi… Jei tiesa, ką sakai, geriau man visko netekti ir gyvenimo podraug…

Skurdulis. Jei, apleisdamas gyvenimą, nieko nenuskriausi ir nepriversi kentėti ir gyvenimas tave vargina – apleisk jį. Tik saugokis savo skaudančios sielos kliedėjimą laikyti rimto vyro proto išvada. Žinok, kad mirtis visų nekenčiama, ir nėra tokios jėgos, kuri priverstų žmogaus sielą pamilti ją. Todėl nekenčiama žmonėms ir to atmintis, kuris savo noru ją randa.

Skirgaila (ilgesnį laiką vaikščioja. Sustojęs ties kriviu). Pasakyk man, krivi, kada tu melavai, dabar ar tuomet, kai plūdai mus, kam, užmiršę senus dievus, draugaujam su vokiečiais ir lenkais?

Skurdulis. Ten kalbėjo širdis jūsų širdims, o čia reiškia protas tavo nusiminimui. Ten aš buvau senų dievų krivis, o čia gydytojas, nes tavo siela, mano vaikeli, serga.

Skirgaila. Aš tavęs neprašiau mane raminti. Melagis tu kaip visi, ir todėl nėra tau nei mano pagarbos, nei pasitikėjimo tavim…

III

[1/6]

<…>

Skirgaila (eidamas į kunigaikštienę ištiestom rankom). Aš matau: tu linksma. Džiaugsmas spindi iš tavo veido, ir tu veltui stengiesi jį paslėpti.

Kunigaikštienė nusigręžta nuo jo, ir jis susilaiko vidury menės

Man malonu, kad tu geriau pasijutai šeimininke, nekaip viešnia čia būdama. (Sėdasi ant suolo pas skobnis) Tu jau lioveisi ant manęs pykus?

Ona Duonutė (nusigręždama). Aš tau atleidau, kunigaikšti, kad tu mano jaunas dienas pražudei. (Atsigręždama) Teatleidžia tau teisingasis Dievas baisioje Paskutinio teismo dienoje.

Skirgaila. Aš suprantu, kad tave sunkiai nuskriaudžiau. Matyti, taip dievai buvo lėmę, tavo ar mūsų seni, vis tiek… Ir geriau, kad taip atsitiko. Ko vertas vyras, kuris tiek lengvai tavęs atsižadėjo ir užleido kitam, kaip tai padarė lenkų kunigaikštis? Kalba, kad jis besirengiąs kitą vesti.

Ona Duonutė. Dievas panorėjo, kad meilėje būtau apvilta. Jam vienam atiduosiu ją amžinai.

Skirgaila (iš paniūrų į ją pažvelgdamas). Dievai turi deives, o tu jiems kam esi reikalinga? Tavęs užleisti aš niekam nemanau. (Nuleidęs galvą) Anksčiau aš nežinojau, kas toji moters meilė ir kam ji vyrui reikalinga. Jei man kuri patikdavo, aš tik norėjau, kad ji man priklausytų… (Pakėlęs galvą ir pažvelgęs į ją) Tokia šypsena kaip toji, kuri man įeinant nušvietusi buvo tavo veidą, nei viena moteriškė dar nėra manęs sutikusi.

[2/6]

Ona Duonutė (į jį nukreipusi savo veidą). Kunigaikšti, tu klysti.

Skirgaila (karčiai, nusišypsojęs). Bijau, kad taip. Aš visuomet klysdavau, kai maniau apie žmones ar pikta, ar gera. Todėl aš labai nuvargau ir noriu atsilsėti. (Įsmeigęs į žemę akis) Aš ilgai apie tai esu mąstęs. Valdymo naštą tepasiima savo pečiams Kęstučio sūnus – jam vienam tik tegaliu užleisti savo vietą, bet ne Jogailai ir ne kuriam kitam broliui. Patsai aš užsidarysiu paveldėtoje iš tėvo pily, kad nematytau ir negirdėtau nieko… (Pažvelgęs į ją) Tik tu viena ten būsi su manim ir tokia šypsena kaip šiandien šypsosies man.

Ona Duonutė. Kunigaikšti, tu vėl klysti.

Skirgaila. Bijau, kad vėl klystu. Bet dabar aš supratau, kodėl vyrui reikalinga moters meilė, ir ji man turi būti. Todėl supratau, kad aš vienas, ir nėra man draugų.

Ona Duonutė (nusigręžusi į jį, neapykantos kupinu balsu). Nejaugi manai, kad, taip su manim pasielgdamas, galėjai mano meilę įgyti? Buvo laikas, kada man buvo gaila tavo neramios sielos, bet… (Nusigręžus) Žinoma, tu gali mane uždaryti keturiose pilies sienose (neigiamai kraipydama galvą), bet tuo nepriversi pamilti tave.

Skirgaila. Mano žmona esi, turi manęs klausyti. Argi tavo dievas nepaliepė to, ar gal aš tau, kaipo žmonai, pikta esu padaręs, ar prievartą prieš tave panaudojęs?..

[3/6]

Ona Duonutė. Patsai Viešpats Dievas lėmė mergelės širdžiai pamilti vyrą, o vyrui mergelę, ir šventoji Bažnyčia laimina tą meilę amžinu ryšiu. Bet ne iš meilės vedei mane, ne meile vadovavaisi tu, per prievartą imdamas mane sau žmona. Nėra ir negali būti Aukščiausiojo Dievo ir šventosios Mergelės, krikščionių šeimų globėjos, mūsų jungtuvėms palaimos. Skaudžia prievarta išgautas Bažnyčios palaiminimas yra tik iš Dievo pasityčiojimas. Taip kalba šventasis vyras ir mano sąžinės vadovas, dvasininkas Jonas Skarbekas.

Skirgaila (į ją iš paniūrų žvairuodamas, iš lėto). Už tokius žodžius jam reikėtų liežuvis ištraukti; jei aš to neliepsiu padaryti, tai vien tik, kad tau nebūtų skaudu. Bet susilauks jisai to, nors tariasi esąs savo dievo ir mano brolio Jogailos ypatingoje globoje.

Ona Duonutė. Kam skriausti turi šventą žmogų? Jei tavo rūsti širdis keršto reikalauja, nubausk, o dar geriau, liepk nudėti mane: vis tiek aš tau ne žmona ir ja niekuomet nebūsiu.

Skirgaila (iš paniūrų į ją pažvelgdamas). Būsi, kai aš panorėsiu. Bet dabar ne rūsčiai barti – su geru žodžiu atėjau aš pas tave. Tik, matyti, tu vis dar pasitiki savo draugais, jų pagalba ir todėl taip su manim kalbi.

Ona Duonutė (pakėlusi akis aukštyn). Tu man priminei, kad ne vieno mano draugų kraujas tarp manęs ir tavęs. Ačiū.

Skirgaila. Na, taip, kai kurių jau nebėra gyvų, o kurie gyvi, apleido tave. Ką jiems gali duoti draugavimas su tavim? Vien mano rūstybės baimę. Kur dabar galėtai prisiglausti, mano pilį apleidus?

[4/6]

Ona Duonutė. Man nereikia nei žmonių meilės, nei jų palankumo. Bet tu veltui manai, kad aš neturiu draugų, kurie norėtų man pagalbos suteikti. Tu pats žinai, kad jų yra, ir todėl laikai mane uždaręs kaip kalinę, nors sakai, kad tavo žmona esu.

Skirgaila. Veltui taip kalbi. Pasakyk žodį, ir pilies vartai tau atsivers, ar nori medžioti, ar pažįstamus aplankyti. Teišvyks tik iš mūsų krašto priešas. O kodėl tu mano žmona esi, pati žinai. (Po trumpo tylėjimo, į ją žiūrėdamas) Kur dabar eisi iš mano namų? Tavo žemėje sėdi mano tijūnas, o tasai, kurio sužadėtinė buvai, jau kitą sau prisipiršo. (Parėmęs galvą rankom) Nebūk žiauri ir nesielk su manim piktai, kai aš atėjau su geru žodžiu.

Ona Duonutė. O kodėl kilo šis karas?

Skirgaila (atsisėdęs tiesiai ir nusišypsojęs). Ar nemanai, kad vokiečiai pradėjo karą, tave užstodami? Ten dar ne visi pamišo… Žinok, kad šį karą sukėlė Kęstučio sūnaus noras padabinti savo galvą Didžiojo Lietuvos kunigaikščio kepure. Ordinas jam palankiai teikia pagalbos, pamatęs, kad aš netikiu jo pasiūlymais ir aklu įrankiu nebūsiu, kaip kad buvo mano brolis Jogaila.

Ona Duonutė (tvirtai). Netiesa.

[5/6]

Skirgaila (ilgu žvilgsniu į ją pažvelgęs). To man niekas dar nedrįso pasakyti į akis, o kas būtų drįsęs, nepakartotų. Bet tu moteris. (Po kurio tylėjimo) Vokiečiai man karaliaus vainiką siūlė ir ketino Žemaičių išsižadėti, jei sutiksiu susidėti su jais prieš lenkus. Aš atmečiau jų pasiūlymus: kunigaikštis Skirgaila užsidės karaliaus vainiką tuomet, kai patsai to panorės, o kol kas jis dar nežino, kuo tasai vainikas už Didžiojo Lietuvos kunigaikščio kepurę geresnis. Kuo gali baigtis su vokiečiais susibičiuliavimas, aš gerai numatau. Pakanka brolio Jogailos ir Vytauto patyrimų. (Nuleidęs galvą) Karas prasidėjo ir baigsis, o dėl tavęs niekam neskauda.

Ona Duonutė. Tebūna taip. Bet yra jų tarpe kilnių riterių, kurie pasiryžę aukoti dėl manęs savo gyvybę, ir tu veltui tvirtini, kad aš neturiu draugų.

Skirgaila. Ar turi galvoje tą vokietį, kuris buvo sumanęs tave išvogti iš mano pilies?

Ona Duonutė. Jis kilnus riteris, narsus ir tvirtas vyras.

Skirgaila. Ir aš jį tokį manau. Ar todėl tu liūdi, kad aš sukliudžiau jam įvykinti, ko norėjote tu ir jis? Jums, moterims, labai patinka, kurie dėl jūsų neapgalvotai elgiasi, kaip elgtis rimtam vyrui nedera.

Ona Duonutė (išdidžiai). Aš tavo valioj esu, ir gali kalbėti, kaip tau patinka, nepaisydamas, ar mane užgauni. Bet žinok, jei Dievo būtų lemta man pačiai iš jūsų dviejų pasirinkti, aš jį, ne tave pasirinktau.

[6/6]

Skirgaila (ilgai žiūri į ją, parėmęs ranka pasmakrę). Tu jau pasirinkai ir man tai į akis sakai. Pasigailėsi.

Ona Duonutė (taip pat). Aš valdovų duktė, ne vergė, ir tavo grasinimai manęs nebaido. Aš sakau, kad tu visa žinotai.

Skirgaila (tiesiai atsisėdęs). Gerai. Jei tau jisai tiek patinka, pažadu padovanoti jo galvą.

Ona Duonutė. Dievas neleis! Dievas jį apsaugos!..

Skirgaila. Matysim, kas daugiau gali, tavo dievas ar Lietuvos valdovas. (Pasikėlęs) O dabar tu užmiršk, ką aš tau buvau sakęs, ir neatsimink. Aš atėjau čion su gera širdimi, norėjau tavo draugas būti. Bet dabar užmiršk tai… Aš būsiu tau valdovas ir viešpats, ir tu greit pajusi tai.

Ona Duonutė. Dievas gailestingas.

Skirgaila. Ir lauk iš jo pasigailėjimo. Iš manęs jo nesulauksi nei tu, nei kiti.

Ona Duonutė (akt. Ona Rymaitė) apie 1925 m.

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

Paaiškinkite trečios dalies pavadinimą remdamiesi pateiktų scenų įvykiais.
Kaip manote, kodėl Skirgaila neskaito Onai Duonutei skirto laiško? Kaip šis poelgis jį apibūdina?
Koks Daugailos požiūris į valdovą? Kuo jis kaltina Skirgailą?
Kodėl antro paveikslo ištraukoje daug kalbama apie mirtį? Suraskite tas vietas ir jas aptarkite. Koks Skirgailos ir koks Skurdulio požiūris į mirtį?
Kokius etinius gyvenimo principus išsako Skurdulis?
Kodėl Skirgaila taip audringai reaguoja į Skurdulio žodžius? Pagrįskite remdamiesi ir kitais dramos epizodais.
Pasvarstykite, kodėl Skirgaila nesupranta nei Daugailos, nei senojo krivio. Ko ir kodėl jis neišgirsta? Kuo, pasak Skurdulio, serga valdovo siela?
Kodėl pokalbis su Ona Duonute yra svarbus Skirgailai? Kaip jis supranta moters meilę? Kada jos labiausiai prireikia?
Paaiškinkite, kaip ir kodėl scenoje su Ona Duonute keičiasi Skirgailos elgesys, nuotaikos, jausmai.
1. Kokių vilčių pokalbio pradžioje dar turi Skirgaila?
2. Kodėl Ona Duonutė ne kartą sako Skirgailai: tu klysti? Dėl ko jis – vyras ir valdovas – klysta? Kaip tai jį paveikia?
3. Kada kunigaikščio nusivylimas virsta pykčiu, pagieža? Kodėl Skirgaila, ypač vertinantis garbę, garbingą elgesį, pats pasielgia negarbingai?
4. Kokį kunigaikštį atskleidžia paskutinės jo replikos scenos pabaigoje?
Apibūdinkite Onos Duonutės laikyseną scenoje su Skirgaila (remkitės jos replikomis, remarkomis). Kaip manote, kodėl kunigaikštytė nepabūgsta valdovo grasinimų?

IV dalis

BEDUGNĖ

[Ketvirtos dalies „Bedugnė“ vieta – Onos Duonutės miegamasis, kur sėdi kelios mergaitės ir laukia kunigaikštienės. Jos kalbasi apie kovoje kritusius karius ir koplyčioje pašarvotą Stardą. Į koplyčią galima patekti tik per Onos Duonutės miegamąjį. Pasirodo Keleris. Jis tikina atėjęs iš meilės kunigaikštienei ir ragina ją bėgti kartu su juo iš pilies. Ona Duonutė atsisako. Pasigirdus balsams už durų, vokiečių riteriui vienas kelias – slėptis koplyčioje. Patekęs į koplyčią, jis negali kalaviju prasiskinti kelio ir pabėgti, nes tada visi žinos, kad jis buvo kunigaikštienės miegamajame. Todėl jis renkasi kitą išeitį – išmeta Stardo lavoną ir pats atsigula į karstą. Skirgaila su kariais naršo rūmus, ieško vokiečių riterio. Tuo metu Keleris išgyvena audringą proto ir jausmų kovą, kuri dramoje perteikta sąlygine scena: abipus katafalko atsiranda du vyrai – šviesusis ir tamsusis. Jie garsiai išsako tai, kas verda Kelerio viduje.]

III

[1/5]

<…>

Tamsusis vyras. Tu buvai vyras ir elgeisi, kaip dera vyrui, kurio krūtinė geležim apkaustyta ir ranka apginkluota kalaviju. Jei tavo sieloje dar neišnyko jėga, jei dar nenusigando tavo širdis, tu visai lengvai gali išsigelbėti. Juk žinai, kad aušrai auštant tavo draugai turi pulti pilį. Tuomet tavo išsigelbėjimas bus visai lengvas… Nusikratyk sielos nuskurdimu. Neleisk sau negarbingai žūti dėl vienos moters. Juk tavęs dar laukia ir garbė, ir laimė, ir kiti gyvenimo džiaugsmai. Aš tau suteiksiu progos dar šimtą kartų pažinti moters meilės saldžius jausmus. Argi verta dėl vienos viso ko nustoti?

Jonas Skarbekas. „Argi ne trumpos mano dienos? Palik mane, atstok nuo manęs, kad aš kiek nusiramintau, pirm negu nueisiu nebegrįždamas niaurumo šalin, mirties unksnėn, tamsybės šalin, kokia yra mirties tamsybė, kur nėra tvarkos ir netvarkos, kur tamsa kaip pati tamsuma.“

Šviesusis vyras. O tu dirstelk į ją ir pasielk, kaip aš tau sakau. Štai įeina tasai, kuris jau liepė iškasti tau duobę. Vienas jūsų turėsite į ją įžengti – tu ar ji, kuri nekalta tuo, ką tu buvai sumanęs ir esi padaręs. Nuo tavęs pareina, kas turi atlyginti Dievo ir žmonių akyse tavo klaidas ir kaltes. Norėdamas gelbėti savo gyvybę, paskyręs pražūti moterį, ar nepasielgsi tu, kaip elgiasi bailiai, kurių gyvenimas kupinas gėdos ir nusiminimo? O gal, ją nuvedęs kapan, ir patsai jo neišvengsi ir atsigulsi, bet tuomet guls su tavim gėda ir nusiminimas, ir tavo vardas, garbės netekęs, taps paniekos vardu…

[2/5]

Šviesa gęsta; šviesus ir tamsus vyras pranyksta. Matyti visas kapelos vidurys. Pirmoje vietoje katafalkas, o prieš jį atsiklaupusi meldžiasi kunigaikštienė; už jos mergaitės. Kunigaikštis stovi duryse; ilgai jo žvilgsnis susilaiko ant kunigaikštienės. Jam įėjus pūstelia vėjas. Žvakės sumirga; atsikloja marškos kampas, ir dabar matyti velionio galva, atidengta iki akių. Mergaitės, kunigaikštį pastebėjusios, ima kuštėtis. Kapeloj judesys, nes bajorai palengva artinasi į kunigaikštį

<…>
Kunigaikštienė atsikelia.
Keleris iš lėto atveria akis: jų akys susitinka

Ona Duonutė (žengia žingsnį priekin ir balsu surinka). Ach, Viešpatie… Tai jis! (Graibosi rankom už krūtinės ir krinta apalpusi; artimiausios mergaitės ją palaiko. Kyla sąmyšis. Tik psalmių skaitymas nesiliauja)

Butrimas (paslaptingai). Štai, štai… Ar aš nesakiau…

Skirgaila (nieko neklausydamas, įbedęs akis į karstą, žengia du tris žingsnius priekin, paskui užupakaliu slenka atgal, nustebęs praveda ranka per veidą). Nejaugi? (Lyg atsikvošėjęs) Ach, štai kas yra? (Ploja delnais) Ei, kareiviai! (Kareiviams, kurie pasirodo duryse) Imkite jį greičiau ir pakaskite!.. Tik greičiau… (Rodo karstą; kareiviai skubiai nuima karstą nuo katafalko; nuimdami nuverčia žibintus ir lempeles. Žvakės krinta su trenksmu ir gęsta; kapeloj tamsu) Išveskite kunigaikštienę. Greičiau. Į jos kambarius!

[3/5]

Mergaitės dar neatsigavusią kunigaikštienę neša ant rankų, priešaky Daugailos lydimos

(Kareiviams) Greičiau jūs ten judėkit!..

Jonas Skarbekas (skubiai pribėgęs). Šviesusis kunigaikšti, ką tu darai?.. Neliepk jiems niekinti mirusiojo lavoną…

Skirgaila. Tylėk, pope, ir nesikišk, kol tavęs niekas dar nekliudo. Ne tavo reikalas. Butrime, paragink juos (rodo kareivius), kad greičiau.

Butrimas (kareiviams). Skubiau, skubiau! Matot, kunigaikštis pyksta.

Kareiviai stato karstą ant grindų

Skirgaila. Dangsčiu, dangsčiu užvožkite. Užkalkit vinimis drūčiau!

Kareiviai skubiai užvožia karstą ir kalavijų rankenomis kala vinis, įsmeigtas dangstyje

Jonas Skarbekas. Pamanyk, kunigaikšti, kokį pavyzdį teiki savo žmonėms! Tu paniekinai lavoną laimingojo, kuriam šventas krikštas nuvalė visas nuodėmes.

Skirgaila. Kodėl juo taip rūpiniesi, pope? (Spyręs karstą koja) Argi žinai, kokia keltava čia druni? Tu aklas ir kvailas žmogus, jei manai mane apgausiąs… Išdavikai jūs visi!.. (Kareiviams) Neškit jį lauk ir greičiau pakaskite duobėje.

Kareiviai ima karstą ant pečių ir neša lauk

[4/5]

Jonas Skarbekas (pastodamas jiems kelią). Visagalinčio Dievo, kurio tarnas esu, vardu draudžiu jums tai daryti. Amžinai pragaro ugny degsite!

Skirgaila. Juokingas tu, pope, su savo grasinimais. Saugokis, kad tavęs neužkastų vienoje su juo duobėje.

Kareiviai išeina su karstu. Skirgaila, nutvėręs kunigą už krūtų ir jį kratydamas

Pasakyk, pope, kodėl taip ilgai rengeisi jį laidoti? Juk su kitais tu tiek neužtrunki?

Jonas Skarbekas. Jis buvo tau artimas, ir jam gyvam tu didelę garbę teikei. Aš ją suteikti norėjau mirusiam. Maniau, kad tau įtiksiu.

Skirgaila. Nuo kurio laiko ėmei rūpintis, kad man įtiktai? (Paleidęs jį) Ne, tu žodžiais nori pėdas sumesti kaip lapė. Kas dorai elgiasi, tas aiškiai kalba. Aš žinau, kodėl taip darai. Tu išdavikas ir kvailys! Bet aš jums visiems skaudžiai atkeršysiu… (Suplojęs rankom, kareiviams) Nuveskit jį rūsin! (Rodo kunigą) Paskui pamatysim, kaip su tavim apsieisiu…

Jonas Skarbekas. Aukščiausias kunigaikšti!..

Skirgaila. Greičiau!

Kareiviai stumia jį per duris

[5/5]

Kareiviai. Eik, eik, nekalbėk. Matai, kunigaikštis pyksta.

Daugaila (sugrįžęs kapelon, kunigaikščiui). Valdove…

Skirgaila. Eik, Daugaila, pasakyk kunigaikštienei, kad gali būti rami. Mes jį palaidosim, ir nebedrums jis daugiau ramybės nei jai, nei mums.

Daugaila. Kunigaikšti…

Skirgaila (neduodamas jam kalbėti, piktai, suerzintas). Tylėk, tylėk, Daugaila, ir nekalbėk! Kad netektų man pasigailėti, ką tau galiu pasakyti. (Nusigręžta ir išeina. Su juo išeina ir kiti. Daugaila kurį laiką pasilieka stovėti vietoje)

[1/3]

Nedidelis kiemas, kuriame paruošta duobė, tiesiog viduryje. Šalia iškastos duobės karstas. Čia pat, tik nuošaliau, kareivių būrelis. Jie kažkuo sujaudinti, nerimauja, dairosi ir mostikuodami kalbasi

Skirgaila (įėjęs). Jūs dar nepakasėt jo? Ko stovite? Ar užmiršę esate, kas jums buvo įsakyta?

I kareivis. Valdove, karste lavonas dejuoja… Mes nežinom…

Skirgaila. Bailiai. Po verpsčiu su kuodeliu jums sėdėti, o ne valdovo tarnybą eiti! (Prieina karstą ir koja nustumia jį duobėn) Pakaskit jį greičiau ir duobę su žeme sulyginkit.

Kareiviai nedrąsiai imasi kastuvų ir užverčia duobę žeme. Kunigaikštis kurį laiką žiūri, nuošaliai atsistojęs, paskui nusigręžta ir išeina

<…>

Kuriam laikui praslinkus įeina Daugaila, apsidairo ir pamestu kastuvu stengiasi atkasti kapą. Jo rankos dreba, kasdamas dejuoja

Skirgaila (įėjęs atsistoja ir žiūrėdamas su pasityčiojimu į Daugailą). Ką čia darai, Daugaila?

Daugaila (nenutraukdamas darbo). Ar nematai? Noriu pataisyti mūsų klaidą. Imk patsai ir kask greičiau, pašalinių nepainiodamas. Paskui sužinosi visa.

Skirgaila. Aš visa žinau. (Sudėjęs rankas ant krūtinės) Ir tau ne gėda buvo, Daugaila, mane apgaudinėti? Tu melavai man, o aš tavimi tikėjau ir klausiau tavęs kaip tikro tėvo, nors dažnai man buvo skaudu sekti tavo patarimais.

[2/3]

Daugaila (atsitiesęs ir pakėlęs ranką aukštyn). Dangaus ir žemės dievais siekiu, kad aš nieko nežinojau. Tebūna man gėda, jei aš tau sumelavau. Aš visa sužinojau iš kunigaikštienės tik tuomet, kai pranešiau jai, kad Stardas jau pakastas. (Imdamasis vėl kasti) Ar aš galėjau manyti, kad dar esti tokių žmonių, kurie tiek aukotis išgali.

Skirgaila. Nesiek veltui, Daugaila. Aš priesaikomis daugiau nebetikiu. Ir jo mirtis tebūna perspėjimas, ko galite patys susilaukti.

Daugaila. Man negrasyk. Per senas esu, kad galėtau ko nors bijoti pasauly.

Skirgaila (žengdamas arčiau). Kur jūs nudėjote Stardo lavoną?

Daugaila. Ne metas galvoti apie mirusius, kai reikia gelbėti gyvą. (Sustojęs kasti ir nutrindamas rankove prakaitą nuo veido) Aš senas ir silpnas, nepajėgiu jau. Imk kastuvą ir padėk man. (Kasdamas) Kareiviui nedera būti žiauriam. Didi nuodėmė, jei leisi po žeme jo vėlei su kūnu skirtis.

Skirgaila. Veltui kalbi, seni. Aš kiekvieną darbą iki galo nudirbu ir kerštą irgi. (Priėjęs ištraukia iš jo rankos kastuvą, meta šalin ir nustumia Daugailą nuo kapo) Jis čia guli ir nebeatsikels. (Supliauškęs delnais, įėjusiems kariams) Karavadas nusilpo. Imkit ir nuveskite į jo butą. Greičiau!

Daugaila (šluostydamas prakaitą). Gerai… Man vis tiek… (Sėdasi ant žemės) Nuvargo kūnas ir siela. Neišgaliu daugiau.

Kareiviai ima jį už parankių ir veda. Bet, pamatę įeinančią kunigaikštienę, susilaiko

[3/3]

Ona Duonutė (įėjusi. Sustojo, dejuodama susiima už skruostų). Vai, Jėzau!

Skirgaila. Meilužio pakasynosna atėjai. (Piktai, šypsodamasis, susidėjęs rankas ant krūtinės) Jis čia, po mano koja, druni!

Oligė (už durų, spiegiančiu balsu). Leiskite mane, leiskite!..

Skirgaila. Varykit ją lauk…

Oligė. Berneliai, leiskite mane, neklausykite to žiauraus budelio, kad jo žemelė nenešiotų…

Skirgaila. Užimkit jai nasrus!.. Durklu, jei nenutils!..

Kurį laiką girdėti už durų grūmesys

Oligė (nesavu balsu suspiegusi). Ai!..

Ona Duonutė. Vai, Dieve tu mano…

Skirgaila (rūsčiai). Arčiau!.. Čion… (Rodo pirštu į kapą. Ona Duonutė žengia kelis žingsnius ir susilaiko) Čionai, čionai, sakau!..

Ona Duonutė (prieina kapą ir nudrimba). Vai, Dieve!..

Sukniumba ant kapo apalpusi. Skirgaila žengia, ranką ant durklo padėjęs

Daugaila (puola atgal, į kunigaikštį su ištiestom rankom). Kunigaikšti… Nedrįsk!..

Skirgaila nusigręžta ir išeina. Daugaila suklumpa šalia kunigaikštienės

Vai, varge tu mano!..

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

Aptarkite Kelerio vidinius balsus. Ką jam siūlo tamsusis ir šviesusis vyrai? Savais žodžiais glaustai pasakykite kiekvieno poziciją.
Jono Skarbeko žodžiai parašyti kabutėse. Tai psalmių, kurias skaito vienuolis, citata. Perskaitykite ją ir pasvarstykite, kokią nuotaiką ji kuria.
Iš ko Skirgaila supranta, kad vietoj Stardo guli Keleris? Kaip elgiasi supratęs?
Prisiminkite, kaip Stardas pirmos dalies antroje scenoje apibūdina krikščionių Dievą. Dramoje Skirgaila ne kartą sako norįs susilyginti su dievais. Finalinėje scenoje jis elgiasi lyg dievas – nieko nepaiso, vienu mostu lemia žmonių likimus. Į kokį dievą jis tampa panašus? Įrodykite, kad Skirgaila savo elgesiu paneigia idėjas, kurias gynė.
Skirgaila įvykdo savo pažadą – atkeršija vokiečiui. Ar galima jį laikyti nugalėtoju? Pagrįskite.
Apibūdinkite Daugailos poziciją. Kokias vertybes jis gina?
Dramos finalas nevisiškai aiškus, nėra tragedijai būdingos pabaigos – herojus nemiršta. Kaip interpretuotumėte kūrinio pabaigą? Argumentuotai aptarkite veikėjo likimą, pamąstykite, koks jis apleidžia sceną.

Jono Skarbeko ir Daugailos kostiumų eskizai, dail. Janina Malinauskaitė, 1987 m.

Daugiau

Tragiškasis herojus

Palyginti su XIX a. pabaigos draminiais kūriniais, V. Krėvės „Skirgaila“ yra pirma tikra drama lietuvių literatūroje. Visa, ko stigo anksčiau parašytoms lietuviškoms dramoms, – konflikto, nuolat stiprėjančios įtampos, draminio veiksmo, tragiškų aplinkybių, – galima rasti „Skirgailoje“.

Dramoje Lietuvõs valdovą Skirgailą matome atsidūrusį situacijoje, kurios jis negali nei išvengti, nei pakeisti: Lietuvà jau pakrikštyta, kunigaikščio pilyje gyvena katalikų vienuolis, svečiuojasi vokiečių riteriai, tačiau valdovo bendražygiai, ypač senasis vaidila Stardas, tiki pagonių dievais, ilgisi laikų, kai buvo gerbiami šventi ąžuolynai, o lietuvių narsa ir karingumas stebino šalies kaimynus.

Aplinkybės yra tragiškos, nes Skirgaila suvokia, jog sugrįždamas į senąjį tikėjimą savo tautai paskelbtų mirties nuosprendį: ją, kaip ir prūsus, sunaikintų daug stipresni kaimynai vokiečiai. Tačiau priimdamas naujojo tikėjimo papročius jis bus priverstas prisitaikyti, veidmainiauti, veikti klasta, melu. Jis kenčia ir kankina kitus. Kentėjimas yra svarbiausia tragiškojo herojaus ypatybė.

Dramos veiksmo šaltinis yra kūrinio pradžioje pavaizduota kolizija – Skirgaila prievarta pilyje sulaiko Lydos kunigaikštytę Oną Duonutę, vykstančią pas sužadėtinį į Lénkiją. Kad lenkams kaip kraitis neatitektų derlingos Volynės ir Podolės žemės, Lietuvos valdovas griebiasi prievartos ir taip sukuria aplinkybes, kurios jį patį sužlugdo.

Veiksmas prasideda, kai į pilį atvyksta lenkai reikalauti savo žemių ir vokiečių riteriai, siekiantys sukiršinti lenkus su lietuviais. Nei vieniems, nei kitiems iš tikrųjų nerūpi Ona Duonutė, dėl kurios užsimezga pagrindinis konfliktas. Svetimšaliai, prisidengę krikščionybės įtvirtinimo misija, stengiasi užvaldyti Lietuvą, primesti jai svetimą kultūrą, moralines nuostatas, gyvenimo būdą. Skirgaila, nors ir narsus valdovas, suvokiantis Lietuvos politinę padėtį ir atvykėlių klastą, kartu yra prieštaringa asmenybė. Jis nemoka suderinti širdies ir proto balso. Suvokia, kad, norint išlikti, reikia prisitaikyti, priimti naująjį tikėjimą. Tačiau kartu jis bodisi savimi, kad elgiasi prieš savo jausmus, kad pamina ištikimybę pagonių dievams, kurie dar gyvi jo širdyje.

Kitas svarbus V. Krėvės dramoje tragiškų aplinkybių požymis yra stiprus pagrindinio veikėjo priešininkas. Skirgailos priešas – vokiečių riteris Keleris, dramos pradžioje atvykęs į pilį kaip gretimos šalies pasiuntinys ir pasiryžęs išlaisvinti įkalintą Oną Duonutę. Keleris – gudrus ir narsus karys, Skirgaila vadina jį atviru vyru, kurio „širdis baimės nežino“. Dramos pabaigoje Keleris, pamilęs Oną Duonutę, pasiaukoja dėl jos garbės – neišsiduoda, kad buvo kunigaikštienės miegamajame, ir leidžiasi užkasamas gyvas. Moraliai jis yra stipresnis nei Skirgaila, nes sugeba nepaisyti asmeninių interesų ir mirti dėl kitų.

Ir tarp lietuvių Skirgaila turi nepritariančių jo politikai bendražygių. Toks yra vaidila Stardas – pagonybės ir senojo gyvenimo būdo gynėjas. Jie abu teisūs: vienas gina protėvių tradicijas, kitas – valstybės interesus, abu nepripažįsta jokių kompromisų. Dramos pabaigoje Skirgaila lieka vienas, nelaimingas, neradęs kelio nei sau, nei tautai. Įsakęs palaidoti Kelerį gyvą, Skirgaila įrodo savo galią, bet moraliai jis pralaimi. Jo žiaurumas užgožia vertingiausius bruožus – riteriškumą, atvirumą, gebėjimą aukotis dėl kitų. Paskutinėje scenoje Skirgaila pasirodo ne kaip kilnus herojus, o kaip budelis.

Lietuvõs valdovo ir jo priešininkų maksimalizmas, stiprios aistros, Skirgailos pralaimėjimas leidžia V. Krėvės dramą vadinti tragedija. Intensyvus išorinis veiksmas, personažų išgyvenimų kaita, kurią atskleidžia dinamiški, aistringi dialogai ir monologai, kuria veiksmo, vykstančio čia ir dabar, įspūdį. Taigi V. Krėvės „Skirgaila“ yra pirmasis dramos kūrinys, geriausiai pritaikytas scenai.

Daugiau

Konflikto raida

Valdovas Skirgaila turi didelį tikslą – kovoti dėl Lietuvos nepriklausomybės, bet patiria tragediją dėl savo nežmoniškų poelgių, kurių reikalavo to meto (XIV a. pabaigos) istorinės sąlygos. Tai dvilypė asmenybė – dėl politinių aplinkybių griebtis klastos priverstas žmogus ir pagonių riteris, visada norintis likti teisus. Proto ir jausmų kova kamuoja valdovą, kai reikia pasirinkti kelią, kuriuo toliau eitų Lietuvà. Skirgaila yra tragiškas personažas, nes, norėdamas žmonėms gero, nežino, kaip to siekti. Jis nori būti švelnus, trokšta meilės ir laimės, bet, matydamas kitų politinį aklumą, darosi piktas ir žiaurus.

Pirmoje dramos dalyje „Tarp dviejų pasaulių“ Skirgaila atsiskleidžia kaip savarankiškas valdovas, matantis istorinę pažangą ir jaučiantis atsakomybę už Lietuvos likimą.

Remarkos pristato Skirgailą kaip „stiprų vyrą, vidutinio ūgio“, juodaplaukį, su nedidele barzda. Jis „kalba rūsčiai, tvirtai, yra niaurus, žiūri į žmones iš paniūrų. Į tuos, su kuriais kalbasi, visuomet stovi šonu.“ Gindamas savo nuomonę, elgiasi nervingai: vaikščioja po kambarį, šaukia, tranko kumščiu į stalą. Tokios jo elgesio detalės išduoda vidinę įtampą, ryžtą bet kokia kaina elgtis savaip, nuožmų charakterį ir nenuolankų būdą.

Dialoge su senuoju vaidila Stardu ir bajorais Skirgaila atsiskleidžia kaip protu, o ne jausmais pasikliaujantis žmogus. Jis suvokia praėjusių laikų ir dabarties priešpriešą, nėra abejingas garbingiems praeities amžiams, nes vaidilos dainos palietė jo sielą, suaudrino jausmus. Tačiau jausmus Skirgaila greitai nuslopina, atsisako klausytis senojo dainiaus. Stardas, griežtas valdovo oponentas, nepripažįsta jokių kompromisų. Jis provokuoja Skirgailą, atkreipdamas dėmesį į jo galybę („Panorėk… ir vėl atgims… senovės gadynė“) ir kanklių stygų garsais bandydamas pažadinti jo ryžtą. Nesulaukęs atsako, meta paskutinį argumentą – gundo garbe: „… mes, vaidilos, pakrikę visam krašte išgarsinsim tavo vardą.“ Bet Skirgaila supranta esąs bejėgis – vienas jis negali pakeisti istorinės ir politinės padėties. Jam pritaria ir bajoras Daugaila, užsimindamas apie beprasmę žūtį. Scena baigiama nevilties apimto Stardo poelgiu: jis sudaužo kankles – simboliškai paskelbia „senosios gadynės“ pabaigą. Ateina kiti laikai, kurie pareikalaus kitokių didvyrių ir kitokių dainų.

Taigi Skirgailos dvilypumas yra akivaizdus. Protas jam kalba, kad reikia prisitaikyti prie naujų istorinių aplinkybių, kitaip Lietuvà bus sutrypta. Bet Skirgailai daug mielesni galingieji senovės dievai – tai širdies balsas. Valdovas viskuo abejoja, viską kritiškai vertina, jam reikia atramos – ryžtingo žmogaus, kuris jį palaikytų. Todėl giliai širdyje jis žavisi Stardu.

Priešprieša tarp senojo, pagoniško, ir naujojo, krikščioniško, tikėjimo yra viena iš svarbiausių dramos temų. Pirmoje dalyje krikščionybė traktuojama kaip patogus būdas, savanaudiška politinė priemonė, o ne tikslas, kurio tariamai siekia lenkai ir vokiečiai. Tai ypač akivaizdu dramos pradžioje, kur vaizduojami į Vilniaus pilį atvykę Jogailos pasiuntiniai. Skirgaila šioje scenoje nepasirodo, tačiau jo vardas minimas ne kartą: jis vadinamas „laukiniu valdovu“, o lietuviai – „laukine tauta“. Pasiuntiniai nepagarbiai atsiliepia apie Skirgailą todėl, kad šis nesilaiko rūmų etiketo, nenori deramai jų priimti, nerodo laukiamos pagarbos. Tačiau patys pasiuntiniai nė kiek ne geresni. Sužinoję, kad Skirgaila prievarta sulaikė ir savo pilyje įkalino Lydos kunigaikštytę Oną Duonutę, jie rūpinasi ne kunigaikštytės gelbėjimu, o savo nauda, kurią dangsto tėvynės ir Bažnyčios vardu. Ypač ciniškas yra Henrikas Mazovietis, Plocko vyskupijos nominatas. Jis džiaugiasi galėsiąs atkeršyti ir savo brolėnui, už kurio Ona Duonutė ruošėsi tekėti, ir lietuvių valdovui Skirgailai, nes šis neparodo deramos pagarbos: „Ak, nemandagus valdove, aš tau atkeršysiu, aš tave pažeminsiu, priversiu prašyti mano malonės!“ Jis nepaiso net vienuolio Skarbeko perspėjimo, kad „Dievas nelaimins kerštingų sumanymų“. Lenkai šioje scenoje visai praradę riterystės vertybes – tiesumą ir atvirumą, žodžių ir darbų vienybę. Sukta diplomatija ir apgaulė šioje scenoje traktuojama kaip naujosios Europos ginklas, kurio priverstas griebtis Skirgaila, nors dėl to vėliau graužiasi, kankinasi. Konfliktas tarp tiesos ir melo, nuoširdumo ir veidmainystės, užsimezgęs dramos pradžioje, plėtojamas iki kūrinio pabaigos.

Antroje dalyje „Aistrų sūkury“ Skirgaila parodomas kaip veiklos žmogus. Iš lenkų pasiuntinių pokalbio sužinome, kad Skirgaila davė įsakymą uždaryti Gardino pily Lénkijos karalienę ir karalių, kad šie atšauktų karius iš Podolės ir Volynės žemių. Jis nepaiso ir tarptautinių normų – suima pasiuntinius, nes šie trukdo jo tikslams. Priversdamas Skarbeką sutuokti jį su Ona Duonute, Skirgaila peržengia žmoniškumo ribas. Atrodo, kad visi Skirgailos užmojai lengvai įgyvendinami: jam nedrįsta pasipriešinti lenkų riteriai, tik „vienas į kitą pasižvalgydami įmauna kalavijus makštysna ir stovi, piktai žvairuodami“. Tačiau Jono Skarbeko protestas („Durk krūtinėn. Aš mirti nebijau“) ir Onos Duonutės tiesūs žodžiai („Kas tau pasakė, kad aš nepanorėsiu būti paskutinio smerdo vergo, negu tavo žmona“) liudija nuožmaus valdovo moralinį pralaimėjimą. Savo elgesiu rodydamas, kas yra tikrasis valdovas, Skirgaila gilina prarają tarp savęs ir artimų žmonių. Jis trokšta supratimo ir meilės, bet pats elgiasi apakintas pykčio.

Šioje dalyje Ona Duonutė savo tvirtumu, drąsa, gebėjimu susitaikyti su neišvengiama padėtimi yra pranašesnė už Lietuvos valdovą. Skirgaila negali pavergti jos sielos, todėl dar labiau niršta, kai sužino apie Kelerio planus išvaduoti Lydos kunigaikštytę.

Trečioje dalyje „Palūžusios sielos“ Skirgailą matome išduotą ir artimųjų (tariamas Stardo apsikrikštijimas), ir tautos (Daugaila praneša, kad mūšio metu beveik visa jo kariuomenė perėjo į Vytauto pusę). Nors ir nusivylęs žmonėmis, Skirgaila stengiasi neprarasti orumo – neskaito svetimo laiško, skirto žmonai. Jis supranta, kad kitų akyse yra piktas, žiaurus ir nedoras, bet neturi jėgų elgtis ir jaustis kitaip. Skurdulio siūlomas humanistines vertybes jis atmeta su pasišlykštėjimu, nes jos nepadės išgelbėti Lietuvõs. Skirgaila norėtų išeiti iš gyvenimo, bet suvokia, kad mirtis nieko nepakeis, – jis taps bėgliu iš kovos lauko.

Aukščiausia veiksmo įtampa pasiekiama ketvirtoje dalyje „Bedugnė“. Dramos pradžioje užsimezgęs konfliktas su išorės priešais (lenkų ir vokiečių pasiuntiniais) vėliau suardo valdovo ir jo bendražygių santykius – dingsta pasitikėjimas, ir vieni, ir kiti pasijunta išduoti. „Bedugnėje“ Skirgaila susigrumia su savo sąžine. Šių grumtynių nematome – nėra veikėjo vidinių monologų, rodančių abejones ar svyravimus, kai įsako užkasti gyvą Kelerį ar nužudyti Oligę. Dvasinę kovą galima numanyti iš glaustų remarkų. Dramos finale keletą kartų kartojama ta pati Skirgailos elgesio detalė: „nusigręžta ir išeina“. Iš šio beviltiško gesto galima jausti Skirgailos neviltį, kai jau nieko neįmanoma pakeisti ar atšaukti. Konfliktą su savimi Skirgaila pralaimi – kerštas, o ne Lietuvos ateitis tampa svarbiausiu jo tikslu. Sielvartas ir vienatvė, tuštumos jausmas ir įniršis – tiek lieka Skirgailai, kadaise puoselėjusiam garbingos valstybės planus.

Drama „Skirgaila“, anot Vytauto Kubiliaus, – „pirmutinis lietuvių literatūros kūrinys, kuriame istorinė asmenybė tampa psichologiniu tipažu, valdžia realiai figūruoja kaip veikianti ir triuškinanti galybė, karališkojo etiketo dialoguose skamba valdingos galutinių nuosprendžių intonacijos. Savo aikštingu išdidumu, ironiška panieka, pykčio priepuoliais Skirgaila demonstruoja valstybės savarankiškumą. Nepakenčia jokių prieštaravimų savo valiai, kuri gina Lietuvos interesus, aukodama kitų žmonių laimę ir likimus.“

Dramos „Skirgaila“ scenovaizdžio dalies eskizas, dail. Janina Malinauskaitė, 1987 m.

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

Pyktis, vėliau kerštas dažniausiai kyla iš nusivylimo. Nusiviliama tada, kai žlunga tikėjimas (pasitikėjimas). Kuo tikėjo Skirgaila? Kuo nusivylė?
Prisiminkite Kelerio istoriją. Ar jo pasikeitimas įtikina? Ar Kelerį galima vadinti stipria asmenybe?
Prisiminkite krivio Skurdulio mintis apie Dievą, gyvenantį žmogaus sieloje. Kaip susietumėte krivio požiūrį su Kelerio apsisprendimu aukotis Onai Duonutei? Palyginkite Skurdulio ir V. Krėvės požiūrį į tikėjimą.
Kuris personažas – Skirgaila ar Keleris – jums atrodo įdomesnis? Kodėl?
Apibūdinkite Oną Duonutę. Kokios jos gyvenimo vertybės?
Prisiminkite Viljamo Šekspyro tragediją „Hamletas“. Kuo panašūs ir kuo skirtingi Skirgaila ir Hamletas?
Pažiūrėkite spektaklio „Skirgaila“ įrašą LRT mediatekoje ir aptarkite inscenizaciją. Įvertinkite režisieriaus sprendimus, kaip spektaklyje atskleidžiami veikėjų charakteriai.

Rašome

Pasirinkite temą ir parašykite rašinį.

Ar meilė keičia žmogaus gyvenimą?
Kodėl svarbu neišduoti savo principų?
Ar bėgant laikui keičiasi tautinio charakterio bruožai?

Rengdamiesi rašyti rašinį, atidžiai perskaitykite literatūrologų Alberto Zalatoriaus ir Broniaus Vaškelio tekstus apie V. Krėvės dramos pagrindinį veikėją.

Albertas Zalatorius

IŠ MONOGRAFIJOS

„VINCAS KRĖVĖ“

Skirgaila kur kas aiškiau supranta savo pagrindinės idėjos – Lietuvos savarankiškumo išsaugojimo – svarbą ir kilnumą, bet nesėkmių jo kelyje tiek, kad pati idėja pabaigoje atrodo nebe tokia viliojanti ir aiški. Spaudžiamas aplinkybių, Skirgaila dėl idėjos gali įveikti net patį sunkiausią barjerą – priversti eiti į kompromisus nekompromisišką, riterišką savo prigimtį. Bet likimui vis tiek to negana – smūgis krinta po smūgio: pakertamas jo žavėjimasis žmogaus tvirtumu (gandas apie Stardo apsikrikštijimą), niekais paverčiama jo teorija apie konservatyvius pagonių dievus ir istorijos pasiųstą neišvengiamybę – krikščionių Dievą (Skurdulio propaguojama sielos religija), sugriaunamas tikėjimas riterio garbingumu ir elgesio integralumu (drąsusis Keleris grįžta, bet, užuot stojęs į atvirą kovą, slepiasi Stardo karste), apspjaudomas jo nusižeminimas ir pagarba kito žmogaus išdidumui bei tiesumui (Duonutė nesutiko eiti su Skirgaila, motyvuodama savo duotu pažadu Mozūrų kunigaikščiui, o iš tikrųjų mylėjo Kelerį). Šalia šių didžiųjų smūgių Skirgailos tyko aibė mažesnių, ir visi veda prie kraštutinės apatijos ir fatalizmu dvelkiančios išvados: „Aš visuomet noriu gero, nemoku jo pasiekti. <…> Aš norėtau panaikint visa, kas yra pikta, ir nežinau kaip.“

Bronius Vaškelis

SKIRGAILOS TRAGIŠKUMAS

<…>

Dramos veiksmo Krėvė nepradeda nuo pat tragedijos užuomazgos – Skirgailos svarstymų ir sprendimo apsikrikštyti. Uždangai pakilus jau matome Skirgailą krikščionį. Čia iš pat pradžių Skirgaila gaubiamas paslaptingumo, kaip ir paprastai tragiški herojai. Iš vienos pusės jis yra griežtas, ryžtingas ir, atrodo, pasitikįs savimi, o iš kitos yra tarsi vienišas vilkas, vengia santykių su kitais, lyg bijodamas atverti savo jausmus ir mintis. Pvz., į Stardo gundymus grįžti į lietuvių tikėjimą Skirgaila atsako bendromis pastabomis apie Lietuvos padėtį. Sudaromas įspūdis, kad jis norėtų atsisakyti krikšto, bet kažkas jį sulaiko. Puotos scenoje jis nedviprasmiškai visa, kas susieta su krikščionybe, viešai žemina, o pagonybę aukština. Tik vėliau pokalbyje su Duonute atsiskleidžia Skirgailos asmenybės užslėptoji dalis: vidinis dvilypumas, poelgių ir emocijų priešiškumai; išdidus ir griežtas valdovas ir gėdos bei bejėgiškumo persekiojamas žmogus.

Krėvė virtuoziškai atskleidžia tą Skirgailos dvilypumą. Scenos pradžioje Skirgaila valdoviškai praneša kalinei Duonutei, kad ji bus jo žmona, nes jo, kaip valdovo, pareiga yra saugoti Lietuvos žemes ir jos suverenumą. Čia pat iškyla ir valdovo, sprendžiančio žmonių likimus, bejėgiškumas prieš naująjį dievą. Kaip karys, Skirgaila norėtų su juo susiremti kovoje, nes, anot Skirgailos, per jį Lietuva pateko į vargus. Su gailesčiu prisipažįsta, kad jis tik žmogus, o ne dievas. Duonutei pabrėžus Skirgailos žmogišką kilnumą ir paprašius jos pasigailėti, jis staiga tampa atviras ir nuoširdus. Jis labai nelaimingas žmogus ir bejėgis individas:

Aš visuomet noriu gero, bet nemoku jo pasiekti. Ką aš manau, kad gera yra, visuomet pasirodo, kad pikta, ir todėl nusiminimas mane graužia, ir todėl aš geriu. Aš matau, kad bloga gyventi pasauly, bet kas tuo kaltas, aš nenumanau. Aš norėtau panaikinti visa, kas yra pikta, ir nežinau kaip. Man sunku taip kalbėti su tavim, kaip aš kalbu, bet kaip kitaip pasielgti, aš nežinau.¹⁰

¹⁰ Vincas Krėvė, Raštai, t. 4, Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1956, p. 42.

Šią savo išpažintį Skirgaila užbaigia savęs įvertinimu: „esu niekšas“. Niekšiškumo problemą Krėvė sieja su Skirgailos poelgiu prieš savo sąžinę. Priimdamas krikštą kaip būtinybę, jis išdavė savo įsitikinimus ir nusižengė moraliniams principams. Sąžinei pasipriešinus, jis pateko į nepakeičiamą ir neišvengiamą situaciją ir kenčia gėdą dėl savo niekšybės. Kančia dar labiau didėja aplinkybėms privertus jį niekinti lietuvių dievus, naikinti jų buveines – šventuosius ąžuolynus ir žmonių akivaizdoje „garbinti nepakenčiamos tautos piktą ir neteisingą dievą“. Duonutei pradėjus jį guosti ir prašyti, kad leistų išvykti namo, užgaunama jo, kaip vyro, garbė. Staiga ima telktis pyktis, kuris vėl sugrąžina Skirgailą į pirmykštę būseną: „Nekalbėk man! Tu moteris, tu nieko nenusimanai.“ Tuo metu žybteli akimirkai viltis, kad atsiras kita antgamtinė jėga, kuri nugalės krikščionių Dievą, o gal dar ir Perkūnas neapleis „nedėkingos Lietuvos“.

Valdovo ir žmogaus nesuderinamų priešingybių sukelta kančia Krėvė sukuria Skirgailos tragizmą. Kuo toliau, tuo labiau gilėja Skirgailos kančia, jam besiblaškant tarp pareigos – būtinybės ir impulsų bei aistrų. Valdovo pareiga jį verčia kalinti Duonutę, o vėliau ir vesti, bet, jai pasipriešinus, jis lūkuriuoja. Pykčio įsiūčiui praėjus jis net užjaučia nelaimingą Duonutę, tačiau Duonutei pareiškus, kad geriau ji būtų vergo, o ne Skirgailos žmona, viršų paima jo valdoviškoji ir vyriškajai garbei atstovaujanti asmenybės pusė. Įniršio momentu jis ją veda prievarta.

Kitas Skirgailos tragiškumo tarpsnis dramaturgijoje žinomas tragiškojo suvokimo vardu. Tas suvokimas ar, tiksliau tariant, savo tragiškosios padėties suvokimas Skirgailai ateina patyrus du didelius smūgius: tai pralaimėjimas kunigaikščiui Vytautui kovos lauke ir tikėjimo žmogaus kilnumu ir dorumu praradimas išgirdus, kad Stardas prieš mirtį apsikrikštijo. Tai jį galutinai sugniuždo kaip valdovą ir kaip žmogų. Jo kančia ir gėda paralyžiavo Skirgailą kaip valdovą politiką, valdovą diplomatą. Leistis į derybas su lenkais ir vokiečiais būtų tolygu draskyti žaizdą. Dėl to Skirgaila vengia lenkų ir net nesvarstęs atmeta vokiečių siūlomą Lietuvos valdovo karūną ir pagalbą prieš lenkus. Tuo tarpu Vytautas nuėjo pas vokiečius ir su jų pagalba tuoj užims Lietuvos didžiojo kunigaikščio sostą.

Dar skaudesnė Skirgailai žinia, kad principingas pagonis Stardas prieš mirtį tapo krikščioniu. Skirgaila Stardą laikė doriausiu ir kilniausiu žmogumi. Anot Skirgailos, Stardas, o ne jis ir ne Jogaila turėtų būti Lietuvos valdovu. Daug kuo nustojęs tikėti savo praradimų kelyje Skirgaila neseniai viešai deklaravo tikintis Stardu, t. y. jo dorumu, kilnumu, principingumu, ir per tai, atrodo, Skirgaila tikėjo gėriu – pagonybe. Ir štai, kaip jam buvo pranešta, tokį giliai tikintį pagonį naujasis dievas privertė jį tikėti! Koks galingas turėtų būti naujasis dievas! Tuo lemtingu momentu Skirgaila pajunta, kad jo gyvenimas prarado prasmę, nebėra dvasinės atramos, teikusios jam stiprybės gėdos ir kančios kelyje. Jis nebegali atskirti, kur tiesa ir kur melas. Nepasitiki nei dievais, nei žmonėmis: „visur niekšybė, visur tik smarvė. Sliekai esame, šliužai, rupūžės!“ Tokiu nevilties ir sutrikimo momentu iškyla ir kitas, dar baisesnis klausimas: gal visi teisūs, „gal aš vienas klystu…“

Kaip įprasta tragedijoje, taip ir čia tragiškąjį savo padėties suvokimą seka savotiškas prašviesėjimas. Kyla mintis, kad tuoj Vytautas užims valdovo vietą ir nuo jo paties pečių nukris ši skausminga valdovo našta. Pajunta, kad jo didysis konfliktas, niekaip nesuderinamas priešiškumas – valdovo ištikimybė tautai ir žmogaus ištikimybė savo sąžinei – tarsi nebeegzistuoja. Dabar gali būti tik žmogumi: nereikės veidmainiauti, prievartauti kitų ir už kitus būti atsakingam. Šis išsilaisvinimas atveria naują iki šiol Skirgailos-valdovo nepatirtą būseną – žmogaus vienišumą. Skirgaila, kaip valdovas, visuomet buvo vienas ir pasikliaudavo vien tik savimi. Kaip valdovas santykiuose su žmonėmis jis visuomet buvo tarp žmonių ir nejautė vienišumo. Dabar pirmą kartą savo gyvenime pasigenda artimo žmogaus.

Staiga blyksteli kita išganinga mintis, tarsi švieselė naktį: yra Duonutė, jo prievarta vesta žmona. Ši mintis jį vėl prikelia gyvenimui. Atradimo džiaugsmo akimirką pamatęs Duonutės nepaprastai spinduliuojančią šypseną Skirgaila pirmą kartą savo gyvenime pajunta didelį moters meilės troškimą. Stovi prieš Duonutę kaip vyras prieš moterį, prieš vienintelę viltį naujam gyvenimui. Su giliu nuoširdumu prašo Duonutės būti jo gyvenimo dalimi, gyventi su juo tėvo paveldėtoje pilyje, atsiskyrus nuo viso pasaulio.

Skirgailos jausmų kaitą šioje scenoje Krėvė perteikia palaipsnišku įtampos suintensyvinimu. Į pirmąją Duonutės pastabą, kad jis klysta – ne jam skirta jos šypsena, Skirgaila reaguoja ramia pastaba, kad jis įpratęs klysti. Tik kai Duonutė primygtinai pabrėžia, jį įžeisdama, kad „aš tau ne žmona ir ja niekuomet nebūsiu“, išsiveržia pirmykštis nuožmusis ir impulsyvusis valdovas Skirgaila: „Būsi, kai aš panorėsiu.“ Kai Duonutė vėl pareiškia, kad jeigu jai būtų lemta pasirinkti, ji rinktųsi Kelerį, o ne Skirgailą, įžeisto, pažeminto vyro nuoskauda ir pavydas išsilieja į aistringą įsiūtį ir norą savo konkurentą Kelerį sunaikinti. Vietoj nuoširdaus ir nusižeminančio žmogaus, kuris ką tik Duonutei siūlė amžiną draugystę, pasirodo despotas: „Būsiu tau, – sako Duonutei, – valdovas ir viešpats“. Iš manęs pasigailėjimo „nesulauksi nei tu, nei kiti.“¹⁴

¹⁴ Vincas Krėvė, Raštai, t. 4, Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1956, p. 82.

Veiksmą, kuriame Skirgaila persekioja Kelerį, V. Krėvė konstruoja iš dramatiškų momentų ir teatrališkų scenų. Skirgailą, išlaisvintą nuo valdovo pareigos jausmo, užvaldo egoisto ir budelio įsiūtis. Jį gena duotasis pažadas Duonutei nužudyti Kelerį ir tuo pačiu metu dar net galingesnis variklis – jo baimė vėl pralaimėti moteriai. Finalinėje scenoje nugalėtojas Skirgaila triumfuoja prieš Duonutę: teatrališka poza – susidėjęs rankas ant krūtinės, koja pamynęs gyvo palaidoto Kelerio kapą, su mefistofeliška šypsena prataria: „Jis čia, po mano koja, drūni!“ Skirgailos žodžių tonas ir visa jo poza kalbėte kalba: žiūrėk, aš išpildžiau tau duotą pažadą. Bent šį kartą aš neklydau!

Didingas Skirgaila savo triumfu ir baisus savo žiaurumu. Nusisukęs nuo apalpusios ant Kelerio kapo Duonutės, jis nueina išdidus ir rūstus. Jis palieka ir tautą, bet atgavęs pasitikėjimą savimi ir pagoniškai pademonstravęs žmogaus dvasios orumą ir nenugalimumą.

Finalas, kaip įprasta tragedijoje, iškelia žmogaus gyvenimą kaip paradoksą – ir pralaimėjimą, ir pergalę. Katarsinis efektas, išplaukiąs iš paradoksalaus finalo, kelia užuojautą, kad pralaimėjo sąžiningas ir pareigingas valdovas, kuriam tautos ateitis buvo svarbiau negu moraliniai principai ir asmeninė laimė. Tuo pačiu metu sukrečia iš nevilties ir bejėgiškumo pakilusio baisaus žmogaus – budelio triumfas. <…>

Daugiau

Paslaugą teikia UAB "Biznio mašinų kompanija" ir "Star Cloud OÜ"

Prisijungti prie „Opiq“

„Opiq“ rezultatas

	Užduotys
	Tema mokomasi

Vincas Krėvė. „Skirgaila“ (ištraukos) (21.1 tema)

Daugiau

Gyvenimas

Daugiau

Tautos tapatybės paieškos ir individo problematika

Daugiau

Drama „Skirgaila“ Lietuviškos dramaturgijos užuomazgos

Daugiau

Istorinis „Skirgailos“ kontekstas

Daugiau

SKIRGAILA (ištraukos)

V

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

Daugiau

Tragiškasis herojus

Daugiau

Konflikto raida

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

Rašome

10 Vincas Krėvė, Raštai, t. 4, Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1956, p. 42.

14 Vincas Krėvė, Raštai, t. 4, Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1956, p. 82.

Daugiau

Pridėti turinį

Failai, kuriuos reikia pridėti

Pranešti apie klaidą

Praneškite tik apie klaidas, susijusias su Opiq funkcionalumu ar turiniu. Prašome kuo tiksliau apibūdinti klaidą.

Jei sutinkate pasidalinti papildoma informacija, pridėkite savo kontaktinius duomenis (el. paštas, telefonas).

Patikrinkite, kad padėtumėte kovoti su šlamštu

„Opiq“ naudoja slapukus

¹⁰ Vincas Krėvė, Raštai, t. 4, Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1956, p. 42.

¹⁴ Vincas Krėvė, Raštai, t. 4, Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1956, p. 82.