Gyvenimas ir kūryba (23.1 tema)

AUTOBIOGRAFIJA

Mano autobiografija nebus nei plati, nei įdomi. Jokio didelio žygio nesu atlikęs ir šiaip jau nepaprastų atsitikimų mano gyvenime nebuvo.

Sakoma, kad kiekvieno autoriaus gyvenimas duoda galimybę geriau suprasti ir įvertinti jo kūrinius. Nesiginčysiu. Tačiau ką gi Jums gali padėti tokios žinios, kaip kad aš einu, pvz., 28-us metus, mokiausi ir dabar tebesimokau tokiose ar kitokiose mokyklose, kad blogo ar gal gero likimo esu priverstas būti toks, o ne kitoks? Dėl manęs, tai aš visai nenorėčiau, kad iš panašių žinių kas nors imtųsi apie mane spręsti. O išsiplepėti plačiau nei man, nei Jums nedera…

Taigi, nenorėdamas nieko klaidinti nei nuobodinti, nieko nė nerašau.

Geriau štai Jums mano kūrinių pluoštelis. Jeigu Jums įdomu, tarkite apie mane iš mano eilių. Aš manau, kad taip pat suklysite. Tačiau už savo spėjimus Jūs patys ir atsakote.

Kaunas, Putinas-Mykolaitis.

1920 m. spalio 3 d.

Vincas Mykolaitis (1893–1967) atsiminimuose pasakoja: „Aš, vyriausias savo tėvų sūnus, gimiau 1893 m. sausio 6 d. Ši data man yra žinoma tik iš motinos žodžių, kad aš gimiau per Tris Karalius, saulei tekant.“ Sesuo Magdalena prisimena: „Mama vėliau visą savo gyvenimą prisimindavo ir mums, savo vaikams, vis pasakodavo, koks tas rytas buvęs gražus, giedras, ir Vincuko gimimas įvykęs kaip tik saulei tekant. Ji, motina, tada pagalvojusi, kad ir Vincuko gyvenimas turėsiąs būti gražus, laimingas, saulėtas.“ Pilõtiškių kaime (Prienų r.) gyvenančiai darbščių, religingų ūkininkų šeimai vyriausio sūnaus atėjimas į šį pasaulį ypatingu laiku, matyt, atrodė lemtingas.

Gana uždaras, santūrus, griežto tėvo rikiuojamas šeimos gyvenimas ugdė sūnaus polinkį į vienatvę, užsisklendimą (vienatvę V. Mykolaitis laikė įgimtu savo bruožu). Susitaikymą su aplinkybėmis, kovingumo stoką, net rezignaciją¹ rašytojas sakė paveldėjęs iš motinos, filosofinį pasaulio suvokimą – iš tėvo.

Tyliam, droviam vaikui itin patrauklus atrodė gamtos gražumas, laisvumas, jaudindavo nuo kalnelio, tada Krušakalniu vadinto, saulei leidžiantis atsiverianti šviesų ir spalvų simfonija.

Marijámpolės gimnazijoje baigęs keturias klases, V. Mykolaitis pasuko anuomet tradiciniu keliu – įstojo į Seinų̃ kunigų seminariją. Rinkdamasis kunigystę V. Mykolaitis rėmėsi ne tik tėvų lūkesčiais, bet ir tautiniais bei literatūriniais motyvais (Maironis, kurį pirmą kartą pamatė gimnazijoje, neabejotinai buvo autoritetas). Įšventintas į kunigus, dvejus metus studijavo Peterburgo dvasinėje akademijoje. 1917 m. Peterburge V. Mykolaitis-Putinas išleido pirmąją knygą – eilėraščių rinkinį „Raudoni žiedai“ ir poemą „Kunigaikštis Žvainys“. Didelę reikšmę jaunam kūrėjui turėjo muzika ir rusų literatūra, XIX a. poetai Fiodoras Tiutčevas, Afanasijus Fetas, simbolistinė Jurgio Baltrušaičio poezija.

1918–1922 m. Šveicãrijoje, katalikiškame Fribūro universitete, Putinas studijavo filosofiją ir meno istoriją, apgynė filosofijos daktaro disertaciją. Gilino literatūros žinias ir Miuncheno universitete. Grįžęs į Lietuvą, jis dėstė Lietuvõs universitete, rašė eilėraščius, dramas, prozą, literatūros kritikos darbus. Putinas dalyvavo ateitininkų veikloje, redagavo literatūros ir mokslo žurnalą „Židinys“, globojo katalikiškos pasaulėžiūros gabių, kuriančių studentų draugiją „Šatrija“. Šiuo laikotarpiu išėjo reikšmingas Putino simbolistinės lyrikos rinkinys „Tarp dviejų aušrų“ (1927), kuriame apmąstoma pasaulio sandara, žmogaus prigimties prieštaros.

Jaunam poetui kildavo abejonių dėl dvilypės – dvasininko ir menininko – padėties. Dar 1921 m. laiške Vaižgantui jis atvirai dalijosi tomis abejonėmis: „Poetą ir kunigą gal kas ir gali savy sutalpinti, – aš negaliu. Tai šimtą kartų esu ne tik pergalvojęs, bet ir pergyvenęs, ir pajautęs ligi pat širdies dugno. Reiktų rinktis ar viena, ar antra. Rinkčiausi, jei įtikėčiau savo pajėgomis ar vienoj, ar kitoj srity. Bet, turbūt, jau neįtikėsiu ir liksiu šlitinėti tarp dviejų savo gyvenimo alternatyvų.“

Lemtingą savo gyvenimo posūkį Putinas, matyt, itin nuodugniai svarstė pradėjęs rašyti romaną „Altorių šešėly“. Trijų dalių psichologinis romanas, kuriame plėtojama pagrindinio veikėjo Liudo Vasario gyvenimo ir nutolimo nuo kunigystės istorija, pasirodė 1932–1933 metais. Romanas atskleidžia sudėtingą jauno žmogaus dvasinio brendimo procesą, savęs ieškojimą einant skaudžių apsisprendimų keliu.

Pasirodžius romanui, Putinas pasiryžo trauktis iš dvasininkų luomo: 1935 m. jis oficialiai atsisakė kunigystės, sukūrė šeimą. Putinas apsisprendė pats tvarkyti savo gyvenimą taip, kaip jam atrodys teisinga ir gera, daugiau neapgaudinėti savęs. Netrukus jis buvo ekskomunikuotas². Tokį žingsnį skausmingai išgyveno artimieji, ypač motina. Ši nelengva gyvenimiška patirtis teikė medžiagos ir kūrybai.

Nuo 1940 m. tolesnis Putino gyvenimas susijęs su Vilniumi. Čia jis išgyveno visas tris okupacijas: sovietinę, vokiečių ir vėl sovietinę. Vokiečių okupacijos metais jis išleido eilėraščių rinkinį „Rūsčios dienos“, kuriame smerkiama „žiauri ir pikta raudonspalvė liepsna“. Okupacinė valdžia neleido platinti rinkinio, atskleidžiančio katastrofų laiko baugumą, tik nedidelį skaičių knygelių spaustuvininkams pavyko išleisti nelegaliai. Grįžus sovietinei okupacijai, 1946 m. Putinas turėjo viešai atgailauti, kad dėl „menko politinio susiorientavimo“ parašė „reakcinių dalykų“.

Putinas nepasitraukė į Vakarus, liko Lietuvojè, rizikuodamas savo laisve, o gal ir gyvybe. Apsisprendęs dalytis bendru likimu su tauta, jis dirbo mokslinį darbą, dėstė Vilniaus universitete. Jauniems žmonėms Putinas imponavo kaip asmenybės inteligencijos pavyzdys, nepriklausomos Lietuvos kultūros atstovas, skaičiusiems eilėraštį „Vivos plango, mortuos voco“ – kaip vidinio pasipriešinimo reiškėjas. „Net į kompromisinius tekstus Putinas sugebėdavo įlieti savo esminę tiesą – ištikimybę sau ir žmogui – ir niekada nuo jos nepasitraukė. Bemiegėmis siaubo naktimis pro savo namų langą Tauro kalno papėdėje jis žvilgsniu lydėjo į geležinkelio stotį varomus politinius kalinius ir tremtinius. Rašydamas eilėraščius tarybinėmis temomis, ėjo paviršium, tarsi uždengdamas savo dvasios gelmę tam laikui, kai galės laisviau prabilti“, – rašo Viktorija Daujotytė. Taigi sudėtingu pokario laikotarpiu būta tam tikro susigūžimo, prisitaikymo, bet būta ir noro nesugniužti, išsaugoti žmogiškąjį orumą.

Nuo 1954-ųjų Putinas atsidėjo vien kūrybiniam darbui, parašė romaną „Sukilėliai“ apie 1863–1864 m. sukilimą Lietuvojè. Apibendrindamas gyvenimišką ir dvasinę patirtį, poezijoje jis grįžo prie egzistencinės problematikos, filosofiškai apmąstė žmogaus gyvenimą. Paskutiniuose poezijos rinkiniuose „Būties valanda“ (1964), „Langas“ (1966) dar sykį iškilo poeto talento galia, paneigdama ir priespaudos metus, ir senatvę, patvirtindama pastangas išlikti savimi.

1966 m. Putinas susitaikė su Katalikų bažnyčia, jam panaikintos bažnytinės nuobaudos. Rašytojas mirė Kačerginėje savo vasarnamyje. Palaidotas Vilniuje, Rasų̃ kapinėse.

Putino gyvenimas buvo susijęs su dramatiškiausiais XX a. įvykiais ir sukrėtimais, o jo kūrybinis palikimas laikomas išskirtiniu. Ne veltui rašytojas vadinamas vienu ryškiausių pomaironinės poezijos kūrėjų, psichologinio romano meistru.