Kaip skaityti Kristijoną Donelaitį?
Kristijono Donelaičio poema „Metai“ – pirmasis reikšmingas ir vienas iš pačių brandžiausių literatūros kūrinių lietuvių kalba. Jo skaitymo, interpretavimo tradicija prasideda XIX a. pr., kai Liudvikas Rėza 1818 m. išleido šį kūrinį. Bėgant laikui keitėsi, kartais ir esmingai, požiūris į poemą, interpretatoriai pabrėždavo skirtingus jos bruožus. Kūrybiškas poemos skaitymas tęsiasi ir mūsų laikais. Taigi pažintį su K. Donelaičio „Metais“ pradėsime nuo šiuolaikinių poemos interpretacijų – modernių skaitymo būdų, inscenizacijų, o vėliau pateiksime įprastesnę K. Donelaičio gyvenimo ir kūrybos apžvalgą bei poemos interpretaciją, paremtą atidžiu teksto skaitymu.
Eimunto Nekrošiaus „Metų“ inscenizacija
2003 m. režisierius Eimuntas Nekrošius pastatė spektaklį „Pradžia. K. Donelaitis. Metai“. Kadangi tėra išlikę tik kelių spektaklio fragmentų vaizdo įrašai, aptarsime vieną jo epizodą.
Tai scena apie lakštingalą, kurią aptardami palyginsime kelias ištraukas: originalią „Metų“ ištrauką, šiam epizodui skirtą režisieriaus parašyto scenarijaus dalį, spektaklio vaizdo įrašo fragmentą ir kelias teatro kritiko Audronio Liugos straipsnio apie šį spektaklį ištraukas. Šio aptarimo tikslas – stebėti, kaip gali keistis poemoje aprašytas epizodas apie lakštingalą, kai jis perkeliamas į teatro sceną. Tai siejasi su dar vienu, bendresniu, klausimu – kaip šiandien skaityti ir suprasti K. Donelaičio „Metus“.
Perskaitykite E. Nekrošiaus spektaklio scenarijaus ištrauką:
Lakštingala
– Sušalsi!
– Nesušalsiu!
Lakštingala…
Lakštingala, dar ikšiol kytriai pasislėpus,
Laukė vis, iki kožnas bus savo dainą pabaigęs.
Todėl ji paskiaus kasmets vis pradeda šūkaut
Ir nakties čėse, kad sviets jau miegt įsigūžtęs,
Sau viena tamsoj budėdama garbina Dievą.
O išaušus jau, kad mes iš patalo kopam,
Kartais budina mus ir mūsų linksmina širdis.
– Sušalsi! Eik namo!
– Nesušalsiu!
Ak šlovings Dieve, kaip dyvins tavo sutaikyms!
Kad mes rudenyj ar žiemos čėse pasislėpę
Ir susirietę pas meilingą kakalį krankiam,
Tai ir tu, paukšteli miels, pas mus nesirodai,
Bet taip jau, kaip mes, tamsoj pasislėpusi lindai.
O štai, kad mes vėl linksmi pavasarį švenčiam
Ir savo darbus ant laukų jau dirbt pasitaisom,
Tuo ir tu, savo skambantį nutvėrusi vamzdį,
Su visokiais balsais ir dainavimų garsais
Ragini mus pasidžiaugt ir mūsų lengvini darbus.
Ale sakyk, gaidel! Dėl ko tu vis pasislėpus
Ir, kad pradeda temt ar naktyj, paderi šūkaut?
Kodėl taip didei slapais su pasaka savo?
Juk sviets visas, ar būt būrs, ar pons įsirėmęs,
Ir vaikai be buksvų, ir krunėdami diedai, –
Kožnas ir kiekvienas tavo šaunią garbina dainą.
Tu, paukštel miels! Ne poniškai prisivalgai.
Riebūs mūs lašiniai bei dešros tau nepatinka.
Tikt n’užmiršk, gaidau, per daug giedodama valgyt.
Valgyk sau sveika, kad nori, vabalą margą!
Valgyk grikvabalius, muses ir dyviną žiogą!
Sušalo! Sušalo!
Perskaitykite teatro kritiko A. Liugos recenzijos apie spektaklį ištraukas:
Dar niekada Eimuntas Nekrošius taip nerizikavo rinkdamasis literatūrinę medžiagą, aktorių ansamblį, išraiškos priemones, kaip statydamas Kristijono Donelaičio „Metus“. Tiesa, pasirinko neprofesionalą Hamleto vaidmeniui, tačiau „Metų“ rizika kitokio pobūdžio. Pirmiausia – tai teatre neįsivaizduojama literatūra. Antra – Nekrošiaus akistata su lietuvių literatūros klasika. Ir ne šiaip klasika, o chrestomatiškiausiu jos kūriniu, nuo kurio atsiradimo praėję trys šimtmečiai prilygsta šviesmečiams. Kaip juos įveikti, sukuriant įtaigų dabarties ir praeities ryšį? Tai buvo bene didžiausias iššūkis režisieriui ir visai jo komandai. Neabejota, kad iš Donelaičio teksto spektaklyje liks tik fragmentai. Nerimą kėlė ne pagarbos klasikai stoka, o tai, ar įtikins jos sceninė motyvacija ir dramaturgija, kurios nerasi Donelaičio poemoje? Ar pavyks tai padaryti su itin jaunu aktorių ansambliu, kurio amžiaus vidurkis ir teatrinė patirtis bene mažiausi iš visų pastarojo dešimtmečio Nekrošiaus spektaklių?
<...>
Prieš pradėdamas repetuoti „Metus“ režisierius kalbėjo, jog jam svarbu „pažvelgus į tą archaiką pastebėti jausmų pokyčius“. Galvojo „viską atitraukti gal tris, keturis šimtus metų atgal, kažką išstumiant į priekį“, norėdamas „sukurti tokią praeities sistemą, kuri būtų įtikinama“. Kurdamas „įtikinamą praeities sistemą“, Nekrošius atsisakė būrų ir ponų charakterių, chrestomatinių ano laiko paveikslų ir rūstaus baudžiavos kolorito, kokį įsivaizduojame skaitydami šį kūrinį. Nukėlė jį nuo chrestomatinių tautiškumo koturnų ir pabandė apčiuopti praeitį kaip tą žmogaus širdies ritmu po žeme plakantį šaltinį, kurio spektaklyje ieško visi personažai. Gal kai kam tokia „praeities sistema“ pasirodys neverta mūsų didžiojo literatūros dainiaus, tačiau spektaklio kūrėjai įtikinamai pademonstravo, kaip šiandien galima suprasti „Metus“ ir patį Donelaitį, apie kurį žinome labai mažai.
<...>
Nekrošius renčia savo „Metus“ iš paprasčiausių etiudų, naudojamų kaip tos avanscenos kraštuose išdėliotos plytos. Jie iš Donelaičio poemos vaizdinių srauto padeda formuoti miniatiūrinius siužetus. Pavasariniai – trapūs ir dužūs kaip ta saulėje spindinti stiklo-ledo šukė ar šaltinio srovenimas. Rudeniniai – sunkūs kaip seno žmogaus alsavimas ar dejonės. Kartais įvaizdis sukuriamas vien iš teksto detalės, apibendrinančios scenos visumą.
<...>
Štai galvos trauma pasibaigusius pirmus pavasario džiaugsmus pratęsia kita to paties vaiko (Vaidas Vilius) „štuka“ – pamatęs su kibirais pasirodžiusią savo bendraamžę (Diana Gancevskaitė), jis pusnuogis vaizduoja lakštingalą. Pirmas dar nesuvokiamo jausmo antplūdis verčia iš paskutiniųjų kovoti su šalčiu. Sušalusi lakštingala vėl tampa vaiku, atšildomu jam tėviškai iškaršiant kailį. Šiose viena kitą pratęsiančiose scenose – visa ankstyvo pavasario jausmų paletė.
Audronis Liuga. „Metų“ pradžiamokslis:Eimuntas Nekrošius interpretuoja Donelaitį“
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Palyginkite K. Donelaičio „Metų“ ištrauką („Pavasario linksmybės“, 80–155 eil., p. 77–78) su režisieriaus E. Nekrošiaus parašyto spektaklio scenarijaus scenos, pavadintos „Lakštingala“, tekstu.
- Ko atsisakoma E. Nekrošiaus scenarijuje palyginti su atitinkamu „Metų“ epizodu?
- Kaip manote, kokią pagrindinę šio epizodo mintį išryškina režisierius? Atsakydami į klausimą galite remtis ir teatro kritiko straipsnio mintimis.
- Remdamiesi A. Liugos recenzija pakomentuokite, kokių „Metų“ temų E. Nekrošius atsisako savo spektaklyje ir ką stengiasi pabrėžti.
- Kodėl A. Liuga teigia, kad režisierius E. Nekrošius dar niekados taip nerizikavo rinkdamasis literatūrinę medžiagą savo spektakliui, kaip nusprendęs inscenizuoti „Metus“?
- Peržiūrėkite spektaklio epizodą (nuo 02:26 iki 04:23) ir atsakykite į klausimus.
- Palyginkite jį su scenarijumi. Kas pasikeitė?
- Kiek šiai spektaklio scenai daro įtakos poemos tekstas?
- Pasvarstykite, kaip paaiškintumėte sustingusią miegančiojo pozą.
- Kiek merginos su kibirais vaizdas atliepia lakštingalos aprašymą?
- Kaip jums atrodo, kodėl kibirai scenos pabaigoje virsta varpais? Kodėl varpų skambėjimas šiuo atveju yra metaforiškas?
- Ar A. Liugos komentaras padėjo suprasti šią sceną? Ar sutinkate su teatrologo įžvalgomis?
- Kaip vertinate tokį sceninį „Metų“ epizodo perskaitymą?
Rolando Kazlo spektaklis „Ne pagal šio pasaulio madą“
2013 m. Vilniaus „Lėlės“ teatre aktorius ir režisierius Rolandas Kazlas pristatė spektaklį apie K. Donelaitį „Ne pagal šio pasaulio madą“, kuriame jungė poeto gyvenimo faktus su poemos tekstu. Perskaitykite žurnalistės Editos Maželytės interviu su R. Kazlu ištraukas, pažiūrėkite spektaklio vaizdo įrašo fragmentą ir atsakykite į klausimus.
<...> „Gal tai sutapimas, o gal gražus tęsinys, bet čia [„Lėlės“ teatre] vėl statau spektaklį apie poetą, mums visiems gerai žinomą ir brangų (tikiuosi?) Donelaitį. Yra įvairios poezijos mėgėjų, bet jis vis tik yra geriausias lietuvių poetas, o jo poema „Metai“ – nepranoktas kūrinys. Manau, kad jis niekada ir nebus pranoktas. Tiek įdėti, kiek įdėjo Donelaitis, bet kokiam poetui būtų grandiozinis uždavinys – svarsto R. Kazlas. – „Metus“ jis rašė greičiausiai visą gyvenimą, ir tai jaučiama. Turbūt neturėjo komercinių tikslų nei leisti, nei spausdinti to kūrinio... „Metai“ buvo išspausdinti praėjus daugeliui metų po jo mirties jau kitų žmonių.“
<...>
R. Kazlas prisipažįsta, kad statant „Ne pagal šio pasaulio madą“ daug galvojo, kas būtų įdomu ir drąsu kuriant spektaklį apie K. Donelaitį. „Visai rimtai norėjau pastatyti poezijos spektaklį be žodžių. Ir tai tikrai būtų įmanoma, – neabejoja jis. – Tačiau vis dėlto, gal ir šiek tiek nesąžininga K. Donelaičio atžvilgiu. Kaip sakė viena garsi literatūrologė, poezija ir kalba turi skambėti. Norėjosi, kad spektaklyje skambėtų ne tik žodis, bet ir vaizdas. K. Donelaitis dažniausiai taip ir būna nužudomas, kai griebiamasi tik jo žodžio kaip auksinio šiaudo. Bet jo kiekviena eilutė yra atskiras pasaulis, kurį tu matai vaizdais. Spektaklis, manyčiau, yra kamerinis, jame trys veikėjai: Poetas, jo Žmona ir Matininkas. Būrų ir baudžiauninkų nebus... Taip pat tai ir nebus spektaklis pagal „Metus“. Inscenizaciją kūriau pats ir panaudojau tik labai nedidelius „Metų“ fragmentus. Tekstą stengiausi naudoti taupiai. Rinkau jį iš laiškų, eilėraščių, įrašų bažnytinėse knygose. Nieko neprirašiau, ėmiau tik iš paties K. Donelaičio. Taip kad žodžių truputį bus.“
<...>
Aktorius ir režisierius pastebi, kad K. Donelaičio kūryba telpa į gana nestorą knygelę. Bet jis iki šiol itin mėgstamas kritikų, kalbininkų, poetų, rašytojų. Apie jį, kaip apie nieką kitą, prirašyta labai daug straipsnių. Tyrinėjamas kiekvienas jo žodis, kirtis. Todėl rašant inscenizaciją spektakliui, R. Kazlui teko išstudijuoti daugybę medžiagos, surinktos apie lietuvių grožinės literatūros pradininką. „Teatras turi savo kalbą ir savo negausių, bet juntamų pranašumų prieš mokslą, literatūrą. Teatre galima atverti kitas erdves, pajausti. Juk skaitydamas tik krutini akis iš kairės į dešinę. O teatre gali kaip kempinė sugerti tai, kas vyksta scenoje. Norisi, kad žiūrovas būtų praturtintas, išeitų bent šiek tiek paveiktas K. Donelaičio kūrybos ar žvilgsnio į pasaulį. Aišku, tai bus ir mano paties kūrybinis žvilgsnis.“
<...>
„Nenoriu, kad žiūrovus klaidintų „Lėlės“ teatro pavadinimas. Tai spektaklis ne vaikams ir ne paaugliams. Manau, kad žmogus iki 20 metų nėra pajėgus suprasti K. Donelaitį. Tik kai perkopi į antrąją gyvenimo pusę, esi suvalgęs daugiau gyvenimiškos druskos, pradedi kelti sau klausimus: „O kas gi man atsitiko per tą laiką? Kas gi yra tas gyvenimas? Kaip rasti jėgų ir prasmės gyventi toliau?“, tada ir patarčiau atsiversti K. Donelaitį. Tai labai gera gyvenimo vargo mokykla. Aišku, dangiškai surimuota“, – per spektaklio repeticijos pertraukėlę pasakojo R. Kazlas.
<...>
Sunkiausia, anot režisieriaus, buvo sugalvoti spektakliui tikslų pavadinimą. „Ne pagal šio pasaulio madą“ žanras yra fantazija apie K. Donelatį. Todėl kūrėjui norėjosi, kad žmonės žinotų, jog tai ne poema „Metai“, ne pasakėčios, bet paties R. Kazlo kūrybinis žvilgsnis į tą nepaprastą poetą. „Niekas nepareikalavo tiek pastangų, kaip sugalvoti spektakliui pavadinimą. Turėjau daugybę variantų. Bet knygos gale atsiverčiau komentarus, raštų paaiškinimus ir pamačiau įrašą, padarytą po jo mirties: „Ne pagal šio pasaulio madą, bet ištikimas draugas...“. Man šis posakis pasirodė ir tikslus, ir gražus. Lyg primena mūsų senelius, tėvus, prosenelius. Kadaise taip žmonės ir kalbėdavo. Dabar apie tokį žmogų sakytų „nemodernus“, „susireikšminęs“, „atsilikęs“, „savotiškas“, o apibūdinimas „ne pagal šio pasaulio madą“ gražia maniera pasako apie žmogaus savitumą, maištą ir tarsi kažkokio kito, jau poeto kuriamo pasaulio pažadą ir buvimo galimybę“, – įsitikinęs kūrėjas.
Edita Maželytė. „Spektaklį apie K. Donelaitį pastatęs R. Kazlas: norėčiau, kad afišoje nebebūtų rašoma režisieriaus ar aktorių pavardės“
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Papasakokite, ką iš interviu su aktoriumi ir režisieriumi R. Kazlu sužinojote apie jo sukurtą spektaklį „Ne pagal šio pasaulio madą“.
- Kuo R. Kazlą traukia K. Donelaičio kūryba ir asmenybė?
- Kokiais šaltiniais rėmėsi R. Kazlas rašydamas šio spektaklio tekstą? Kodėl tai svarbu?
- Kuo, R. Kazlo nuomone, yra ypatinga sceninė teatro kalba?
- Kaip R. Kazlas aiškina spektaklio pavadinimą?
Apibendriname
- Tiek E. Nekrošiaus, tiek R. Kazlo spektakliuose yra vaidinamas poemos epizodas apie lakštingalą. Palyginkite abi interpretacijas. Su kokiomis idėjomis siejamas K. Donelaičio lakštingalos motyvas vienu ir kitu atveju?
- Kaip manote, kodėl šiandienėse K. Donelaičio poemos interpretacijose – tiek E. Nekrošiaus, tiek R. Kazlo spektakliuose – nėra svarbi socialinė būrų ir ponų santykių tema? Atsakydami remkitės vadovėlyje pateikta medžiaga.
- 2014 m. Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos ir „Kūrybinių partnerysčių“ bendra iniciatyva surengtos kūrybinės dirbtuvės „Metai“ repo stiliumi“. Šios iniciatyvos autoriai pakvietė vyresniųjų klasių mokinius pažvelgti į „Metus“ kitaip, interpretuoti lietuvių literatūros klasiko tekstų fragmentus pasitelkiant tarpdisciplininius metodus. Šio užsiėmimo tikslas – padėti kiekvienam dalyviui laisvai išreikšti save, išgirsti ritmą ir pajusti „Metų“ muzikalumą. 12–17 metų mokiniai sukūrė ritmą ir repo stiliumi deklamavo K. Donelaičio „Metų“ ištraukas.
Pasidalykite į grupes, pasirinkite „Metų“ ištrauką, sugalvokite jai ritmą ir perskaitykite repo stiliumi. Kaip tai daryti, sužinosite peržiūrėję mokomąjį filmą „Metai“ repo stiliumi“. Surenkite skirtingų poemos ištraukų perklausą. - Kaip apibendrintumėte šiuolaikinius bandymus interpretuoti K. Donelaičio „Metus“: skaitymą repo ritmu, aktoriaus R. Kazlo poemos skaitymą, E. Nekrošiaus ir R. Kazlo spektaklius?
Diskutuojame
Pasidalykite į dvi grupes ir aptarkite šiuolaikinius bandymus interpretuoti „Metus“. Viena grupė gina nuomonę, kad net ir moderniausiose poemos interpretacijose turėtų būti gerbiamas tekstas, o antroji užtaria interpretatorių išlaisvinantį požiūrį, kad poemos tekstas ar jo fragmentai tėra pretekstas šiuolaikinio kūrėjo asociacijoms.
- Paslaugą teikia UAB "Biznio mašinų kompanija" ir "Star Cloud OÜ"