Reformų būtinybė
Aptariant Šviečiamojo amžiaus idėjų plitimą, tenka atskirai kalbėti apie dvi lietuvių kultūros atšakas Didžiõjoje ir Prūsų Lietuvojè. Prūsijoje gyvenantys lietuviai Švietimo amžiaus poveikį pajuto XVIII a. pirmoje pusėje, o Lietuvojè naujos idėjos aktyviau pradėtos skleisti XVIII a. antroje pusėje. Tada Lietuvojè bandyta įgyvendinti kai kurias valdymo, ūkio, švietimo reformas. Deja, jos strigo dėl politinės sumaišties: gilėjo Abiejų Tautų Respublikos krizė, stipresnės kaimynės (Rùsija, Prūsija ir Áustrija) siekė pasinaudoti valstybės nuosmukiu. 1772 m. įvykdytas pirmasis Abiejų Tautų Respùblikos padalijimas sukrėtė visuomenę ir sustiprino poreikį gelbėti tėvynę nuo pražūties.
Pirmiausia išeities ieškojo patriotiškai nusiteikę bajorai. Tais pačiais 1772 m., bajorų pasiuntinio Parỹžiuje įkalbėtas, prancūzų filosofas Ž. Ž. Ruso parašė „Svarstymus apie Lénkijos valdžią ir apie jos reformos projektą“. Didysis švietėjas teigė, kad valstybės ateitį lemia laisvi, dori piliečiai. Žemieji visuomenės luomai – valstiečiai ir miestiečiai – turi jaustis lygiateisiais tautos nariais. Patriotinę jų dvasią galima ugdyti tik šviečiant, lavinant, suteikiant jiems pilietinių teisių. Ž. Ž. Ruso neabejojo: laisvė – sunkus išbandymas. Kad paprasti žmonės būtų jos verti ir galėtų ją pakelti, juos reikia lavinti. Ž. Ž. Ruso pabrėžė, kad iš visų luomų reikia „padaryti vieną kūną ir taip dešimt kartų sustiprinti Respublikos jėgas“.
Tokioms idėjoms pritarė neabejingi visuomenės reikalams, reformų būtinumu įsitikinę bajorai. Imta suvokti, kad pilietinės teisės turi būti užtikrintos visiems, tarp jų ir valstiečiams, nes šie yra pagrindinis valstybės luomas, išsaugojęs senąsias tautos dorybes: darbštumą, kuklumą, taupumą, sąžiningumą, meilę tėvynei. Todėl valstybės ateitis priklauso nuo valstiečių padėties ir ugdymo. Tai, kad tokios pažiūros plito, įrodo pavienių bajorų mėginimai imtis reformų savo valdose. Ryškiausias pavyzdys – Povilo Ksavero Bžostovskio (Pawel Ksawery Brzostowski), iš Italijos parsivežusio pažangių Šviečiamojo amžiaus idėjų, įkurta Paulavõs respùblika (dab. Šalčininkų r.). Jis suteikė valstiečiams asmens laisvę, atleido juos nuo lažo, kūrė jų savivaldą. Paulavos respublika turėjo vėliavą, herbą, ginkluotą valstiečių miliciją, prezidentą ir valstiečių seimą, savišalpos kasą, vėliau vaistinę, pradžios mokyklą, kaldino monetas. Respublikos prezidentas valstiečiams leido verstis amatais, prekyba. Dėl palyginti modernių reformų dvaro pajamos padvigubėjo. Ši nykštukinė respublika (apie 800 gyventojų) gyvavo 26 metus.
Kaip ir Europos šalyse, šviesiausi ir garsiausi Lietuvõs žmonės XVIII a. pab. būrėsi į masonų ložes. Vilniaus universiteto profesoriai, medikai, teisėjai, žemvaldžiai, karininkai, valdininkai, menininkai buvo pasiryžę patys tobulėti ir kurti garbingų, laimingų žmonių visuomenę. Norint tobulėti, reikėjo ugdytis svarbias dorybes: nuoširdumą, romų būdą, nuolankumą, saikingumą, teisingumą, kilnumą, narsą. Siekdami kurti pasaulį, kuriame viešpatautų broliška meilė, laisvė, tolerancija, masonai užsiėmė labdaringa veikla, finansiškai rėmė mokslą ir meną, aktyviai dalyvavo švietimo reformose. Filantropine veikla, kuri suteikia laimės kitiems, masonų ložės narys siekė prisidėti prie visuotinio gėrio.
Taigi XVIII a. pab. stiprėjo mintis, kad žmogų reikia vertinti ne pagal kilmę, o pagal gabumus, nuopelnus visuomenei, kad reikia rūpintis tautos vienijimu ir ugdymu.
Švietimo pertvarka
Šviečiamasis amžius kūrė naują žmogaus, kaip piliečio, sampratą. Imama suvokti, kad išsilavinusių, brandžių piliečių pareiga – rūpintis valstybės likimu, kovoti dėl jos nepriklausomybės. Jau XVIII a. vid. jėzuitai ir vienuoliai pijorai steigia kilmingųjų kolegijas, kuriose siekiama rengti išsilavinusį patriotišką šalies elitą. Tai ženklas, kad švietimas Lietuvoje vis aiškiau suprantamas kaip būdas stiprinti valstybę.
1773 m. oficialiai panaikintas jėzuitų ordinas. Iki tol jėzuitai turėjo išimtinę teisę mokyti, jiems priklausė dauguma mokyklų. Panaikinus ordiną, mokyklas bei turtą perima įsteigta Tautos edukacinė komisija (pirmoji Euròpoje, vadinant šiuolaikiniais terminais, švietimo ministerija). Jai iškeltas uždavinys ugdyti tautą („pasitelkus viešąjį švietimą sukurti tautą“), kurią sudarytų protingi, savarankiški, veiklūs, tėvynę mylintys ir tautos gerovei triūsiantys žmonės. Edukacinei komisijai vadovavo ir itin veikliai dirbo Vilniaus vyskupas Ignotas Masalskis.
Edukacinė komisija Vilniaus universitetą pertvarkė į Lietuvos vyriausiąją mokyklą, ši turėjo rūpintis vidurinėmis mokyklomis. Pradėtas kurti tankus parapinių mokyklų tinklas, plito (ypač Žemaitijoje) namų mokymas bei tėvų išlaikomos mokyklėlės. Edukacinė komisija rūpinosi mokytojų rengimu, vadovėlių leidyba, siekė pasaulietinti ir modernizuoti mokymo turinį, priderinti jį prie krašto poreikių. Todėl mokyklose buvo išplėstas gamtos ir tiksliųjų mokslų dėstymas, įvesta praktinių disciplinų. Siekta, kad mokykla formuotų mokslo žiniomis grįstą jaunų žmonių pasaulėvaizdį, ugdytų patriotišką ir pilietišką kartą. Taigi švietimo priemonėmis Edukacinė komisija buvo pasiryžusi gelbėti yrančią valstybę.
Tautinės bendruomenės telkimas
Gelbėti valstybę bandė Ketverių metų seimas, dar vadinamas Reformų seimu. Jis priėmė nemaža svarbių nutarimų padėčiai gerinti: miestiečiams suteikta teisių ir privilegijų, kuriomis naudojosi bajorai, 1791 m. priimta Gegužės trečiosios konstitucija ir kt. Deja, reformų priešininkai, remiami Rùsijos, nutraukė pradėtą valstybės gaivinimo darbą. 1793 m. įvykdytas antrasis Lénkijos ir Lietuvõs valstybės padalijimas priartino tragišką atomazgą.
Šie įvykiai nulėmė paskutinį desperatišką mėginimą apginti tėvynę, sutelkti tautą kovai už laisvę. 1794 m. pavasarį Lénkijoje ir Lietuvojè prasidėjo sukilimas, vadovaujamas generolo Tado Kosciuškos, švietėjiškų pažiūrų, naujų laikų žmogaus, kuris buvo pasiryžęs aktyviai ginti žmonių laisvę ir orumą.
Vilniuje sukilėliai sudarė savo vyriausybę – Lietuvõs tautinę aukščiausiąją tarybą. Kviesdama ginti tėvynę nuo „tironų maskolių“, ji kreipėsi į visus luomus: bajorus, miestiečius, valstiečius. Taigi valstiečiai tapo pripažintais tautos, krašto bendruomenės nariais, jiems žadama žemė ir laisvė.
Visuomenei šviesti ir telkti sukilimo vadovybė naudojo tiek spausdintą (laikraščius, atsišaukimus, plakatus), tiek sakytinį (pamokslus, viešas kalbas) žodį. Svarbiausia, kad uždegantys žodžiai pasiekė tūkstančių bajorų, miestiečių, valstiečių širdis. Iškilūs kultūros žmonės irgi ėjo ginti tautos nepriklausomybės, aukotis už lygybės, asmens orumo, laisvės, žmogaus teisių idealus. Pasijutę vienos tėvynės vaikais, sukilėliai prisiekdavo arba laimingai ir nepriklausomai gyventi, arba žūti po tėvynės griuvėsiais. Šie idealai išliko tautos atmintyje ir vėliau, žlugus valstybei.
Svarbu paminėti, kad Ketverių metų seimo ir sukilimo dienomis viešojoje erdvėje pasirodė politinių raštų lietuvių kalba. Į lietuvių kalbą išversta 1791 m. Konstitucija, kai kurie Seimo nutarimai, sukilimo vadovybės atsišaukimai. Tai buvo svarbus žingsnis lietuvių raštijos raidoje. Iki tol skaitytojus pasiekdavo beveik vien religinio turinio knygos. Dabar pirmą kartą valdžia į lietuvius kreipėsi gimtąja kalba. Reikšmingiausias sukilimo dienomis Vilniuje išleistas spaudinys – bažnyčiose bei kitose viešose vietose garsiai skaitytas talentingo pamokslininko Mykolo Pranciškaus Karpavičiaus (Michał Franciszek Karpowicz) gedulingas pamokslas pagerbiant žuvusius sukilėlius. Tai, kad politinės rezistencijos raštai skelbiami lietuvių kalba, buvo svarbi paskata gyventojams telktis, patriotinis tų raštų turinys ugdė piliečių visuomenę.
Taigi XVIII a. antroje pusėje ir pab. valstybės gyvenime bandyta diegti kai kurias reformas, desperatiškai kovota už išlikimą, lietas kraujas, vis dėlto paskutiniai amžiaus metai – itin dramatiškas laikas: nepavyko apginti tėvynės laisvės, ir Abiejų Tautų Respùblika nustojo egzistuoti. Prasidėjo 123 metus truksiantis laikotarpis, per XIX a. išryškės dvi priešingos tendencijos: viena – Lietuvõs kolonizavimo ir tautos naikinimo, kita – tautinės kultūros kūrimo siekiant išsaugoti tautą.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Iki XVIII a. LDK tik bajorų luomas buvo suvokiamas kaip politinė lietuvių tauta. Bajorai kalbėjo lenkiškai, bet save vadino lietuviais. Sukilimo laiku ima ryškėti piliečių tautos idėja. Paaiškinkite, kaip keičiasi tautos samprata. Kokiais būdais bendruomenė telkiama? Kodėl svarbu ją ugdyti?
- Lietuvojè švietimo reformų įgyvendinimą nutraukia politinė sumaištis ir valstybės žlugimas. Kokios švietėjiškos idėjos bus svarbios ir XIX amžiuje?
- Kaip suprantate šią Ž. Ž. Ruso mintį: „Laisvė yra sotus, bet sunkiai virškinamas maistas: reikia labai sveikų skrandžių, kad ją ištvertum“? Ar ji aktuali mūsų visuomenėje? Nuomonę pagrįskite.
- Edukacinės komisijos iniciatorius Jokimas Liutauras Chreptavičius viešoje kalboje yra pasakęs: „Kokie piliečiai, tokia ir tėvynė, kaip auklėjamas jaunimas, tokie yra ir piliečiai.“ Kokį jaunosios kartos auklėjimo tikslą numato kalbėtojas? Suformuluokite, jūsų nuomone, svarbiausią šiandieninės jaunuomenės ugdymo tikslą. Pasirenkite įtikinti bendraklasius jo svarba.
- Lietuvos masonų požiūriu, savęs tobulinimas yra ne vien mąstymo, bet ir praktinė veikla – tik aktyvus žmogus gali keistis ir keisti. Pateikite šią mintį pagrindžiančių pavyzdžių.
Pasaulietinės literatūros pradžia
Iškiliausi švietėjai ne tik švietimą, bet ir literatūrą laikė svarbia poveikio visuomenei priemone. Jai irgi keliamas uždavinys šviesti ir ugdyti visuomenę. Tai pasakytina pirmiausia apie didaktinę literatūrą, skirtą paprastam žmogui.
Lietuvių modernios pasaulietinės literatūros pradžia – pamokslai ir atsišaukimai, skatinantys kovoti už tėvynę. (Mažõjoje Lietuvojè pasaulietinių tekstų (valdžios įsakymų) būta bent 200 metų anksčiau.) Pamokslas – itin populiarus to meto žanras. Talentingi pamokslininkai jį naudojo kaip švietėjišką paskaitą, kaip raginimą dirbti ir, jei reikia, kovoti. Pamoksluose aiškiai dėstomos Šviečiamojo amžiaus idėjos, aiškinama visuomenės reformų būtinybė. Paprastiems žmonėms suprantamai kalbama ne tik apie patriotinę pareigą, bet ir apie kasdieniškus dalykus, patariama, kaip ūkininkauti, tvarkytis namuose, apsisaugoti nuo ligų ir kt. Taigi pamokslas buvo pritaikytas visuomenės poreikiams.
Pasaulietinės literatūros plėtra ryškesnė XIX a. pr., kai stiprėjo suvokimas, kad būtina gaivinti ir išsaugoti tautą, kad lietuvių literatūrą reikia kurti lietuvių kalba. Pirmoji lietuviškos originalios poezijos knygelė pasirodė Vilniuje 1814 m. Tai iš Rytų Aukštaitijos kilusio kunigo, poeto Antano Strazdo (1760–1833) rinkinėlis „Giesmės svietiškos ir šventos“ (dar po ketverių metų Karaliáučiuje L. Rėza išleis K. Donelaičio „Metus“). Jau knygelės pavadinimas nurodo svietiškų, tai yra pasaulietinių, temų aktualumą. Knygelę sudaro devyni eilėraščiai ir dvi religinės giesmės. Ant prasto popieriaus išspausdintą rinkinėlį, paties poeto išdalytą apylinkės valstiečiams, ištiko liūdnas likimas: po kelerių metų jį buvo įsakyta atiminėti iš žmonių ir deginti.
A. Strazdas, tiesios ir maištingos prigimties, bohemiškos dvasios poetas, gyveno pagal savo įsitikinimus, nors buvo kunigas, nepaisė dvasininko elgesio normų. Ir gyvenimu, ir kūryba jis skelbė Šviečiamajame amžiuje aktualias asmens laisvės, gyvenimo kaitos idėjas, pranašavo permainas: „Pražuvo, / Pikti čėsai pražuvo, / Vis jau kitaip, neg buvo.“ („Selianka1 aušra“). Jis kūrė eilėraščius paprastiems valstiečiams, o jo eilės sklido dainuojamos po Lietuvą, kai kurios tapo liaudies dainomis (šiandien žinoma išlikusių trylika A. Strazdo eilėraščių).
1 Seliánka (iš lenkų k. – sielanka) – idilė, sentimentalizmo poezijos žanras.
Eilėraštis „Gegužėlė“ komponuojamas kaip žmogaus ir paukščio dialogas. Žmogus klausia gegužėlės, kodėl ji taip liūdnai gieda, nors netenka nei sėti, nei pjauti, valgyti visur gauna.
Atsakė tai gegužėlė:
„Aš neapverkiu bėdos mano,
Bo esmu valnia paukštelė,
Neturiu ant savęs pono.
Einu žeme, skrendu vėju
Ponia esmu viso svieto,
Linksma, soti, nors nesėju,
Kur nulekiu, ten man vieta.
Ale ant jum žiūrėdama,
Jūsų piktą apsėjimą,
Giedu visuomet verkdama,
Gailysta man didi ima,
Kodėl terp jums tankios zvodos,
Nors razumni esat žmonės?
Ustavičnos barnės, zdrodos,
Neturit terp sau malonės.
Aš jums tokią duodu rodą:
Gyvenkit kaip mes, paukšteliai,
Nebus terp jums žėdnų zdrodų,
Prapuls visi neprieteliai.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Eilėraštyje, kaip ir liaudies dainose, gretinamas žmogaus ir gamtos gyvenimas. Kaip charakterizuojamas vienas ir kitas? Kokie esminiai skirtumai įvardyti? Kodėl gegužėlė ragina: „Gyvenkit kaip mes, paukšteliai“?
- Kokia pagrindinė gegužėlės atsakymo mintis? Susiekite ją su Ž. Ž. Ruso samprotavimu apie žmogaus prigimtį.
- A. Strazdo „Giesmės svietiškos ir šventos“ – lietuviškos lyrikos pradžia. Rinkinėlyje galima rasti tikrų poezijos perlų. Raiškiai perskaitykite, įsiklausykite.
Kas gi ten?
Kas gi tenai už miško
Žiba, tvaska, ištiško?
Saulelė
Saulelė ten tekėjo,
Aukso žiedais mirgėjo.
„Selianka aušra“
- Patyrinėkite, kas kasdienę frazę saulė patekėjo paverčia poetiniu tekstu: kokios žmogaus juslės dalyvauja; kokia erdvė, nuotaika; kokią būseną patiria eilėraščio subjektas ir kokiomis meninės raiškos priemonėmis (jų galima rasti net šešias, gal ir daugiau) ji išreiškiama?
- Pabandykite įsijausti į kokį nors patirtą stiprų įspūdį, spontaniškai sukurkite ir užrašykite kelias eilutes poetinio teksto, išreiškiančio tą įspūdį. Pasidalykite kūrybine patirtimi ir pasvarstykite, kada gimsta poezija.
- Pažiūrėkite aktoriaus Algirdo Latėno skaitomą A. Strazdo eilėraščių kompoziciją „Svietiškos giesmės Lietuvai“.
- Aptarkite, kokių tikslų galbūt turėjo poetas, kurdamas eilėraščius.
- Kaip vertinate aktoriaus pateiktą A. Strazdo eilėraščių interpretaciją? Kokias pirmos poezijos knygelės ypatybes toks eilėraščių pateikimas išryškina?
- A. Strazdas kūrė tais laikais, kai dar nebuvo bendrinės lietuvių kalbos, kai lietuviškai buvo rašoma taip, kaip kalbama, t. y. savo tarme (žodžio eilėraštis tada irgi nebuvo – poetas savo kūrinius vadino giesmėmis).
- Patyrinėkite originalų knygelės pavadinimą „Giesmies swietiszkas ir szwintas Sudietas par Kuniga Untana Drazdawska“ (p. 100). Aptarkite neįprastą kai kurių žodžių rašybą, raskite įrodymų, kad A. Strazdas kalbėjo rytų aukštaičių tarme.
- Patyrinėkite eilėraščio „Gegužėlė“ posmus kalbiniu požiūriu: kuriuos paaiškintus žodžius ir kur esate girdėję, kuriuos suprantate be aiškinimo? Prisiminkite, ką apie kalbos kitimą mokėtės žemesnėse klasėse, ir pasvarstykite, ar kalba turėtų augti ir keistis natūraliai, ar į šiuos procesus reikia kištis mokslininkams.
Tiriame
1819 m., rašydamas pasiaiškinimą bažnytinei vyresnybei, A. Strazdas taip nusako literatūros, šio išminties šaltinio, reikšmę: „Ji parodo pasaulio menkumą ir tiesos kelią, ji pasaldina kartybes, kurių patiriu šioje ašarų pakalnėje, ji sustiprina manyje viltį sulaukti atpildo už skriaudas ir persekiojimus. Literatūra išmokė mylėti artimuosius, apšvietė paskendusius tamsybėse <...>.“ Kad sužinotumėte, koks buvo Strazdelis, kokių kartybių ir kodėl gyvenime patyrė, perskaitykite Juozo Girdzijausko straipsnį „Antanas Strazdas“, Jono Aisčio esė „Antanas Strazdelis“ (Jonas Aistis, „Milfordo gatvės elegijos“, Lietuvos rašytojų sąjunga, 1991, p. 13–18), pažiūrėkite televizijos laidą apie poetą.
Žemaičių kultūrinis sąjūdis
Ypatingas reiškinys XIX a. pr. lietuvių kultūros istorijoje yra Šviečiamojo amžiaus idėjų subrandintas Žemaičių kultūrinis sąjūdis. Tuo laiku daugėjo literatų, ypač žemaičių, studijavusių Vilniaus universitete, pasiryžusių kurti lietuvių kalba. Dionizas Poška, Simonas Stanevičius, Silvestras Valiūnas, Simonas Daukantas yra ryškiausios žemaičių sąjūdžio figūros. Būtent tuo laiku visiškai atsiskiria lietuviška pasaulietinė ir religinė raštija.
Svarbus to laiko kultūrinės veiklos dokumentas – S. Stanevičiaus (1799–1848) odė „Šlovė žemaičių“. Baigęs filologijos studijas Vilniaus universitete, S. Stanevičius rinko lietuvių liaudies dainas, kūrė pasakėčias. 1823 m. sukurta odė skirta Vilniuje susitelkusių lietuvių aktyviai kultūrinei veiklai pašlovinti. Joje džiaugsmingai konstatuojama: į Vilnių susirinkę žemaičiai prikėlė iš užmiršimo lietuvių kalbą, istoriją.
ŠLOVĖ ŽEMAIČIŲ
Aukšta daina
Mačiau Vilnių, šaunų miestą,
Seną mokslų gyvenimą,
Nuo žemaičių beapsėstą
Ir jų tikrą sutarimą.
Šlovė visus sujudino
Gera tėviškei daryti,
Ir, ką amžiai pagadino,
Čėsas yra sutaisyti.
Daugel metų sviets rokavo,
Mūsų žemė kaip pražuvo,
Kaip užmiršo kalbą savo
Ir užmiršo, kuomi buvo.
Tarp žemaičių vis atgijo
Garbė tėvų ir liežuvis,
Meilė tarp jų išsiliejo,
Prasidžiugo ir lietuvis.
Sveiks, Ringaude, mūsų tėve!
Sveiks, Mindauge, karaliūnai!
Garbę jūsų skelbdink, Dieve,
Kuri linksmin mumis nūnai.
Sveiks būk, senas Gediminas!
Sveiks, Algirde galingiausias!
Sveiks, Kęstuti minėtinas,
Iš žemaičių ko stipriausias!
Buvot lig šiol užmiršime
Dėl daugumo neprietelių,
Štai žemaičių surinkime
Šlovė jūsų prisikėlė.
Prasidžiugo Lėtų šalys
Ir geruma sūnų savo,
Nesang greitai iš nevalios
Pražuvimo išvadavo.
Šviesi saulė užtekėjo,
Lėtų nušvito pašaliai,
Rankas ant akių uždėję,
Išsiskaidė neprieteliai.
Šimtabalsis garsas lėkė,
Ilgus sparnus plasnodamas,
Nepaliaudams šaukė, rėkė,
Po pasaulį skrajodamas:
„Veizdėk, sviete nusiminęs!
Kas ten šiaurėj atsitiko,
Lietuvos senos giminės
Pražuvime sveikos liko.“
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Prisiminkite, koks eilėraštis yra odė. Aptarkite pavadinimo ir paantraštės prasmes.
- Patyrinėkite, kaip eilėraščio pradžioje (1–4 posmai) keičiasi kalbėtojo pozicija. Kieno vardu jis kalba?
- Raskite 3–4 argumentus, kodėl šlovinami žemaičiai. Kuo jų veikla svarbi visai Lietuvai?
- Kas lemia kalbėtojo optimizmą, viltingą požiūrį į ateitį? Iš kokio, pasak poeto, pražuvimo vaduojasi lietuviai? Atsakydami remkitės ir istoriniu kontekstu.
- Odės pabaiga itin pakili, metaforiška. Kas skelbia žinią apie Lietuvos atgimimą?
- Remdamiesi visu eilėraščiu, įvardykite, kokie dalykai būtini Lietuvai gyvuoti. Suformuluokite pagrindinę odės mintį.
Dar vienas garsus aptariamo laikotarpio žemaitis – Dionizas Poška (1765–1830), kilęs iš senos žemaičių bajorų giminės, domėjęsis Lietuvos istorija, lietuvių kalba, eiliavęs lenkiškai ir lietuviškai. Žymiausias jo poetinis kūrinys – poema „Mužikas Žemaičių ir Lietuvos“ – kelia švietėjišką luomų suartėjimo problemą. D. Poškos kultūrinio darbo svarbiausias palikimas – Baublys, pirmasis senienų muziejus Lietuvoje (1812). Ąžuolo kamiene įrengęs darbo kabinetą ir archeologinių radinių muziejėlį, D. Poška, atrodo, išgirdo Ž. Ž. Ruso raginimą „Atgal į gamtą!“ Ir šiandien tebestovintis Baublys – iškalbingas ryšio su gamta, su gimtąja žeme, jos religine, istorine praeitimi simbolis, žemaitiško patriotizmo liudininkas.
XIX a. pr. išspausdinama ar tik parašoma nemaža lietuviškų knygų. 1822 m. S. Daukantas (1793–1864), žymus studentų žemaičių kuopelės narys, pabaigia savo pirmąjį Lietuvos istorijos veikalą „Darbai senovės lietuvių ir žemaičių“. Domėtis krašto praeitimi, lietuvių kultūra ir gyvenimo būdu S. Daukantą įkvėpė žymiausių Vilniaus universiteto mokslininkų paskaitos. Veikalą istorikas prisipažįsta rašęs „ne dėl mokytų vyrų ir galvočių“, bet dėl tų motinų, „kurios geba savo vaikams darbus jų bočių prabočių pasakoti“. Gimtoji kalba ir istorinė atmintis S. Daukantui yra svarbiausios lietuvių kultūros atramos. Ir istoriniais veikalais, ir ūkiškų patarimų knygelėmis, ir būsimai lietuviškai mokyklai skirtais vadovėliais bei skaitinių knygelėmis S. Daukantas siekia ugdyti dorą, apsišvietusį lietuvį, nes tik dora ir išsimokslinimas gali, jo nuomone, garantuoti ateitį lietuvių tautai.
Svarbu tai, kad S. Daukantas, Jurgis Ambraziejus Pabrėža (1771–1849) ir kiti šviesuoliai lietuvių kalbą nuosekliai ima vartoti ir mokslo darbuose, kuria lietuvišką mokslo terminiją. J. A. Pabrėža – ypatingas asmuo tarp XIX a. pr. mokytų žmonių – kunigas, švietėjas, mokytojas, liaudies gydytojas, botanikas, vienuolis pranciškonas, poetas. Vilniaus universitete jis studijavo mediciną, botaniką, istoriją, teisę, teologiją, išmoko aštuonias kalbas. Neramiais sukilimo metais pasirinko kunigystę – įstojo į Var̃nių kunigų seminariją. Palaikė ryšius su S. Daukantu, Motiejumi Valančiumi. Mokslinę ir kultūrinę veiklą J. A. Pabrėža pradėjo tuščiame lauke – nei bendrinės kalbos normų, nei žodynų, nei terminijos, bet, būdamas neįtikėtinai darbštus, žemaitiškai atkaklus, nuveikė itin daug: apie 50 darbų botanikos temomis, žemaitiška botanikos terminologija, pirmasis lietuviškas geografijos vadovėlis, geografijos terminų žodynas, 17 rankraščių, kuriuose aprašomos ligos, jų simptomai, gydymas, medicinos terminų žodynas, lotynų kalbos vadovėlis, savotiškas filosofinis veikalas „Ryžtai“, kuriame surašė savo gyvenimo nuostatas. Įgytas žinias J. A. Pabrėža stengėsi pritaikyti praktikoje, gamino vaistus, mokė žmones pažinti vaistinius augalus ir jais gydytis, pats gydė. Žemaičiai iki šių dienų J. A. Pabrėžą prisimena ir gerbia kaip švento gyvenimo žmogų, gydytoją, net laiko jį šventuoju.
Tiriame
Perskaitykite J. A. Pabrėžos „Ryžtų“ fragmentus. Jais remdamiesi charakterizuokite šį žmogų.
Visas ir mažiausias savo pareigas atlikti – jokios neapleisti.
Taip atlikti kiekvieną darbą, kaip kad tuojau reikėtų mirti.
Nusižeminti širdyje, mintyse, žodžiuose, visais darbais. Niekados nesigirti nei savo kilme, nei savo protu, nei gabumais, nei turtu. Labai saugokis save kitiems pristatyti kaip nusidėjėlį ir netinkantį atlikti savo pareigų, nes tas paeina iš užsislėpusios puikybės ir savimeilės. Patsai savęs negirk ir nekaltink, tai daro neprotingi, kuriuos tuščia garbė blaško.
Didžiausiai saugokis apie kitus blogai kalbėti, kritikuoti kitų papročius, kitus smerkti. Nors matytumei didžiausią nusidėjėlį, niekados savo širdyje jo nesmerk, o tuo labiau žodžiais nesuniekink.
Stengtis gerai pažinti savo klaidas ir trūkumus, ydas ir silpnybes, nuodėmes ir kitas blogybes. Tada daug nusileisi iš aukšto tono.
Gyventi su kiekvienu taikoje ir meilėje.
XIX a. pr. Lietuvos kultūra ir literatūra išlieka dvikalbė, vis dėlto gausėja pasaulietinės literatūros ir įvairių sričių mokslo veikalų lietuvių kalba. Vilniaus universitetas, šis europinės kultūros židinys, davė rimtą postūmį Lietuvõs kultūrai augti. Žemaičių sąjūdžio nariai ryžtasi puoselėti lietuvių kultūrą, jų veikloje jau pastebimos romantiškos pastangos saugoti tautos savitumą.
Apibendriname
- Kuo svarbios Edukacinės komisijos pastangos pertvarkyti Lietuvojè švietimo sistemą?
- Ką įrodo Paulavõs respùblikos pavyzdys? Paieškokite medžiagos internete ir išsiaiškinkite, kodėl ši klestinti valstybėlė išsilaikė palyginti neilgai.
- Pagrįskite teiginį: XVIII a. pab. – XIX a. pr. lietuvių kalba skinasi kelią į viešąjį gyvenimą, pradeda formuotis skirtingos jos atmainos.
- XIX a. pirmaisiais dešimtmečiais Lietuvoje pradedama kurti poezija gimtąja kalba. Iš ko poezijos meno galėjo mokytis šviesuoliai, ryžęsi kurti lietuviškai?
- Paslaugą teikia UAB "Biznio mašinų kompanija" ir "Star Cloud OÜ"