Lietuvių rašytoja Rebeka Una (tikrasis vardas Jurga Šalaševičiūtė) gimė 1979 m. Kaunè. Vytauto Didžiojo universitete baigė anglų kalbos studijas, dabar dirba anglų kalbos mokytoja.
2015 m. pasirodė pirmoji jos knyga „Atjunk“ ir buvo pripažinta geriausiu kūriniu tų metų paauglių knygų kategorijoje. Už šią knygą autorei skirta Prano Mašioto premija. R. Una parašė dar kelias knygas vaikams ir paaugliams. Jose keliamos aktualios žmonių santykių, bendravimo problemos.
Romane „Atjunk“ vaizduojama netolimos ateities visuomenė – iš jos žmonių sąmonės stengiamasi ištrinti pojūčius, emocijas, jausmus. Patogų, technologijomis aprūpintą žmonių gyvenimą kontroliuoja virtuali sistema. Prie jos kiekvienas turi būti prisijungęs, nešiodamasis užrašinę. Kūną nuo galimų sužalojimų saugo apsauginė plėvė, judėjimo poreikį slopina sukimasis greitintuvuose. Niekada nepavargstama, todėl ilsėtis beveik nereikia, taigi nėra miego ir sapnų... Keturiolikmetė Gryta ilgisi pojūčių, domisi žmonių santykiais praeityje, nori susitikinėti gyvai. O dar pasklinda žinia apie mikroschemas, kurios leis vis labiau kontroliuoti žmones...
Skaitydami ištrauką, stebėkite, kaip Gryta bendrauja su kitais žmonėmis, kaip bando priešintis sistemai ir kaip prie jos pritapti.
Atjunk
*
1
Ala sakė, kad vienintelis būdas atsikratyti keistenybių – tai būti nuolatos prisijungus. Sistemoje turiu apie porą tūkstančių draugų. Mažai, todėl esu atsilikusi. Galbūt beviltiškai. Taigi. Draugai. Matau, kaip jie rengiasi, maudosi, sukasi greitintuvuose, perka parduotuvėje, mokosi ir konstruoja. Mes šnekam apie viską, komentuojam žinias, tyrinėjam žvaigždynus ir keliaujam. Sportuojam. Tenka ir pasijuokti. Kartais kaip reikiant prisikvatojam. Aną savaitę Rokas triskart lipo iš dušinės. Nežinau, kas jam nutiko, bet sugebėjo paslysti ir išmesti iš rankų užrašinę. Pirmąsyk jam pasipainiojo rankšluostis, ir susverdėjęs įsitvėrė jo, o stodamas išmetė užrašinę, ir ši tekštelėjo ant šlapių plytelių. Dabar užrašinės vandeniui atsparios, bet svirduliuoti yra nevėkšliška. Ką padarysi. Mes vis labiau daromės tokie. Kaip aiškino raidos mokytoja, tai susiję su kai kuriais smegenų ir kitais kūno netobulumais. Tačiau greit bus pagamintos specialios mikroschemos, kurios padės susiformuoti naujiems pusiausvyros pojūčiams. Ir nėra čia ko juoktis, kai kas nors slysta ant šlapių plytelių. Apskritai maudytis dušinėje pavojinga. Geriau jau naudoti apsaugas.
Mano pusiausvyra, esu įsitikinusi, gera, nes bėgioju. Niekam nesigiriu, net Alai, bet, manau, ji nujaučia. Ir net pavydi. Kartą ji pasakė:
– Nesuprantu, kaip kiti dar gali bėgioti. Man galvoje ima ūžti ir spengti ausyse.
– Anksčiau visi bėgiodavo, – pasakiau, nes šitą girdėjau iš mamos.
– Dinozaurų laikais.
Sunku suprasti, Alai linksma dėl to ar liūdna.
– Mano mama yra sėdėjusi medyje, – dar pasigyriau.
– Nekalbėk netiesos, – nepatikėjo Ala.
Bet turbūt norėjo pasakyti, kad mano mama – buvusi išsišokėlė.
2
Ir dabar bėgu. Kelis ratus aplink stadioną. Mama priminė pasiimti apsaugas, nors jos man nelabai patogios. Nusviedžiu šalmą, antkelius ir antalkūnius šalia tako ir bėgu. Yra vienas kitas bėgiotojas kaip aš, bet tokių mažuma. Mėgstu bėgioti, nes bėgant visai kitaip veikia galva. Bėgdama jaučiuosi drąsi. Prisigalvoju keistų klausimų ir atsakymų, visai nesusijusių su mano gyvenimu. Tokių klausimų neužduodu sau, kai esu namie, nes tai vadinama laiko švaistymu. Bėgioju dar ir todėl, kad bėgdama jaučiuosi kaip Ina, kuri dar eina į mokyklą. Kurią nors dieną nueisiu su ja į jos mokyklą. Vien dėl kvapų. Būtinai. Pamatau Alą. Stypso prieš mane baltais marškinėliais, pašiauštom garbanom ir vis kramto tą becukrę gumą. Jos dantys tobuli, bet ji be becukrės gumos negali. Kadangi bėgdama jaučiuosi drąsi, užsimanau paerzinti Alą.
– Nepatikėsi, ketinu lipti į medį.
– Pirmyn tik, – nepatiki.
– Pamatysi. Baigiu šeštą ratą.
– Kelintą?
Ji seka mane akimis ir nė gramo netiki – laikysena išduoda. Šiek tiek jaudinuosi, bet bėgdama atsipalaiduoju ir žinau, kad man pavyks.
Įlipsiu.
Rasti medžių mieste vis sunkiau, bet stadione, laimė, dar yra. Esu numačiusi du, kurių apatinės šakos ne per aukščiausiai.
– Tu tikrai lipsi? – Ala mato, kad nejuokauju. – Visada taip įrausti, kai bėgi? – klausia.
Bėgant mano kvėpavimas kitoks, pasikeitęs. Ala tai pastebi. Sukdamiesi greitintuve mes taip neįraustame.
– Taip. Vien dėl to verta bėgioti, – sakau jai. Užuot pridūrusi apie keistas mintis, dėl kurių irgi verta bėgioti, lepteliu: – Prisiekiu protėvių makbukais.
3
Mūsų tėvai ir seneliai prisiekinėjo Dievu, nes tikėjo, kad be Dievo jie niekas. Mes būtume niekas be užrašinių. Be sistemos ir užrašinių mūsų nebūtų. Kai bėgu, ši mintis darosi juokinga. Šeštas ratas. Bėgdama nusižiūrėjau medį, bandau atsiminti jo pavadinimą. Neatsimenu. Apatinė šaka nulaužta, bet kiek likę, užtenka nusitverti. Kitos šakos tvirtos ir storos, kaip tik paaugliškam mano svoriui. Lėtinu greitį. Keli ilgi šuoliai, ir...
– Ei, – Ala išpučia burbulą man į veidą. – Aš dabar...
– Žiūrėk, – nutildau Alą, nes aš drąsi pabėgiojusi.
Visa įcentrine jėga metuosi į medį. Pagreitis. Svarbiausia pagreitis. Nesustoti, kitaip apims atmetimo reakcija, ir prarasiu pusiausvyrą. Mano delnas tarsi žnyplės įsikerta į šaką, o kairė pėda atsiduria ant kamieno. Prisitrauk raumenimis – ir aukštyn. Kadangi nesustojau, užsiprogramavau teigiamai, medis man nesurakina rankų. Jo lapija nesukelia svaigulio, kaip pirmus sykius, o išsiskyręs adrenalino pliūpsnis padrąsina kibti ant antros šakos.
4
Vienas bendraklasis pasakojo, kaip lipdamas į medį vėmė. Nevėkšliškai rangausi aukštyn ir vis galvoju apie mamą, kuri vaikystėje laisvai laipiojo medžiais, gal todėl nepykina. Mano pėdos jau ant pirmos šakos, ant kurios ką tik kybojau, o dešinė ranka nutvėrusi laibą šaką ties nosimi. Kaire apsiveju kamieną. Aš medyje ne pirmą ir ne antrą kartą, bet jaučiuosi nestabiliai. Jei turėčiau trečią ranką, būtų daug geriau.
Taip ir pasakau Alai, nes ji nenustoja kvykusi:
– Užrašinės! Vien nuo vaizdo vemiu! Gerai, kad tu ilgomis kelnėmis, kitaip užlūžimas!
Visai norėčiau mūvėti trumpus šortus ir blauzda apsivyti kamieną. Bet tai nepadoru. Nehigieniška. Mane pamatė Tomas su Olegu, jie irgi ima kvykti. Rodo, kad jiems pasistojo plaukai. Tik nenumirkit, galvoju.
– Kokia tavo žinia, Gryta? – girdžiu.
Alos ir Olego veidai šviečia kaip lazerio blynai iš užrašinės. Spokso visi keli šimtai. Sureagavo žaibiškai, čiagi toks įvykis.
– Ateikit pas mane į medį.
– Ką?
– Ateikit pas mane į medį, tokia mano žinia.
– O rimtai?
– Aš rimtai.
5
Kitą dieną visi apie tai tebekalba, tik aš į tas kalbas nesileidžiu. Galvoju vien apie gyvą medį. Visai nenoriu vis žiūrėti ir žiūrėti į save lipančią, nors keli šimtai draugų mato ir komentuoja.
– Kaip tau pavyko? Rokas net ant plytelių paslydo.
– Ji gi bėgioja.
– Bėgioja? Bet juk...
– Kasdien bėgioji?
– Žiūrėk, Gryta medyje.
Ir taip toliau, ir taip toliau.
– Užlūžimas! Dar gerai, kad apsirengusi.
– Man septynių karabinų reikėtų.
Kitą rytą pamato ir Ina.
– Čia tu medyje? – klausia priėjusi prie mano stalo.
– Aha. Vakar, – sakau.
Ina paspokso, bet turi skubintis.
– Geras, – sako Ina.
6
Ji džiaugiasi, bet net labiausiai džiūgaudama vartoja žodį „geras“. Jos amžiaus reikia dar mažiau žodžių nei mums. Kai Ina šalia, be žodžių suprantu, kada ji džiaugiasi labiausiai. Kartą per savaitę ryte Ina matuojasi temperatūrą. Šiandien irgi matuojasi. Mama ją pašaukia. Ina eina į savo kambarį, deda ranką ant užrašinės ir atsisėda priešais. Lazerio spindulys nusitaiko į kaktos vidurį, trys centimetrai virš suminkštėjusios kaukolės plokštės, ir į kairį riešą, ties didžiąja gysla. Viskas. 36 °C. Jos temperatūra dviem laipsniais aukštesnė už mano. Inai temperatūra nė motais, užtat man įdomu. Mama sykį paaiškino, kodėl: Ina dar pradinukė ir juda daugiau už mus. Ji panašesnė į mūsų protėvius, bet ilgainiui taps tokia kaip mes. Aš irgi uždedu riešą patikrai.
– Ei, – sako mama. – Kas čia dabar?
Ji žino, bet vis tiek klausia.
– Trisdešimt šeši ir viena, – sakau, bet ji ir taip mato. – Bėgau.
– Nuo bėgimo tau taip nebekyla. Ką dar veikei?
– Lipau į medį.
Tyla. Paskui:
– Gerai, kad pasimatavai Inos profilyje.
– O ką, tai nusikaltimas?
Mama atsidūsta. Oi, kaip Ala ją išbartų.
– O kaip pažanga? Gryta, tu juk nori atsikratyti negalavimų.
Gal. Nebežinau.
– Ką sakė mokytoja?
– Nepersistengti. Gi žinai, dabar jokių draudimų, tik rekomendacijos.
Mama susiraukia, rodos, visai amžinybei.
– Tu netobulėsi, jei temperatūra bus aukšta.
Ji teisi. Nuo pat ryto galvoju apie antrą medį. Kurio apatinė šaka būtų aukščiau. Aš netobulėju.
*
7
Aš save tik apgaudinėju. Iš tiesų žinau, apie ką laiškas. Kai perskaitau, neturiu ko nustebti. Beveik atspėjau: vakare laukia pasimatymas su mokytoja. Mūsų mokytoja tik truputį vyresnė už mamą. Šiaip beveik visada linksma, o galvoje turbūt įmontuoti septyni galingiausi procesoriai. Ji transliuoja mums informaciją nesuvokiamu greičiu, tarsi pati būtų kompiuterinė sistema. Bet net tokia mokytoja nieko nestebina. Tik mane – tą, kurios smegenys dirba per lėtai. Informacija priklauso visiems: vos prisijungi prie sistemos, nereikia sukti smegenų bandant atsiminti vieną ar kitą dalyką. O protėviams reikėjo mokytis atmintinai. Dėl to labai užjaučiu. Tikras laiko gaišimas.
8
Mokytoja susirūpinusi dėl mano elgesio. Tiksliau, dėl mano prioritetų. Ji pamini gyvąjį maistą, bėgiojimą ir...
– Gryta, tu mažai bendrauji.
– Stengiuosi, – sakau.
– Ir tavo draugų sąrašas mažas. Viskas gerai?
– Nuolatos jį pildau, – sakau.
– Tu labai gabi, žinai?
Ji sprendžia iš mano atliekamų užduočių. Vadinasi, gavau pliusą.
– Tas bėgiojimas atima laiko, ar ne?
– Aš nebėgioju dažnai. Kartą per savaitę.
– Gryta, tai dažniau, negu leidžiama pagal tavo būklę. Pati supranti.
Suprantu.
Mokytoja patyli, paskui nusišypso ir paglosto man galvą.
– Pereinamasis laikotarpis. Paskui bus lengviau.
Aha.
– Daugiau kalbėk. Juokis. Reikšk nuomonę. Dalyvauk. Gyvenk. Tu beveik nežaidi.
9
Atsidūstu.
– Ką tu padarei? – klausia mokytoja, ir kaktoje įsirėžia gili raukšlė.
– Labai atsiprašau.
Ir vėl nesusivaldžiau.
Žinau, kad atsidusti – tai kaip nusikeikti į veidą.
– Aš žaidžiu sudoku, – sakau, šis senovinis žaidimas man patinka.
– O translaifas, pavidalai, konstravimas, kelionės? Gryta, tavęs beveik nėra. Tu nieko nepalieki.
– Aš pasitaisysiu, – sakau taip tyliai, kad ji manęs neišgirsta.
– Kada buvai pas gydytoją?
Neatsiliepiu.
– Ar kalbėjai su mama?
Nekalbėjau, bet ji po minutės ir taip žinos.
– Žinai, – mokytoja susiraukia ir kurį laiką renka žodžius, tiksliau, košia. – Tas tavo polinkis susitikinėti. Jis kenksmingas, pati žinai. Taip niekada neišgysi.
10
Sužinojo iš Alos profilio. Ala visada palieka žinutę, kai vyksta su kuo nors susitikti.
– O ką jūs darot? – man išsprūsta.
Mokytoja žiūri į mane.
– Ką darau?
– Ką darot, kai užsinorite susitikti?
Mokytoja plačiai šypsosi. Aš jai turbūt ateivė iš kitos planetos. Arba dinozaurė. Paskutinė dinozaurė.
– Aš neužsinoriu, – sako ramiai ir vėl plačiai šypsosi. – Jei norėtum, galėčiau užrašyti į vieną terapiją, tau praverstų.
Ji negali manęs priversti, pati žino. Šis gyvenimas – vienos rekomendacijos. Mes patys sprendžiame, ką daryti. Bet nusprendžiame visada vienodai, tas ir keista. Ar kas nors apie tai pagalvojo?
– Gerai, – sakau, nenoriu pasirodyti neklusni, nors mokytoja net nepyktelėjo.
11
Prieš akis vėl išnyra raumeningos kojos nubrozdinta blauzda. Aš paklausiu mokytojos:
– Ar parduotuvėse dirbti buvo įdomu?
– Nesuprantu, ką pasakei.
– Šiandien su sese buvom parduotuvėje. Kalbėjomės, kad anksčiau ten dirbo žmonės.
– Taip, – linkteli mokytoja. – Dirbo. Ir švaistė brangų laiką. Tai kaip, užrašyti į terapiją? Tu žinai, kas laukia laiko švaistytojų.
Žinau. Visi aštuntokai žino. Ir penktokai. Visi, kurie nebevaikšto į pastatą mokytis. Švaistytojai nepasiekia tikslų. Nedaro pažangos.
Nevirsta...
Lieka tokie pat.
–
12
Pirmąkart naktį sapnuoju sapną. Savo pirmąjį sapną, kuris yra ir pirmasis košmaras. Sapnuoju kojas nubrozdinta blauzda. Užsikabinu už jų ir jos neša mane ratu. Velka mane žvyru. Taip stipriai, kad man nulekia visos apsaugos ir pirmąsyk nudiegia kelius. Mano keliai dega taip bjauriai, kad norisi atpjauti juos ir mesti tolyn. Atgniaužiu plaštakas ir bloškiuosi ant žemės. Man nusineria plėvė.
Atsisėdu fotelyje. Ne, būsiu paklusni. Nenoriu švaistyti laiko. Mažiau bėgiosiu. Tiksliau, nebėgiosiu išvis. Pradėsiu gyventi. Bendrauti. Šiandien susitiksiu su keturi šimtai keturioliktu draugu. Vakar jis paliko įrašą, bet nereagavau.
O gal sistemoje rasiu tą, kurį mačiau parke.
*
13
Gavome prašymą kuo skubiau perskaityti arba išklausyti. Geresnio gyvenimo ir naujo civilizacijos etapo labui visiems bus įsiuvamos mikroschemos. Jos pakeis daugybę užrašinės funkcijų. Tėvai visada žinos, kur yra vaikai; davikliai rodys visus judančius ir esančius sistemoje žmones. Jokios nežinios, neaiškumo, jokių nelegalių žingsnių, šimtaprocentis žinojimas. Mes didžiuojamės silikono elastomero mikroschema, kuri bus įsiuvama tiesiai po oda, hipodermoje, visiškai nekenksminga, sukurta pagal unikalią kiekvieno žmogaus DNR. Prisijungę nonstop, topteli, – nepertraukiamai. Dvidešimt penkias valandas iš dvidešimt keturių. Aš pagalvoju apie Daną. Baigta.
Baigti mūsų pokalbiai.
Ar Mantas išgirdo tą patį? Kaip bus su juo? Tuoj sužinosiu. Mes apsikeitėme ryšio numeriais tuomet stadione: jis vis dėlto atsivijo mane modamas popiergaliu. Jo raštas – užrašinės ir makbukai! – nesmagu ir sakyti, bet protėviai už jį rašė geriau. Aš irgi beveik nemoku rašyti ranka.
Skaitau toliau. Pirmiausia mikroschemos rekomenduojamos tiems, kurie juda daugiausia. Vadinasi, pradinukams. Toliau – neįprastų polinkių turintiems žmonėms, tokiems kaip bėgikai ar senienų skaitytojai. Taip pat vyresniems. Kaip Dana. Galiausiai jos bus siuvamos suaugusiesiems, iš pradžių tiems, kurių praeityje būta nusižengimų. Bet ko, kas nedera pagal rekomendacijas. Šypteliu – atsimenu, kaip tėčio kolega nebuvo paaukštintas, nes sistemoje neturėjo nė vieno pavidalo, tikras atsilikimas.
14
– Skaitai žinias? – įsibrauna Ala. – Suuuuuperrr!
Keista, bet aš jos pasiilgau. Nors ji kitokia, labai kitokia negu aš.
Ala klauso žinių gyvendama dar septynis gyvenimus: keliauja po Aziją, žaidžia krepšinį su Roku ir net kuria naują pavidalą.
– Kaip manai, kokia akių spalva man tiktų? Aš manau, rausva, besikeičianti į melsvą arba į baltą. Paskui planuoju...
– Kaip tau tos mikroschemos? – man rūpi Alos nuomonė.
– Kuria prasme?
Jos ši informacija turbūt nepaveikė niekaip. Perskaitė kaip įprastinę, nors ši buvo kitokia, vadinamoji ekstra. Mūsų retai kada paprašo perskaityti tuojau pat, per valandą ar pusvalandį.
– Visi tie teiginiai, kad tai civilizacijos laiptelis aukštyn...
– Nori sužinoti mano nuomonę? – Ala parodo rausvą liežuvį, aptemptą guma, ir vėl pliaukšteli. – Gryta, mes juk kalbėjom. Kas iš tos nuomonės, jei vis tiek įvyks tai, kas turi įvykti. Kol mes kalbamės, pirmos mikroschemos jau implantuojamos. Kada nors ir jos taps seniena.
15
Pasijuntu prislopinta. Niekad nesugebėsiu mąstyti taip greit ir aiškiai kaip Ala.
– Ką dar tu planuoji pasikeisti? – apžiūriu Alos atvaizdą su visomis kūno dalimis ir beveik tūkstančiu vidaus organų.
Visi, žinoma, ilgaamžiai, o smegenys veikia dar greičiau. Šiam pavidalui ji išims du apatinius šonkaulius, pakeis akių spalvą, formą, galbūt net odą. Ir gal net kelis kartus.
– Visada norėjau aksominės odos. Anksčiau buvo soliariumų, dabar susileidi melanocitų dozę, ir esi mulatė. Jei nusibosta, susileidi pigmentą slopinančią formulę, ir esi baltaveidė, kaip japonė.
Tiktų, Alai tiktų.
Bet, šnekant apie mikroschemas, negi Ala nenorėtų nors šiek tiek privatumo?
– Ar nori, kad tave ir Roką visi visur sekiotų?
– Ką taip? – Ala turbūt nesupranta mano klausimo. – Niekas nieko nesekioja, Gryta. Visi ir taip žino vieni apie kitus. Juk nuolat kalbamės ir rodomės. Išskyrus tave. Tu tokia tylenė. Tau padeda terapija?
– Pa.
Gal ir padeda nuo keistų polinkių. Bet nepadeda lavinti sveikų: nepostinu ir nekalbu, kiek derėtų, negyvenu translaife, neturiu klonų. Blogai, blogai. Kol kas sulaukiu tik pastabų, o kada nors šis aplaidumas taps nusikaltimu.
Pasirąžau.
Bandau įsivaizduoti, kaip skambėtų toks kaltinimas: Gryta kaltinama kūrybiniu aplaidumu. Ji nieko nenuveikė. Nekūrė kitų gyvenimų, negeneravo žinių, neprisidėjo prie programų bei simbolių kūrimo, nesirūpino atkurti sveikatos, nepasikeitė pagrindinių organų, nepersipylė kraujo, įsikibusi laikėsi išnykusios praeities, vaikėsi nepadorių pojūčių.
<...>
Aptariame tekstą
- Kaip save vertina pagrindinė pasakojimo veikėja Gryta? Kodėl? [1]
- Kokią išeitį jai siūlo draugė Ala? [1]
- Kodėl visi juokėsi iš Roko? [1]
- Kokie vaizduojamo ateities pasaulio žmonių kūno pokyčiai? Kaip siūloma spręsti dėl to kylančias problemas? [1]
- Kodėl pagrindinės veikėjos pusiausvyra gera? Ką apie tai mano Ala? [1]
- Kaip Ala reaguoja į pasakojimą apie Grytos mamą, sėdėjusią medyje? Kaip manote, kodėl? [2]
- Kaip Gryta jaučiasi bėgdama? Kodėl bėga be apsaugų? [2]
- Apibūdinkite, kokią Alą mato bėganti Gryta. Kur, jūsų supratimu, ji mato Alą? [2]
- Kodėl Gryta sako Alai ketinanti lipti į medį? [2]
- Kaip į tai reaguoja Ala? [2]
- Kokį bėgančios Grytos kūno pokytį ji pastebi? [2]
- Ką Gryta atsako į draugės pastabą, o ką nutyli? [2]
- Ką bėgdama Gryta galvoja apie senelių bei tėvų ir savo kartas? Kokius esminius skirtumus įžvelgia? [3]
- Papasakokite, kaip Gryta išsirenka medį, kaip į jį lipa, kaip jaučiasi. Pasakodami vartokite teksto žodžius (įcentrinė jėga, pagreitis, atmetimo reakcija, pusiausvyra, raumenys, adrenalinas). [3, 4]
Tyrimas
- Pasidomėkite, kas yra įcentrinė jėga, pagreitis, adrenalinas.
- Paaiškinkite šių žodžių reikšmes bendraklasiams. Kodėl šios sąvokos vartojamos aprašomoje situacijoje? Kokį įspūdį kelia?
Aptariame tekstą
- Dėl ko Gryta pagalvoja apie ilgas kelnes ir šortus? [4]
- Kaip Ala ir kiti bendraamžiai tuo metu ir kitą dieną vertina Grytos lipimą į medį? Kodėl būtent šitaip? [4, 5]
- Kodėl kitą dieną Gryta nebesileidžia į kalbas apie šį įvykį? [5]
- Kaip Grytos poelgį įvertina jos jaunesnioji sesuo Ina? Kaip ji reiškia emocijas? [6]
- Kodėl pradinukės Inos kūno temperatūra aukštesnė už Grytos? [6]
- Kodėl mama sunerimsta, pamačiusi pakilusią vyresnėlės temperatūrą? Kaip jai pasiaiškina Gryta? [6]
Tyrimas
- Pasidomėkite, kokia žmogaus kūno temperatūra laikoma normalia. Kokiomis aplinkybėmis ji pakyla arba nukrinta? Kokia žemiausia ir kokia aukščiausia kūno temperatūra žmogui yra kritinė? Kaip matuojama žmogaus kūno temperatūra? Kokių būna termometrų ir kaip jais matuojama temperatūra?
- Parenkite apie tai pranešimą ir pristatykite klasei.
Aptariame tekstą
- Kodėl Gryta apie save sako „Aš netobulėju“? Kaip suprantamas tobulėjimas vaizduojamame pasaulyje? [6]
- Kaip apibūdinama Grytos mokytoja? Kodėl tokia mokytoja nieko nestebina? [7]
- Kokį savo trūkumą įvardija Gryta? [7]
- Kuo ir kodėl susirūpino mokytoja? Surašykite jos pastabas ir patarimus Grytai. [8, 9]
- Ką ir kaip Gryta atsako mokytojai? [8, 9]
- Kaip mokytoja reaguoja į Grytos atsidusimą? Kodėl mergina atsiprašo? [9]
- Kokiu tonu mokytoja kalbasi su Gryta? Kaip į ją kreipiasi? [8, 9]
- Kas įvardijama kaip ydingiausias Grytos polinkis? Kodėl? [9]
- Ką ir kaip mokytoja atsako į Grytos klausimą apie norą susitikinėti? [10]
- Ką mokytoja pasiūlo Grytai? [10]
- Kaip suprantate pasakymą, kad mokytoja gali tik rekomenduoti, o, kaip elgtis, sprendžia patys mokiniai, bet jų sprendimai visada vienodi. [10]
- Dėl ko mokytoja perspėja Grytą, atsakydama į klausimą apie darbą parduotuvėse? Kaip tai supranta Gryta? [11]
- Atpasakokite Grytos sapną pirmuoju asmeniu. Kaip manote, kokie merginos norai išryškėja sapne? [12]
- Kaip gyventi apsisprendžia Gryta? [12]
- Kodėl visiems rengiamasi įsiūti mikroschemas? Kokie jų pranašumai įvardijami? [13]
- Įvertinkite naujosios sistemos poveikį šiandieniniu požiūriu. Kaip žiūrėtumėte, jei tai būtų siūloma jums? [13]
- Kam pirmiausia jas rengiamasi įsiūti? Kodėl? [13]
- Kaip Ala reaguoja į šią žinią? [14]
- Ką Ala mano apie nuomonės turėjimą? [14]
- Ką apie šią naujieną mano Gryta? Kaip ji jaučiasi, kalbėdamasi su Ala? [14, 15]
- Kaip kalbama apie galimus kūno pokyčius? [14]
- Dėl ko nuogąstauja Gryta, mąstydama apie terapiją, savo polinkius, dabartį ir ateitį? [15]
- Kokius kaltinimus sau įsivaizduoja Gryta? [15]
Apibendriname
- Apibūdinkite šio teksto pasakotoją. Kaip manote, kodėl autorė pasirenka būtent tokį pasakotoją?
- Kokia vertybių sistema vadovaujasi Grytos mokytoja? Cituodami tekstą surašykite, kaip veikia romane aprašytos visuomenės ugdymo sistema. Kuo pasižymėtų tobulas mokinys šioje sistemoje?
- Palyginkite Grytos mokymosi procesą su šiandieniniu. Kaip tai vertintumėte?
- Apibendrintai parašykite, kuo Gryta neįtinka diegiamai gyvenimo tvarkai.
- Pasvarstykite, ar Grytos aplinka skatina kritinį mąstymą (pacituokite, kaip apie tai kalba Grytos draugė Ala).
- Surašykite keletą svarbiausių gyvenimo vertybių, kuriomis remiasi romane aprašyta visuomenė. Pasvarstykite, kaip jas vertina romano autorė. Iš ko apie tai galima spręsti? Šias vertybes įvertinkite ir jūs.
- Šis pasakojimas paremtas fantastiniu vaizdavimo būdu. Aptarkite, kurios fantazijos jums atrodo pagrįstos, o kurios skamba neįtikinamai.
- Užpildykite pateiktą lentelę ir aptarkite Grytos santykius su kitais žmonėmis: geriausia drauge, mama, seserimi, mokytoja, bendraamžiais.
Grytos santykiai su kitais | Santykių apibūdinimas | Citatos |
Gryta ir Ala | ||
Gryta ir mama | ||
Gryta ir Ina | ||
Gryta ir mokytoja | ||
Gryta ir jos draugai sistemoje |
- Apibūdinkite pagrindinę veikėją Grytą. Remdamiesi citatomis, įrodykite, kad Gryta yra prieštaringa asmenybė. Kas lemia jos prieštaringumą (atkreipkite dėmesį į tai, ar ji nori paklusti, ar priešintis sistemai)?
- Palyginkite Alą ir Grytą. Jos labiau panašios ar skirtingos?
- Palyginkite Grytą ir jos bendraamžius. Kaip bendraamžiai vertina jos kitoniškumą? Ar tai Grytos pranašumas? Argumentuokite.
- Bent kelis kartus tekste atsidūstama. Raskite tas vietas ir paaiškinkite, kodėl vaizduojamoje visuomenėje tai nepriimtina. Kokias emocijas žmogus gali išreikšti atsidusdamas?
- Kokia dažnai nuskambančio šūksnio „Užrašinės!“ reikšmė? Kaip užrašinės veikia, kam yra reikalingos, ką reiškia vaizduojamiems žmonėms?
Diskusija
Kaip manote, ar dabartinis išmanusis telefonas nėra žmonių kontrolės aparatas? Ką apie tai žinote ir kaip vertinate tokias galimybes?
Apibendriname
- Papasakokite, kaip ir su kuo jūs bendraujate virtualioje erdvėje. Įvardykite tokio bendravimo pranašumus ir trūkumus. Su kokiomis problemomis esate susidūrę taip bendraudami?
Tyrimas
- Peržiūrėkite kelių pastarųjų dienų pokalbių virtualioje erdvėje tekstus ir išrinkite populiariausius posakius, emocijas reiškiančius sutrumpinimus, simbolius, vaizdus.
- Išverskite juos į bendrinę kalbą ir sudarykite trumpą virtualaus bendravimo žodynėlį. Pristatykite jį bendraklasiams.
Apibendriname
- Kas skaitytoje ištraukoje įvardijama kaip laiko švaistymas?
Diskusija
Kas šiandien laikoma laiko švaistymu? Kaip tai suprantate jūs ir kaip jūsų tėvai, mokytojai, kiti suaugusieji?
Apibendriname
- Vaizduojamoje ateities visuomenėje visi stengiasi būti teigiamai nusiteikę. Kaip keičiasi mokytojos emocijos nuo pokalbio su Gryta pradžios iki pabaigos? Kada ir kaip prasiveržia Grytos atžvilgiu nepalanki mokytojos emocija? Kas rodo, kad mokytoja valdo savo emocijas, stengiasi išlikti pozityvi?
Diskusija
Ar verta užgniaužti, stengtis valdyti savo emocijas? Kaip žmonių pastangos būti pozityviems susijusios su nuoširdžiu bendravimu?
Apibendriname
- Kaip suprantate Grytos teiginį „Šis gyvenimas – vienos rekomendacijos“? Kaip skirtingai jis gali būti suprantamas?
- Kuo romane aprašytas pasaulis primena kompiuterinius žaidimus? Kuri iš draugių, Gryta ar Ala, labiau primena kompiuterinio žaidimo veikėją? Kodėl taip manote?
- Pildydami lentelę, palyginkite aptariamos ištraukos ir U. Poznanski romano „Erebas“ ištraukos scenas, kai veikėjai lipa į medį. Pakomentuokite.
„Erebas“ | ||
Veikėjas | Kaip lipama į medį? | Kodėl lipama į medį? |
| ||
„Atjunk“ | ||
Veikėjas | Kaip lipama į medį? | Kodėl lipama į medį? |
| ||
- Kalbėdama apie savo kartos žmones, Gryta ne kartą mini nevėkšliškumą. Kaip suprantate šį žodį? Kokiu žodžiu jūs apibūdintumėte vieną didžiausių savo kartos trūkumų?
- Kas, žvelgiant dabartinio žmogaus akimis, vaizduojamoje ateities visuomenėje atrodo visai nauja, neįprasta, kitaip, o kas yra taip pat kaip ir dabar?
- Knygoje virtualus gyvenimas vadinamas translaifu, jame beveik visi jaučiasi puikiai. Kokių minčių kelia knygos pavadinimas „Atjunk“?
- Kokia šios ištraukos tema ir pagrindinė mintis?
- Ar norėtumėte gyventi tokioje ateities visuomenėje? Kodėl?
Tyrimas
- R. Unos knyga „Atjunk“ vadinama fantastine distopija. Pasidomėkite, koks tai žanras, ką reiškia jo pavadinimas. Kas jam būdinga?
- Kokių dar tokio žanro knygų žinote ar esate skaitę? Kaip manote, kodėl jos mėgstamos ir rašytojų, ir jaunųjų skaitytojų?
Kuriame tekstą
- Parašykite rašinį „Ateities pasaulis“. Pafantazuokite, kas išliks taip pat, kaip dabar, o kas pasikeis. Kokių naujų technologijų gali atsirasti, kaip žmonės bendraus? Kokia bus mokymosi sistema? Kokie bus žmonių siekiai ir tikslai? Koks gyvenimo būdas? Kokie darbai ir kokios pramogos? Kokioje aplinkoje, kokiuose namuose bus gyvenama, kaip susisiekiama?
- Romano veikėja Gryta labai domisi praeitimi, slapta lankosi pas neregę senutę Daną ir visko ją klausinėja. Įsivaizduokite, kad gyvenate netolimos ateities visuomenėje (jums apie 70 metų). Ką papasakotumėte tokiai merginai kaip Gryta apie praeities laikus? Pasiskirstę poromis, parašykite apie tai dialogą.
- Paslaugą teikia UAB "Biznio mašinų kompanija" ir "Star Cloud OÜ"