Alegòrija – vienas iš reikšmės perkėlimo būdų. Alegorinę reikšmę gali turėti posakis, kūrinio dalis ar visas kūrinys. Alegorijai būdinga perkeltinės reikšmės aiškumas ir pastovumas. Alegorija būdinga pasakėčiai, kurioje vaizduojami gyvūnai, o iš tiesų kalbama apie žmones.
Antitèzė – priešingos reikšmės žodžių sugretinimas, ja pabrėžiamos gyvenimo priešybės, reiškiama paradoksali mintis. Priešingų, bet susijusių minčių ar vaizdų gretinimas stiprina įspūdį. Pavyzdžiui, „Akių tamsoj, širdies šviesoj“ (M. Martinaitis).
Antonimas – priešingos reikšmės žodis.
Antraeilis veikėjas – vienas iš kūrinio veikėjų. Dažniausiai jis būna draugiškas arba priešiškas pagrindiniam veikėjui.
Apýsaka – pasakojamasis grožinės literatūros žanras, tarpinis tarp apsakymo ir romano. Kitaip nei apsakyme, apysakoje vaizduojama daugiau įvykių, platesnė veiksmo erdvė, gali būti ne vienas pagrindinis veikėjas. Nuo romano apysaka skiriasi tuo, kad joje paprastai plėtojama tik viena siužeto linija.
Aprãšymas – pasakojimo būdas, vaizduojantis žmogų, daiktą, peizažą, patalpos vidų ar išorę, veiksmo aplinką.
Apsãkymas – epikos žanras, nedidelės apimties prozos kūrinys. Jame dažniausiai vaizduojamas vienas pagrindinio veikėjo gyvenimo įvykis. Apsakymo veiksmas vyksta nedidelėje erdvėje, neilgai trunka, jame nedaug veikėjų. Tačiau šis įvykis pagrindiniam veikėjui yra labai svarbus.
Atómazga – pasakojamo veiksmo pabaiga, einanti po kulminacijos. Joje patvirtinama, kad problema išspręsta. Šiame etape kuriuo nors būdu apdovanojamas pagrindinis veikėjas. Tiesa, atomazgos gali būti skirtingos – ne visi pasakojimai baigiasi laimingai.
Autobiogrãfija – paties žmogaus parašytas savo gyvenimo ir veiklos aprašymas.
Áutorius – savarankiškai ką nors sukūręs asmuo.
Buitinis stilius – tai privataus gyvenimo, kasdienio žmonių bendravimo stilius, sietinas su sakytine kalba, kur gali pasitaikyti tarmybių, žargono.
Cenzūrà – literatūros, spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos laidų, teatro spektaklių ir kitų viešų renginių turinio kontrolė, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios ir idėjos.
Deminutỹvas, arba mažýbinis žõdis, – su priesaga sudaromas išvestinis žodis, turintis mažybinę, maloninę reikšmę. Pavyzdžiui, „vaikutis“, „dienelė“, „ąžuolėlis“, „mergytė“.
Detektỹvas – seklių darbą vaizduojantis kūrinys.
Dialògas – veikėjų pokalbis literatūros kūrinyje. Dramoje tai svarbiausia raiškos priemonė, perteikianti naują informaciją, apibūdinanti veikėjus, plėtojanti veiksmą.
Distòpija – šiuo metu tarp jaunimo populiarus romano žanras apie ateities pasaulį, kurį valdo tam tikra valdžia, siekianti, kad pasaulis bet kokia kaina gyventų pagal jos sugalvotas taisykles ir būtų pagrįstas visuotiniu kontroliavimu. Tai pasakojimai apie prievartos pasaulį, iš kurio pagrindiniai veikėjai stengiasi ištrūkti. Distopija yra utòpijos priešingybė.
Dramà – viena iš trijų pagrindinių literatūros rūšių (greta lỹrikos ir èpikos). Drama skirta vaidinti scenoje. Veiksmas plėtojasi dramos veikėjams kalbantis ir veikiant. Dviejų veikėjų pokalbis vadinamas dialogù, vieno veikėjo sakoma kalba – monologù. Neretai veikėjai kreipiasi į žiūrovus, nors nelaukia jų atsakymo. Autoriaus pastabos apie scenovaizdį, įeinančius į sceną ir išeinančius iš jos veikėjus vadinamos remárkomis. Dramos tekstas skirstomas į didesnes dalis – veiksmùs, o šie – į scenàs. Scena keičiasi, kai pasikeičia veiksmo vieta arba veikėjai.
Dramatizmas – įtampa dėl situacijos dvilypumo, netikėtos kaitos, kai ỹra įprasti santykiai, prarandama pusiausvyra. Dramatiški išgyvenimai būdingi kulminaciniams lūžiams, kritinėms situacijoms, nerimo, skausmo, sukrėtimo būsenoms. Dramatizmo apstu visoje literatūroje, bet dramoje jo vaidmuo ypatingas, nes prieštaringų pradų konfliktas sudaro dramos turinį ir yra veiksmo variklis.
Eilėraščio kalbantỹsis, žr. lỹrinis subjèktas.
Eilėraštis – nedidelės apimties trumpomis eilutėmis parašytas lyrikos kūrinys. Dažniausiai eilėraštyje kalbama apie žmogaus mintis ir jausmus, tačiau jame gali būti aprašomas ir koks nors vaizdas ar įvykis. Eilėraščiui būdinga kalbėjimo ritmas ir sąskambiai (žr. rimas). Eilėraštyje gausiai vartojamos poetinės priemonės: palyginimai, perkeltinės reikšmės, deminutyvai, pakartojimai ir kt.
Ekspozicija – pradinė literatūros kūrinio dalis, kurioje skaitytojas supažindinamas su veiksmo aplinkybėmis, veikėjais ir pagrindinėmis konflikto jėgomis.
Epigrãfas – posakis arba trumpa kito kūrinio ištrauka, pateikta kaip įžanga prieš literatūros kūrinį ar jo dalį.
Èpika – viena iš trijų pagrindinių literatūros rūšių (dar žr. lỹrika, dramà). Epo pagrindas yra pasakojimas. Jis sudarytas iš veikėjų dialogų, veiksmo aplinkybių ir veikėjų aprašymų, pasakotojo komentarų. Epinis pasakojimas, palyginti su lyrika ir drama, artimiausias kasdieniam kalbėjimui. Epiniai kūriniai rašomi proza arba eilėmis. Pagrindiniai epinės prozos žanrai – romãnas, apsãkymas, novèlė.
Epitètas – žodis, pridedamas prie asmens, daikto ar veiksmo pavadinimo ir nusakantis svarbiausią jo ypatybę, meniškai jį apibūdinantis. Pavyzdžiui, „balti žirgai“, „sidabrinės bangos“.
Erdvė, arba veiksmo vietà, – literatūros kūrinyje pateiktas veiksmo aplinkos aprašymas.
Esė – rašinys, straipsnis, kuriame autorius filosofuoja moralės, istorijos, politikos, meno temomis, kritiškai žvelgia į dabartį. Šis rašymo būdas pasižymi laisvai plėtojama, išsišakojančia minties eiga, aiškiai išreikšta rašančiojo pozicija kuriuo nors klausimu. Esė autorius vadinamas eseistu, o esė kūrinių visuma – eseistika.
Ezòpinė kalbà – tai užuominų ir nutylėjimų kalba, kuri vartojama, kai nėra žodžio laisvės arba nenorima ko nors tiesiogiai pasakyti. Ši kalba taip pavadinta pagal graikų pasakėčių kūrėjo Ezopo, gyvenusio maždaug VI a. pr. Kr., vardą.
Fantãstika – literatūros, dailės, kino kūriniai, kompiuteriniai žaidimai, kurių veiksmo aplinka nepanaši į realų pasaulį. Juose gali būti vaizduojama ateitis arba praeitis, kitokia dabartis, veiksmas gali vykti kosmose, požemiuose, virtualioje kompiuterinėje erdvėje ar dar kur nors. Nors fantastiniuose kūriniuose atitrūkstama nuo tikrovės, veikėjai sprendžia tas pačias žmogiškąsias problemas.
Frazeologizmas – pastovus žodžių junginys, dažniausiai turintis perkeltinę reikšmę. Frazeologizmai sunkiai išverčiami į kitas kalbas. Pavyzdžiui, „Kaip šuniui penkta koja“ (taip sakoma apie nereikalingą daiktą arba veiksmą).
Fùnkcinis stilius – toks rašymo ir kalbėjimo būdas, kurio ypatybes lemia kalbos vartojimo sritis, turinys bei atliekama funkcija. Skiriami penki funkciniai stiliai: mokslinis, administracinis, publicistinis, buitinis ir meninis.
Giesmė – iškilminga daina. Giesmės atliekamos per religines pamaldas. Tautine giesme vadinamas himnas. Neretai giesmėmis vadinami eiliuoti didelės apimties kūriniai ar jų dalys.
Greitãkalbė – smulkiosios tautosakos žanras. Greitakalbės – paprastai trumpi posakiai, kuriuose yra dėl panašaus skambėjimo sugretintų žodžių, tarimą sunkinančių priebalsių. Greitai kartojami šie posakiai padeda mokytis sunkiau tariamų garsų.
Heroizmas – visuomeniškai reikšminga veikla, darbai, žygiai, kuriems reikia drąsos, atkaklumo, pasiaukojimo, ištvermės, sumanumo.
Heròjus – didvyris; svarbiausias arba pagrindinis literatūros kūrinio, filmo veikėjas.
Hiper̃bolė – tai perkeltine reikšme vartojamas žodis ar žodžių junginys, kuriuo padidinamos vaizduojamo daikto ar reiškinio, veiksmo ypatybės, gali būti perdedama daiktų dydis, jų reikšmė ar svarba, kiekis, veiksmo ar būsenos trukmė, intensyvumas. Pavyzdžiui, „Tegu lig saulės kyla jo daina“ (B. Brazdžionis). Priešingas hiperbolei tropas yra litòtė, kai sumažinamos vaizduojamo reiškinio ar daikto ypatybės.
Hùmoras – linksmumas, polinkis juokauti, gebėjimas pastebėti juokingus tikrovės reiškinius. Tai nepiktas pasijuokimas iš gyvenimo keistybių, juokingų situacijų, žmonių ydų.
Įãsmeninimas, arba personifikãcija, – reikšmės perkėlimo būdas, kai žmogaus savybės ir gebėjimai suteikiami gyvūnui, negyvam daiktui, gamtos reiškiniui ar abstrakčiam dalykui. Pavyzdžiui, „parke braidžiojo vienatvė“ (Donaldas Kajokas).
Individualùsis stilius – tai savita kalbine raiška paremtas rašytojo stilius, norint jį suprasti, reikėtų lyginti su kitų rašytojų kalbėjimu. Literatūrinė tradicija siūlo tam tikrus išraiškos būdus, o individuali kalbinė raiška suprantama kaip atitrūkimas nuo to meto tradicijos, kalbos normų. Individualusis stilius tapo vertybe, kai kūryboje imta siekti naujumo, originalumo.
Interviù – viešumai skirtas žurnalisto pasikalbėjimas su kitu žmogumi.
Intrigà – pagrindinių literatūros kūrinio veiksmų plėtojimas. Intriga sukuria paslaptingumo ir mįslingumo nuotaiką, žadina smalsumą, domėjimąsi tolesne įvykių raida.
Inver̃sija – įprastõs žodžių tvarkos keitimas sakinyje, siekiant stilistiškai išskirti, pabrėžti kurią nors jo dalį. Pavyzdžiui, „Nuostabus jūs žmogus“ (Juozas Grušas).
Irònija – minties reiškimo forma, kada žodis, frazė vartojama perkeltine reikšme, priešinga tiesioginei: po tariamai teigiamu vertinimu slypi kritika, pašaipa, po tariamu priekaištavimu – geraširdiška šypsena, sąmojis, o po tariamu džiaugsmu – širdgėla, liūdesys. Pavyzdžiui, „Pasiklausai dainos, kuri / galulaukėj pabaido kiškį, / ir tobulas eiles kuri, / kurias kur nori, ten ir kiški“ (Vladas Šimkus).
Kolizija – priešingų interesų, siekių, nuomonių, jausmų susidūrimas, kuriuo prasideda dramos veiksmas. Kolizija stimuliuoja tolesnius veikėjų konfliktus ir lemia tam tikrus poelgius.
Komizmas – komiškumas, juokingumas.
Konfliktas – priešingų interesų ar jų reiškėjų susidūrimas, susikirtimas.
Kulminãcija – pagrindinis pasakojimo įvykis. Čia pasakojimas pasiekia aukščiausią įtampą. Dažnai tai būna pagrindinio veikėjo kova su svarbiausiu savo priešininku. Šiuo metu įvyksta esminis pasakojamos istorijos pasikeitimas, pakinta pasakojimo pradžioje buvusi veikėjų padėtis. Didžiausių pokyčių patiria pagrindinis veikėjas.
Laikas – literatūros kūrinyje pateiktos laiko nuorodos. Jos kartu su erdvės nuorodomis apibūdina veiksmo aplinkybes. Veiksmo eiga kūrinyje neatsiejama nuo laiko sekos supratimo: vieni įvykiai vyksta anksčiau, kiti – vėliau.
Litòtė – tai perkeltine reikšme vartojamas žodis ar žodžių junginys, kuriuo vaizduojamas reiškinys ar daiktas yra sumažinamas, sumenkinamas. Teigiama esant mažiau, negu yra iš tiesų, pavyzdžiui, „šaukšte prigėrė“.
Lỹrika – viena iš trijų pagrindinių literatūros rūšių (greta epikos ir dramos). Lyrikoje eiliuota kalba perteikiami žmogaus išgyvenimai. Šis terminas šiandien vartojamas kaip poezijos sinonimas.
Lỹrinis „àš“, žr. lỹrinis subjèktas.
Lỹrinis eilėraštis – populiariausias lyrikos žanras, kuriam būdinga atvira jausmų raiška, santykio su pasauliu ir kitais žmonėmis subjektyvus apmąstymas, momentinis įspūdžių fiksavimas.
Lỹrinis subjèktas – eilėraščio veikėjas, kurio vardu kalbama. Eilėraščio kalbantysis išsako savo mintis ir jausmus. Prozos kūrinyje eilėraščio kalbantįjį, arba lyrinį „aš“, atitinka pasakotojas. Eilėraščio kalbančiojo negalima tapatinti su eilėraščio autoriumi.
Lyrizmas – lyrikos bruožų visuma: atvirumas, nuoširdumas, jausmingumas, subjektyvumas. Lyrizmas būdingas ir epikos, ir dramos žanrams.
Mẽninės raiškõs pri̇́emonės – grožinio arba negrožinio teksto stiliaus elementai, padedantys išreikšti kūrinio idėją, atskleisti veikėjų charakterius, veiksmo aplinkybes, eilėraščio kalbančiojo vidines būsenas ir pan.
Mẽninis stilius – tai grožinėje literatūroje vartojamas kalbos stilius, kuriam būdingas individualumas, vaizdingumas, meninis kalbos tikslumas. Šio stiliaus tekstai išsiskiria nepasakymu iki galo, nutylėjimu, todėl paliekama daug erdvės skaitytojo mintims ir vaizduotei.
Metãfora – vaizdingas paslėptas palyginimas siejant skirtingus, bet turinčius panašių savybių dalykus. Pavyzdžiui, liūdnai krykščianti antelė gali būti laikoma verkiančios mergelės metafora.
Metonimija – perkeltinės reikšmės žodis, kai vieno daikto ar reiškinio vardas pakeičiamas kitu pagal daiktų loginius ryšius. Sąvokų keitimas susijęs su erdve, laiku, kiekybe, medžiaga, priežasties ir padarinio, veikėjo ir veiklos rezultato, dalies ir visumos santykiu. Pavyzdžiui, minime autorių, o turime galvoje jo kūrybą, minime padarinį, o turime galvoje priežastį. Metonimija dažnai konkretina, detalizuoja vaizduojamą daiktą ar reiškinį.
Monològas – vieno veikėjo kalba literatūros kūrinyje. Dramoje monologas – tai veikėjo, dažniausiai pagrindinio, kalba „sau pačiam“, tiksliau sakant – žiūrovams, nes veikėjas aiškina savo poelgius, pažiūras, apmąsto susidariusią padėtį, savo likimą.
Novèlė – epikos žanras, trumpas prozos kūrinys. Jame veikia nedaug veikėjų, vaizduojamas svarbus pagrindiniam veikėjui įvykis, veiksmas dinamiškas, trunka neilgą laiko tarpą, dažnai baigiasi netikėtai.
Òdė – eilėraštis, kuriuo kas nors garbinama.
Pagrindinė mintis, arba idėja, – tai, ką norima pasakyti kūriniu. Pasakėčios moralas – geras pagrindinės minties pavyzdys.
Pagrindinis veikėjas – tai literatūros kūrinio veikėjas, kuris yra plačiausiai aprašomas ir kuris veiksmo metu patiria esminių pokyčių.
Pakartójimas – atskirų žodžių, junginių ar sakinių kartojimas, siekiant pabrėžti kokį nors išgyvenimą, paryškinti būseną, įtvirtinti mintį. Pavyzdžiui, „Pjaukit, mergelės, / Pjaukit rugelius, / Pjaukit baltuosius“ (lietuvių liaudies daina).
Palýginimas – vaizdingas dviejų daiktų ar reiškinių sugretinimas, remiantis panašumu, tam tikrais bendrais bruožais. Pavyzdžiui, „Užkrykštė antelė, kaip užverkė mergelė“.
Panegirika – iškilminga šlovinamoji kalba.
Paralelizmas – dviejų dalykų (pavyzdžiui, žmogaus ir gamtos) sugretinimas lygiagrečiai juos pavaizduojant.
Pãsakojimas – tai susijusių tikrų ar įsivaizduojamų įvykių perteikimas tam tikra seka, raštu arba žodžiu. Pasakojimai gali būti skirstomi pagal išraiškos būdus: proziniai, eiliuoti, draminės formos; taip pat pagal tematiką: labiau išmone pagrįsta literatūrinė kūryba; labiau faktais grindžiama publicistika, eseistika. Literatūriniai pasakojimai skirstomi į žanrus: literatūrinės pasakos, apsakymai, romanai ir kt.
Pãsakotojas – tas, kieno vardu kalbama tekste. Pasakoti gali pats veiksme dalyvaujantis veikėjas. Tuomet jis pasakoja, ką pats daro, mato, supranta ar vertina. Jis kalba pirmuoju asmeniu, „aš“ vardu. Pasakoti galima ir žvelgiant į įvykius ar kitus veikėjus iš šalies. Tuomet kalbama trečiuoju asmeniu ir sakoma „jis“. Pabrėžtina, kad pasakotojas nėra kūrinio autorius. Iš pirmo žvilgsnio jie panašūs, tačiau jų tapatinti nereikėtų. Juk pasakotojas gali kalbėti vaiko vardu, nors pats yra suaugęs žmogus, ir pan.
Personãžas – literatūros veikalų (dramų, romanų ir kt.) ar kino, televizijos filmų veikėjas.
Poemà – ilgas eiliuotas pasakojimo žanras su aiškiu veiksmu ir daugeliu veikėjų. Pagal savo turinį poema artima prozai. Bet yra ir ilgus eilėraščius primenančių poemų, taip pat dialogu parašytų draminių poemų. Šiuolaikinėje poemoje susipina epikos, lyrikos ir dramos bruožai.
Poèzija, žr. lỹrika.
Põsmas – dainos ar eilėraščio dalis, dažniausiai turinti vienodą eilučių skaičių ir pasižyminti intonaciniu vieningumu ir baigtumu.
Prototipas – realus asmuo, pagal kurį rašytojas sukuria veikėjo paveikslą.
Prozà – neeiliuoti pasakojamosios literatūros kūriniai. Proza dažnai laikoma epikos sinonimu.
Publicistika – literatūrai ir žurnalistikai artimas kalbėjimo ir rašymo būdas. Publicistikos kūriniuose aptariami svarbūs politikos, visuomenės gyvenimo, kultūros klausimai, aiškiai reiškiama autoriaus nuomonė.
Publicistinis stilius – šiuo stiliumi rašo žurnalistai, politikai, visuomenės veikėjai, dažniausiai straipsnius, kuriuose remiamasi faktais, minimi svarbūs visuomenei gyvenimo įvykiai, tačiau taip pat siekiama išsakyti savo nuomonę, įvertinti aptariamus įvykius, paveikti, įtikinti skaitytojus.
Raudà – tautosakos žanras, kuriame reiškiamas sielvartas netekus artimo žmogaus ar kuriuo kitu skausmingu gyvenimo momentu. Skiriamos laidotuvių, vestuvių, kareiviavimo, piemenų ir kitos raudos. Raudose daug sušukimų, klausimų, pakartojimų. Joms būdingas ritmiškas, į dainavimą nepereinantis kalbėjimas, neretai su pasikartojančiais kukčiojimais.
Reklamà – žinių skleidimas norint išgarsinti, patraukti, sudominti; skelbimas, plakatas, pranešimas per radiją, televiziją ir kitos priemonės tam tikslui siekti.
Remárka – autoriaus pastaba dramos tekste. Paprastai remarkos rašomos skliaustuose, kitokiu šriftu.
Retòrinės figūros – išraiškingi, vaizdingi žodžių junginiai ar sakiniai, nutolę nuo įprasto minčių reiškimo ir vartojami siekiant kuo įtaigiau perteikti mintį. Skiriamos sintaksinės (pakartojimas, laipsniavimas ir kt.) ir minties (retorinis klausimas, retorinis sušukimas ir kt.) figūros. Nuo tropų jos skiriasi tuo, kad reiškiamos ne vienu žodžiu, o žodžių junginiais ar sakiniais ir gali neturėti perkeltinės reikšmės.
Retòrinis kláusimas – tai klausimas, kuris nereikalauja atsakymo arba į kurį nėra vieno atsakymo. Juo gali būti išreiškiamas emocingas teigimas arba neigimas.
Retòrinis sušukimas – šaukiamasis sakinys, itin emocingai išreiškiantis mintį.
Rimas – eiliuotos kalbos garsų sąskambis. Dažniausiai panašiai skamba arba yra rimuojamos eilėraščio eilučių pabaigos.
Ritmas – nuoseklus, periodiškas kartojimasis.
Romãnas – epikos žanras, didelės apimties prozos kūrinys. Dažniausiai romane veikia daug veikėjų, veiksmas gali vykti skirtingose vietose ir nevienodu laiku.
Románsas – jausmingas, melodingas eilėraštis meilės tema, jame paprastai kalbama apie jaunystę, atsiskyrimą nuo mylimosios ar mylimojo, ištikimybę, ilgesį, kraštutines, dramatiškas situacijas (viskas arba nieko, meilė arba mirtis ir pan.).
Satyrà – tai atvirai neigiamas, pašaipus ir vaizduojamiems dalykams priešiškas juokas. Satyra kritiškai vertinamos žmonių ydos, tariamos vertybės, išjuokiami neigiami visuomenės gyvenimo reiškiniai.
Scenóvaizdis – vaidinimui kuriamas scenos vaizdas (dekoracijos, kostiumai ir kt.).
Sim̃bolis – sąlyginis žodis ar ženklas, kuriuo pakeičiamas reiškinio, sąvokos, daikto pavadinimas, remiantis tam tikru panašumu.
Sinonimas – skirtingi žodžiai, turintys tą pačią arba artimą reikšmę.
Siužètas – įvykių išdėstymas pasakojime pasirinkta tvarka.
Stilius – kalbos vartojimo būdas.
Stilizãcija – stiliaus sekimas.
Tèkstas – bet koks rišlus kalbos darinys. Teksto turinys gali būti perteikiamas žodžiais ir žodžių junginiais, vaizdais, lentelėmis ir kt. Tekstas yra perteikiamas ženklais, kurie suprantami skaitytojui.
Temà – tai, apie ką kalbama kūrinyje. Tikroviškais įvykiais pagrįstuose pasakojimuose tema dažnai sutampa su pagrindine kūrinio mintimi. Literatūros kūriniuose tema ir pagrindinė mintis dažniausiai nesutampa.
Tragizmas – tragiškas grožinio kūrinio elementas.
Tròpas – perkeltine reikšme vartojamas žodis arba žodžių junginys. Tropas pagrįstas daiktų ar reiškinių sugretinimu, atskleidžiant naujų tų daiktų ar reiškinių savybių. Tropams priskiriamos šios meninės priemonės: metafora, metonimija, įasmeninimas, arba personifikacija, hiperbolė, litotė, ironija, alegorija, simbolis.
Utòpija – ideali išgalvota visuomeninė santvarka, nereali svajonė, fantazija.
Užúomazga – tai pasakojimo pradžia, kurioje supažindinama su veikėjais, veiksmo vieta, laiku, pasakoma, su kokia problema susiduria veikėjai.
Veikėjas – tas, kas veikia literatūros kūrinyje. Literatūrinio kūrinio veikėjai gali būti ne tik žmonės, bet ir gyvūnai, fantastinės būtybės. Kūrinyje skiriami pagrindiniai ir antraeiliai veikėjai.
Veiksmas – viena iš pagrindinių pasakojimo sudėtinių dalių. Veiksmas ypač svarbus epikai ir dramai, ne toks svarbus lyrikai. Veiksmo pasakojimą sudaro kelios dalys: užuomazga, veiksmo eiga, kulminacija ir atomazga. Šios dalys skirtinguose kūriniuose gali būti nevienodos apimties, bet jų eilės tvarka dažniausiai išlieka tokia pati. Taip vadinama ir dramos kūrinio dalis.
Veiksmo atómazga, žr. atómazga.
Veiksmo eigà – pasakojamas veiksmas, kai įvykiai, tolydžio stiprėjant įtampai, pasiekia kulminaciją.
Veiksmo užúomazga, žr. užúomazga.
Žánras – meninės kūrybos (literatūros, dailės, muzikos) forma, kuriai būdingi saviti ir pastovūs požymiai. Literatūroje žanrą lemia tema, kalbėjimo ir vaizdavimo būdas (eiliuota kalba, prozinis pasakojimas, draminis dialogas), kūrinio apimtis (ilgas, kelių šimtų puslapių prozinis pasakojimas paprastai vadinamas romanu, trumpas prozinis pasakojimas – apsakymu, ilgas eiliuotas kūrinys vadinamas poema, trumpas – eilėraščiu). Pavyzdžiui, lyrikos žanrai – eilėraštis, odė, daina, poema; epikos – apsakymas, apysaka, romanas; dramos – tragedija, komedija.