Fantastinė literatūra

Vis dažniau galima išgirsti nuogąstavimų, kad vaikystėje turėta laki vaizduotė, kai paprastas pagaliukas ar nuo žemės pakeltas akmenukas žaidime gali tapti gyva būtybe, o vieta po lova net kosminiu laivu, žmogui augant, bręstant pamažu nyksta. Neretai tai siejama su mūsų gyvenimą užgožiančiomis medijomis, kai savo ir kitų veidus nuolat matome atsispindinčius ekranuose, o fantazijoms nebelieka vietos, o gal net poreikio.

Ar skurstant vaizduotei ką nors prarandame? Kam žmogui apskritai reikalinga vaizduotė? Kas ją įkvepia, maitina? Kodėl rašytojai teberašo, o skaitytojai (ne tik vaikai ir paaugliai) vis dar skaito fantastines knygas, kurios tampa garsių režisierių sukurtais filmais, sulaukiančiais didžiulio žiūrovų susidomėjimo? Kodėl pasirodžius knygų serijai apie Harį Poterį keitėsi akinių mados? Kodėl pasakas primenančių kūrinių skaitytojai – tiek vaikai, tiek suaugusieji – buriasi į fantastų ar net atskirų fantastikos kūrėjų, tokių kaip Dž. R. R. Tolkinas, klubus ir juose aptarinėja savo mėgstamų knygų pasaulį, patys kuria panašius pasaulius? Galbūt todėl, kad tokie veikėjai kaip baisusis, juokingasis, bet kartu ir gailestį keliantis Golumas, pasiaukojantieji Ketnė ir Pitas, ateities pasaulyje kovojantys dėl išlikimo, ir tie, kurie organizuoja tokias kovas, netikėta kalba mums kalba apie mus? Į šiuos klausimus atsakymų ir bandysime ieškoti skaitydami šio skyriaus tekstus.

7 klasės vadovėlio I dalies 3 skyriuje „Kai netenkina dabartis“ išmokote atpažinti fantastinį vaizdavimo būdą. Sužinojote, kad šis vaizdavimo būdas naudojamas kalbant ir apie praeitį, ir apie ateitį. Tiek nusikeliant į ateitį, tiek grįžtant į praeitį, apmąstomi žmonių santykiai, vertybės, vaizduojama gėrio ir blogio kova. Įsitikinote, kad fantastikos rašytojas negali kurti bet kaip: jo aprašomi dalykai turi tikėtinumo pagrindą, t. y. vienaip ar kitaip yra susiję su mūsų patiriama tikrove.

Iš ko tuomet atpažįstame fantastinį pasakojimą? Skaitydami tokią literatūrą, esame įtraukiami į išgalvotą pasaulį, besiskiriantį nuo tikrovės, bet ir panašų į ją.

Kai kuriuose fantastiniuose pasakojimuose skaitytojas atranda visiškai naują, todėl nuostabą keliantį pasaulį – su mūsų tikrovėje neegzistuojančiais veikėjais, stebinančiomis būtybėmis, stebuklingais gyvūnais, gyvenančiais neįprastoje aplinkoje, kalbančiais nebūta kalba, kartais sunkiai nuspėjamu laiku. Tokiuose mitus, legendas ir pasakas primenančiuose pasakojimuose vyksta tikrovėje negalintys atsitikti įvykiai, jungiasi magija ir antgamtiškumas, žaidžiama, manipuliuojama laiku – ir visa tai atrodo lyg tikrovė. Šiuose pasakojimuose egzistuoja savos taisyklės, kurių nevalia laužyti.

Kiti pasakojimai labiau primena tikrovę, tačiau juose pasakojama apie tai, kas galėtų nutikti ateityje. Tokiuose pasakojimuose gausu su mokslu, technologijomis susijusių detalių.

Kad ir kokį fantastinio pasakojimo būdą pasirinktų rašytojas, svarbu, kad jo sukurtas pasaulis būtų nuoseklus ir logiškas, t. y. tiek veikėjai, tiek jų gyvenamoji vieta ir laikas veiktų pagal savą tvarką, kurią norėtųsi pažinti, patirti ir suprasti.