Mokykla be mokyklos – kasdienė išmintis

Mokomasi ne tik mokykloje. Daug ko moko ir mūsų kalba. Juk kalbant tą patį dalyką galima pasakyti paprastai, bet įmanoma papasakoti ir vaizdingai. Žvelgiant iš šalies galima pasakyti nešališkai, o galima parinkti žodžius, kurie vertintų pasakojamus dalykus. Kalboje apstu vaizdingų posakių, arba frazeologizmų, nusistovėjusių palyginimų. Be to, vaizdingi pasakymai, palyginimai, trumpi pasakojimai prisimenami, kai norima ką nors patarti, perspėti, o gal ir pajuokti kieno nors netinkamą elgesį.

Trumpi, į kalbą įpinami pamokantys pasakymai vadinami patarlėmis ir priežodžiais. Pãtarlės trumpai aptaria kokį nors bendresnį gyvenimo reiškinį ir tarsi pasako visiems privalomą taisyklę. Taigi sakant patarlę yra vertinama. Pavyzdžiui, pasakymais „darbšti kaip bitė“, „gudri kaip lapė“ yra įvertinamos žmogaus savybės. Neretai pamokymas gali būti išplėtotas į nedidelį pasakojimą, vadinamą pasakėčia. Kartais pasakėčia yra tarsi kokiu pavyzdžiu iliustruota patarlė. Juoką keliantys, kartais pašiepiantys arba į gyvenimo dviprasmybes dėmesį atkreipiantys trumpi pasakojimai vadinami anekdòtais.

Pajuokavimai kalboje nebūtinai yra pamokantys, bet visuomet vaizdingi. Kalboje esama nemãža žaismingų dalykų, sąmojų, kurie atkreipia dėmesį į kalbos skambesį, tariamų žodžių skambėjimo sąsajas su jų reikšmėmis. Tai artima poezijai, nes joje taip pat yra daug žaidimo žodžiais ir jų skambesiu. 

Taigi šiame skyriuje aptarsime vaizdingus posakius, gilinsimės į patarlių ir priežodžių kilmę, diskutuosime apie pasakėčiose atsiskleidžiančias vertybes, stebėsime, kaip smulkioji tautosaka padarė įtaką šiuolaikinei literatūrai, ypač poezijai.