Literatūrinių pasakų klasika

1

Prieš daugelį metų gyveno karalius, kuris taip mėgo gražius ir naujus drabužius, kad visus pinigus tik tam ir išleisdavo. Jis nesirūpino kariuomene, nesidomėjo teatru, nemėgo pasivaikščiojimų, o jeigu vykdavo į karinius paradus ar teatrą, tai tik norėdamas parodyti savo naujus drabužius. Kiekvienai valandai jis turėjo tam tikrus drabužius ir jeigu apie kitus karalius sakydavo: „Karalius taryboje“, tai apie šį sakydavo: „Karalius drabužinėje“

2

To karaliaus sostinėje žmonės gyveno linksmai, čia kasdien atvykdavo kitų šalių gyventojai. Vieną kartą atvažiavo du apgavikai, kurie dėjosi audėjais ir gyrėsi mokantys austi tokį nuostabų audinį, kokio niekur kitur nepamatysi, o pasiūti iš to audeklo drabužiai turi stebėtinas savybes. Jau nekalbant apie tai, kad pasiūti iš to audeklo drabužiai yra puikios spalvos ir raštų, bet turi dar vieną ypatybę – jie nematomi žmonėms, nevertiems užimamos vietos arba kurie yra stačiai kvaili.

„Štai koks audinys!“ – pagalvojo karalius, išgirdęs apie tai. „Kad taip man įsitaisius tokius drabužius! Apsivilkčiau jais ir iš karto sužinočiau, kas iš mano pavaldinių nesusitvarko su savo pareigomis, o svarbiausia, atskirčiau protingus nuo kvailių. Reikia, kad jie tuojau išaustų tokį audeklą.“

Karalius nieko nelaukęs davė apgavikams daug pinigų, pasakęs, kad jie iš karto griebtųsi darbo.

3

Apgavikai pasistatė kambaryje dvejas stakles ir ėmė vaizduoti, kad rimtai audžia, nors staklėse nieko nebuvo. Jie kasdien reikalavo ploniausių šilkinių ir auksinių siūlų, o juos gavę paslėpdavo kišenėse ir nuo ryto iki vakaro bildėdavo tuščiomis staklėmis.

„Norėtųsi sužinoti, ar daug jie išaudė“, – galvojo karalius, tačiau jam buvo nepatogu pagalvojus, kad audeklo negalės matyti nė vienas kvailys, nė vienas nesusitvarkantis su pareigomis. Dėl savęs karalius neabejojo, bet vis dėlto nusprendė pasiųsti ką nors kitą pažiūrėti audėjų darbo. Juk visas miestas žinojo, kokie nuostabūs audėjai karaliui drabužius audžia ir visi norėjo sužinoti, ar labai kvailas ir netikęs jo kaimynas.

4

– Pasiųsiu pas audėjus savo seną išmintingą ministrą, – pasakė karalius. – Jis geriausiai supras audeklo vertę, nes yra protingas ir gerai susitvarko su savo pareigomis.

Ir štai garbingasis ministras nuėjo į kambarį, kur tuščiose staklėse sėdėjo apgavikai ir išplėtė akis:

– Ak, tu Dieve! Kas čia atsitiko?! Juk aš nieko nematau! Jokio audinio, – sumurmėjo jis, bijodamas garsiai pasakyti.

Abu apgavikai paprašė ministrą prieiti arčiau, kad galėtų apžiūrėti audeklo spalvas ir raštus. Kalbėdami jie pirštais rodė į tuščias stakles. Vargšas senelis tik mirkčiojo, nematydamas jokio audeklo staklėse, nes ten iš tiesų nieko ir nebuvo.

– Dieve mano! – krimtosi jis. – Nejaugi aš kvailys ar žmogus, nesusitvarkantis su savo darbu? Ne, nereikia niekam prisipažinti, kad aš nematau audeklo.

– Na, ką pasakysite apie mūsų audeklą? – klausė vienas audėjas.

– Puiku! Nuostabu, – atsakė senelis, žiūrėdamas pro akinius į tuščias stakles. – Kokie raštai, kokios spalvos! Aš perduosiu karaliui, kad jūsų audeklas man ypač patiko.

– Malonu tai girdėti, – atsakė audėjai ir pradėjo aiškinti, kokie čia įdomūs raštai, kokios nuostabios spalvos, o ministras klausėsi ir grįžęs viską apsakė karaliui.

5

Tada audėjai paprašė dar daugiau pinigų, šilko ir aukso siūlų, kad galėtų tęsti darbą. Tačiau juos gavę sukišo į kišenes, o staklėse neatsirado nė vieno siūlo. Audėjai pyškino tuščiomis staklėmis, kaip ir anksčiau.

Po kurio laiko karalius pasiuntė kitą garbingą valdininką pažiūrėti, kaip juda darbai, ar greitai bus išaustas visas audeklas. Tačiau su juo atsitiko lygiai tas pats, kaip ir su ministru: jis žiūrėjo, žiūrėjo į tuščias stakles ir nieko nematė.

– Na kaip, ar ne puikus audeklas? – šūkavo apgavikai ir puolė pirštais rodyti gražiuosius raštus, kurių ten visai nebuvo.

„Maniau, kad aš ne kvailas, – galvojo valdininkas. – Bet jeigu taip, tai aš nesusitvarkau su savo darbu. Štai kokia istorija! Bet kitiems to sakyti nėra reikalo.“

Ir jis ėmė girti audeklą, kurio nematė, tikindamas, kad tikra laimė grožėtis tokiomis stebuklingomis spalvomis ir raštais.

– Nuostabu! – pasakė jis, sugrįžęs į karaliaus rūmus.

Dabar visas miestas daugiau nieko nekalbėjo, tik apie stebėtiną audeklą.

6

Pagaliau ir pats karalius panoro pažiūrėti audinio, kol jis dar neišimtas iš staklių. Lydimas dvariškių svitos, tarp kurių buvo anksčiau siųsti garbingi žmonės, jis nuėjo pas abu apgavikus, o tie puolė dar smarkiau austi, nors staklėse kaip ir seniau nebuvo nė siūlo galo.

– Ar ne tiesa, kad audeklas puikiai atrodo, jūsų didenybe? – klausė abudu garbingi valdininkai. – Matote, kokie puikūs raštai ir spalvos!

Jie buvo įsitikinę, kad visi mato ir spalvas, ir raštus.

„Kas gi čia? – galvojo karalius. – Juk aš nieko nematau. Koks siaubas!

Reiškia, aš kvailys arba nieko vertas karalius. Tai būtų blogiau visko.“ Tačiau pasakė visai ne tai.

– Labai gražu. Toks meistriškumas vertas didelės pagarbos.

Ir jis šypsodamasis lingavo galva, rodydamas, kad gėrisi audiniu. Jis nenorėjo prisipažinti, kad nieko nemato.

Karaliaus palydovai išvertę akis žiūrėjo į stakles, tačiau matė ne daugiau kaip visi. Jie nepaliaujamai tvirtino, kad karaliui labai tiktų pasisiūdinti drabužius iš to audeklo artėjančioms iškilmėms.

– Nuostabu! Stebėtina! Puiku! – girdėjosi iš visų pusių ir visi negalėjo atsistebėti nuostabiu audeklu.

7

Karalius apdovanojo apgavikus ordinais ir suteikė jiems rūmų audėjų vardus.

Paskutinę minutę prieš iškilmes apgavikai užsidegė virš tuzino žvakių ir dirbo visą naktį. Miesto gyventojai matė, kaip jie stengėsi baigti darbą laiku. Jie vaizdavo, kad vynioja audeklą iš staklių, karpė orą didelėmis žirklėmis, o po to siuvo adatomis be siūlų.

– Na, štai! Drabužiai baigti, – pasakė jie pagaliau.

Tada karalius su savo palydovais priėjo prie jų, kad apsivilktų naujaisiais drabužiais, o audėjai-apgavikai ištiesė jam rankas, lyg kažką atsargiai paduodami.

– Štai kelnės, štai švarkas, štai apsiaustas. Viskas lengva tarsi voratinklis. Apsivilkus atrodo, kad kūnas niekuo nepridengtas, bet tai ir yra visa gudrybė.

– Taip! – vienu balsu patvirtino dvariškiai, nors nematė jokių drabužių, nes jų ir nebuvo.

– Dabar prašytume jūsų didenybę nusivilkti senus drabužius, – tarė apgavikai. – Mes aprengsime jus naujais drabužiais, štai čia, prieš didįjį veidrodį.

Karalius nusirengė visus drabužius, o abu apgavikai vaizdavo, kad rengia karalių naujais rūbais, paduoda įvairius reikmenis ir pagaliau pritvirtino ilgą šleifą. O karalius sukinėjosi kraipėsi prieš veidrodį.

– Viešpatie! Kaip jums tinka šie drabužiai, kaip jie puikiai atrodo! Kokie raštai, kokios spalvos! – šūkavo dvariškiai.

– Jūsų didenybe, prie durų laukia baldakimas, – pranešė vyriausias iškilmių tvarkytojas.

– Aš pasiruošęs, – atsakė karalius. – Juk tiesa, kad rūbai gražiai guli?

Ir jis vėl pasisukinėjo prieš veidrodį. Tuo karalius norėjo parodyti, kad dėmesingai apžiūri naujuosius drabužius.

Didikai, kurie turėjo nešti šleifą, ėmė rankomis liesti orą, lyg norėdami pakelti šleifą nuo grindų ir, sekdami paskui karalių, nenuleido rankų, nenorėdami prisipažinti, kad nelaiko jokio šleifo.

8

Taip ėjo karalius po puikiausiu baldakimu, o žmonės, stovėdami gatvėse ir prie langų, kalbėjo:

– Dieve, kokie gražūs naujieji karaliaus drabužiai! Kaip jie gražiai guli! Koks nuostabus šleifas ir apsiaustas!

Nė vienas žmogus nenorėjo prisipažinti, kad nieko nemato, bijodamas, kad kiti nepagalvotų, kad jis nesusitvarko su savo pareigomis arba stačiai yra kvailas. Niekada žmonės dar taip nesigėrėjo karaliaus drabužiais.

9

– Bet juk jis nuogas! – ūmai sušuko vienas mažas vaikelis.

– Tik jūs paklausykit, ką kalba nekaltas vaikelis, – pasakė jo tėvas ir visi pašnibždomis ėmė kartoti vaiko žodžius:

– O karalius juk nuogas! Jis be drabužių!

– Jis tikrai nuogas! – ėmė pagaliau šaukti visi žmonės.

10

Karalius sumišo. Jam pasirodė, kad žmonės teisūs, tačiau jis nusprendė šventę tęsti iki pabaigos ir, nutaisęs išdidų veidą, ėjo pirmyn, šleifo nešėjai ėjo pasipūtę, lyg neštų šleifą, nors jokio šleifo iš tiesų nebuvo.

1

Aukštai viršum miesto, ant išlakios kolonos, stovėjo Laimingojo Princo statula. Ji buvo visa išvien apklota plonytėliais gryno aukso lapeliais, jos akys buvo du žėrintys safyrai, o ant kardo rankenos žibėjo didelis raudonas rubinas.

Visi žavėjosi Laiminguoju Princu.

– Jis gražus kaip vėtrungė, – pasakė vienas miesto tarybos narys, kuris troško pasižymėti meniniu skoniu, – tačiau nėra toks naudingas, – pridūrė jis, būgštaudamas, kad žmonės nepalaikytų jo nepraktišku, nes iš tikrųjų jis nebuvo nepraktiškas.

– Kodėl tu negali būti toks kaip Laimingasis Princas? – klausė rūpestinga motina savo mažą vaikutį, kuris verkdamas prašė pasiekti jam mėnulį. – Laimingasis Princas niekada dėl nieko neverkia.

– Malonu matyti, kad pasaulyje dar yra bent vienas visiškai laimingas, – sumurmėjo viskuo nusivylęs žmogus, nenuleisdamas akių nuo įstabiosios statulos.

– Jis tarytum gyvas angelas, – pasakė iš katedros eidami prieglaudos vaikai, aprengti ryškiai raudonais apsiaustėliais ir su švariomis baltutėlėmis prijuostėmis.

– Iš kur jūs žinote? – tarė skaičiavimo mokytojas. – Bene jūs kada matėte angelą?

– O, matėm, sapnavom, – atsakė vaikai, o skaičiavimo mokytojas susiraukė ir pasižiūrėjo labai rūsčiai, nes jam nepatiko, kam vaikai sapnuoja.

2

Vieną naktį skrido per miestą mažytis kregždžiukas. Kitos kregždės jau prieš šešias savaites išlėkė į Egiptą, o jis užliko, nes buvo įsimylėjęs pačią gražiausiąją nendrę. Jis ją išvydo anksti pavasarį, sklandydamas viršum upės paskui didelį geltoną drugį, ir taip susižavėjo grakščiu jos liemeniu, jog sustojo ir prašnekino ją.

– Ar aš galiu tave mylėti? – paklausė paukštelis, kuris buvo pratęs viską stačiai sakyti, ir nendrė jam žemai nusilenkė. Tada paukštelis ėmė skraidyti aplinkui ją, liesti sparnais vandenį ir kelti sidabrinius ribulius. Šitoks buvo jo meilinimasis, ir jis truko visą vasarą.

– Juokinga, ko jis taip prie jos prisirišęs, – čiauškėjo kitos kregždės, – ji neturi pinigų, o giminių – begalę. – Ir iš tikrųjų upė buvo pilna prižėlusi nendrių.

O rudeniui atėjus, kregždės visos išskrido.

Joms išskridus, paukštelis pasijuto vienišas, ir jo mylimoji ėmė jam nusibosti.

– Su ja negalima susikalbėti, – sakė paukštelis, – ir kažin, ar tik ji nebus koketė, nes visą laiką flirtuoja su vėju.

Ir tikrai, kai tik vėjas pūsteli, nendrė tuoj grakščiai jam nusilenkia.

– Ji, kaip matau, yra namisėda, – kalbėjo paukštelis, – bet aš mėgstu keliones, ir užtat mano žmona taip pat turi jas mėgti.

– Ar keliausi su manim? – pagaliau jis tarė jai, bet nendrė papurtė galvą, – ji buvo taip prisirišusi prie namų.

– Tu juokus daraisi iš manęs! – sušuko paukštelis. – Aš skrendu ten, kur piramidės. Sudiev! – Ir jis nuskrido.

3

Visą dieną skrido kregždžiukas, o naktį pasiekė miestą.

– Kur man leistis? – tarė jis. – Miestas turbūt bus pasiruošęs mane sutikti.

Ir jis pamatė statulą ant išlakios kolonos.

– Leisiuosi čia, – sušuko jis. – Čia puiki vieta, ir kiek gryno oro!

Ir jis nutūpė kaip tik tarp Laimingojo Princo kojų.

– Aš turėsiu auksinį miegamąjį, – apsižvalgęs tarė tyliu balsu ir jau taisėsi migti, bet, kai tik pakišo galvą po sparnu, iš viršaus užkrito didelis vandens lašas.

– Keisti dalykai! – sušuko kregždžiukas. – Danguje nė mažiausio debesėlio, žvaigždės tokios aiškios ir skaisčios, o lyja. Klimatas Europos šiaurėje iš tiesų baisus. Nendrė mėgo lietų, bet tai buvo tik jos egoizmas.

Nukrito kitas lašas.

– Kas čia per statula, kad nė nuo lietaus neužstoja? – tarė kregždžiukas. – Reikės ieškoti, kur gera kamino kepurė. – Ir jis jau taikėsi skristi sau kitur.

4

Bet dar nespėjo išskėsti sparnų, nukrito trečiasis lašas, jis apsidairė ir pamatė... O, ką jis pamatė!

Laimingojo Princo akys buvo pasruvusios ašaromis, jos riedėjo auksiniais skruostais. Jo veidas mėnesienoje buvo toks gražus, jog mažajam kregždžiukui labai jo pagailo.

– Kas tu esi? – paklausė jis.

– Aš esu Laimingasis Princas.

– Tai ko tu verki? – paklausė kregždžiukas. – Tu kiaurai permerkei mane.

– Kai buvau gyvas ir turėjau žmogaus širdį, – atsakė statula, – aš nepažinau ašarų, nes gyvenau Ramybės pilyje, kur liūdesiui įeiti draudžiama. Dieną žaisdavau su draugais sode, o vakare šokdavau didžiojoje salėje. Aplink sodą ėjo labai aukšta siena, bet man niekada nerūpėjo, kas dedasi anapus jos, nes viskas aplink mane buvo taip gražu. Mano dvariškiai vadino mane Laiminguoju Princu, ir aš iš tiesų buvau laimingas, jeigu malonumai yra laimė. Taip gyvenau, taip ir numiriau. Ir dabar mane, jau mirusį, jie pastatė čia taip aukštai, jog man matyti visi manojo miesto negražumai, visas skurdas, ir, nors mano širdis švininė, kaipgi aš neverksiu?

„Kaip! Argi jūs ne visas vieno aukso?“ – tarė sau kregždžiukas. Jis buvo per daug mandagus, kad galėtų asmeninio pobūdžio pastabas pasakyti balsu.

5

– Toli, toli, – kalbėjo toliau statula tyliu melodingu balsu, – mažoje gatvelėje stovi prasta trobelė. Vienas jos langas atidaras, ir pro jį matau prie stalo sėdinčią moterį. Jos veidas liesas, išsekęs, rankos šiurkščios, raudonos, o pirštai visi adatos subadyti, nes ji yra siuvėja. Ji siuvinėja kryžiažiedėm atlaso suknelę, kurią vilkės gražiausioji karalienės palydos dama būsimoje rūmų puotoje.

Kambario kampe guli lovoj jos mažas berniukas. Jis karščiuoja ir prašo apelsinų. Motina nieko neturi jam duoti, tik vandens iš upės, užtat jis verkia. Kregždžiuk, kregždžiuk, mielas kregždžiuk, ar tu negalėtum nunešti jai rubiną iš mano kardo rankenos? Mano kojos prikaustytos prie pjedestalo, ir aš negaliu pasijudinti.

– Manęs laukia Egiptè, – atsakė kregždžiukas. – Mano draugės skraido palei Nilą ir čiauška su dideliais lotosų žiedais. Greit jos skris miegoti į didžiojo karaliaus kapą. Pats karalius guli ten gražiai išdažytame karste. Jis yra susuptas į geltoną drobę ir išbalzamuotas su kvepalais. Ant jo kaklo pilkšvai žalių nefritų vėrinys, o jo rankos kaip nuvytę lapai.

– Kregždžiuk, kregždžiuk, mielas kregždžiuk, – tarė Princas, – ar negalėtum nors vieną naktį pasilikti su manim ir pabūti mano pasiuntiniu? Berniuką labai troškina, o jo motinai taip liūdna.

– Aš, tiesą sakant, nekenčiu berniukų, – atsakė kregždžiukas. – Į paupį, kur šiąvasar gyvenau, ateidavo du nedori berniūkščiai, malūnininko sūnūs, ir visada mėtydavo į mane akmenis. Žinoma, jie į mane niekad nepataikė: mes, kregždės, per greitai skraidom, be to, aš kilęs iš giminės, garsios vikrumu; vis dėlto tai buvo nemandagu.

Bet Laimingasis Princas žiūrėjo taip graudžiai, jog kregždžiukui pagailo jo.

– Čia labai šalta, – tarė jis, – bet aš pasiliksiu su tavim vieną naktį ir pabūsiu tavo pasiuntiniu.

– Ačiū tau, mielasis kregždžiuk, – pasakė Princas.

6

Kregždžiukas išlupo didelį rubiną iš Princo kardo ir, suėmęs jį snapeliu, nuskrido viršum miesto stogų.

Jis skrido pro katedros bokštą, kur stovėjo iškaltos baltos marmurinės angelų statulos. Jis skrido pro karaliaus rūmus ir girdėjo puotos ūžesį. Viena graži mergaitė išėjo į balkoną su savo mylimuoju.

– Kokios nuostabios žvaigždės, – tarė jis jai, – ir kokia nuostabi yra meilės galia!

– Tikiuosi, kad aš turėsiu suknelę rūmų puotai, – atsakė ji. – Liepiau kryžiažiedes išsiuvinėti, bet siuvėjos tokios tinginės.

Kregždžiukas skrido viršum upės ir matė žibintus ant laivų stiebų. Jis lėkė viršum geto ir matė, kaip seni žydai tarpusavy derasi ir svarsto pinigus varinėmis svarstyklėmis.

Pagaliau jis priskrido trobelę ir pažiūrėjo į vidų.

Berniukas karščiuodamas blaškėsi po lovą, o motina miegojo – taip ji buvo išvargusi. Kregždžiukas įlėkė į vidų ir padėjo tą didelį rubiną ant stalo, šalia motinos pirščiuko. Paskui jis atsargiai apskrido aplink lovą, vėduodamas berniuko kaktą sparnais.

– Kaip vėsu pasidarė! – tarė berniukas. – Man turbūt jau geriau! – ir užmigo saldžiu miegu.

Tada kregždžiukas grįžo pas Laimingąjį Princą ir papasakojo jam, ką paveikęs.

– Keista, – pridūrė jis, – bet man dabar visai šilta, nors oras toks šaltas.

– Tai dėl to, kad padarei gerą darbą, – pasakė Princas.

Ir kregždžiukas ėmė galvoti apie tai ir kietai užmigo. Galvodamas jis visada užmigdavo.

7

Rytą, vos prašvitus, jis nuskrido prie upės ir išsimaudė.

– Koks įdomus reiškinys, – nusistebėjo ornitologijos profesorius, eidamas per tiltą. – Kregždė žiemą!

Ir jis parašė apie tą dalyką ilgą straipsnį į vietinį laikraštį. Visi jį citavo; jis buvo pilnas visokių žodžių, kurių niekas nesuprato.

8

– Šį vakarą aš išskrisiu į Egiptą, – tarė kregždžiukas, ir dėl to jis buvo geros nuotaikos. Jis aplankė visus miesto paminklus ir ilgai patupėjo bažnyčios bokšto viršūnėje. Kur tik jis skraidė, visur žvirbliai čirškėjo vienas kitam:

– Koks garbingas svetimšalis! – ir tuo jis labai džiaugėsi.

Mėnuliui patekėjus, jis grįžo pas Laimingąjį Princą.

– Gal man turi pavesti ką Egiptè nuveikti? – jis sušuko. – Aš dabar jau išskrendu.

9

– Kregždžiuk, kregždžiuk, mielas kregždžiuk, – tarė Princas, – ar nepabūtum su manim dar vieną naktį?

– Manęs laukia Egiptè, – tarė kregždžiukas. – Rytoj mano draugės jau pasieks antrąjį krioklį. Ten melduose guli begemotai, o ant didelio granitinio sosto sėdi dievas Memnonas. Visą naktį jis stebi žvaigždes, o kai pateka aušrinė, jis vieną vienintelį kartą sušunka iš džiaugsmo ir vėl tyli. Vidurdienį ateina prie upės geltoni liūtai atsigerti. Žalios jų akys žiba kaip berilai, o jų riaumojimas nustelbia krioklio gausmą.

– Kregždžiuk, kregždžiuk, mielas kregždžiuk, – tarė Princas, – toli toli, anoj miesto pusėj, palėpėje, matau vieną jauną vaikiną. Jis sėdi užsikniaubęs ant stalo, apkrauto popieriais, o šalia stovi stiklinė su nuvytusiomis žibuoklėmis. Jo plaukai tamsūs, garbanoti, lūpos – raudonos kaip granatai, o akys didelės, svajingos. Vaikinas nori užbaigti pjesę teatro direktoriui, bet jam taip šalta, jog jis nebegali rašyti. Krosnyje nesikūrena ugnis, iš bado vaikinas visai nusilpęs.

– Aš dar pabūsiu su tavim vieną naktį, – tarė kregždžiukas, kuris iš tiesų turėjo gerą širdį. – Ar reikia ir jam nunešti rubiną?

– Deja! Neturiu daugiau rubinų, – pasakė Princas. – Aš galiu atiduoti tik akis. Jos yra iš brangių safyrų, atvežtų iš Indijos prieš tūkstantį metų. Išlupk vieną ir nunešk vaikinui. Jis parduos jį juvelyrui, nusipirks malkų ir baigs savo pjesę.

– Brangusis Prince, – atsakė kregždžiukas, – aš negaliu to padaryti.

Ir jis apsiverkė.

– Kregždžiuk, kregždžiuk, mielas kregždžiuk, – tarė Princas, – daryk, kaip aš sakau.

Kregždžiukas išlupo Princui akį ir nuskrido į studento palėpę. Jam buvo lengva patekti į vidų, nes stogas buvo kiauras. Pro skylę jis ir įlėkė į kambarį. Vaikinas sėdėjo susiėmęs rankomis galvą ir negirdėjo paukščiuko sparnų plasnojimo, o kai apsižvalgė, ant nuvytusių žibuoklių rado padėtą gražų safyrą.

– Jau mane žmonės ima vertinti! – sušuko jis. – Šis safyras yra nuo kurio nors didelio mano gerbėjo. Dabar aš galėsiu baigti pjesę, – ir jis jautėsi tikrai laimingas.

10

Kitą dieną kregždžiukas nuskrido į uostą. Jis atsitūpė ant didelio laivo stiebo ir žiūrėjo, kaip jūreiviai traukia lynais dideliausias dėžes iš laivo triumo.

– O-op! – šaukė jie, kiekvieną kartą keldami dėžę.

– Aš išskrendu į Egiptą, – čiauškėjo kregždžiukas, bet niekas jam neatsiliepė, ir, kai patekėjo mėnulis, jis nuskrido atgal pas Laimingąjį Princą.

– Atskridau atsisveikinti su tavim, – sučirškė jis.

– Kregždžiuk, kregždžiuk, mielas kregždžiuk, – tarė Princas, – ar nepabūtum su manim dar vieną naktį?

– Jau žiema, – atsakė kregždžiukas, – ir greitai sulauksime šalto sniego. Egiptè dabar kaitri saulė žalias palmes tvieskia, o krokodilai tyso dumble ir tingiai žvalgosi aplink. Mano draugės suka lizdus Balbeko šventovėje, o rausvi ir balti balandžiai žiūri į juos ir burkuoja sau. Mielasis Prince, turiu palikti tave, bet aš niekuomet tavęs neužmiršiu ir pavasarį parnešiu tau du gražius brangakmenius vietoj tų, kuriuos kitiems atidavei. Rubinas bus raudonesnis už raudonąją rožę, o safyras bus žydras kaip didžioji jūra.

– Apačioje, šioje aikštėje, – tarė Laimingasis Princas, – stovi maža mergytė ir pardavinėja degtukus. Jos degtukai įkrito į griovelį ir sušlapo. Tėvas ją muš, jeigu ji neparneš pinigų, užtat ji verkia. Ji basa – be batų ir kojinių – ir net ant galvutės nieko neturi. Išlupk mano antrą akį ir atiduok jai, tada tėvas jos nemuš.

– Aš pabūsiu su tavim dar vieną naktį, – pasakė kregždžiukas, – bet tavo akies lupti negaliu. Tada tu būsi visai aklas.

– Kregždžiuk, kregždžiuk, mielas kregždžiuk, – tarė Princas, – daryk, kaip aš sakau.

Išlupo jis Princui antrąją akį ir nuskrido į aikštę. Jis praskriejo pro mergaitę ir įmetė jai į delniuką brangakmenį.

– Koks gražus stikliukas! – sušuko mergytė ir juokdamasi nubėgo namo.

11

Tada kregždžiukas grįžo pas Princą.

– Tu dabar aklas, – tarė jis, – todėl aš liksiu su tavim visada.

– Ne, kregždžiuk, – pasakė vargšas Princas, – tu turi skristi į Egiptą.

– Aš būsiu visad su tavim, – tarė kregždžiukas ir užmigo prie Princo kojų.

Visą kitą dieną jis tupėjo ant Princo pečių ir pasakojo jam, ką buvo matęs svečiose šalyse. Jis pasakojo apie raudonuosius ibius, kurie ilgomis eilėmis stovi palei Nilo krantus ir snapais gaudo auksines žuvis; apie sfinksus, tokius senus, kaip pats pasaulis, stovinčius dykumoje ir žinančius viską; apie pirklius, kurie iš lėto eina greta kupranugarių ir rankose neša gintaro vėrinius; apie Mėnulio kalnų karalių, kuris yra toks juodas, kaip patsai juodmedis, ir garbina didelį kristalą; apie neregėto didumo žalią žaltį, kuris miega įsirangęs palmėje ir turi prie savęs dvidešimt žynių, ir tie peni jį meduoliais; apie pigmėjus, kurie plaukioja dideliame ežere ant didelių plokščių lapų ir visuomet kariauja su peteliškėmis.

– Brangusis kregždžiuk, – tarė Princas, – tu pasakoji man apie įstabius dalykus, bet kas gi yra įstabiau už žmogaus skausmą. Daug kas yra didu pasaulyje, bet už viską didesnis – vargas. Perskrisk manąjį miestą, kregždžiuk, ir apsakyk man, ką jame pamatysi.

12

Tada kregždžiukas skrido per didelį miestą ir matė turtuolius, kaip jie linksmai gyvena savo gražiuose namuose, o elgetos tuo metu sėdi prie jų vartų. Jis skrido per tamsius skersgatvius ir matė išblyškusius badaujančių vaikų veidelius, nelinksmai žiūrinčius į niūrias gatves. Po tilto arka gulėjo susikabinę du maži berniukai ir šildė vienas kitą.

– Kaip mes norime valgyti! – sakė jie.

– Čia negalima gulėti, – suriko ant jų sargas, ir jie išėjo į lietų.

Tada kregždžiukas grįžo pas Princą ir apsakė, ką buvo matęs.

– Aš esu padengtas grynu auksu, – tarė Princas, – tu nulupk jį, lapelį po lapelio, ir išdalyk mane vargšams: gyvieji visados mano, kad auksas gali padaryti juos laimingus.

13

Lapelį po lapelio lupo kregždžiukas gryną auksą, kol Laimingasis Princas liko visai blausus ir pilkas. Lapelį po lapelio gryno aukso nešiojo jis vargšams, ir vaikų veidai ėmė rausti, jie pradėjo krykštauti ir žaisti gatvėje.

– Mes dabar turime duonos! – šūkavo jie.

Ir štai pagaliau pasnigo, o netrukus ir pašalo. Gatvės atrodė lyg iš sidabro nukaltos – tokios jos buvo šviesios ir blizgios; ledo varvekliai tartum krištoliniai durklai karojo nuo namų stogų, visi žmonės vilkėjo kailiniais, o maži berniukai mūvėjo raudonomis kepuraitėmis ir čiužinėjo ant ledo.

14

Vargšui kregždžiukui darėsi vis šalčiau ir šalčiau, bet jis nenorėjo palikti Princo, mat per daug jį mylėjo. Jis palesdavo trupinėlių prie kepyklos durų, kai kepėjas nematydavo, ir bandydavo sušilti, plastendamas sparnais.

Bet pagaliau jis suprato, kad turės mirti. Jis sukaupė visas jėgas ir dar kartą užskrido Princui ant peties.

– Lik sveikas, brangusis Prince! – tyliai pasakė jis. – Ar leisi man pabučiuoti ranką?

– Džiaugiuosi, kregždžiuk, kad tu pagaliau išskrendi į Egiptą, – tarė Princas, – ir taip per ilgai čia užtrukai, bet tu turi pabučiuoti man į lūpas, nes aš myliu tave.

– Ne į Egiptą aš skrendu, – atsakė kregždžiukas. – Aš einu į mirties namus. Mirtis yra miego sesuo, juk taip?

Ir jis pabučiavo Laimingajam Princui į lūpas ir negyvas nukrito prie jo kojų.

Tą pačią akimirką keistas garsas pasigirdo skulptūroje, tarsi kas trūko. Tai švininė širdis persprogo pusiau. Tikrai tą naktį buvo baisus speigas.

15

Kitą rytą meras vaikštinėjo po aikštę su miesto tarybos nariais. Kai jie ėjo pro paminklą, meras pažvelgė aukštyn į statulą.

– Vaje, kaip prastai atrodo Laimingasis Princas! – sušuko jis.

– Iš tikrųjų, kaip prastai! – pritarė miesto tarybos nariai, kurie visada būdavo tos pat nuomonės kaip meras; ir jie priėjo arčiau apžiūrėti statulos.

– Rubinas iš kardo iškritęs, akių nebėra, ir auksas visai nusitrynęs, – pasakė meras. – Iš tiesų jis atrodo ne ką geriau už elgetą!

– Ne ką geriau už elgetą, – pakartojo miesto tarybos nariai.

– O štai, matote, prie jo kojų guli nebegyvas paukštis, – kalbėjo meras. – Mes tikrai turime išleisti potvarkį, kad čia ne vieta paukščiams stipti.

Ir miesto tarybos sekretorius pasižymėjo šitą nurodymą.

Taip jie nugriovė Laimingojo Princo statulą.

– Kadangi ji dabar nebegraži, tai ir nebereikalinga, – pasakė universiteto meno profesorius.

Paskui statula buvo sulydyta krosnyje, ir meras sušaukė miesto tarybos posėdį nuspręsti, ką daryti iš to metalo.

– Reikia mums pastatyti kitą statulą, tai aišku, – jis nutarė, – ir tenai dabar bus mano statula.

– Mano, – sakė kiekvienas miesto tarybos narys, ir jie susiginčijo.

Kai aš paskutinį kartą juos girdėjau, jie dar tebesiginčijo.

– Koks keistas daiktas! – tarė liejyklos meistras. – Šita susprogusi švino širdis nesilydo krosnyje. Turėsime ją mesti laukan.

16

Ir jie išmetė ją į sąšlavyną, kur gulėjo taip pat ir nebegyvas kregždžiukas.

– Atnešk man du pačius gražiausius daiktus iš miesto, – paliepė Dievas vienam angelui; ir angelas atnešė jam švininę širdį ir nebegyvą paukštelį.

– Gerai parinkai, – pasakė Dievas. – Amžinai giedos šitas mažytis paukštelis mano rojaus sode, o auksiniame mieste Laimingasis Princas garbins mane.

SAULĖGRĄŽA

1

Buvo kartą ligotas ir neturtingas senis. Palaidojęs gimines ir draugus, jis vienišas gyveno plačiame pasaulyje.

2

Vieną rytą maža mergytė, našlaitė, pasibeldė į jo duris. Jis įsileido, pabučiavo, davė jai drabužėlį ir žiauberę duonos. Ji padėkojo, nubėgusi paėmė šluotą ir skudurą, pasiraitojo rankoves ir griebėsi darbo. Dar toli ligi vidurdienio, o visa pirkutė spindėte spindėjo kaip naujas skatikas.

3

Mergelė norėjo eiti toliau savo keliu, bet seniui labai patiko jos apsukrumas ir meilumas, ir jis paprašė ją pasilikti ir drauge dalytis menku kąsneliu. Ji mielai sutiko, ir senis netrukus ją pamilo kaip tikrą dukterį.

4

Niekam nekildavo mintis pagalvoti, ar ji graži, ar negraži. Visai kas kita ateidavo galvon, į ją bežiūrint. Jai pritapo Saulėgrąžos vardas – gal todėl, kad plaukai švietė kaip saulė ir skaisčiai žėrėjo didelės akys, ir ji visa, tokia mažytė, tarytum skleidė džiaugsmą ir gerumą.

5

Viltis, sveikata ir kuklus išteklius, rodos, įsikūrė pas gerąjį senelį drauge su ja. Bet mergelei neganėjo vien rūpintis savo bičiulio labu ir žiūrėti namų. Ji ėjo visur, kur tik ją šaukė skausmas ir vargas. Per dešimtį mylių aplinkui sklido garsas apie jos sumanumą ir gerą širdį.

6

Saulėgrąža suaugo į merginas, ir kaip visos daržų sesės, rodos, troško vien mėgautis švelnia saulės šypsena ir šiluma, bet netikėtai kraštą ištiko negandas. Ligos ir badas pasibeldė į visas duris, aplenkė tik senelio pirkutę. Mergelė išdalijo vargšams maisto atsargas ir drapanas, kiek tik jų buvo namuose, o greitai gavo paaukoti paskutinę karvę ir atiduoti paskutinius marškinius.

7

Kartą Saulėgrąža sėdėjo prie tėvo kojų, dainuodama senovinę baladę, kad jis pamirštų jųdviejų nedalią, ir staiga kažkas pasibeldė į duris. Ji atidarė ir kaktomuša susidūrė su kitu seniu, tik apdriskusiu, skurdo ir karštligės nukamuotu, tokiu sukriošusiu ir pergeltusiu, jog, rodės, jis atkeliavo iš tolimų laikų, tolesnių nei pasaulio pradžia. Saulėgrąža verkdama jam tarė:

– Deja, mes nieko neturime tau duoti, seneli!

Senis suvapėjo:

– Man šalta, duoki man kokį skarmalą.

Saulėgrąža nusisiautė peleriną ir apgobė jam pečius. Bet senis neatlyžo:

– Mano marškiniai visai sudilo, nebesilaiko ant kūno. Duoki man ką nors nuogumui prisidengti.

– Dievas mato, nieko nebeturiu, nieko, seneli.

– Turi, dukrele, – atvertė senis, – turi, vaikeli, turi puikius auksinius plaukus, atiduoki man juos, o aš nusiáusiu marškinius.

8

Saulėgrąža apsipylė ašaromis, nes labai jau brangios jai buvo auksaspalvės kasos. Bet, netardama nė žodžio, nusikirpo jas ir padavė nelaimėliui.

– Imki, – pasakė, – jeigu jos gali tau praversti.

9

Senis pasiėmė gražiąsias kasas ir nuėjo į kertę, kur stovėjo staklės. Saulėgrąža žiūrėjo, o jis ilgai, ilgai triūsė. Lenkė gijas, tiesė ir lygino, kol pagaliau nuaudė puikų audinį, į kurį žiūrėdamas negalėjai atsižiūrėti, tik turėjai ranka prisidengti akis – taip skaisčiai jis žėrėjo. Tuomet senis apsigobė juo pečius, padėkojo mergelei ir išėjo.

10

Saulėgrąža su tėvu nuo pirkutės slenksčio žvelgė į tolstantį keistą elgetą. Jis atsitiesė, apsisiautęs tuo dailiu saulingu apdaru, ir dabar žengė tvirtai ir didingai. Ir aplink jo kūną, nuo galvos iki kojų, tolydžio pūtėsi ir didėjo spindintis drabužis, kol galiausiai pavirto nuostabiu auksiniu debesiu. Tuomet jis pasispyrė nuo žemės, ėmė iš lėto kilti, o pasiekęs dangų, tapo šviesuliu, kurio gražumo jokios kalbos žodžiais neapsakytum.

11

Senis ir mergelė kakta palietė šykščią ir šaltą žemę, nes kažkas laimino juodu, žvelgdamas iš tos Angelų Saulės...