Norvegų rašytojas Klausas Hagerupas (Klaus Hagerup, 1946–2018 m.) gimė Oslè. Dirbo teatre, vaidino keliuose filmuose, bet geriausiai žinomas kaip rašytojas, apdovanotas literatūrinėmis premijomis. Rašė daugiausia paaugliams.
Ar gali nė dešimties metų neturinti mergaitė išgelbėti iš bibliotekos išmetamas knygas? Pagrindinė K. Hagerupo knygos „Mergaitė, norėjusi išgelbėti knygas“ veikėja Ana pabandė tai daryti. Paskaitykite šios knygos pradžios ištrauką ir atsakykite į klausimus.
Šiame kūrinyje kalba visažinis pasakotojas: į įvykius jis žvelgia iš šono, daug žino apie Aną, pavyzdžiui, žino, kad ji turi slaptą aistrą skaityti.
Šioje knygoje, tik vėlesnėje jos dalyje, yra dar vienas su kūrinio autoryste susijęs dalykas – ant paskutinės Anos perskaitytos knygos „Užburtasis miškas“ viršelio užrašyta autoriaus pavardė yra netikra, tai vadinamasis pseudonimas. Ana stengiasi sužinoti, kas yra tikrasis knygos autorius. Šis kūrinys kelia ir daugiau svarbių knygų skaitymo klausimų, todėl siūlytume jį visą neskubant perskaityti ir aptarti.
MERGAITĖ, NORĖJUSI IŠGELBĖTI KNYGAS
1
Ana mažai ko bijojo. Bet vienas dalykas kėlė didžiulę baimę. Kartą naktį Ana susapnavo baisų dalyką – ji paseno.
Iš pradžių suvyto kaip medžio lapas rudenį. Tada sutrupėjo ir pavirto į dulkes. Paskui išsisklaidė vėjyje.
2
Ana nenorėjo suaugti. Ji bijojo pasenti. Labiausiai nelaukė savo gimtadienio. Jis buvo jau visai čia pat. Tada jai sukaks dešimt metų. Ši mintis kėlė siaubą. Guodė tik skaitomos knygos. Knygos atrodė tokios pat tikros kaip gyvenimas. Jeigu jose kas nors mirdavo, galėdavo pradėti skaityti nuo pradžių. Tada mirusieji atgydavo. Tapdavo tokie pat gyvi kaip ji.
3
Ana labai mėgo knygas. Ji skaitė kiauras dienas. Skaitė rytais prieš atsikeldama. Skaitė vakarais prieš eidama gulti. Skaitė vakarais atsigulusi. Kai įeidavo mama arba tėtis, apsimesdavo mieganti. Bet nemiegodavo. Ji skaitydavo po antklode. Knygose rado šimtus naujų draugų. Ir keletą nedraugų. Bet juk toks gyvenimas.
4
Ši istorija prasideda bibliotekoje. Ana ten lankydavosi po pamokų. Ponia Munsen, ten dirbanti, taip pat labai mėgo knygas. Ji buvo beveik penkiasdešimties. Vis dėlto ponia Munsen ir Ana tapo geromis draugėmis. Abi buvo trumparegės. Kai Ana nusiimdavo akinius, skaitydama turėdavo taip prisikišti, kad nosimi liesdavo lapus.
5
Bibliotekai ištuštėjus, jos lenktyniaudavo, katra greičiau pervers knygą. Kelis pirmus kartus laimėjo ponia Munsen. Bet, neilgai trukus, Ana ją aplenkė.
– Todėl, kad tavo nosis daug smailesnė, – pasakė ponia Munsen.
Ponia Munsen apsimetė pykstanti, bet iš tikrųjų neširdo. Ji beveik visada būdavo gerai nusiteikusi.
Bet vieną dieną, kai Ana atėjo į biblioteką, atrodė nusiminusi.
– Kodėl jūs liūdna? – paklausė Ana.
– Dėl tų knygų, – tarė ponia Munsen, – kurių niekas neima.
– Ar yra ir tokių? – nusistebėjo Ana.
– Taip, – ir labai nemažai.
– Kodėl niekas jų neima?
– Yra daug žmonių, nežinančių, ką praranda, – tyliai atsakė ponia Munsen.
7
Tada Anai už nugaros kažkas nusičiaudėjo. Ji atsisuko. Prie vienos lentynos, pasilipęs ant taburetės, stovėjo mažas, liesas žmogelis su šūsnimi knygų pintinėje.
– Atsiprašau, kad triukšmauju, – sušnabždėjo jis.
Tada nulipo nuo taburetės ir iššlubavo.
8
– Kas jis? – pasidomėjo Ana.
– Miltonas Bergas, – atsakė ponia Munsen. – Dirba knygų saugykloje.
– Atrodo labai liūdnas, – tarė Ana. – Turbūt todėl, kad pradeda senti.
– Ne, – atsiliepė ponia Munsen. – Todėl, kad naikina knygas, kurių niekas neima.
– Naikina knygas? – pyktelėjo Ana.
– Jis nenori to daryti, – aiškino ponia Munsen, – bet taip liepta. Bibliotekos direktorius sako, kad tos knygos užima per daug vietos. Miltonas Bergas knygas brangina ne mažiau kaip tu ir aš. Atsisakęs jas naikinti, netektų darbo.
9
– Gali susirasti kitą darbą, – pareiškė Ana.
– Bet jis nekaltas, kad tos knygos naikinamos, – tvirtino ponia Munsen. – Ir jam nebeilgai liko dirbti bibliotekoje. Jeigu dabar mestų darbą, jį darytų kas nors kitas.
Staiga ji išblyško.
– Galbūt aš, – išlemeno. – Bet, tikiuosi, jis dar dirbs.
Ana susimąstė. Jeigu knygos, kurių niekas neskaito, sunaikinamos, jose aprašyti žmonės taip pat žūsta. Kaip medžio lapai rudenį. Suvysta. Tada sutrupa ir pavirsta į dulkes. Paskui išsisklaido vėjyje. Su visam.
10
Apie tai pagalvojus, ėmė šiurpas. Ana vos neapsiverkė, bet tuomet supyko.
– Turime išgelbėti knygas, – išdrožė.
Ponia Munsen nusišypsojo:
– Tikėjausi, kad taip pasakysi. Tik nežinia, kaip išgelbėti? Gal sustatyti atgal į knygų lentynas?
– Ne, ten pastebės Miltonas Bergas, – susivokė Ana. – Ir tada jos vis tiek bus sunaikintos.
Gal reikėtų paslėpti? Arba užkasti į žemę? Ne, tada dings amžinai. Jeigu jos nori išgelbėti knygas, turi sugalvoti ką nors gudresnio.
11
– Jau žinau, – nudžiugo Ana. – Turime pasirūpinti, kad knygos būtų skaitomos. Tik taip galėsime išlaikyti jas gyvas.
– Teisybė, – atitarė ponia Munsen. – Tačiau tuomet kas nors turi jas pasiimti.
– Aš galiu, – pasišovė Ana.
Ponia Munsen linktelėjo galva.
– Puikiai sugalvojai! Bet knygų labai daug.
Ana pasiėmė penkiasdešimt.
Tik kaip visas išsigabenti?
– Aš turiu karutį, – prisiminė ponia Munsen. – Galiu paskolinti.
Jos prikrovė karutį knygų, ir Ana išdardėjo. Ponia Munsen stovėjo ant laiptų ir mojavo.
Bet ji buvo ne viena. Šalia stovėjo Miltonas Bergas. Jis nemojavo. Ana buvo užsidėjusi labai stiprius akinius. Tad galėjo įžiūrėti, kad jis šypsosi. Šypsosi abu. Nors jiems kartu buvo daugiau kaip šimtas metų.
12
Pardardėjusi namo, Ana išvertė knygas savo kambaryje ant grindų. Tada atsisėdo ant lovos.
– Ką gi, – pasakė sau. – Reikia pradėti.
Kaip tarė, taip padarė.
Ji skaitė. Ir skaitė. Ir skaitė. Ir skaitė. Kol užmigo ir susapnavo visus naujus draugus.
Per kitas savaites Ana skaitė toliau. Ji susipažino su daugybe žmonių, apie kuriuos nebuvo skaičiusi. Kai kurie buvo geri. Kai kurie – blogi. Kai kurie buvo linksmi. Kai kurie – liūdni. Kai kurie buvo protingi. Kai kurie – kvaili. Kai kurie buvo suaugę. Kai kurie – vaikai. Bet Anai atrodė, kad visuose po truputį gali atpažinti save. Ir džiaugėsi, galėdama jiems padėti. Kad gyventų amžinai.
13
Pirmosiomis dienomis skaityti buvo smagu. Bet po keturių savaičių ėmė atsibosti.
Tada ji buvo įsigijusi 364 naujus draugus ir 18 nedraugų. Mano galvoje nebetelpa daugiau žmonių, mąstė. Per greitai susipažinau su pernelyg daug žmonių. Nebeturiu jėgų skaityti.
14
Kitą dieną ji atėjo į biblioteką.
– Perskaitei visas? – paklausė ponia Munsen.
– Taip, – atsakė Ana.
– Ir dabar atėjai pasiimti daugiau?
Mergaitė papurtė galvą.
– Ne. Man reikia truputį pailsėti nuo jų.
– Gaila, – nusiminė ponia Munsen.
Ji delnu perbraukė per knygą, gulinčią ant stalo priešais, ir atsiduso.
– Kokia čia knyga? – pasmalsavo Ana.
– Nedidelė. Manau, kad tau patiktų. Joje pasakojama apie berniuką, kuris patiria nuostabų dalyką.
Ana pajuto, kaip ėmė kutenti kaktą. Taip būdavo visada, kai užsimanydavo skaityti.
– Kaip ta knygelė vadinasi?
– „Užburtasis miškas“.
Dabar kaktą panižo ne juokais.
– Gerai. Aš ją pasiimsiu, o tada padarysiu pertrauką.
Jai už nugaros kažkas sučiaudėjo. Anai atsisukti nereikėjo. Čiaudulį atpažino. <...>
Aptariame tekstą
- Ar Anai būdinga bijoti? Ko vis dėlto bijojo Ana? Kaip ji sužinojo apie šią savo baimę? [1]
- Atpasakokite Anos sapną. [1]
- Kokio amžiaus yra Ana? Kodėl ji nelaukė savo gimtadienio? [2]
- Ką Anai reiškė knygos? Kaip ji įsivaizdavo knygose aprašomą pasaulį? Kuo jis skyrėsi nuo tikrovės? [2]
- Kaip skaitydavo Ana? Ką ji rasdavo knygose? [3]
- Kur prasideda ši istorija? [4]
- Kas buvo ponia Munsen? [4]
- Kas sieja Aną ir ponią Munsen? Ką reiškia būti trumparegiu? Kaip tai pavaizduota tekste? [4]
- Kaip lenktyniaudavo Ana ir ponia Munsen? [5]
- Kaip elgdavosi ir kaip nusiteikusi būdavo ponia Munsen? [5]
- Dėl ko ponia Munsen vieną dieną buvo liūdna? Kas nustebino Aną? [6]
- Kas buvo Miltonas Bergas? Kaip jis atrodė ir elgėsi? [7, 8]
- Ką darė Miltonas Bergas, pasilipęs ant taburetės? [7, 8]
- Koks Anai pasirodė Miltonas Bergas? Kaip ji tai paaiškino? [8]
- Kodėl buvo naikinamos kai kurios bibliotekoje esančios knygos? Kaip tai vertina šio pasakojimo veikėjai? [8, 9]
- Dėl ko Ana susimąstė? Kaip knygų naikinimas susijęs su Anos sapnu? [9]
- Ką nusprendė supykusi Ana? Kokius veiksmų planus ji svarstė? [10]
- Kokių veiksmų ėmėsi Ana? Kas jai padėjo? [11]
- Kaip ponia Munsen ir Miltonas Bergas vertino Anos veiksmus? Iš ko galima spręsti? [11]
- Papasakokite, kaip Anai sekėsi skaityti. Kiek laiko tai truko? [12, 13]
- Ką Ana manė apie žmones, su kuriais susipažindavo skaitomose knygose, kodėl juos lygino su savimi?
- Kas Aną džiugino, o kas slėgė? [12, 13]
- Ką Ana, atėjusi į biblioteką, pasakė poniai Munsen? Kaip į tai reagavo ponia Munsen? [14]
- Kokią knygą vis dėlto dar pasiūlė ponia Munsen? Kaip ji aiškina, kodėl šią knygą siūlo Anai? [14]
- Kaip pasijuto Ana, kai jai buvo pasiūlyta dar viena knyga? Kodėl ėmėsi ją skaityti? [14]
- Iš ko galima suprasti, kad Anos ir ponios Munsen susitarimą išgirdo dar kažkas? [14]
Apibendriname
- Kiek veikėjų pasirodė šioje ištraukoje? Kokie jų vardai? Apibūdinkite kiekvieną iš jų. Kaip jie atrodo? Kokie bruožai jiems būdingi? Kas juos sieja?
- Aptarkite šių veikėjų santykius. Nurodykite, kuo remiatės juos vertindami.
- Papasakokite, kaip Anos akiratyje atsirado Miltonas Bergas.
- Kokiu veikėju, remiantis perskaityta ištrauka, jūsų nuomone, galima laikyti Miltoną Bergą – teigiamu ar neigiamu? Kurios teksto vietos leidžia daryti vieną ar kitą išvadą?
- Kas rodo, kad Ana – ypatinga mėgėja skaityti? Raskite tai rodančias teksto vietas. Garsiai jas perskaitykite.
- Ką Ana galvojo apie knygose aprašytus žmones? Koks jos santykis su jais? Kuriose ištraukos vietose apie tai kalbama?
- Kokią problemą turėjo išspręsti biblioteka? Kaip manote, tai reali ar išgalvota problema?
- Kodėl ir kaip Ana pasiryžo gelbėti knygas? Kaip tai susiję su Anos baime? Išrinkite visus veiksmažodžius, kuriais apibūdinamos kintančios Anos emocijos, kai ji sužino apie naikinamas knygas ir svarsto, ką daryti.
- Kas ir kaip stebėjo Aną, išvažiuojančią su knygų karučiu iš bibliotekos? Raskite šią vietą tekste ir pasvarstykite, kuo ji svarbi pasakojime. Pakomentuokite veikėjų mimiką, gestus.
- Kaip jūs vertinate Anos pasiryžimą perskaityti neskaitomas knygas?
- Kaip paaiškintumėte 12 epizode esantį pasakymą apie žmones, su kuriais Ana susipažindavo, skaitydama knygas: „Bet Anai atrodė, kad visuose po truputį gali atpažinti save“?
- Kodėl, jūsų nuomone, Ana nusprendė paimti dar vieną knygą, kurioje pasakojama apie berniuką, patyrusį nuostabų dalyką? Atidžiai perskaitykite šį epizodą ir išrinkite žodžius, perteikiančius Anos pojūčius kilus norui skaityti.
- Surašykite iš eilės svarbiausius šios ištraukos įvykius. Pavaizduokite juos kaip susijusių įvykių grandinę.
- Raskite šioje kūrinio ištraukoje vietų, kurios rodytų, kad pasakojama žvelgiant iš šalies ir kad pasakotoją galima pavadinti visažiniu.
- Ar jūsų namų arba asmeninėje bibliotekoje yra neskaitytų knygų? Pasvarstykite, kodėl jos nėra perskaitytos.
- Kaip susiję neseniai skaityto G. Morkūno teksto ir šio kūrinio pavadinimai? Kuo svarbūs gali būti vaikai?
Kuriame tekstą
Remdamiesi kūrinio veikėjos Anos patirtimi, kad visuose skaitomų knygų veikėjuose po truputį galima atpažinti save, aprašykite bent vieną savo skaitytos knygos veikėją, kuris kuo nors buvo ar yra panašus į jus.
Tyrimas
Darbas grupėmis. Pasidomėkite, kokių bibliotekų esama jūsų gyvenamojoje vietovėje. Gal tai mokyklų, viešosios ar kitokios bibliotekos? Išsirinkite kurią nors ir pasiteiraukite bibliotekininkų, ar jiems tenka pašalinti knygas iš bibliotekos. O gal praeityje yra tekę? Dėl kokių priežasčių? Kaip bibliotekininkai vertina tokius veiksmus? Surinktais duomenimis pasidalykite su bendraklasiais.