Sąvokos: narelis, bioindikatoriai
Senelis labai mėgsta žvejoti ir į žūklę dažniausiai pasiima sliekų. Giedrą ir sausą dieną jų ieško močiutės darže dirvoje, o per lietų juos tiesiog renka nuo žemės paviršiaus. Kodėl? Kodėl močiutė nepyksta, kad jos darže gyvena sliekai?
Anūkas vasaromis mėgsta maudytis šalia senelių namų esančiame ežere, bet seneliai jį vis perspėja, kad saugotųsi siurbėlių. Koks tikrasis siurbėlės pavadinimas? Ar šios kirmėlės panašios į sliekus? Ar jos pavojingos žmogui? Ar tikrai jos visos parazituoja siurbdamos kraują?
Šioje temoje jūs:
- susipažinsite su žieduotųjų kirmėlių įvairove ir paplitimu Lietuvoje;
- sužinosite jų sandaros ypatumus ir kaip jos prisitaikiusios išgyventi gamtoje;
- aptarsite šių kirmėlių reikšmę gamtai ir žmogui.
7.3.1 paveiksle matote slieką ir dėlę. Kuo šios kirmėlės skiriasi nuo planarijos ir askaridės? Pasakykite ir kelis panašumus.
7.3.1 pav. Sliekas ir dėlė
Žieduotųjų kirmėlių įvairovė
Tikriausiai bent kartą gyvenime esate matę slieką, ne vienas jį ir rankose laikėte. Taip pat daugelis pažįsta dėlę. Šių kirmėlių kūnas sudarytas iš 100–180 segmentų, vadinamų nareliais, todėl jos priskiriamos žieduotųjų kirmėlių tipui.
Vien sliekų pasaulyje žinoma apie 6 000 rūšių. Lietuvoje aptinkama apie 15 sliekų rūšių. Sliekai paprastai gyvena dirvoje, kurioje daug nuokritų ir puvenų. Lietuvoje dažniausiai aptinkami didieji sliekai (Lumbricus terrestris) (7.3.2 pav.), pieviniai sliekai (Lumbricus rubellus) (7.3.3 pav.) ir dirviniai sliekai (Aporrectodea caliginosa) (7.3.4 pav.).
Lietuvoje aptinkama apie 20 dėlių rūšių. Paplitusios dumblėtuose vandens telkiniuose. Dažniausiai gyvena ramiuose užutėkiuose, žolėmis apaugusiose pakrantėse. Daugelis jų parazitės, siurbiančios gyvūnų kraują, tačiau yra ir plėšrių, medžiojančių vandens telkinyje gyvenančius bestuburius.
Medicininė dėlė (Hirudo medicinalis) (7.3.5 pav.) aptinkama negiliuose, tankiai užžėlusiuose upių užutėkiuose, kanaluose. Parazitė, minta siurbdama žuvų, varliagyvių ir žinduolių kraują. Burnoje turi tris judrius žandus, kuriais prakerta aukos odą ir siurbtuku siurbia kraują. Užauga iki 12 cm ilgio. Šiuo metu žemės ūkyje naudojamos cheminės medžiagos, šienaujami vandens telkinių pakrantėse augantys augalai, siurbiamas dumblas, taigi medicininės dėlės nyksta. Jos įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą.
Lietuvoje paplitusi kita dėlių rūšis – kumeldėlės (Haemopis sanguisuga) (7.3.6 pav.). Dažnai žmonės jas painioja su medicininėmis dėlėmis, nes jaunos, nesubrendusios kumeldėlės yra šviesesnės spalvos ir panašios į medicinines dėles. Kumeldėlės nereikia bijoti, nes ji – ne parazitė, o plėšrūnė, besimaitinanti smulkiais vandens bestuburiais. Kumeldėlės nėra tokios jautrios vandens taršai, todėl aptinkamos daugelyje gėlųjų vandenų telkinių.
Žieduotųjų kirmėlių kūno sandaros ypatumai
Žieduotosios kirmėlės – judrūs gyvūnai. Po jų oda yra dviejų rūšių raumenys: išilginiai ir žiediniai. Išilginiai raumenys joms leidžia judėti į šonus, o žiediniai – į priekį. Susitraukiant ir įsitempiant žiediniams raumenims žieduotosios kirmėlės kūnas pailgėja ir sutrumpėja, o odą dengiančiais mažais šereliais ji įsikimba į pagrindą ir stumiasi į priekį (7.3.7 pav.). Šių kirmėlių kūnas gleivėtas ir slidus, todėl gali lengviau šliaužti.
Žieduotųjų kirmėlių odoje yra jutimo ląstelių. Jos jaučia prisilietimą, skausmą, oro drėgnumą, temperatūrą, todėl gali greitai reaguoti į pavojų ir pasislėpti dirvoje ar dumble.
Sliekas kvėpuoja ore esančiu deguonimi per odą. Slieko oda plona ir drėgna, turi tankų kraujo kapiliarų tinklą, todėl deguonis vykstant difuzijai lengvai patenka į kraują, o iš jo pašalinamas anglies dioksidas. Gleivės, dengiančios kūno paviršių, ne tik padeda lengviau judėti, bet ir neleidžia greitai išdžiūti.
Karštą ir sausą dieną sliekų rasti sunku, o per lietų jie išlenda iš žemės. Kodėl? Sliekai gali kvėpuoti tik tada, kai oda drėgna, todėl sausą dieną jie pasislėpę gilesniuose dirvos sluoksniuose, kur vėsiau ir drėgniau. Lyjant į dirvoje esančius oro tarpelius pribėga vandens, o sliekai kvėpuoti vandenyje negali, todėl išlenda į žemės paviršių.
Žieduotųjų kirmėlių mityba
Sliekas – skaidytojas, mintantis įvairiomis kitų organizmų nuokritomis (žuvusiais augalais, medžių lapais, gyvūnų išmatomis). Maistą ryja per kūno priekyje esančią burną, o apykaitos produktai pašalinami pro šalinamąją angą. Suvirškintos maisto medžiagos po kūną išnešiojamos kraujagyslėmis tekančiu krauju.
Medicininė dėlė burnoje turi tris judrius žandus, kuriais prakerta aukos odą. Gali išsiurbti 10–15 ml kraujo. Kiekvienas žandas turi apie 60 dantukų. Prie kūno dėlė prisitvirtina užpakaliniu siurbtuku. Stiprūs žandai lyg pjūklai prapjauna odą. Tuo pat metu iš seilių liaukų dėlė į odą purškia biologiškai aktyvias medžiagas, skystinančias kraują ir lėtinančias jo krešėjimą. Į dėlės skrandį telpa 5–6 kartus daugiau kraujo, negu ji pati sveria. Tiek kraujo dėlei gali užtekti net 1–2 metams.
Sliekų ir dėlių reikšmė
Dėl minkšto ir raumeningo kūno, gana sėslaus gyvenimo būdo sliekai ir dėlės yra vertingas maisto šaltinis kitiems gyvūnams. Sliekus medžioja kurmiai, paukščiai ir kiti stuburiniai gyvūnai, o dėlėmis minta žuvys, paukščiai ir kiti vandenyje besimaitinantys stuburiniai gyvūnai.
Kaip minėta, sliekai minta pūvančiomis nuokritomis. Dirvoje juda rausdami urvelius. Skaidydami nuokritas, sliekai didina dirvos derlingumą, o rausdami urvelius ją supurena. Sliekai jautrūs cheminei dirvožemio taršai, todėl pagal jų gausą galima spręsti apie dirvos užterštumą, puvenų kiekį ir derlingumą.
Medicininės dėlės laikomos bioindikatoriais. Bioindikatoriai – organizmai, pagal kurių buvimą ar nebuvimą, gausumą tam tikroje aplinkoje galima spręsti apie tos aplinkos savybes. Jeigu vandens telkinyje gyvena medicininių dėlių, vadinasi, telkinio vanduo švarus, jame nėra cheminių teršalų. Medicininės dėlės nuo senų laikų naudojamos medicinoje kraujotakos ligoms gydyti (7.3.8 pav.).
TAI ĮDOMU! Sliekus vertino jau senovės graikai, apie juos rašė Aristotelis, o paskutinė Egipto faraonė Kleopatra VII sliekus paskelbė šventais gyvūnais. Jos valdymo laikais Egiptas buvo pagrindinis Romos imperijos grūdų tiekėjas. Krašto laukų derlingumo priežastis buvo ne tik Nilo potvynio kasmet atnešamas dumblas, bet ir milijonai tą dumblą perdirbančių sliekų. Už sliekų išvežimą iš šalies (kontrabandą) Kleopatros VII valdymo laikais buvo baudžiama mirtimi.
Beje, 2011-ieji buvo paskelbti Tarptautiniais sliekų metais.
Klausimai ir užduotys
- Nurodykite pagrindinius žieduotųjų kirmėlių požymius.
- Žieduotosios kirmėlės svarbios ne tik gamtai, bet ir žmogui. Kuo jos naudingos gamtoje?
- Sliekai ir dėlės laikomi bioindikatoriais. Paaiškinkite, kodėl.
- Kodėl augalai užauga vešlesni dirvoje, kurioje yra sliekų?
- Kaip manote, kas nutiktų pievai (ar miškui), jeigu sliekai išnyktų?
- Palyginkite plokščiąsias, apvaliąsias ir žieduotąsias kirmėles. Kaip jos juda, kuo minta ir kur gyvena?
Praktinė veikla
- Paieškokite informacijos, kaip įrengti sliekyną ir stebėti, kaip jame gyvena sliekai.
Siūloma medžiaga
∘ 1 filmukas „Bestuburių tyrinėjimas. Pažintis su slieku“
- Miško prieigose sliekų randama mažiau nei gilumoje. Kaip manote, kodėl?
- Paieškokite informacijos, kaip dėlės naudojamos medicinoje, ir atlikite užduotis.
3.1. Pasakykite, kaip vadinamas gydymas medicininėmis dėlėmis.
3.2. Paaiškinkite, kodėl medicinai naudojamas dėles geriau auginti laboratorijose, o ne rinkti gamtoje.
3.3. Parenkite trumpą pranešimą klasei apie medicininių dėlių naudojimą medicinoje.
- Lietuvos raudonojoje knygoje paieškokite informacijos apie saugomas žieduotųjų kirmėlių rūšis. Nupieškite plakatą apie nykstančią žieduotųjų kirmėlių atstovę ir nurodykite jos mokslinį pavadinimą, paplitimą Lietuvoje, apsaugos kategoriją, rūšies nykimo priežastis ir išsaugojimo būdus.
Apibendrinimas
- Žieduotosios kirmėlės judrios, nes jų kūnas sudarytas iš narelių, o po oda yra išilginiai ir žiediniai raumenys. Gleivėta oda ir kūną dengiantys šereliai leidžia lengviau judėti.
- Sliekai – sausumos gyventojai, kvėpuojantys ore esančiu deguonimi. Kvėpuoja per odą, todėl ji visada turi būti drėgna.
- Lietuvoje paplitę sliekai yra skaidytojai. Šalindami suskaidytas nuokritas, didina dirvos derlingumą. Judėdami dirvoje, palieka urvelius ir išpurena dirvožemį. Dėlės – parazitės, besimaitinančios gyvūnų krauju. Medicininė dėlė gali būti naudojama medicinoje.
- Sliekai – dirvožemio, o medicininės dėlės – gėlųjų vandens telkinių bioindikatoriai.
Gydymas medicininėmis dėlėmis
Gydymas dėlėmis – hirudoterapija – medicinoje taikomas daugiau nei 3 000 metų. XVII–XVIII a. gydymas medicininėmis dėlėmis buvo labai populiarus. XIX a. pr., vystantis biochemijos ir medicinos mokslams, dėles ėmė keisti chemijos laboratorijose pagaminti vaistai.
Mokslininkai dėlių seilių liaukose aptinka apie 100 įvairiausių medžiagų, kurių poveikis žmogui vis dar tiriamas. Dėlių seilių liaukose randama pačių būtiniausių elementų – kalcio, kalio, mangano, cinko, seleno, todėl mokslininkai dėles naudoja kosmetikos priemonėms, maisto papildams gaminti.
Dėlė neužkrečia žmogaus jokiomis ligomis, nes jos skrandyje esančios medžiagos naikina virusus ir bakterijas. Dėlės neserga žmogui būdingomis ligomis.
Medicininės dėlės (lot. Hirudo medicinalis) minta tik krauju. Žmogaus kraujo siurbimas trunka apie 40–60 minučių. Dėlė sugeba gaminti daugybę biologiškai aktyvių medžiagų. Pagamintas medžiagas kaupia seilių liaukose, esančiose tarp dantukų. Dėlė suleidžia dantukus į žmogaus odą ir medžiagos patenka į organizmą. Nuimta nuo paciento, dėlė sunaikinama. Pasisotinusi dėlė kraują virškina 5–6 mėnesius. Dėlė nesikabina tol, kol jos skrandyje yra kraujo.
Dabar gydymui naudojamos tik laboratorijose užaugintos medicininės dėlės, nes jų seilių liaukose randama žymiai daugiau biologiškai aktyvių medžiagų nei gamtoje augusios dėlės. Medicininė dėlė – nykstanti Lietuvos žieduotųjų kirmėlių rūšis, todėl jų rinkimas keltų dar didesnę grėsmę šių gyvūnų rūšies išnykimui.
Dėlių auginimas – ilgas ir sudėtingas procesas, trunkantis apie dvejus metus ir reikalaujantis ypatingos priežiūros. Dėlės jautrios temperatūros svyravimams, jos reaguoja į kvapus, garsus. Ištirta, kad dėlė reaguoja net į ją prižiūrintį žmogų.