Šioje temoje JŪS
- Susipažinsite su graikų polio sandara ir gyvenimo jame ypatybėmis.
- Įvertinsite graikų vykdytą kolonizaciją ir jos reikšmę graikams.
- Išsiaiškinsite senovės Graikijoje gyvavusius valdymo būdus.
Polių susikūrimas
Atsiradus raštui Graikijoje baigiasi tamsieji amžiai. Iš jų išnyrantis graikų pasaulis istorikams ir archeologams tampa vis geriau pažįstamas dėl gausėjančių istorijos šaltinių. Tuo metu Heladę – taip graikai vadino savo kraštą – sudarė ne viena didelė valstybė (kaip Egiptas, kuris turėjo vieną valdovą ir sostinę), o daug nepriklausomų miestų-valstybių, panašiai kaip ilgą laiką pasidalijusi buvo Mesopotamija. Tokie savarankiški, turintys savo teisę, tvarką ir valdymo būdą graikų miestai-valstybės buvo pòliai. Iš graikų kalbos žodžio „polis“ atsirado ir žodis politika – tai, kas svarbu visiems, visai valstybei, ir viskas, kas susiję su valstybės valdymu.
Visi graikų poliai atrodė daugmaž vienodai (15 pav.). Kiekvienas buvo įsikūręs netoli jūros, šalia patogaus užutėkio, kur buvo galima įrengti uostą, arba upės slėnyje. Polį sudarė miestas ir aplinkiniai kaimeliai. Vieną polį galėjo sudaryti ir du miestai. Graikų polis paprastai buvo apjuostas siena. Aplink jį plytėjo dirbamieji laukai, kurie aprūpindavo maistu miesto gyventojus. Graikų polių ne tik išorė buvo panaši, bet ir vidus turėjo tam tikrų bendrumų. Kaip ir Mesopotamijos miestuose-valstybėse, viena iš svarbiausių kiekvieno polio vietų buvo dievo ar deivės globėjos šventykla. Paprastai ji stovėjo ant gerai įtvirtintos aukštos kalvos, aukščiausios miesto vietos, vadinamojo akròpolio – „aukštutinio miesto“. Jame galėjo būti ir daugiau šventyklų, visuomeninių pastatų ir sandėlių maisto atsargoms laikyti. Miesto gyvenimo centras buvo agorà – susirinkimų ir turgaus aikštė, dažniausiai netvarkingai apsupta gyvenamųjų pastatų.
Taigi, žvelgiant iš šalies, graikų poliai buvo labai panašūs į Mesopotamijos miestus-valstybes. Skirtumai išryškėja tiriant polio valdymą ir visuomenės sandarą. Valdymo būdai, kaip matysite toliau, nebuvo visiškai vienodi ir laikui bėgant kito. Vis dėlto galima išskirti tam tikrus bendrus dalykus. Patys graikai savo miestus laikė išskirtiniais ne dėl pastatų, bet dėl gyventojų bendruomeniškumo. Kiekvienas gyventojas buvo vertinamas pagal tai, kiek jis naudingas polio bendruomenei, ir nuo to priklausė, kiek jam suteikiama politinių teisių. Kuo daugiau jis galėjo duoti poliui, tuo daugiau turėjo įtakos sprendžiant polio reikalus.
Didžiausias ir svarbiausias kiekvieno graiko įnašas buvo gebėjimas kariauti, todėl kuo turtingesnis buvo graikas, tuo geriau galėjo pasiruošti kariauti ir gauti svarbesnį vaidmenį polio valdyme (16 pav.). Ar visi visuomenės nariai buvo tokie? Žinoma, ne. Kiekvieno polio visuomenę galima padalyti į keturias žmonių grupes: laisvi suaugę vyrai, laisvos moterys su vaikais, vergai ir polyje gyvenantys atvykėliai (17 pav.). Tik pirmosios grupės žmonės buvo laikomi piliečiais, visateisiais polio gyventojais. Paprastai vyresni nei 20 metų vyrai kai kuriuose poliuose turėjo teisę dalyvauti reguliariai šaukiamuose visuotiniuose susirinkimuose ir spręsti visiems svarbius polio – politinius – reikalus dėl karo ar taikos, įstatymo projektų, valdininkų rinkimų, iždo ir kt.
Gerbiamiausius polio piliečius vienijo seniūnų arba kilmingųjų taryba. Ši garbė ir svarba dažniausiai priklausė nuo jų kilmės, bet kartais ir nuo nuopelnų miestui. Kiekviename polyje tarybos dydis skyrėsi. Poliuose taip pat buvo renkami arba paskiriami burtais valdininkai aiškiai apibrėžtoms užduotims vykdyti, kaip antai vadovauti kariuomenei, iždo ar teismo reikalams tvarkyti. Šios pareigos paprastai buvo laikinos. Valdininkai perėmė ankstesnes karalių veiklas ten, kur karalių valdžia išnyko. Svarbiausią žodį susikūrusiuose graikų poliuose turėjo kilmingos ir turtingos šeimos, valdančios žemes. Jų valdymas ir svarbiausių pareigų ėjimas vadinamas aristokrãtija – „geriausiųjų valdymu“. Šios šeimos galėjo naudoti savo turtus ir įtaką savo tikslams siekti. Vis dėlto dažnai net ir visiškai neturtingas pilietis, kurio gyvenimas buvo beveik toks pat sunkus ar net sunkesnis nei vergo, galėjo didžiuotis savo teisėmis, todėl buvo pasiryžęs ginti polį, jo ir savo laisvę.
Ištisus šimtmečius Graikijos poliai išliks savarankiški, dažnai tarpusavyje kovos dėl derlingų žemių, geriamojo vandens ar galimybės praturtėti. Sunku tiksliai atsakyti į klausimą, kodėl Graikija nesusikūrė kaip bendra valstybė. Vien Graikijos kraštovaizdžiu, geografinėmis ir gamtinėmis sąlygomis, dalijančiomis kraštą ir apsunkinančiomis susisiekimą tarp atskirų sričių, to paaiškinti negalima. Galbūt svarbus buvo ir pačių graikų užsispyrimas ir nenoras, kad kiti jiems vadovautų. Tik kilus karo pavojui priversti gintis nuo užsienio priešų graikų poliai vienijosi į sąjungas. Vis dėlto, nors ir būta politinio susiskaldymo bei skirtumų, graikus vienijo bendra kalba, religija, papročiai, gyvenimo būdas, lemtas geografinių ir klimato sąlygų. Visi kiti už graikų pasaulio ribų, kurie kalbėjo jiems nesuprantama kalba, buvo vadinami barbarais, nes jų žodžiai graikams skambėjo tarsi beprasmis barbenimas.
Klausimai ir užduotys
- Koks esminis senovės Egipto ir senovės Graikijos valstybingumo skirtumas?
- Kaip graikai suvokė savo miestų-valstybių išskirtinumą? Kodėl būtent taip?
- Išvardykite keturias polio visuomenės grupes. Kuo jos skyrėsi?
- Nurodykite du veiksnius, nuo kurių priklausė žmogaus svarba ir garbė graikų visuomenėje.
TYRINĖKITE!
Sukurkite graikų polio maketą. Jį galite padaryti iš popieriaus, kartono, modelino ir kitų panašių priemonių arba pasinaudoti kompiuteriu – pasirinkite jums priimtiniausią būdą. Surenkite maketų parodą klasėje arba mokykloje.
Kolonijų kūrimas ir graikų pasaulio plitimas
Augantys poliai laikui bėgant susidūrė su sunkumais – daugėjant žmonių ėmė trūkti gyvenamosios vietos, o nedideli derlingi žemės plotai nebepajėgė išmaitinti visų gyventojų. Viena iš galimybių įveikti šiuos sunkumus – ieškoti laimės ir žemės svetur. Nuo VIII a. pr. Kr. vidurio graikai pradeda kurtis kitose Viduržemio jūros pakrantėse, pirmiausia netoli finikiečių gyvenviečių ir prekyviečių, o vėliau – ir toliau (18 pav.). Jei ten įsikūrė finikiečiai, vadinasi, ten verta gyventi! Šie svetimuose kraštuose įkurti nauji graikų poliai – kolònijos – išlaikydavo ryšius su savo poliais tėvynėje. Buvo tikimasi, kad vieni kitus palaikys, ypač per karinius nesutarimus. Kolonijos galėjo kurti savas, mažesnes, kolonijas. Taip pamažu graikai ir finikiečiai tapo varžovais Viduržemio jūroje.
Žemės trūkumas nebuvo vienintelė paskata kolonizuoti svetimus kraštus. Viena iš svarbiausių buvo prekyba, taip pat noras praturtėti ar nuotykių troškulys. Ne visuomet graikai išvykdavo steigti kolonijų savo noru. Kartais, kad užkirstų kelią galimoms riaušėms, tam tikras žmonių grupes jėga priversdavo keltis kitur ir steigti koloniją. Beje, steigti kolonijos paprastai iškeliaudavo tik vyrai, todėl žmonų naujoje vietoje tekdavo ieškotis tarp vietinių. Išrinktas ekspedicijos vadas buvo ir naujo miesto steigėjas. Jį labai gerbė, o po jo mirties dažnai ir garbino. Kaip ir dėl kitų svarbių gyvenimo planų, prieš išvykstant buvo atsiklausiama dievų. Ne visuomet pradžia svetimame ir nepažįstamame krašte buvo lengva. Juk daug kas buvo neįprasta ir kitaip nei gimtojoje Graikijoje!
Kad ir kokios buvo paskatos kolonizuoti žemes pietų Itãlijoje, Sicilijoje, pietų Prancūzijoje ar Ispãnijoje, Šiaurės Afrikoje ir net Juodosios jūros pakrantėse, čia įkurtos graikų kolonijos tapo graikų kultūros ir gyvenimo būdo skleidėjomis. Graikų pasaulis labai išsiplėtė, jį sudarė šimtai politiškai savarankiškų polių, išsimėčiusių didelėje tūkstančių kilometrų teritorijoje. „It skruzdės ar varlės aplink balą“, – taip V a. pr. Kr. graikų filosofas Platonas apibūdino graikus, gyvenančius aplink Viduržemio ir Juodąją jūras. Istorikai mano, kad V a. pr. Kr. kolonijose gyveno maždaug tiek pat žmonių, kiek tėvynėje Graikijoje – apie tris keturis milijonus. Šalia „mažosios“ Graikijos atsirado „didžioji“ Graikija, kurią sudarė Sicilijos ir pietų Itãlijos graikų poliai (19 pav.).
Kolonizacija stiprino graikų bendrumo jausmą, juk esant toli nuo tėvynės dar labiau norėjosi būti su savais. Taip pat dėl kolonizacijos suklestėjo prekyba tarp graikų polių visame Viduržemio jūros baseine. Prekiauti padėjo ir VI a. pr. Kr. pradžioje pradėtos kalti monetos (20 pav.). Iš kolonijų į polius tėvynėje keliavo ne tik vietinės žaliavos ir gaminiai, bet ir įvairios idėjos bei žinios apie naujus kraštus ir kultūras, taigi graikų patyrimo horizontas smarkiai išsiplėtė. Kaip ir vėlesniais laikais, užsienio prekyba buvo labai svarbi paskata pažinti pasaulį!
Apie tai, kaip maždaug 630 m. pr. Kr. Teros polio (dab. Tyros, Santorino sala) piliečiai dabartinės Libijos teritorijoje įkūrė Kirėnės koloniją, graikų istorikas Herodotas rašo:
„<...> Grinas, <...> Teros salos karalius, atgabeno iš savo polio į Delfus hekatombę. <...> Kai Grinas pradėjo klausinėti orakulą įvairių patarimų, pitija jam liepė Libijoje įkurti polį. Karalius į tai šitaip atsakė: „Viešpatie, aš jau senas, man jau sunku leistis į ilgą kelią. Liepk tai padaryti kam nors jaunesniam iš čia esančių.“ Taip sakydamas, jis parodė į Batą. Tuo viskas ir pasibaigė. Grįžęs namo, karalius ir jo palydovai išmetė iš galvos orakulo ištarmę, nes nežinojo, kur yra toji Libija, ir nedrįso siųsti žmonių į nežinomą kraštą.
Po to ištisus septynerius metus Teroje nelijo, ir saloje išdžiūvo visi medžiai, išskyrus vieną. Tada teriečiai kreipėsi į orakulą, ir pitija vėl liepė įsikurti Libijoje. Gyventojai nebeišmanė, kaip gelbėtis nuo sausros, todėl pasiuntė žmones į Kretą pasiteirauti, gal kas nors iš kretiečių arba ten gyvenančių svetimšalių yra buvęs Libijoje. <...> Ten susipažino su vienu purpuro moliuskų žveju Korobiju, kuris sakėsi buvęs vėjų nuneštas į Libiją, tikriau sakant, į Libijoje esančią Platėjos salą. Už pinigus jie prikalbėjo žvejį plaukti kartu su jais į Terą, o iš ten nedidelis būrelis vyrų su juo iškeliavo ieškoti Libijos. Korobijas parodė jiems kelią į Platėjos salą. <...>
Teriečiai, palikę saloje Korobiją, grįžo namo ir pranešė, kad užėmė salą Libijos pakrantėje. Tada buvo nutarta iš visų septynių salos rajonų pasiųsti vieną iš dviejų brolių – tą, kuris ištrauks burtus. Jų vadovu ir karaliumi paskyrė Batą. Teriečiai išsiuntė į Platėjos salą du penkiasdešimtirklius laivus. <...> Šie nuplaukė į Libiją, bet nežinojo, ką ten veikti, taigi apsisukę grįžo į Terą. Teriečiai juos varė atgal apmėtydami ietimis ir neleisdami plaukti prie kranto. Bato vadovaujami žmonės buvo priversti vėl plaukti į jūrą.“
Herodotas, Istorija, iš senosios graikų k. vertė J. Dumčius, Vilnius: Vaga, 2008, p. 231–233.Klausimai ir užduotys
- Kodėl, anot šaltinio, teriečiai nusprendė įkurti koloniją Libijos pakrantėje?
- Kodėl karalius Grinas, išgirdęs orakulo pranašystę, atsisakė ją vykdyti? Kas privertė jį pakeisti savo nuomonę?
- Nurodykite sunkumą, kuris kilo teriečiams, susirengusiems keliauti į Libiją.
- Ar išrinkti teriečiai savo noru paliko tėvynę? Kodėl taip manote? Atsakymą pagrįskite remdamiesi šaltiniu.
Klausimai ir užduotys
- Su kokiais dviem sunkumais susidūrė graikai augant poliams?
- Remdamiesi žemėlapiu (18 pav.) išvardykite geografinius regionus, kuriuose nuo VIII a. pr. Kr. apsigyveno graikai.
- Paaiškinkite, kaip graikų monetos galėjo padėti plėsti prekybą ir kultūrą.
TYRINĖKITE!
V a. pr. Kr. graikų poliuose ir jų įsteigtose kolonijose galėjo gyventi 6–8 mln. gyventojų. Išsiaiškinkite: a) kiek gyventojų gyvena šių dienų Graikijoje; b) kiek visame pasaulyje dabar gyvena graikų kilmės žmonių. Ką liudija šie skaičiai ir jų palyginimas?
Polių valdymo ir visuomenių įvairovė
Graikų poliai, pasklidę po didžiulę teritoriją, skyrėsi dydžiu ir turtu. Taip pat skyrėsi jų valdymo būdai, kurie keitėsi laikui bėgant. Tai išties didžiulis skirtumas, palyginti su Artimųjų Rytų civilizacijomis, kur karalių ar faraonų valdžia atrodė nepajudinama! Nors pilietybė buvo visuose Graikijos poliuose, galiojo skirtingos taisyklės, kas galėjo būti piliečiais: visi vyrai ar tik turtingi ir kokio amžiaus sulaukę. Jau žinote, kad poliuose svarbus buvo kilmingųjų valdymas ir stipri jų įtaka – aristokratija. Ne visi buvo tuo patenkinti ir ne visur tokios tradicijos buvo stiprios. Kova dėl valdžios ir įtakos buvo įprasta graikų poliuose. Kilmingųjų ir turtingųjų grupės kovojo tarpusavyje priimdamos sprendimus.
Pačioje Graikijos istorijos pradžioje būta ir karalių valdymo – monárchijos, graikų kalba – „vieno (žmogaus) valdymas“. Tokį paveldimą valdymą matėme Artimuosiuose Rytuose. Graikų pasaulyje jis beveik išnyko Kretos ir Mikėnų kultūrų gyvavimo pabaigoje. Iš dalies jis išliko Spartoje, svarbiame graikų polyje Peloponeso pusiasalyje, kur buvo net du karaliai! Vis dėlto nemažai graikų manė, kad vieno žmogaus valdymas gali būti pats geriausias. Ten, kur žmonės buvo nepatenkinti aristokratija ir nedidelės turtingųjų grupės valdymu, vadinamąja oligárchija, kildavo mintis įvesti vieno žmogaus valdymą.
Geriausias pavyzdys yra Korintas, svarbus polis puikioje geografinėje padėtyje, sąsiauryje, jungiančiame pietų ir šiaurės Graikiją (22 pav.). Jis garsėjo laivų statyklomis ir puikios kokybės moliu. Deja, padėties privalumais ir pelnu naudojosi tik dalis kilmingųjų. Kitiems polio gyventojams kilo noras tai pakeisti. Todėl vienas iš kilmingųjų – Kipselas – pasinaudodamas žmonių nepasitenkinimu ir daugumos palaikomas VII a. pr. Kr. viduryje užėmė valdžią ir įvedė vienvaldystę, tironiją – asmeninę valdžią. Tironija gyvavo skirtingais laikotarpiais atskiruose miestuose visame graikų pasaulyje. Tačiau žodis „tironas“ Graikijoje turėjo ne tik neigiamą reikšmę. Graikams tironai galėjo būti ir geri, ir blogi. Štai Kipselas buvo geras tironas, nes rūpinosi visais. Sakoma, kad net galėjo visur vaikščioti be asmens sargybinių! Jo sūnūs, priešingai, valdė savanaudiškai ir piktnaudžiavo jiems suteikta galia, todėl žmonės juos laikė blogais tironais ir vėliau nuvertė nuo sosto.
Kaip atsaką į neteisingą valdymą, tiek oligarchų, tiek tironų, kai kuriuose graikų poliuose buvo bandoma įvesti kuo platesnį piliečių valdymą – demokrãtiją – „liaudies valdymą“. Kaip tai pavykdavo? Bijodami kruvinų riaušių ir stengdamiesi apsisaugoti kilmingieji būdavo priversti nusileisti ir įtraukti daugiau žmonių į polio valdymą. Ne visur vienodai tai pavyko. Dėl kokių tiksliai priežasčių, mokslininkams sunku pasakyti. Demokratija pirmiausia suklestėjo ir toliausiai pažengė V a. pr. Kr. Atėnuose, didžiausiame ir garsiausiame senovės graikų polyje.
Herodotas savo Istorijoje pateikia persų aukštuomenės narių pokalbį (tikriausiai išgalvotą), kuriame po rūmų sąmokslo nuvertus karalių svarstomos galimos santvarkos:
„Antai Otanas ragino valdžią atiduoti visiems persams. Jis kalbėjo: „<...> Kaipgi gali būti geras dalykas monarchija, jeigu ji gali, neduodama jokios ataskaitos už savo veiksmus, daryti ką tik nori? Ji net ir geriausią vyrą, gavusį tokią valdžią, išmuštų iš vėžių. <...> Jis yra nepastoviausias ir nenuosekliausias iš visų <...> jis nesiskaito su senovės papročiais <...> žudo žmones be teismo sprendimo. O daugumos valdžia pirmiausia turi didžiausią privalumą – lygybę prieš įstatymus. Toliau, turi tai, ko monarchas negali turėti: valdo burtais išrinkti valdininkai. Kiekvienas valdininkas atsiskaito už savo veiksmus; svarbius klausimus visi kartu sprendžia. Todėl siūlau atsisakyti monarchijos ir įvesti daugumos valdžią, nes daugumai viskas priklauso.“
<...> Megabizas ragino valdžią perduoti oligarchijai. Jis sakė: „Ir aš taip manau apie monarchiją kaip Otanas. Bet, liepdamas perduoti valdžią daugumai, jis labai klysta. Juk nieko nėra kvailesnio ir įžūlesnio kaip niekam tikusi minia. Būtų stačiai nepakenčiama, vengiant tirono įžūlumo, patekti į įžūlios ir nežabotos minios rankas! Mat monarchas viską daro sąmoningai, o minia netgi yra nesąmoninga. <...> Tad tegu liaudimi remiasi tie, kurie persams linki bloga, o mes išsirinkime geriausius vyrus ir suteikime valdžią. <...> geriausi vyrai duoda geriausius patarimus.“
<...> Trečiasis savo mintis išdėstė Darėjas. Jis kalbėjo: <...> nieko nėra geriau už vieną labai gerą valdovą. Būdamas gerai nusistatęs ir turėdamas geriausių norų, jis nepriekaištingai rūpinasi liaudies reikalais <...>. Juk esant oligarchijai, daugeliui net ir gerai tvarkant visuomenės reikalus, paprastai žmonės ima vienas kito nekęsti. <...> Dėl to kyla maištai, taigi ir žudynės; po žudynių vėl atsiranda monarchija. Tai rodo, kad monarchija yra geriausia. Liaudžiai valdant, būtinai atsiranda nedorybių. <...> Taip būna tol, kol kas nors tampa tos liaudies vadu ir sustabdo jų blogus darbus. Tada liaudis vadu gėrisi; jai gėrintis, jis pasidaro monarchu. Vadinasi, ir tai rodo, kad monarchija yra geriausia santvarka.“
Herodotas, Istorija, iš senosios graikų k. vertė J. Dumčius, Vilnius, 2008, p. 168–169.Klausimai ir užduotys
- Už kuriuos valdymo būdus pasisakė Otanas, Megabizas ir Darėjas?
- Nurodykite po vieną kiekvieno jų siūlomo valdymo būdo pranašumą.
- Nurodykite po vieną kiekvieno šaltinyje paminėto valdymo būdo trūkumą.
- Pasvarstykite, kodėl šis pokalbis tikriausiai buvo Herodoto išgalvotas.
Klausimai ir užduotys
- Kuo senovės Graikijoje garsėjo Korintas?
- Paaiškinkite, kuo skiriasi monarchija ir oligarchija.
- Kaip senovės graikai suprato sąvoką „tironas“? Kaip šią sąvoką šiandien suvokiame mes?
- Paaiškinkite, kodėl demokratija dar vadinama liaudies arba piliečių valdymu.
Apibendrinamieji klausimai ir užduotys
- Išvardykite svarbiausius senovės graikų polio pastatus ir įrenginius.
- Apibūdinkite senovės graikų polių valdymo tvarką.
- Nurodykite ne mažiau kaip dvi priežastis, kodėl senovės graikai kolonizavo kitus kraštus. Apibūdinkite kolonizacijos reikšmę graikams.
- Kokie valdymo būdai gyvavo senovės Graikijoje? Nurodykite ir apibūdinkite ne mažiau kaip po du jų bruožus.
TYRINĖKITE!
Jau žinote, kad seniau žmonės migruodavo ir apsigyvendavo kituose kraštuose. O kaip yra šiandien? Pasidomėkite, iš kurių pasaulio šalių ar regionų šiuo metu vyksta didžiausia migracija į Europos valstybes. Išsiaiškinkite, kurios Europos šalys susiduria su migrantų srautu. Pasvarstykite, kodėl kyla migracijos bangos.
IŠSAKYKITE SAVO NUOMONĘ
Šioje temoje kalbame net apie kelis senovės Graikijoje gyvavusius valdymo būdus. Kiekvienas jų turi privalumų ir trūkumų. O kuris iš pateiktų valdymo būdų, jūsų nuomone, tinkamiausias mūsų laikams? Atsakymą pagrįskite.