Šioje temoje JŪS
- Sužinosite, kaip iškilo Makedonija ir graikų poliai prarado nepriklausomybę.
- Susipažinsite su Aleksandro Makedoniečio kurtos valstybės bruožais.
- Įvertinsite Aleksandro Makedoniečio veiklą ir žygius.
Graikų polių nepriklausomybės pabaiga
Jau žinote, kad pasibaigus Peloponeso karui graikų poliai toliau pykosi ir kovojo, kol galų gale visiškai prarado galybę. Tuo pasinaudojo Makedonija, Graikijos kaimynė šiaurėje. Nors makedonai ir laikė save graikais – jie kalbėjo gimininga kalba ir garbino tuos pačius dievus, – graikai į juos žiūrėjo iš aukšto, labiau kaip į barbarus nei į savo tautiečius. Išties Makedonija buvo kitoks kraštas – atšiauresnis, be polių struktūros, valdomas karalių, kurių valdžia buvo paveldima. Vis dėlto reikšmingą vaidmenį čia turėjo stiprios aristokratų giminės, kurių parama ir draugystė karaliui buvo labai svarbi. Tik dažnos tarpusavio kovos dėl valdžios makedonams ilgai neleido tapti stipriems.
Viskas pasikeitė, kai IV a. pr. Kr. pradžioje Makedonijos karaliumi tapo Pilypas II. Jis įvairiomis reformomis sustiprino valstybę ir pasinaudojęs graikų polių silpnumu pradėjo užkariauti Graikiją. Tam ypač padėjo sustiprinta makedonų kariuomenė. Makedonai išmoko kariauti falangoje ir ją ištobulino. Išties su ja kovoti buvo labai sunku (89 pav.). Gerai ginkluoti raiteliai saugojo falangos šonus mūšyje ir buvo ypač stipri jėga puolant priešą.
338 m. pr. Kr. makedonai nugalėjo jungtinę graikų polių kariuomenę prie Chaironėjos, vidurio Graikijoje, ir privertė pripažinti Pilypo II valdžią. Tai buvo graikų polių savarankiškumo pabaiga. Vidaus reikaluose jie išlaikė šiokią tokią sprendimų laisvę, tačiau užsienio politikoje turėjo paklusti makedonams ir remti jų karo žygius. Pilypo II nugalėti graikų poliai priverstinai tapo naujos sąjungos nariais (Sparta liko nuošalyje). Šios sąjungos tikslas buvo kovoti su Persija – atkariauti šios vis dar milžiniškos, bet silpstančios valstybės valdomus graikų polius Mažojoje Azijoje. Vis dėlto Pilypui II to padaryti nepavyko, nes praėjus dvejiems metams po Chaironėjos mūšio jis buvo sąmokslininkų nužudytas.
Naujuoju karaliumi (336–323 m. pr. Kr.) tapo jo dvidešimtmetis sūnus Aleksandras (90 pav.). Iš pat pradžių jaunasis valdovas turėjo susidoroti su asmeniniais priešais bei varžovais ir numalšinti graikų polių maištus. Be gailesčio įrodęs savo stiprybę, kaip antai visiškai sugriovęs Tėbų polį, jis galėjo tęsti tai, ką pradėjo jo tėvas. Aleksandras buvo toks pat geras karys kaip Pilypas II ir turėjo tą patį tikslą – nugalėti persus ir atkeršyti jiems už įsiveržimą į Graikiją prieš 150 metų. Dešimtmetį trukęs pergalingas žygis (91 pav.), neįtikėtini kariniai laimėjimai, tolimų kraštų užkariavimai, drąsa, atkaklumas ir kitos būdo savybės – visa tai lėmė, kad Aleksandras vėliau romėnų bus pavadintas Didžiuoju.
Klausimai ir užduotys
- Kaip graikai vertino makedonus? Paaiškinkite, kodėl būtent taip.
- Nurodykite kovos būdą, kuris labai sustiprino makedonų kariuomenę.
- Kuris Makedonijos karalius sunaikino graikų polių savarankiškumą?
- Koks buvo Makedonijos karalių tikslas, kai jie kariavo su persais? Ar jis buvo vienintelis? Atsakymą pagrįskite.
TYRINĖKITE!
Makedonijos valstybė gyvuoja ir mūsų laikais, tačiau kitokiu pavadinimu. Pasidomėkite, kaip dar vadinosi ir kaip dabar vadinasi ši valstybė.
Persijos imperijos nugalėjimas ir naujo pasaulio sukūrimas
335 m. pr. Kr. Aleksandras pradėjo savo žygį su maždaug 30 000 pėstininkų ir 5 000 raitelių kariuomene persikeldamas per sąsiaurį, skiriantį Europą nuo Azijos (92 pav.). Taip jis užpuolė Persijos imperiją, kuri driekėsi nuo Egipto iki Indijos ir turėjo daug didesnę, bet mūšių neužgrūdintą armiją. Nugalėjęs persų kariuomenę trijuose dideliuose mūšiuose – 334 m. pr. Kr. prie Graniko upės, 333 m. pr. Kr. prie Iso miesto (93 pav.) ir 331 m. pr. Kr. prie Gaugamelų – Aleksandras tapo visos Persijos valdovu. Bet jam to neužteko, jis norėjo užkariauti daugiau, pasiekti tolimiausius pasaulio kraštus.
Po maždaug dešimties metų varginančių žygių, įveikę beveik 20 000 kilometrų per dykumas, kalnus ir plačias lygumas, kareiviai atsisakė paklusti ir žygiuoti toliau. Todėl 326 m. pr. Kr. Aleksandras, jau peržengęs Indo upę, nusiminęs ir piktas turėjo apsisukti ir grįžti į Persijos gilumą. Grįždamas per dykumą jis prarado apie tris ketvirtadalius savo išvargintos kariuomenės. Persijos karalystė buvo galutinai nugalėta, bet milžiniška kaina – begalės žuvusių karių bei užkariautų šalių gyventojų ir Aleksandrui nepritariančių bendražygių.
Kaip Aleksandrui pavyko tapti didžiausios tuometinio pasaulio valstybės valdovu ir užkariautoju? Akivaizdu, Aleksandras turėjo ypatingų gabumų ir atkakliai siekė savo tikslo. Be to, platų išsilavinimą jam suteikė mokytojas Aristotelis. Aleksandras garsėjo drąsa ir ištverme, buvo sumanus karvedys, dažnai nepaisantis savo pavaldinių ir karininkų nuomonės. Įdomu, ką apie jį papasakotų paprasti kareiviai? Per žygius jis įkūrė keliolika naujų miestų ir siekdamas, kad jo vardas ir atminimas išliktų amžiams, pavadino savo vardu – Aleksandrija. Garsiausia tapo Egipte įkurta Aleksandrija. Po Aleksandro mirties ji per kelis šimtus metų tapo vienu iš didžiausių, gražiausių ir reikšmingiausių miestų.
Kurį laiką graikai, persai ir kitos tautos buvo valdomos naujojo valdovo. Tačiau 323 m. pr. Kr. Aleksandras mirė Babilone svajodamas ir ruošdamasis naujiems žygiams į Arabiją ir galbūt vėliau į šiaurinę Afriką. Jam tuo metu nebuvo nė 33-ejų. Kadangi Aleksandras neturėjo įpėdinio, prasidėjo smarkios kovos dėl valdžios. Jo milžiniška valstybė greitai subyrėjo – ją pasidalijo jo buvę karvedžiai bei draugai ir pradėjo valdyti atskiras karalystes Makedonijoje, taigi ir Graikijoje, Azijoje ir Egipte. Šios karalystės tarpusavyje kariavo dėl įtakos ir žemių. Stipriausia iš jų tapo Egiptas, valdomas Aleksandro karininko Ptolemajo ir jo pradėtos dinastijos. Ji ilgiausiai iš visų išsilaikys prieš augančią Romos galybę ir išliks savarankiška beveik tris šimtus metų.
Daug šimtmečių mokslininkai stengiasi įminti Aleksandro būdo paslaptis. Jis tikrai nelaikomas kukliu. Buvo kaldinamos monetos su jo atvaizdu ir iš akmens kalamos jo skulptūros, negana to, Aleksandras norėjo, kad graikai jį garbintų kaip dievą! Save suvokė kaip Dzeuso sūnų, kaip Heraklį (94 pav.). Taip pat tapatinosi su Iliados herojumi Achilu. Į juos abu jis norėjo ne tik lygiuotis, bet ir pralenkti drąsa, šlove ir žygdarbiais. Deja, apie Aleksandrą Makedonietį daugiau išliko legendų, pradėtų kurti dar jam gyvam esant, nei tikrų istorijos šaltinių. Pats Aleksandras stengėsi, kad jį prisimintų kuo įspūdingesnį. Aleksandro bendražygių užrašytų pirmųjų pasakojimų neišliko. Jie buvo panaudoti vėlesnių istorikų, papildyti ir pagražinti. Laikui bėgant Aleksandro paveikslas tapo neįtikėtinas, jis virto tikru supermenu, kuriuo norėjo sekti daugelis vėlesnių valdovų. Tik ar tikrai Aleksandras buvo toks sektinas ir teigiamas pavyzdys? Vargas buvo tiems, kurie nenorėjo jam paklusti, – jų laukė jaunojo valdovo žiaurumas ir negailestingumas, kurį jis ne kartą parodė ir savo bendražygiams, ir priešams.
Graikų istorikas Plutarchas apie 100 m. po Kr. papasakojo istoriją iš Aleksandro vaikystės:
„Kai kartą tesalietis Filoneikas atvedė Pilypui parduoti žirgą Bukefalą už trylika talentų, karalius su sūnumi nuėjo į aikštę išbandyti arklio. Iš pirmo žvilgsnio jis atrodė visiškai laukinis ir netinkamas joti – nesileido užsėdamas <...> ir prieš visus stojo piestu. Kai supykęs Pilypas įsakė išvesti tą laukinį ir nesutramdomą žirgą, tuo metu ten buvęs Aleksandras sušuko: „Kokį žirgą praranda, nemokėdami ir bijodami juo joti.“ Iš pradžių Pilypas nutylėjo, bet kai Aleksandras kelis kartus pakartojo tą patį ir labai gailėjosi žirgo, tėvas pasakė: „Tu įžeidinėji vyresnius už save, lyg daugiau už juos žinotum ir geriau galėtum sutramdyti žirgą.“ – „Be abejo, geriau už bet ką kitą jį sutramdyčiau“, – atsakė Aleksandras. <...> Visi ėmė juoktis, ir tėvas su sūnumi susilažino <...>. Aleksandras tuojau pribėgo prie žirgo, pagriebė už pavadžio, pasuko jį prieš saulę, nes buvo pastebėjęs, kad žirgas baidosi priešais krintančio ir krutančio savo šešėlio. Matydamas, kad žirgas prunkščia iš pykčio, Aleksandras kurį laiką bėgo šalia jo ristele ir glostė jį, paskui ramiai nusimetė apsiaustą, užšoko ant žirgo ir tvirtai atsisėdo. <...> kai tik Aleksandras <...> išdidžiai, šviesdamas džiaugsmu, prijojo prie tėvo, visi ėmė šaukti iš pasigėrėjimo, o tėvas, sako, net pravirko iš džiaugsmo, pabučiavo nuo arklio nušokusiam Aleksandrui į galvą ir tarė: „Sūnau, ieškok sau tinkamos karalystės, Makedonija tau per maža!“
Plutarchas, Rinktinės biografijos, iš senosios graikų k. vertė A. Kašinskaitė, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1962, p. 175–176.Klausimai ir užduotys
- Kokios Aleksandro savybės, padėjusios jam žygyje, atsiskleidžia šiame pasakojime?
- Kurios, jūsų manymu, Plutarcho pasakojime minimos detalės yra tikros? Nuomonę pagrįskite.
- Kurios, jūsų manymu, Plutarcho pasakojime minimos detalės yra netikros? Nuomonę pagrįskite.
Romėnų filosofas Seneka, gyvenęs I a. po Kr., laiške savo draugui Lucilijui taip apibūdina Aleksandrą:
„Daug esama tokių, kurie atremia didžiausias kariuomenes <...> bet ir juos – nugalėtojus – nugali godumas. Niekas jiems žengiant neatsispirs, bet ir jie patys neatsispiria garbės troškimui ir žiaurumui: jiems atrodė, kad gena kitus, o iš tikro patys buvo genami. Nelaimingąjį Aleksandrą ginė ir siuntė į nežinomybę svetimų kraštų grobimo kvaitulys. Ar manai sveiko proto buvus tą, kuris pradėjo pirmiausia sutriuškindamas Graikiją, suteikusią jam išsimokslinimą? <...> kuris nesitenkindamas daugybės arba Filipo nupirktų, arba nugalėtų valstybių nuniokojimu pradėjo triuškinti kitas kituose kraštuose, nešdamas savo ginklą per visą pasaulį, kurio žiaurumas niekuomet nepailso, – tarsi didžiulio laukinio žvėries, apžiojančio daugiau, negu verčia badas? Jau daugelį karalysčių sustūmė į vieną, jau ir graikai, ir persai jo bijo, jau pavergtos net Darėjo nepavergtos tautos, o jis eina už okeano, už saulės <...>.“
Lucijus Anėjus Seneka, Laiškai Lucilijui, iš lotynų k. vertė D. Dilytė, Vilnius: Sofoklis, 2022, p. 353–354.Klausimai ir užduotys
- Kokios Aleksandro Didžiojo savybės, padėjusios jam žygyje, atsiskleidžia šiame šaltinyje?
- Kaip Seneka vertina Aleksandrą Didįjį? Kaip manote, kodėl?
- Ar sutinkate su Senekos nuomone apie Aleksandrą Didįjį? Atsakymą pagrįskite.
Klausimai ir užduotys
- Kokių dabartinių valstybių teritorijose driekėsi Aleksandro Makedoniečio užkariauti kraštai?
- Kaip Aleksandras Makedonietis stengėsi savo vardą įtvirtinti amžiams?
- Kaip baigėsi Aleksandro Makedoniečio ir persų kovos? Kaip manote, ar jis buvo tuo patenkintas? Nuomonę pagrįskite.
- Nurodykite dvi teigiamas ir dvi neigiamas Aleksandro Makedoniečio savybes. Paaiškinkite, kaip kiekviena iš jų atsispindėjo jo politiniuose ir kariniuose veiksmuose.
Apibendrinamieji klausimai ir užduotys
- Nurodykite ir apibūdinkite dvi istorines aplinkybes, kurios lėmė Makedonijos iškilimą.
- Kokiu būdu Aleksandras kūrė savo valstybę? Paaiškinkite, kodėl būtent taip. Ar šis būdas, jūsų manymu, leido pasiekti Aleksandrui užsibrėžtą tikslą? Nuomonę pagrįskite.
- Aleksandras vadinamas Didžiuoju, apie jį parašyta daugybė knygų ir sukurta filmų. Bet jo vardas išgarsėjo ne dėl taiką ir gėrį teikiančių dalykų. Kaip manote, kaip šiais laikais turėtume vertinti Aleksandrą Didįjį? Nuomonę pagrįskite.
TYRINĖKITE!
Viena iš garsiausių istorijų apie Aleksandrą Makedonietį nutiko Gordijo mieste Mažojoje Azijoje. Sužinokite, kuo Aleksandras ten pasižymėjo ir kokios jo būdo savybės atsiskleidė.
IŠSAKYKITE SAVO NUOMONĘ
Aleksandras Didysis buvo vienas iš didžiausių pasaulio istorijoje karinių ir politinių vadovų. Išvardykite savybes, kurias, jūsų manymu, turėtų turėti šių dienų kariniai ir politiniai vadovai ir kurių jiems nereikėtų turėti. Atsakymą pagrįskite palygindami su Aleksandru Didžiuoju.
- Paslaugą teikia UAB "Biznio mašinų kompanija" ir "Star Cloud OÜ"