Religija Mesopotamijoje

Mesopotamijoje taip pat buvo politeizmas. Garbinta labai daug dievų, kiekviena gentis, net kiekvienas miestas turėjo savo svarbiausią dievą, kitus dievus ir deives. Tai lėmė didelį žmonių pakantumą įvairioms religijoms, vienų dievai buvo lyginami ir tapatinami su kitų dievais. Panašūs dievai laikyti tais pačiais dievais, tik vadinti skirtingais vardais. Dievo svarba ar žinomumas dažnai priklausė nuo jo globojamo miesto likimo. Kuo stipresnis miestas, tuo galingesnis to miesto dievas! Antai išaugus Babilonijos ar Asirijos ir jų sostinių galybei, svarbūs tapo ir jų dievai – Mardukas ir Ašūras (33 pav.). Tokia dievų „politinė karjera“ būdinga daugeliui senovės religijų, taip pat ir senovės Egipto religijai.

Dievai buvo vaizduojami kaip žmonės ir tikėta, kad ir elgiasi kaip žmonės. Nors jie turėjo ypatingų dieviškų galių, jų jausmai buvo žmogiški ir jiems reikėjo žmogiškų dalykų. Jie turėjo savo drabužius, savo namus, papuošalus, valgė, mylėjo ir pykosi. Tik mirtis jiems buvo svetima. Būtent ji ir neribota galia skyrė dievus ir žmones. Be dievų, buvo ir kitų dieviškų būtybių, gerų ir blogų – demonų ir dvasių, galinčių keisti savo pavidalą. Dievai dažnai buvo vaizduojami kaip tam tikri jų tapatybę patvirtinantys ženklai. Kai buvo vaizduojami kaip žmonės, jų galvas puošė karūnos su keliomis poromis ragų (18 pav., p. 105). Tik įvairūs demonai ir dievų padėjėjai galėjo būti gyvūnai ar pusiau gyvūnai, tokie kaip Egipto dievai (34 pav.).

Mesopotamijos dievai buvo ne tik panašūs į žmones – jų santykiai buvo žmonių visuomenės atspindys. Viršūnėje buvo aukščiausiasis dievas, jo šeima ir svarbūs pagalbininkai. Kiek žemiau buvo kiti, mažiau svarbūs, dievai. Aukščiausiasis dievas taip pasaulį valdė, kaip žemiškasis karalius valdė savo šalį. Nuo šumerų laikų trys dievai – Anas (vėliau akadų Anus), Enlilis (Elilis) ir Enkis (Ea) – buvo laikomi svarbiausiais. Dangaus dievas Anas buvo pasaulio kūrėjas, visų dievų tėvas. Iš jo sostą paveldėjo Enlilis, vadinamas karaliumi, vyriausiuoju valdovu, tėvu ir pan. Jam priklausė užantspauduota vadinamoji likimo lentelė, kurioje surašyti pasaulio, dievų ir žmonių likimai. Enliliui padėjo jo brolis Enkis, gėlo vandens ir išminties dievas. Būtent jam kilo mintis sukurti žmones (žr. šaltinį p. 21). Tai jis buvo tas dievas, kuris, priešingai tolimiems ir rūstiems dievams, buvo visuomet pasiruošęs padėti žmonėms. Vėliau sužinosite ir apie kitų religijų dievus, kurie taip pat buvo žmonių draugai!

Visi svarbiausi dievai turėjo žmonas. Vis dėlto, nustūmusi į šoną beveik visas kitas deives, įtakingiausia dievybe tapo Inana, arba Ištarė (35 pav.). Ji buvo atsakinga už nesantaiką, karą ir meilės aistrą, ją siejo su planeta Venera. Inana buvo Enlilio duktė ir neturėjo vaikų. Tai buvo visai kitokia deivė nei egiptiečių Izidė – ištikima Ozyrio žmona, besirūpinanti savo sūnumi. Ne veltui garsiajame epe Gilgamešas atsisakė tapti Ištarės vyru! Ištarė, kaip ir kiti dievai, turėjo savo gyvūną. Jos gyvūno – liūto – atvaizdai (36 pav.) puošė iškilmingų eitynių kelią Babilone, vedantį pro garsiuosius karaliaus Nabuchodonosaro II pastatytus Ištarės vartus (25 pav., p. 109).

Žemėje viskas vyko pagal dievų valią. Žmogus negalėjo pats nuspręsti ar pakeisti savo likimo, to negalėjo padaryti net Gilgamešas! Žmogui sekėsi tada, kai jis vykdė dievų valią ir jiems tarnavo. Juk žmonės ir buvo dievų sukurti, kad atliktų už juos visus darbus, o patys dievai galėtų ilsėtis (žr. šaltinį p. 21)! Anot vieno iš Mesopotamijos epų, kai žmonių atsirado per daug ir jie ėmė kelti per didelį triukšmą, dievai nusprendė juos išnaikinti ir pasaulyje sukėlė tvaną. Šį pasakojimą apie tvaną perėmė žydai, jis aprašytas Biblijoje – tikriausiai girdėjote apie Nojų ir jo arką! Beje, Gilgamešas, kad sužinotų nemirtingumo paslaptį, nukeliavo ir pas žmogų, kuris po tvano liko gyvas ir buvo dievų apdovanotas amžinu gyvenimu.

Norintys žinoti dievų valią ir jai nenusižengti turėjo suprasti dievų siunčiamus ženklus. Visas aplinkinis pasaulis buvo pilnas tų ženklų – dangaus kūnų, puodo šukių ar juodų kačių ant kelio! Žyniai įvairiausiais būrimais pranašavo, kas laukia ir kaip reikia elgtis. Vis dėlto to, kas dievų skirta, neįmanoma išvengti, taip pat ir mirties. Gyvenimas po mirties Mesopotamijos religijoje nebuvo toks šviesus kaip senovės Egipto. Mirusiųjų teismo idėjos, žadančios atpildą ir teikiančios viltį, taip pat nebuvo. Mirusieji patekdavo į septynių sienų juosiamą požeminį kraštą, iš kurio niekas negalėjo grįžti. Tai buvo liūdnas, tamsus ir tylus pasaulis, mirusieji jame klajojo apsirengę plunksnų drabužiais ir maitinosi dulkėmis.