Žmogus yra ypatinga būtybė. Jis išmoko ne tik kalbėti, bet ir savo kalbą užrašyti. Jau sužinojote, kaip susidaro garsai, ir tikriausiai kyla klausimas, kaip tą mūsų tariamą garsą užrašyti.
Garsai ir raidės
8.1. Paprašykite, kad klasės draugas lentoje užrašytų kelis jūsų ištartus lietuvių kalbos garsus. Ką su garsu padarė draugas? O ką jūs?
Pirmiausia įsidėmėkite, kad garsą tariame, o raidę rašome. Kai sakome „balsis“, „priebalsis“, kalbame apie ausimis girdimą garsą. Kai sakome „balsė“, „priebalsė“, kalbame apie akimis matomą garso vaizdą – raidę.
- Kur pasprukusi raidelė? O kur garsas?
Lietuvių kalbos abėcėlė
A a Ą ą B b C c Č č D d E e Ę ę Ė ė F f G g H h
I i Į į Y y J j K k L l M m N n O o P p R r S s Š š
T t U u Ų ų Ū ū V v Z z Ž ž
Dabartinė lietuvių kalbos abėcėlė turi trisdešimt dvi raides, o garsų lietuvių kalboje net penkiasdešimt šeši.
Balsiams žymėti turime dvylika raidžių:
a ą e ę ė i y į o u ū ų
Priebalsius žymime dvidešimt raidžių:
b c č d f g h j k l
m n p r s š t v z ž
Dažnai sakoma: lietuvių kalba ypatinga tuo, kad rašome taip, kaip tariame. Bet garsų gerokai daugiau negu raidžių. Taip yra todėl, kad balsis gali būti tariamas ir trumpai, ir ilgai, o rašomas vienodai: rasti – rado. Priebalsis gali būti tariamas ir kietai, ir minkštai, nors raidė ta pati: kala – kepa.
Gali būti ir atvirkščiai. Pavyzdžiui, raidė ą žymi ilgą balsį [a]. Vadinasi, kala ir šąla tariame vienodai, bet rašome skirtingai.
O štai [ie] ir [uo] reiškia vieną garsą, nors rašomos dvi raidės: suolas, siena.
Taip pat ir ch, dz, dž – raidės dvi, o garsas vienas: choras, dzūkas, džiūti.
Priebalsiai [c] ir [č] rašomi viena raide, bet iš tikrųjų tariami du garsai [ts] ir [tš]: cukrus, čiaupas.
Du vienodi priebalsiai susilieja ir, nors rašome du, tariame tik vieną: iššoko.
Raidė i dar vartojama kaip minkštumo ženklas – atskiras garsas čia netariamas: laukiu, šaukiu.
Vadinasi, garsų ir raidžių skaičius žodyje gali skirtis:
pasaka – šešios raidės, šeši garsai [p a s a k a],
pieva – penkios raidės, keturi garsai [p ie v a],
palauksiu – devynios raidės, aštuoni garsai [p a l a u kʼ sʼ u],
iššauti – septynios raidės, šeši garsai [i š a u t i].
SUŽINOKITE DAUGIAU
Atkreipkite dėmesį, kad raides rašome įprastai, o garsus – laužtiniuose skliaustuose, nes žymime tarimą. Taip žymimas ir kitų kalbų, pavyzdžiui, anglų, žodžių bei garsų tarimas. Kablelis virš raidės reiškia minkštumą, apie jį kalbėsime priebalsių pamokose.
8.2. Pasakykite, ką matote pro klasės langą. Kiek garsų ir raidžių kiekviename žodyje?
Primerkia Brisius akis ir saldžiai žiovauja. Bet kaipgi jisai stebis iš tiesų priešais save šeimininką su šaudykle už pečių pamatęs.
(Jonas Biliūnas)Sutampa
Nesutampa
- Ar skiriasi dvigubų balsių tarimas?
Ašara, gerbiamasis, žvirblis, liūdnas, kompiuteris, saulėtekis, popierius, draugas, ąžuolas, žodžiai, mėsainis, švarraštis.
Žodis | Raidės | Garsai |
Ašara | ||
gerbiamasis | ||
žvirblis | ||
liūdnas | ||
kompiuteris | ||
saulėtekis |
Žodis | Raidės | Garsai |
popierius | ||
draugas | ||
ąžuolas | ||
žodžiai | ||
mėsainis | ||
švarraštis |
SUŽINOKITE DAUGIAU
Lietuvių kalbos abėcėlė per kelis šimtmečius (XVI–XX a.) susidarė lotyniškojo raidyno pagrindu. Pirmąją lietuvių abėcėlę 1547 m. „Katekizme“ pateikė Martynas Mažvydas. Ilgainiui ji keitėsi ir įvairavo iki pat XX a. pradžios. Lietuvių abėcėlės istorijoje įvairiai buvo žymimi tie garsai, kurių lotynų kalboje nėra, pavyzdžiui, č, š, ė, ū. Senuosiuose lietuvių raštuose tas pats garsas dažnai būdavo žymimas skirtingai. Pavyzdžiui, Mažvydas garsą [j] žymėjo taip: i, j, y, g, ij, ih, jh, gh. Raidės č, š, ž, nusižiūrėtos iš čekų abėcėlės, plačiau imtos vartoti tik XIX a. pabaigoje. Dabartinė rašyba įsitvirtino XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Jai pagrindus padėjo žymus lietuvių kalbininkas Jonas Jablonskis.
- Paslaugą teikia UAB "Biznio mašinų kompanija" ir "Star Cloud OÜ"