Ko išmokome?

Pačios bendriausios veiksmažodžių reikšmės: veiksmo (eiti, bėgti, kasti, traukti, rašyti, skaityti) ir būsenos – daiktų ar asmenų (gulėti, jausti, džiaugtis) arba nuo žmogaus nepriklausančių reiškinių (lyti, snigti, šalti).

Veiksmažodis yra kaitoma kalbos dalis. Skiriamos asmenuojamosios ir neasmenuojamosios veiksmažodžio formos. Asmenavimu vadinamas kaitymas asmenimis, skaičiais, laikais ir nuosakomis.

Lietuvių kalbos veiksmažodis turi tris pagrindines formas. Šios formos dar vadinamos paprastosiomis. Visos kitos yra jų dariniai.

Bendratis reiškia tik bendrą veiksmo pavadinimą, nerodo nei laiko, nei skaičiaus, nei asmens. Iš jos daromos kitos veiksmažodžio formos, sintaksinės konstrukcijos. Bendratis baigiasi priesaga -ti: eiti, rašyti, galvoti, stovėti, nešti, traukti.

Tiesiogine nuosaka pasakoma, kad veiksmas iš tiesų vyksta, vyko, vykdavo arba vyks: sėdi, sėdėjo, sėdėdavo, sėdės. Yra keturi tiesioginės nuosakos laikai: esamasis, būtasis kartinis, būtasis dažninis, būsimasis.

Lietuvių kalba skiria dabarties (esamąjį), ateities (būsimąjį) ir du praeities laikus (būtąjį kartinį ir būtąjį dažninį). Visi keturi reiškiami vientisinėmis asmenuojamosiomis veiksmažodžio formomis.

Esamojo laiko pagrindinė reikšmė – veiksmas vyksta dabartyje. Esamasis laikas iš nieko nepadarytas, 3 asmuo yra viena iš pagrindinių veiksmažodžio formų.

Būtasis kartinis laikas reiškia praeityje vieną kartą vykusį veiksmą. Jo 3 asmuo – dar viena pagrindinė veiksmažodžio forma, taigi šis laikas irgi iš nieko nepadarytas.

Būtasis dažninis laikas daromas iš bendraties, atmetant bendraties priesagą -ti ir pridedant priesagą -dav- su asmens galūne (eiti – eidavo). Ši priesaga baigtinį veiksmą paverčia kartotiniu tęstiniu veiksmu.

Būsimasis laikas daromas iš bendraties, atmetant bendraties priesagą -ti ir pridedant priesagą -s(i) su asmens galūne ar be jos (eiti – eisiu, eis). Jis reiškia ateities veiksmą.

Balsė e rašoma visų laikų daugiskaitos 1 ir 2 asmens galūnėje (-me, -te): skaitome, skaitote; skaitėme, skaitėte; skaitydavome, skaitydavote; skaitysime, skaitysite.

Jei būtojo kartinio laiko 3 asmuo baigiasi -o, vienaskaitos 2 asmens galūnė -ai (ėjo – ėjai, jojo – jojai, kapojo – kapojai), o jeigu -ė, tai -ei (traukė – traukei, šaukė – šaukei).

Yra kelios įsidėmėtinos būsimojo laiko formų rašybos ypatybės:

Paskutinė būsimojo laiko kamieno priebalsė rašoma taip, kaip tariama – s arba š: augs, zirs, dūgs, regs, neš, grįš, ūš.

Dviskiemenių bendračių ilgosios balsės y ir ū, esančios prieš priesagą -ti, būsimojo laiko 3 asmenyje sutrumpėja: ly-ti – lis, gy-ti – gis, bū-ti – bus, žū-ti – žus, džiū-ti – džius. Skiemenys skaičiuojami be priešdėlių, taigi ir už-griū-ti – už-grius, iš-gy-ti – iš-gis.

Išimtys: siū-ti – siūs, vy-ti – vys.

Jei dviskiemenės bendratys prieš priesagą -ti turi priebalsių, ilgosios balsės būsimojo laiko 3 asmenyje išlieka: dyg-ti – dygs, rūg-ti – rūgs, plyš-ti – plyš, slys-ti – slys.

Daugiaskiemenių bendračių ilgosios balsės būsimojo laiko 3 asmenyje nekinta: ma-ty-ti – matys, lip-dy-ti – lipdys.

Esamojo laiko veikiamieji dalyviai daromi iš veiksmažodžių esamojo laiko kamieno (3 asmens) su priesagomis -(i)ant-, -int- ir linksnių galūnėmis:

ein + ant + is = einantis, ein + ant + i = einanti,

myl + int + is = mylintis, myl + int + i = mylinti.

Trumposios vyriškosios giminės vardininko formos turi galūnes -(i)ąs, -įs, -ą, -į:

ein + ąs = einąs (jis), ein + ą = einą (jie),

myl + įs = mylįs (jis), myl + į = mylį (jie).

Bendraties kirčiavimas

Dviskiemenės bendratys kirčiuojamos priklausomai nuo kirčiuoto skiemens pagrindo:

sùkti, lipti, làkti, láukti, kilti, eiti, puõšti, leñkti, kálti.

Priesaginės bendratys, jeigu kirčiuotos priesagoje, kirčiuojamos dešininiu kirčio ženklu:

grybáuti, dainúoti, kartóti, kentėti, šokinėti, purénti, matýti.

Jeigu kirtis ne priesagoje, jis priklauso nuo kirčiuoto skiemens pagrindo: purvinti, krýptelėti.

Esamojo ir būtojo kartinio laiko kirčiavimas

Jei veiksmažodžių esamojo ar būtojo kartinio laiko 3 asmens priešpaskutinis kirčiuotas skiemuo yra tvirtagalis arba trumpasis, tų laikų vienaskaitos 1 ir 2 asmenyje kirtis nušoka į galūnę:

eina – einù, eini; ėjo – ėjaũ, ėjai;

sùka – sukù, suki; sùko – sukaũ, sukai;

lipa – lipù, lipi; lipo – lipaũ, lipai;

kãla – kalù, kali; kãlė – kaliaũ, kalei;

nẽša – nešù, neši; nẽšė – nešiaũ, nešei.

Jei 3 asmens priešpaskutinis skiemuo turi tvirtapradę priegaidę, 1 ir 2 asmenyje kirtis nenušoka į galūnę:

tráukia – tráukiu, tráuki; tráukė – tráukiau, tráukei;

bėga – bėgu, bėgi; bėgo – bėgau, bėgai;

galvója – galvóju, galvóji; galvójo – galvójau, galvójai.

Jei 3 asmuo turi kirčiuotą tolesnį negu priešpaskutinį skiemenį, 1 ir 2 asmenyje kirtis taip pat nenušoka į galūnę:

váikščioja – váikščioju, váikščioji; váikščiojo – váikščiojau, váikščiojai; 

keršija – keršiju, keršiji; keršijo – keršijau, keršijai.

Daugiskaita kirčiuojama taip, kaip kirčiuojamas 3 asmuo:

bėgame, bėgate, bėga;

li̇̀pame, li̇̀pate, li̇̀pa.

Būtojo dažninio laiko kirčiavimas

Laikas padarytas iš bendraties, todėl išlaiko bendraties kirčio vietą ir priegaidę:

eidavau, eidavai, eidavo, eidavome, eidavote, eidavo (eiti);

sùkdavau, sùkdavai, sùkdavo, sùkdavome, sùkdavote, sùkdavo (sùkti);

matýdavau, matýdavai, matýdavo, matýdavome, matýdavote, matýdavo (matýti).

Būsimojo laiko kirčiavimas

Laikas padarytas iš bendraties, todėl išlaiko bendraties kirčio vietą ir priegaidę (eisiu, eisi, eis, eisime, eisite, eis), tačiau, jeigu bendratis priešpaskutiniame skiemenyje turi tvirtapradę priegaidę, būsimojo laiko 3 asmenyje ji bus tvirtagalė:

láuksiu, láuksi, laũks, láuksime, láuksite, laũks (nes láukti);

gáusiu, gáusi, gaũs, gáusime, gáusite, gaũs (nes gáuti);

rašýsiu, rašýsi, rašỹs, rašýsime, rašýsite, rašỹs (nes rašýti);

matýsiu, matýsi, matỹs, matýsime, matýsite, matỹs (nes matýti).