Tokios žinutės ne tik atsako į pagrindinius klausimus, bet ir detaliau paaiškina įvykį, atskleidžia jo aplinkybes, iškelia problemą. Be to, gali būti pateikiamas tam tikras įvykio vertinimas.
Išplėstinės žinutės
62.1. Patyrinėkite žinutę ir aptarkite remdamiesi orientaciniais klausimais.
Prie sukilėlių vado kapo paminėjo sukilimo 160-ąsias metines
Lietuvojè sausio 21 dieną paminėtos 1863 metų sukilimo 160 metinės. Ne viena mūsų rajono vietovė susijusi su 1863 metų sukilimo kovomis.
Žmonės susirinko šalia Upýnos išlikusiose Žeimuvėnų kaimo kapinaitėse, kuriose palaidotas vienas iškiliausių 1863 metų sukilimo Žemaitijoje vadų Jonas Stanevičius. Atvyko ir du svečiai iš Šiaulių – keliautojai, besidomintys sukilimu ir jį menančiomis vietomis. Šiaulietis Mindaugas Stakutis sakė, kad lanko sukilimo mūšių vietas, renka istorinę medžiagą.
Sukilėlių būrio vado Jono Stanevičiaus kapą Žeimuvėnų kapeliuose ženklina išlikęs akmeninis paminklas. Jis buvo Kaunatãvos dvaro savininkas. Gimė 1823 metų gruodžio 27 dieną Lýduvėnuose, vieno iš 1831 metų sukilimo vadų Žemaitijoje Ezechielio Stanevičiaus šeimoje.
Prasidėjus 1863 metų sukilimui, J. Stanevičius buvo paskirtas Šiaulių apskrities sukilėlių vadu, pats tiesiogiai vadovavo kovotojų už laisvę būriui. Žymiausi šio būrio mūšiai įvyko Biliūniškės miške netoli Papilės, Akmẽnės rajone ir prie Trýškių.
J. Stanevičius mirė tremtyje Rùsijoje 1904 metų vasario mėnesį. Kovo mėnesį jo kūnas buvo parvežtas ir palaidotas Žei̇̃muvėnų kapinaitėse. Įvairioje literatūroje neretai nurodoma, kad jis palaidotas Šilãlės rajono Upýnos miestelio kapinėse, kas yra klaida.
Šiemet gegužės pradžioje sukaks 160 metų sukilėlių mūšiui prie Trýškių. Kovodami sukilėliai patyrė didelių nuostolių, bet nebuvo sutriuškinti. Mūšis, remiantis išlikusiu kariniu raportu, pernai išsamiai aprašytas „Kalvotojoje Žemaitijoje“.
Prie Trýškių žuvę sukilėliai palaidoti Trýškių seniūnijos Bėdakų kaimo kapinaitėse. Seniūnijos iniciatyva kapas sutvarkytas, nors ir nesulaukė tinkamo rajono valdžios bei Savivaldybės tarybos dėmesio. Apmaudu, bet visokiems „meno ženklams“ lengvai skiriama dešimtys tūkstančių eurų, tačiau žuvusiųjų už laisvę atminimas rajono veikėjams menkai rūpi. Gal todėl, kad nekvepia „meniniu“ ar kitokiu bizniu. Užtat rajono vadovai ir Seimo nariai drąsiai rėžia neva patriotines kalbas valstybės švenčių proga.
Rašėme, kad šiemet tarp prioritetinių renginių įrašytas Dùrbės mūšio, įvykusio 1260 metais, minėjimas ir skiriama net devyni tūkstančiai eurų šiai datai, kuri šiemet nėra nei sukaktis, nei jubiliejus. Tačiau 1863 metų sukilimui atminti rajono „žemaičių patriotai“, Savivaldybės administracijos Kultūros ir turizmo skyrius, pasirodo, nenumatė skirti nė kruopelytės dėmesio. (kalvotoji.lt)
- Kokia šios žinutės tema?
- Ką pasako pavadinimas? Ar jis atrodo intriguojantis? Kodėl?
- Kas yra šios žinutės veikėjai?
- Apie kokį įvykį kalbama?
- Kada ir kur tas įvykis įvyko?
- Kam skirta ši žinutė?
- Kokia pagrindinė žinutės informacija ir kuo ji praplėsta?
- Kodėl svarbu prisiminti tokius įvykius?
- Ką naujo sužinojote iš šios žinutės?
Žinutes galima suskaidyti į potemes (skyrelius), papildyti atskirais informacijos blokais, susijusiais su žinutėje aprašomu veiksmu, procesu, reiškiniu. Tokios žinutės jau panašios į straipsnius.
62.2. Perskaitykite išplėstinę žinutę ir remdamiesi ja sukurkite po vieną kronikinę ir paprastąją žinutę. Žinutes iliustruokite nuotraukomis.
Skalikai – vienintelė lietuviška šunų veislė
Šeštadienį atvykusius į Renãvo dvarą nustebino gražus sambūris parterio pievoje. Čia vyko Lietuvių skalikų sąjungos organizuota Žemaitijos regioninė lietuvių skalikų paroda.
Iš kur kilo skaliko vardas? Nuo žodžio skalyti. Medžiotojai sakydavo: skalikas eina, giria aidi. Šios šunų veislės išplitimui valstybėse įtakos turėjo XVI–XVII amžiuje išpopuliarėjusi jojamoji medžioklė. Kiekvienas bajoras turėjo kelias dešimtis skalikų. Jų veisles maišė su iš kitur parsivežtais šunimis ir ilgainiui atsirado tipiškos mūsų kraštui medžioklinių skalikų veislės. Po Pirmojo pasaulinio karo skalikai ėmė nykti, sovietmečiu jų buvo labai mažai. Tačiau skalikai išliko ir dabar gyvuoja tik ištikimų entuziastų dėka. Šie žmonės toliau veisia Lietuvõs nacionalinės veislės skalikus, yra įsteigę klubą.
Pagrindinis veislės pliusas yra draugiškumas: šie šunys, nors svetimais ir nepasitiki, savus myli, o ypač vaikus. Skalikai yra geri, labai protingi, bet užsispyrę. Lietuvių skalikai, kaip ir dauguma medžioklinių šunų, greitai įsižeidžia ir labai gerai jaučia žmonių, ypač šeimininkų, emocijas.
2021 m. pirmą kartą Lietuvõs kinologijos istorijoje išleista knyga apie lietuvių skaliką.