Publicistika (2.5 tema)

UŽDUOTIS. Perskaitykite Mahiro Gamzajevo apybraižos apie Vinco Krėvės norą persikelti iš Baku į Lietuvą paskutinę dalį ir atsakykite į klausimus.

Mahiras Gamzajevas – literatūrologas, publicistas, vertėjas. Gimė 1958 m. Azerbaidžane, studijavo Vilniaus ir Baku universitetuose, tyrinėja azerbaidžaniečių ir lietuvių literatūrinius ir kultūrinius ryšius. Domisi Vinco Krėvės gyvenimu ir veikla Baku. Yra išvertęs lietuvių literatūros ir publicistikos darbų.

VINCO KRĖVĖS SUGRĮŽIMAI IŠ BAKU IR JO „NUSIMINIMO AIDAI“

Šventojo Vilniaus trauka

Tuo metu apie sugrįžimą tebuvo galima pasvajoti. Rùsijoje, Šiaurės Kaukaze ir Ukrainoje įsiliepsnoję pilietinio karo veiksmai užkirto bet kokį susisiekimą. Suprantama, kad tarp Azerbaidžãno ir Lietuvõs neliko ir tiesioginio pašto ryšio. Susisiekti buvo galima nebent per tarpininkus, turinčius galimybę keliauti į Europą.

„Jei gausi laiškelį, praneški aplink mane Šilingui. Šis ponas leitenantas Laurenc, kur apsiėmė nuvežti tau laišką, žada grįžti atgalio Tiflisan. Parašyk per jį man laišką. Duok žinių kuo daugiausia, kaip gyveni, kokis padėjimas Lietuvos… Meldžiu nuo mano vardo pranešti mano tėveliui ir seserims, kad aš esu gyvas. Antrašas tokis: Merkinė, Anei Javarauskienei, arba Merkinės krasa, Subartonių sodžius, Juozui Mickevičiui“, – laiške iš Bakù L. Girai 1919 m. rašo V. Krėvė.

Apie tai, kad pirmąjį mums žinomą laišką Tėvynėn V. Krėvei pavyko nusiųsti ne anksčiau kaip 1919 m. viduryje, galima spręsti iš jo turinio. Kalbėdamas apie grįžimą, V. Krėvė mini Lietuvos konsulato Baku atidarymą ir jo paties paskyrimą konsulu: „Remdamiesi ant įgaliojimų, kuriuos (Lietuvos Valstybės) Taryba davė Dailidei, mes sutvėrėme m. Baku Lietuvos konsulatą, ir aš čia esu konsulu. Gyvename ramiai, nebadaujame <…>. Rengėmės dar pavasarį [1919 m. – M. G.] grįžti Lietuvon, anglai žadėjo vežti, bet lig šiol neišvežė, vien tik, kaip jie visur ir visados daro, tik apgavo. Dabar laukiame, kad atsidarys kelias per Gudiją. Aplinkui per Europą važiuoti negalime, nes per brangu, kelias apseina 1000 frankų, o čia vienas frankas kainuoja 20 rb.“

Laiškas L. Girai baigiamas vilties kupinais žodžiais: „Viso gero. Linkėjimas visiems pažįstamiems, duok dieve, kad vėl linksmai pasimatytume Lietuvos laisvoje sostinėje, šventame Vilniaus mieste. Tavo Vincas.“

Iš tiesų apie Lietuvos diplomatinės įstaigos įkūrimą Baku oficialiai pranešta 1919 m. kovo 27-ąją. Tądien visuomenės, literatūros ir politikos laikraštyje „Azerbaidžanas“ išspausdintas tokio turinio pranešimas: „<…> Lietuvos diplomatinė misija Užkaukazės respublikose įsteigia Baku mieste konsulatą Azerbaidžano Respublikos teritorijoje gyvenančių Lietuvos piliečių interesams atstovauti ir ginti. Konsulato kanceliarija laikinai įsikuria Pozenovskio gatvėje Nr. 15, butas 7.“ Šiuo adresu tuo metu gyveno V. Krėvės šeima.

Sprendžiant iš įvairių archyvinių dokumentų, tuo metu Azerbaidžanè galėjo gyventi keletas tūkstančių išeivių iš Lietuvos. Daugelis jų norėjo grįžti į Tėvynę. Padėti jiems ir buvo vienas svarbiausių konsulo V. Krėvės uždavinių. Tačiau tai buvo ne taip paprasta: tą liudija ir toks 1919 m. gruodžio mėnesį rašytas V. Krėvės laiškas (Nr. 372) Lietuvos užsienio reikalų ministrui Augustinui Voldemarui (1883–1942), kuris adresatą pasiekė tik 1920 m. vasario 23 d.:

Svetimųjų dalykų ministrui.

Pranešame šiuo, kad Užkaukazy atsiliko daugel Lietuvos piliečių, jų tarpe nemaža inteligentijos; viename Baku gyvena keli aficierai lietuviai, vienas pulkininkas, keturi kariški gydytojai ir t. t. Dėlei brangumo kelio tėvynėn jie negali šiandien nei svajoti, kad galėtų greitu laiku be pašalpos iš šalies grįžti tėvynėn. Daugumas iš jų pasiliko čionai baigus demobilizacijai turkų fronto. Visi jie nusiminę be galo, kad negali gauti jokių žinių iš tėvynės.

Prašytume šiuo, kad Gerbiamasai Tamysta prisidėtute prie to, kad per inteikėją šio visi tie Lietuvos piliečiai, kurie norėtų persiųsti žinias Užkaukazin, galėtų tai atlikti.

​Lietuvos Konsulas m. Baku V. Mickevičius.

Be abejo, ir pats V. Krėvė degė Tėvynės ilgesiu. Tačiau grįžti kol kas neskubėjo. Kaip matyti iš jo susirašinėjimo, 1919-ųjų pavasarį jis pasijuto nelabai turįs kur grįžti. Mat tų metų balandžio 20 dieną, diplomatui Jurgiui Šauliui (1879–1948) Varšuvoje derantis dėl Lietuvos pripažinimo, Lenkijos kariuomenė staigiu ir netikėtu manevru užėmė Lietuvos sostinę. Sostinės netektis sukėlė V. Krėvei didžiulį sielvartą, kurio aidai skamba ir jo laiške L. Girai:

Liudai, tikiu, kad tu esi gavęs nors vieną iš mano laiškų, kuriuose aš buvau aprašęs savo „Odisėją“, bet tai nekartosiu. Vėlgi tau visa apsakys įteikėjas šio laiško – ponas Prielgauskas. Pernai neparvažiavau, nes buvau dar silpnas, o paskui žiemon bijojausi leistis kelionėn, kad neužklupę būtų žiemos šalčiai. <…> Šiais metais neatbūtiniai parvažiuosiu, iš čia išvažiuosiu viduje gegužės mėn. Išvažiuosiu suvisai, kad daugiau negrįžus čia jau niekados.

Tik kur man dabar važiuoti, aš nežinau. Dėl manęs nėra Lietuvos be Vilniaus, ten mano tėviškė, ten mane širdis traukia. Kaunas mano jausmų nežadina, mano širdžiai nieko nesako. <...>

Linkėjimas mano ponui Šilgaliui, Vaičkui, Žmuidzinavičiui, Varnui, Tumui ir visiems „Dainaviečiams“, jei ana dar gyvuoja. Poniai Bronislavai atskiras ir žemas linkėjimas.

Viso labo tau, drauge. Tikiuosi, kad greitu laiku pasimatysime. Vincas.

Laiške minimas Klemensas Prielgauskas (1894–1965) buvo senas V. Krėvės pažįstamas, nuo 1917 m. studijavęs meno istoriją Tifliso meno akademijoje, aktyviai veikęs šio miesto Lietuvių tautos taryboje, o 1918–1940 m. dirbęs Užsienio reikalų ministerijoje ir ėjęs konsulo pareigas Hamburge, Karaliaučiuje ir Daugpilyje. Matyt, K. Prielgausko pareigos sudarė jam galimybę keliauti tarp Lietuvos ir Kaukazo, todėl V. Krėvė ir pasinaudojo galimybe perduoti per jį žinią L. Girai.

Deja, parvykti į Lietuvą (juolab į „šventą Vilniaus miestą“) V. Krėvei tais metais taip ir nepavyko. Užbėgdami įvykiams už akių paminėsime, kad su Vilniaus praradimu rašytojas dar kartą susidurs jau grįžęs į Tėvynę. Bet apie tai – kiek vėliau.

1. Aptarkite apybraižoje minimą istorinį kontekstą.
   1. Kaip V. Krėvė atsidūrė Baku ir ką ten veikė?
   2. Apie kokį lietuvių grįžimą į Lietuvą kalbama?

1. Kurie cituojamų laiškų žodžiai rodo, kad laiškų siuntimas buvo sutrikęs?
2. Kodėl V. Krėvei toks svarbus Vilnius? Kaip apie šį miestą jis rašo?
3. Laiške L. Girai V. Krėvė mini Antaną Šilgalį, Juozą Vaičkų, Antaną Žmuidzinavičių, Adomą Varną, Juozą Tumą-Vaižgantą. Pasidomėkite, kas šie V. Krėvės pažįstami. Ką apie V. Krėvę sako toks jo draugų ratas?

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

1. Aptarkite, kuo remiasi apybraižos autorius M. Gamzajevas, rašydamas apie šį V. Krėvės gyvenimo tarpsnį.
2. Kaip apybraižos autorius komentuoja, vertina aprašomus įvykius?
3. Pasidomėkite, kas yra M. Gamzajevas ir kodėl jis rašo būtent apie V. Krėvės gyvenimo tarpsnį Azerbaidžane, Baku mieste.
4. Pasvarstykite, kuo apybraiža panaši į mokslinį straipsnį ir kuo nuo jo skiriasi.
5. Raskite spaudoje ar internete apybraižų pavyzdžių ir, kurią nors pasirinkę, aptarkite.
6. Pasidomėkite žurnalisto Alvydo Dargio rašiniais apie R. Kalantą ir po susideginimo prasidėjusius įvykius Kaune. Kuriuos iš šio žurnalisto rašinių galima vadinti apybraižomis?
7. Pasirinkite medžiagos apie Kauno pavasario įvykius, tuometį hipių judėjimą, Kauno dramos teatro spektaklius ir šio teatro režisieriaus J. Jurašo poziciją bei apie Modrio Tenisono vadovautos pantomimos grupės veiklą to meto Kauno muzikiniame teatre. Parašykite 500 žodžių apybraižą apie to meto Kauno kultūrinį ir visuomeninį gyvenimą.

UŽDUOTIS. Perskaitykite Marjanos Prochasko kūrinį iš ukrainiečių rašytojų tekstų rinkinio „Karo padėtis“ (2023), aptarkite šio teksto žanrinį savitumą ir atsakykite į klausimus.

TYLOS VERSIJOS

Jo motina gyvena Kipre. Su vyru vokiečiu. Paskutinį kartą ją mačiau, kai buvau maža mergaitė. Ji šiek tiek vyresnė. Kai mačiau ją tada, kai buvau vaikas, ji nebebuvo paauglė, o man dar buvo toli iki to. Kaip tokiais atvejais būna, jos branda, dar nekalta, bet aiškiai deklaruota, kėlė sumišimą: tarsi man būtų rodoma mano ateitis, tarsi ateitis iš tikrųjų egzistuotų.

Nei ji, nei aš tada dar neįtarėme, kad mūsų bendra ateitis gali būti karas; žinojome, kad visi karai liko praeityje, todėl jie – nerealūs. Dabar mes atsitiktinai susitinkame tų pačių giminaičių namuose ir esame tarsi giminės, nors ir nesusieti kraujo ryšiais. Ji atskrido iš Kipro pasimatyti su sūnumi, grįžusiu iš fronto trumpų atostogų. Atpažįstame viena kitos gyvenimiškos patirties panašumus ir skirtumus, kurie pirmieji mažina amžiaus skirtį, tačiau kartu šios gyvenimo patirtys mus suartina. Prie stalo smagu. Visi geria šampaną. Dania negeria. Jam vos per dvidešimt. Jis aukštas, lieknas ir labai gražus. Jo juodi garbanoti plaukai, nerūpestingai pašiaušti, tik pabrėžia nesuvaidintą, atvirą jaunystės žavesį. Jis nieko nepasakoja apie tai, kaip ten yra, aš ir nedrįstu klausti. Jis dėmesingas ir draugiškas. Kiekviename iš mūsų kažkur tūno su juo susijusi įtampa, o jame – lengvumas ir atsipalaidavimas. „Jo tėtis yra iš Afganistano, – pasakoja ji man vėliau virtuvėje, akivaizdžiai įkaušusi, – nuobodus kaip šis lietus, nieko nesupranta apie šį karą, nieko nesupranta apie Danią, gyvena savo Rygoje, užsiima savo nuobodžiais reikalais ir vis kartoja, kad jį reikia ištraukti iš ten, ištraukti iš karo. Aš meldžiuosi tik dėl vieno: kad Ukraina laimėtų, o jis liktų gyvas. Rytoj eisiu su juo prie Vasios, jo bendražygio, kapo. Prisimenu, mano mama dar buvo gyva, ji prieš pabaigą apako, Vasia žiūrėdavo į ją ir verkdavo... gailėjosi jos...“

Kai susiruošiu eiti, Dania pakyla nuo stalo, kad galėtume apsikabinti. Vis dėlto jis aukštas. „Sakyk, kur galėčiau paskaityti tavo knygų? – draugiškai paklausia. – Mes su bičiuliais paskaitysime.“ – „Tai vaikiškos knygos, – šypteliu, – jums nebus įdomu.“ – „Kaip tik bus“, – sako jis taip, kad iškart patikiu. Tas jo „su bičiuliais“ taip švelniai mane paliečia, kad staiga suprantu: žinau, ką jis ten matė, žinau, ką jis ten patyrė. Tas žodis ir tai, kaip jis jį ištarė, man pasako daugiau nei išsamūs pranešimai iš fronto. Įsivaizduoju šiuos vyrus, suaugusius vyrus, garsiai skaitančius vaikišką knygelę, ir staiga suprantu grožio, kurį kartais, nors ne – dažniau nei kartais, pastebiu kareivių veiduose, šiame veide, prigimtį. Tai paprastumo grožis: tarytum karas savo patamsiais nušvietė jį – tyrą pirmapradį žmogaus veido grožį.

Apsikeičiame telefonais, susirandu jį socialiniame tinkle „Signalas“, kurio vartotojai – kariai. Paklaustas „Kaip tu?“, jis visados atsako: „Ačiū, gerai“, – visados su šypsniuku. Neklausiu jo „Kur tu?“. Artinasi Kalėdos, ir aš noriu nusiųsti jam dovanėlę, bet jie „nesėdi vienoje vietoje“ ir yra „toli nuo civilizacijos“. Sutariame, kad jis praneš, kai bus netoli „Nova pošta“ skyriaus. „Net jei tai bus po Kalėdų“, – rašau jam galvodama, kad Kalėdos tęsiasi ir po Kalėdų ir kad gal Dievas gimė, mirė ir prisikėlė tik tam, kad žmonės galėtų apie tai papasakoti vieni kitiems, taip pabrėždami tarpusavio ryšį ir jo tęstinumą.

Karas savo juoduma nušviečia žmogiškojo ryšio vertę, nušviečia jį taip, kad pats gyvenimas tampa jam tapatus. Kaip nors priartėti prie karo zonos – tai ne tik dalytis skausmu, ne tik pajausti vienybės jausmą, bet ir prisiliesti prie nuogų vertybių: draugystės, ištikimybės, atsidavimo. Jaunystės laikais mano bendraamžiai žuvo ne kare, jie mirė perdozavę narkotikų, nusižudė, prasmės netektis vadovavo jų pasirinkimams. Kita vertus, karas nepalieka kito pasirinkimo, tik rinktis prasmę.

„Ką darysime po karo?“ – klausimas, nukreiptas į ateitį, suteikia pagrindą laikytis prasmės. Mano draugės draugas nusprendė padovanoti dviratį savo bendražygiui, kuris niekados dviračio neturėjo. Po karo. Jie susitarė dėl to prieš užduotį, kurios metu tas, kuriam turėjo būti padovanotas dviratis, žuvo. Dania atsiranda po Naujųjų metų ir nurodo man pašto filialo, į kurį galima išsiųsti dovaną, adresą. Tiesa, internetas labai prastas – per dvi paras vos kelios minutės, bet man pavyksta paklausti, ar jis nori ko nors konkretaus, kas jam patinka. Ir jis spėja atsakyti: „Tylos.“ Jo prašymas, tas vienas žodis, man pasako daugiau, nei galėtų pasakyti ilgos išpažintys. Bet kaip įvykdyti jo prašymą? Kur galėčiau gauti tylos Daniai? Pirmas dalykas, atėjęs į galvą, – kriauklė. Jūros garsą sauganti kriauklė yra tylos klišė. Mano pažįstama sako turinti tokią kriauklę, suvenyrą iš Krymo, ir galinti man padovanoti, bet ant jos užrašas rusų kalba. Tai labiau pasityčiojimas, o ne jokia tyla. Gaudesys, sprogimai, švilpimas, cypimas, ūžesys, kriokimas, riaumojimas, dejonė, šauksmas – kokia tyla apgaubti šiuos garsus, kokiu šnabždesiu nuginkluoti, kokia paguoda užgožti? Kaip apsaugoti tą, kuris saugo tave? Ar gali tai padaryti mano seniai paruoštos šiltos kojinės? O šokoladiniai batonėliai? Ar gali tai padaryti „Haribo“ guminukai meškiukai? Kaip suteikti šiems daiktams tylos savybių? Ar tylą galima pamatyti, paragauti ir užuosti? Koks jausmas liesti tylą?

Akys stabteli prie širdies formos akmens, gulinčio lentynoje tarp kitų akmenų, ir nusprendžiu, kad akmuo daug geriau atspindi tylą nei kriauklė. Ypač jei tai akmenėlis iš upės, kuri teka mano gimtajame mieste, vadinasi, ir pati yra gimtoji. Pridedu jį prie dovanos. Taip pat upės, kuriai priklausė akmuo, nuotrauką. Bet koks vaizdas, ypač nuotrauka, yra tylos forma, kad ir kaip garsiai jis kalbėtų. Taip pat pridedu vaikišką paveikslėlių knygelę – nenoriu ja apsunkinti, jis nuolat keliauja, bet kadaise į vienam kariui užduotą baisų klausimą „Ar ten yra vaikų?“ šis atsakė: „Taip“, todėl suprantu, kad knygelė galėtų būti dovana kam nors kitam. Šį suvokimą persmelkia bejėgiškumo siaubas.

Išsiunčiu siuntinį, kupiną asmeniško suvokimo apie tylą, šiek tiek nuspalvintą kaltės, kažkokio neapčiuopiamo atgailos jausmo, bet labiau švelnumo, dėkingumo, ir pradedu laukti, kol jis nukeliaus į paštą. Jis nukeliauja.

Praeina kelios dienos, bet niekas jo nepasiima. Daugiau nei savaitę su Dania nėra ryšio. Laukiu. Žlugdanti, baisi, nepakeliama tyla.

Nesuvokiu, kaip ji ją ištveria. Kipre.

1. Kaip reikėtų apibūdinti šio teksto pasakotoją ir pasakojimo būdą?
2. Kaip pristatoma kario motina? Kaip tai susiję su pasakotojos biografija?
3. Koks yra antrasis susitikimas su kario motina? Iš kur ji atvyksta?
4. Kaip pristatomas Dania? Ką sužinome apie jo tėvus?
5. Kaip manote, kodėl karys nepasakoja, kas vyksta fronte?
6. Kaip pasakotoja supranta Danios norą su kovos draugais paskaityti jos vaikiškų knygų?
7. Apie kokį kario veide įžiūrimą grožį kalba pasakotoja?
8. Kaip pasakojama apie komunikaciją su Dania? Kuo ji ypatinga?
9. Kokia žmogiškojo ryšio vertė karo metu?
10. Paaiškinkite, kaip supratote pasakymą „karas nepalieka kito pasirinkimo, tik rinktis prasmę“?
11. Kaip pasakotoja interpretuoja Danios prašymą gauti dovanų – „Tylos“? Kaip ji supranta šią tylą? Iš kokių daiktų ji renkasi dovaną?
12. Ką gali reikšti tai, kad Dania vis neatsiima siuntinio?
13. Apie ką šnekama dviejuose paskutiniuose sakiniuose?
14. Koks pasakotojos požiūris į Danios motiną ryškėja šiame pasakojime?
15. Kaip apibūdintumėte pasakotojos ir Danios santykius? Atsakydami į šį klausimą prisiminkite teksto pradžioje esančią užuominą: „esame tarsi giminės, nors nesusieti kraujo ryšiais“, prisiminkite ir kaip pasakotoja piešia Danios portretą.
16. Kaip manote, ar šis tekstas remiasi tikrais įvykiais, ar tai meninė išmonė? Atsakymą pagrįskite.
17. Kokią pasakotojos patirtį ir savijautą perteikia pasakojimas?
18. Kokia šio pasakojimo tema?
19. Kaip formuluotumėte pagrindinę šio pasakojimo mintį?

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

1. Kodėl esė galima vadinti svarstymų, apmąstymų perteikimo žanru?
2. Koks pasakotojo vaidmuo esė žanre?
3. Pasinaudokite galimybe atsispausdinti M. Prochasko kūrinį ir jame skirtingomis spalvomis pabraukite: ​a) sakinius ir žodžius, susijusius su karo tema; b) tekstą, kuris išreiškia pasakotojos požiūrį. Aptarkite šių dviejų plotmių turinį ir jų santykį, susipynimą.
4. Dar kartą sugrįžkite prie pasakotojos požiūrio į Danios motiną. Kaip manote, kodėl esė prasideda nuo pasakojimo apie susitikimus su ja pasakotojos vaikystėje? Dar kartą ją matome pobūvyje, paminima ji ir paskutiniuose esė sakiniuose. Pasvarstykite, kuo paremtas pasakotojos kritiškumas.
5. Motinos paminėjimas pasakojimo pradžioje, viduryje ir pabaigoje primena meniniam tekstui būdingą pasakojimo kompoziciją. Atkreipkite dėmesį į dar vieną meninio vaizdo kūrimo priemonę. Prieš pradedant pasakoti apie dovanų ruošimą Daniai paminimas pažadas kitam kariui dovanoti dviratį. Kaip, jūsų manymu, šis epizodas susijęs su kūrinio pabaigos jauduliu nesulaukiant žinios, kad dovana jau atsiimta?
6. Kokį vaidmenį aptariamame eseistiniame pasakojime „Tylos versijos“ atlieka laiko ir vietos nuorodos? Atkreipkite dėmesį, kur gyvena kario motina, jo tėvas, kur numanomai gyvena pasakotoja, kaip kalbama apie Danios buvimo vietą. Kokie svarbiausi laiko momentai minimi pasakojime?
7. Kokio konteksto išmanymas būtinas norint suprasti šį kūrinį? Kaip tas kontekstas įvardijamas M. Prochasko kūrinyje?
8. Šioje esė neįvyksta novelei būdingo siužetinio pokyčio, kalbama tik apie slegiančias nuojautas. Atkreipkite dėmesį, kaip netikėtai nuskamba Danios prašymas dovanoti tylos, o pabaigoje – tyla iš paties kario. Aptarkite, kokios simbolinės reikšmės suteikiamos tylai šioje esė.
9. Nurodykite kelis pagrindinius M. Prochasko kūrinio bruožus, kurie leidžia jį priskirti esė žanrui.

NUŽUDYMAS

Ankstyvojo kovo dienos šviesa dar potrumpė, jeigu nori nuveikti rimtus darbus. O kiaulė šį sykį užaugo didelė didelė, – net nežinau, su kuo palyginti. Kai griovėme ant šono, ji savo gelsvais, į amžinybe apsinešusį varį panašiais nagais sudraskė abiejų kojų blauzdas ir aš truputį kentėjau. Dar didesnė kančia – į delnus kone iki žaizdų įsigeriančios virvės, kurių nė akimirkai nevalia atleisti, nes gyvulys kaip matant atsistos, ir tuomet jau reiktų kviesti visus, mėgstančius instaliacijų meną (projektą pavadinčiau „Kiaulė, Lietuvos Laukuose Širdies Krauju Rašanti Laišką Li Po“).

O iš ryto ką tik pasnigo. Sniegas purus kaip vaiko plaukai. Bejėgis ir pažeidžiamas. Gali tokią akimirką pavydėti paukščiams, kad jiems nereikia vaikščioti žeme.

Tėvas išėjo į tvartą galvijų reikalais, o aš žmogiškųjų reikmių verčiamas truputį toliau – į būdelę už malkinės. Taip ir einame – vorele palei tvartą, – žiūriu į tėvo aukštaaulių guminių batų niekinamą sniegą ir matau, kaip jo pėdos pamažu ima rausti, rausvumas intensyvėja ir akimirksniu pėdos tampa raudonos. Kruvini pėdsakai baltame sniege. Toks netikėtas literatūriškumas itin buitiškoje aplinkoje nepadoriai glumina. Nieko nesakęs apsisuku ir apeinu tvartą iš kitos pusės, kartkartėmis atsigręždamas į savo pėdsakus nekaltybe triumfuojančiame sniege.

Tupėdamas būdelėje suprantu, kad kritinio racionalizmo požiūriu čia nėra jokios mistikos: šiaudų, mėšlo ir purvo sluoksnis, esantis priešais tvartą, vakarykščių skerstuvių metu prisigėrė didelės kiaulės kraujo, iš ryto iškritęs sniegas, veikiamas tėvo svorio, paprasčiausiai nuo to kraujo ir paraudo. Bet kodėl man virpa keliai? Asmeniniai kompleksai ir jų provokuojamų archetipų kerai? Tėvo ir sūnaus istorija, kuri baigiasi tuo, kad Izaokas papjauna Abraomą? Baigiasi ir prasideda? Ontologiniu požiūriu mudu su tėvu esame žudikai. Motina visuomet labai gaili kiaulės ir guodžiasi tik tuo, kad gyvulėlis sutvertas maistui. Abejoju, ar tai ramiai pro ausis praleistų gyvūnų globos komitetai su Brigitte B. priešaky. Mudu su tėvu atėmėme gyvybę, kurią ne patys sukūrėme. O ir Dekaloge ties penktuoju įsakymu nėra pataisos, kad gyvulius žudyti galima. Viešpats gali naikinti pasaulį, nes tai jo kūrinys. Gali siųsti nelaimes, užleisti karus, badus, marus, pažeminimus ir patyčias, stichines nelaimes ir t. t. Visos žmogaus kančios – Jo rankraščio braukymas, mėginimas pataisyti, perrašyti silpnas vietas, pakeisti siužetą, tobulinti vadinamąsias menines priemones ir kt.

Bet kiaulės nužudymas... Aido M. eilėraštis „Radausko nužudymas“. A. J. Greimo apie Radauską: „Poetai, kurie rašo, rašys po jo, galės duoti ką nors naujo tiktai perlipdami per jį, bet ne apeidami aplinkui.“ Didelės galimybės kalbėti apie tėvažudystę literatūroje. Tačiau kiekvienas „nusikaltimas“ literatūros visuomenėje reikalingas liudytojų, o tokių Lietuvoje kol kas negausu. Ir man, tupinčiam medinėje būdelėje už tvarto, iš galvos neišeina kiaulė, o ne literatūra. Nes į žmogiškųjų (giminystės, kraujo) ryšių plotmę šis nužudymas pereina kur kas lengviau ir baisiau. Keliai man virpa dar labiau ir ima atrodyti, kad jau niekad nebeišeisiu iš šios būdelės, dvokiančios mano „filosofinėmis“ išskyromis.

Beje, šio krašto žmonės pateikia labai keistą interpretaciją, kodėl žydai nevalgo kiaulienos. Esą bibliniais laikais žydai sumanę pasityčioti iš Kristaus, statine apvožę moterį su vaikais ir paklausę Mesijo – jeigu esi tas, kuriuo skelbiesi esąs, pasakyk, kas po šia statine. Kristus atsakęs, kad ten kiaulė su paršeliais. Kilo didelis juokas, tačiau kai statinė buvo atvožta, juokas akimirksniu nutilo – ten tikrai buvo kiaulė su paršeliais.

Mintys šokčioja, įsiplieskia ir šnypšdamos gęsta kaip nuodėguliai sergančios dvasios srutose. Kiaulė, Radauskas, tėvo kruvinos pėdos ką tik iškritusiame sniege galutinai pribaigė mane, – ir ne tik kaip personažą, bet ir kaip žmogų. Keliai, mano kelių sąnariai manęs nebelaiko. Visą laiką norėjau būti Dangaus sąnarys, bet pasiklydau tarp dviejų Gerosios Naujienos citatų: „Kaip mane Tėvas mylėjo, taip ir aš jus mylėjau“ (Kristus), „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį sūnų...“ (Jonas). Mirtingasis neturi teisės taip pamilti savojo kūrinio (net jeigu tai jam vienintelį kartą skirtas gyvenimas), kad galėtų, pateisindamas jo netobulumą, paaukoti savo viengimį sūnų...

Mane paaukojo Tėvas. Aš aukoju Sūnų. Ir nežinau, kokia jėga gali sustabdyti šią tamsą. Kruvinas pėdas ant ką tik iškritusio sniego. Šviesaus ir puraus kaip sūnaus plaukai.

1998

1. Kodėl raudonuojančios tėvo pėdos baltame sniege taip sukrečia pasakotoją ir paskatina jo apmąstymus?
2. Eidamas paskui tėvą, kurio pėdos tampa kruvinos, pasakotojas prisimena Senojo Testamento sceną, kai Abraomas tylėdamas veda aukoti sūnų Izaoką. Perskaitykite šią vieną dramatiškiausių Biblijos scenų ir pasvarstykite, kaip biblinis kontekstas susijęs su S. Parulskio esė. Ar būtų galima suprasti esė nežinant šio Senojo Testamento pasakojimo?

Po šių įvykių Dievas išbandė Abraomą. Jis tarė jam: „Abraomai!“ Jis atsiliepė: „Aš čia!“ – „Paimk savo sūnų, – jis tęsė, – savo vienatinį sūnų Izaoką, kurį myli, nueik į Morijos kraštą ir paaukok jį kaip deginamąją auką ten viename kalne, kurį aš tau nurodysiu.“

Pakilęs anksti rytą, pasibalnojo savo asilą, pasiėmė su savimi du tarnus ir savo sūnų Izaoką. Prisiskaldęs malkų deginamajai aukai, jis leidosi kelionėn į vietą, apie kurią buvo jam kalbėjęs Dievas. Trečią dieną Abraomas pakėlė akis ir iš tolo pamatė tą vietą. „Pabūkite čia su asilu, – jis paliepė tarnams, – berniukas ir aš kopsime ten. Pagarbinsime ir tada sugrįšime pas jus.“

Abraomas paėmė malkas deginamajai aukai ir uždėjo jas ant pečių savo sūnui Izaokui, o ugnį ir peilį nešėsi pats. Jiedu keliavo toliau. Izaokas kreipėsi į savo tėvą Abraomą: „Tėve!“ „Aš čia, mano sūnau“, – atsiliepė. Jis tarė: „Ugnies ir malkų yra, bet kurgi avis deginamajai aukai?“ Abraomas atsakė: „Dievas pats parūpins avį deginamajai aukai, mano sūnau.“ Ir jiedu drauge ėjo toliau.

Jiedu atėjo į vietą, apie kurią buvo kalbėjęs jam Dievas. Abraomas pastatė ten aukurą ir sukrovė malkas. Jis surišo savo sūnų Izaoką ir paguldė jį ant aukure sukrautų malkų. Tuomet Abraomas ištiesė savo ranką ir pakėlė peilį, kad nužudytų savo sūnų. Bet VIEŠPATIES angelas sušuko jam iš dangaus, tardamas: „Abraomai! Abraomai!“ – „Aš čia!“ – jis atsiliepė. „Nekelk rankos prieš berniuką, – tęsė, – nieko jam nedaryk! Dabar aš žinau, kad tu bijai Dievo, nes neatsisakei atiduoti man savo vienatinio sūnaus.“ Kai Abraomas pakėlė akis, jis pamatė aviną, ragais įstrigusį krūme. Abraomas tada priėjo, paėmė aviną ir paaukojo jį kaip deginamąją auką vietoj savo sūnaus. (Pradžios knyga, 22, 1–13)

1. Kuo pasijunta pasakotojas eidamas paskui kraujo pėdas paliekantį tėvą?
2. Abraomo ranką su peiliu sulaiko Viešpaties angelas, o esė rašoma: „Tėvo ir sūnaus istorija, kuri baigiasi tuo, kad Izaokas papjauna Abraomą.“ Kodėl įvyksta šis apvertimas? Kaip suprantate šiuos žodžius?
3. Kokiu pagrindu į vieną eilę surašoma kiaulės skerstuvės (beje, tekste jau tapusios kiaulės nužudymu), Aido Marčėno eilėraščio priminimas, Algirdo Juliaus Greimo citata apie poetą Henriką Radauską? Kuria prasme tęsiasi pokalbis apie tėvo paaukojimą?
4. Esė pabaigoje cituojama Biblija, kur primenama Kristaus auka: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį sūnų...“ (Jonas). Kodėl pasakotojas su ja nesutinka?
5. Paskutinėje esė pastraipoje skaitome: „Mane paaukojo Tėvas. Aš aukoju Sūnų. Ir nežinau, kokia jėga gali sustabdyti šią tamsą.“ Atrodo, čia vėl grįžtama prie biblinės vaiko paaukojimo temos, bet norima ir pasipriešinti šiai tradicijai. Kaip tai suprantate?
6. Kaip biblinė sūnaus paklusnumo tėvui istorija pritaikoma gyvenimiškajai pasakotojo patirčiai, kai aptariami santykiai su savo tėvu ir numatomi santykiai su savo sūnumi?
7. Apibendrinkite ir pasakykite, kodėl pasakotojui sėdint būdelėje ima virpėti keliai.
8. Aptarkite stilistinį šios esė audinį, kai jungiami žemojo, vulgaraus stiliaus vaizdai ir aukštajam stiliui priskirtinos citatos bei biblinės ar literatūrinės užuominos.
9. Kokia šio eseistinio pasakojimo tema?
10. Kokią problemą iškelia esė autorius? Kokių vertybių konfliktas apmąstomas?
11. Aptarkite pakartojimo vaidmenį šioje esė. Kaip manote, ar pasakotojas yra sukurtas, ar autentiškas asmuo, šios esė autorius? Atsakymą pagrįskite.
12. Pažvelkite į šį tekstą kaip į literatūros kūrinį. Aptarkite visų trijų veikiančių asmenų – tėvo, motinos ir paties pasakotojo – paveikslus. Kokiomis detalėmis kuriami jų portretai (kokios tai poetinės priemonės)?
13. Pasirinkite jums įdomią esė ir aptarkite jos turinio plotmes, pasakotojo vaidmenį.
14. Parašykite esė pasirinkta tema. Rašydami pasinaudokite patarimais.
    • Pasirinkite gerai pažįstamą gyvenimo sritį, kokį nors įvykį, kurio dalyviu ar liudininku teko būti. Įvykiai gali būti ir liūdni, ir linksmi (šeiminio gyvenimo rūpesčiai, santykiai su draugais, kelionių nutikimai ir pan.), bet svarbiausia, kad jie būtų asmeniškai išgyventi.
    • Pasirinktas įvykis turėtų asocijuotis su panašiais atsitikimais, žinomais iš literatūros, teatro, kino filmų, kieno nors pasakojimų. Taip ir susidarytų dvi pasakojimo turinio plotmės.
    • Plotmių palyginimas leidžia pasakyti savo nuomonę, įvertinti tai, ką esate skaitę ar matę, nes svarbiausias dalykas rašant esė – autoriaus patirtis.
    • Kuo pasakojimas atviresnis, detalesnis, tuo jis įdomesnis. Visais atvejais pasakojimą reikėtų pateikti kaip svarstymą, nebūtinai formuluojant aiškias išvadas ir vertinimus. Aišku, ginant savąjį požiūrį nepakenktų ir kritiškas savęs vertinimas, autoironija.

APIBENDRINAMIEJI KLAUSIMAI

1. Nurodykite svarbiausius esė žanro bruožus.
2. Kodėl esė žanras laikomas tarpiniu tarp grožinio ir negrožinio teksto? Atsakymą pagrįskite citatomis.
3. Kuo esė pasakotojas skiriasi nuo prozos kūrinio pasakotojo?
4. Literatūros kritikas Vytautas Kubilius yra taip apibūdinęs eseistinį kūrinį: „Eseisto mintys laksto į visas puses, rodos, be jokios tvarkos, o tuo pačiu metu sukasi vis kitokiais viražais apie tą patį centrą.“ Pagrįskite šį teiginį citatomis.