Dedikacija (3.1 tema)

„Knyga – geriausia dovana!“ – skelbia reklaminis šūkis. Ar sutiktumėte su tokiu teiginiu? Kodėl simbolinėmis progomis dažnai dovanojamos knygos? Iš tiesų knyga kaip dovana pernelyg neįpareigoja, tačiau sykiu nėra anonimiška, per knygą galima kūrybiškai perteikti asmeninę žinutę ar palinkėjimą. Be to, knyga kaip dovana intriguoja, žada ramaus, malonaus laiko, galiausiai – ypač su dedikãcija ar palinkėjimu priešlapyje – ilgam išliks kaip gražus prisiminimas.

Dedikacija (lot. dedicatio – paskyrimas) – tai atskiras kūrinio pradžios tekstas, kuriuo pasakoma, kam atminti ar įamžinti autorius jį skiria. Renesanso, Baroko laikais autoriai kurdavo eiliuotas dedikacijas – trumpame posme surimuodavo savo sumanymą padovanoti kūrinį kitam asmeniui. Autoriaus dedikacija spausdinama knygos ar smulkesnio kūrinio pradžioje, pavyzdžiui: Martyno Mažvydo „Katekizmo“ (1547) priešlapiuose išspausdintas lotyniškas paskyrimas Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei; dažnoje knygoje būna autoriaus dedikacija brangiems žmonėms (su meile – tėvams, dukrai, sūnui, sesei, broliui, draugams ir t. t.). Poetai kartais savo eilėraščius skiria konkretiems asmenims po eilėraščio pavadinimu užrašydami arba vardą, arba inicialus.

Dedikacija gali būti ir proginė – kai autoriai spausdinto kūrinio pradžioje ranka užrašo paskyrimą kitam asmeniui kokiai nors progai ar įvykiui atminti. Panašiais tikslais dedikacijas su palinkėjimais knygos priešlapiuose rašo ne tik patys autoriai, bet ir skaitytojai: tėvai – savo vaikams, mokytojai – mokiniams, draugai – vieni kitiems ir pan.