Straipsnis (3.5 tema)

UŽDUOTIS. Perskaitykite Mildos Varnienės straipsnio ištrauką ir atsakykite į klausimus.

„451° FARENHEITO“ – AKTUALESNĖ NEI ANKSČIAU

Šiandien tapo norma mūsų laikus gretinti su tokiomis distopijomis kaip Aldouso Huxley’o „Puikus naujas pasaulis“ ar George’o Orwello „1984“. Tačiau vis dažniau pasigirsta kalbų, kad Ray’aus Bradbury’o fantastinis romanas „451° Farenheito“ galimai pateikė tiksliausią aprašymą, kas vyksta mūsų visuomenėse.

Pirmą kartą 1953 m. išleistas romanas „451° Farenheito“ (vertė Valentina Churginaitė, 1961) aprašo barbarišką ateitį, kurioje deginamos knygos. Drauge tai pasakojimas apie totalitarinę visuomenę, apsėstą technologijų. Knygoje žmonės kvailinami beprasmiais reklamų tekstais, o milžiniški ekranai ir ausyse įkišti radijo imtuvai (dabartinių belaidžių ausinių „AirPods“ atitikmuo) atitraukia nuo tikrovės ir atima poilsį. „Ar jūs matėte užmiestyje dviejų šimtų pėdų ilgio reklamas? Ar žinote, kad kadaise reklamos buvo vos dvidešimties pėdų ilgio? Bet dabar automobiliai skrieja tokiu greičiu, kad jas teko pailginti“ (p. 14–15), – viena iš knygos veikėjų, paauglė Klarisa Maklelan, klausia pagrindinio personažo Gajaus Montego. Septyniolikmetė mergina įkūnija kritinį mąstymą, nuolatos sekamą valdžios institucijų. R. Bradbury vaizduoja visuomenę, kurioje žmonės baudžiami už tai, kad lėtai važiuoja plentu ar vaikšto pėsti. Psichiatrams įdomu, kodėl žmonės kartais nori klaidžioti miškais ar stebėti paukščius.

„Knyga – tai užtaisytas šautuvas kaimyno namuose“

„451° Farenheito“ stebina ne dėl knygų deginimo. Jos į liepsnas buvo metamos viduramžiais, Stalino Sovietų Sąjungoje ir Hitlerio nacistinėje Vokietijoje. R. Bradbury’o distopija pribloškia, kad joje žmonės patys laisva valia nustojo skaityti ir pasirinko hedonistinį rojų. [...]

Visuomenės verdiktas aiškus – geriausia nematyti gyvenimo tikrovės. Gyvename tam, kad pasimėgautume ir pasmaguriautume. Knygos kelia nerimą, todėl jas reikia pleškinti. [...]

Istoriją galima perrašyti

[...]

R. Bradbury’o perspėjimas labai savalaikis. Protas, nuolatos atakuojamas linksmais vaizdais ir malonumais, nusilpsta ir tampa imlus įvairaus plauko tiesoms: „Tegul žmogaus protą pagauna pašėlęs sūkurys, tegul neša jį vis greičiau ir greičiau, tegul leidėjų, visokio plauko išnaudotojų ir diktorių rankos taip jį gniaužo, kad išcentrinė jėga nublokštų į šalį visas nereikalingas, tuščias mintis, kurios vien tik gaišina!“ (p. 90) Tokios būsenos nebėra kada susikaupti.

„451° Farenheito“ skamba lyg netolimas rytojus: „Mokslas sutrumpintas, drausmė pašlijusi, filosofija, istorija, kalbos nebedėstomos; anglų kalbai ir rašybai buvo skiriama vis mažiau ir mažiau dėmesio, kol galiausiai jų beveik visai atsisakyta. Gyvenimas žaibiškas. Ko gi žmogui reikia? Visų pirma darbo, o po darbo malonumų, kurių nestinga. Kam gi mokytis kažko – moki paspausti mygtuką, naudotis jungikliais, prisukti veržlę ir varžtą – ir užtenka!“ (p. 90–91) [...]

Ar išsipildys R. Bradbury’o literatūrinė pranašystė, greičiausiai galime atsakyti tik mes patys. O kol kas lieka atmintis: „Kada nors mes tiek daug atsiminsime, kad pastatysime patį didžiausią istorijoje ekskavatorių, iškasime patį didžiausią kapą, koks tik yra buvęs, ir palaidosime jame karą. Na, o dabar visų pirma turime pastatyti veidrodžių fabriką ir visus metus nieko kito negaminti kaip tik veidrodžius, kad žmonės galėtų gerai į save pasižiūrėti“ (p. 268).

1. Kaip straipsnio autorė pagrindžia pasirinktos temos aktualumą? Kokia problema keliama šiame straipsnyje?
2. Antroje pastraipoje glaustai perteikiama knygos pagrindinė mintis. Kaip šį pristatymą būtų galima dar labiau suglaudinti (parašyti 4–5 sakiniais)? Kas šioje knygos pristatymo pastraipoje nėra būtina, bet suteikia daugiau svarumo, labiau įtikina?
3. Kokias išvadas siūlo straipsnio autorė?
4. Koks klausimas ateities svarstymams užduodamas straipsnio pabaigoje?
5. Kokiam adresatui, jūsų manymu, skiriamas šis straipsnis: literatūros specialistams ar plačiajai visuomenei? Kodėl taip manote?
6. Kuriuo asmeniu kalbama straipsnyje?
7. Kuriam stiliui – moksliniam, publicistiniam ar eseistiniam – priskirtumėte šį straipsnį? Atsakymą pagrįskite remdamiesi tekstu.

UŽDUOTIS. Perskaitykite Alėtėjos Apatės straipsnį ir atsakykite į klausimus.

IŠ SLAPYVARDŽIŲ ISTORIJOS

Lietuvos literatūros ir kultūros istorijoje slapyvardžiai – rimtas reikalas. Pradedant nuo spaudos lotyniškaisiais rašmenimis draudimo metų, įvairiais laikotarpiais jais naudotasi priešinantis netenkinančiai valstybės sistemai. Tačiau pseudonimais maskuojamasi ir dėl kitų motyvų: interesų konfliktų, baimės, tiesiog žaismės, siekio įgelti neprisiimant atsakomybės ir kt. Pavyzdžiui, jau atgavus spaudą XX a. pradžioje Liudas Gira į sudaromus žurnalus ir antologijas prikimšdavo savo paties tekstų, pasirašytų įvairiausiais vardais, siekdamas tariamai išpūsti lietuviškai rašančiųjų skaičių.

Melagių dienos proga sudariau subjektyvų lietuvių literatūros (ir kultūros) slapyvardžių istorijos dešimtuką, daugiausiai dėmesio skirdama XX a. pirmai pusei, kai svetimais ir išgalvotais vardais dažniausiai dangstytasi ne dėl sociopolitinių, o kitokių priežasčių.

10 vieta. Pirmasis sąraše – slapyvardžių virtuozas Balys Sruoga, pasirašinėjęs itin išradingai, tarkime, Graiboneranda, Davatka-Padurkevičius Kryžostomas, Konkordatus Griešnikas, turėjęs ir kolektyvinių pseudonimų (su Vincu Krėve – M. Kemšys, su žmona Vanda Daugirdaite – Valys Dauga). Išgalvoti vardai jam buvo gyvybiškai svarbūs, be jų nebūtų galėjęs pasisakyti taip aštriai. Pavyzdžiui, iš B. Sirakūzino (B. Sruogos) buvo įprasta išgirsti: „Jei Butkų Juzė šios savo knygelės nebūtų spausdinęs, tai po pirmosios jo knygos mes būtume manę, kad jis vis tiktai gali šį tą parašyti“ (1921). Radikaliai kritiškai jis įvertino ir pirmąjį „Keturių vėjų“ numerį bei keturvėjininko Salio Šemerio knygą „Granata krūtinėj“ (pavadino ją vaistu nuo nemigos). Nors pasirašė kaip Padegėlis Kasmatė, buvo identifikuotas ir sulaukė keršto akcijos: antrajame „Keturių vėjų“ numeryje (1926) paskelbtas (dar labai gyvo) Sruogos nekrologas.

9 vieta. 1941 m. A. Rugsėjis publikavo kritišką recenziją apie Salomėjos Nėries eiliuotą poemą „Našlaitė“. Poetė dėl to labai sielojosi, net pasiskundė tuometės rašytojų sąjungos pirmininkui Petrui Cvirkai. Tačiau A. Rugsėjo tapatybė neišaiškėjo. Tik XXI a. kruopštusis tyrėjas Leonas Gudaitis rado pakankamai duomenų ~90 % įrodyti: nuožmusis kritikas A. Rugsėjis buvo Antanas Miškinis. Beje, A. Miškinis vienintelis iš keturių garsiųjų neoromantikų (Jonas Aistis, Bernardas Brazdžionis, S. Nėris ir A. Miškinis) negavo 1935–1940 m. už grožinę kūrybą teiktos Valstybinės premijos. Kokia (neo)romantiška konkurencija.

8 vieta. Aukštiems pareigūnams pravardžių prigalvoti moka ir liaudis. Bet vienas tarpukario prezidentas – Kazys Grinius – pats susikūrė apie 200 slapyvardžių (daugiausia iš visų XIX a. pab. – XX a. pirmos pusės spaudos bendradarbių). Manding, dalis jų labai nevykę ir galėtų tikti pravardžiavimui: Bedarbis, Bežadis, Genys, Kerėpla, Medis, Šiurpulys.

7 vieta. Dar viena istorija apie S. Nėrį. Ne upę, nors gal? Mat poetė karjeros pradžioje pasirašinėjo ir Neris, ir Nerys. Tačiau Nėris ir Neris lietuvių kultūroje reiškėsi dar prieš S. Bačinskaitei gimstant: Petro Nėrio ir Petro Nerio vardais tekstus skelbė Petras Vileišis. Gal S. Nėris slapyvardį nusibeždžioniavo? Mažai tikėtina, bet sutapimas vertas dėmesio.

6 vieta. Moterys vyriškais slapyvardžiais pasirašinėdavo dažnai, nes ilgai taip buvo lengviau įsitvirtinti viešajame gyvenime. Tačiau lietuvių kultūros istorijoje stebina atvirkštinė tendencija. Adolfas Sabaliauskas buvo Žalia Rūta ir Laumė, Kleopas Jurgelionis – Kalėdų Kaukė, o istorikas Augustinas Janulaitis (pasirašinėjo slapyvardžiais Ona Lanauskienė, Ona Paraugyčia, Davatka ir kt.) ir kunigas Povilas Januševičius (vadinosi Paulina Adomaitiene, Paulina Gražulyte, Ona Jaunuolyte, Viktorija Kryžkelaite ir kt.) tekstus skelbė beveik vien tik moteriškais vardais. Motyvo atrasti nepavyko, bet fiksacija labai savotiška.

5 vieta. Meluoji – gali tekti susimokėti. Socialdemokratas Jurgis Šaulys, prisidengęs Mažagėto slapyvardžiu, 1902 m. publikavo kelis tekstus dvasininkų leidžiamoje „Žinyčioje“, nors šiaip bendradarbiavo pozityvistų „Varpe“. Sužinoję šią klastą varpininkai paskyrė J. Šauliui baudą už nenuosaikumą. Po 30 metų panaši istorija ištiko kairuolį Petrą Cvirką, kuris, norėdamas užsidirbti, slapta rašė į tautininkų leidinius. Kai tai išaiškėjo, kairiųjų spaudos redaktoriai uždraudė P. Cvirkai pas juos publikuotis ir dar negražiai išvadino.

4 vieta. Sąrašan Vincą Kudirką įtraukiau kaip spjūvį į veidą q, w ir x nemylėtojams. „Tautiškos giesmės“ autorius pasirašinėjo ne tik Q.D. ir K., bet ir Pažeru Wincu, W. K. ir V.Q. „Varpo“ redaktoriui pseudonimų reikėjo neatsitiktinai: jis buvo suinteresuotas tekstais užpildyti savo leidinį ir sukelti gausių rašytojų pajėgų įspūdį (dalyje „Varpo“ numerių beveik ketvirtadalis tekstų – V. Kudirkos).

3 vieta. Nacionalinių judėjimų kontekste visos besikuriančios Europos tautos trūks plyš ieškojo tautos dainiaus figūros. O mūsiškis Maironis prie savo populiarinimo prisidėjo įvykdęs sėkmingą slapyvardžio viešųjų ryšių kampaniją. 1895 m. pasirodė jo eilėraščių rinkinys „Pavasario balsai“ (St. Maironio vardu), tais pačiais metais išėjo ir tautinį jaunimą itin paveikusi poema „Tarp skausmų į garbę“. Poema pasirašyta St. Garnio, bet joje kelis sykius minimas puikią giesmę sukūręs poetas Maironis: „Maironi! Tu giesmę nuo Dievo gavai.“ Kas kitas pakels uodegą, jei nei pats?.. 1907 m. išleista gerokai pakeista poemos versija „Jaunoji Lietuva“. Joje nebeliko Maironio personažo, o pati poema pasirašyta Maironio pseudonimu, nes per daugiau nei dešimtmetį poetas spėjo išpopuliarėti šiuo vardu.

2 vieta. Minėtasis L. Gira buvo įgudęs apsimetėlis. Pagrindinis jo alter ego literatūros kritikas E. Radzikauskas apie dešimtmetį nuo pirmosios publikacijos buvo laikomas tikru žmogumi. Tačiau dėl gebėjimo maskuotis L. Girai, tikėtina, teko ir ašarų išlieti. Pasirodžius pirmajam literatūros žurnalo „Vaivorykštė“ numeriui, 1913 m. jo redaktorius gavo bičiulio Vinco Krėvės laišką. Anot V. Krėvės, žurnalas visai nieko, bet be reikalo publikavo du labai prastus eilėraščius „Kraujas“ ir „Literato užrašai“, kurie „kvepiantys mokiniu trečios klesos“. Kaip turėjo pasijausti L. Gira, šių tekstų, pasirašytų slapyvardžiais Gasparas Kuzavas ir Akstinų Vincas, autorius? Gaila, atsakymas neišliko. Bet tokia jau ta karma: prirašei menkos vertės tekstelių norėdamas apmulkinti skaitytojus, neva rašytojų yra gerokai daugiau nei iš tiesų, – gavai per snapą nuo bičiulio. Beje, L. Gira savo sudarytą kulinarijos knygą „Lietuvos virėja“ (1907) pasirašė kaip Aldonė V. Gal bijojo nešlovės veldamasis į virtuvės reikalus?

1 vieta. Tebūnie šis sąrašas žiedinės kompozicijos – grįžtame prie B. Sruogos. Pirma vieta skiriama už aukščiausio lygio apsimetinėjimą – dangstytis ne išgalvotomis, o kitų visuomenei žinomų asmenų pavardėmis (Julius Būtėnas tai vadina „mistifikacijomis“). Susikrimtęs, kad pjesė „Milžino paunksmė“ nelaimėjo Vytauto Didžiojo 500-osioms mirties metinėms skirto kūrybos konkurso, 1932 m. „Lietuvos žiniose“ B. Sruoga išpliekė laimėjusius kūrinius bei konkurso komitetą ir išsamiai išanalizavo savo dramą. Straipsnį pasirašė kaip J. Pronskus. Juozas Pronskus – ne kas kitas, o tuometinis „Lietuvos žinių“ vyr. redaktorius. Keista, kaip jis sutiko duoti savo pavardę B. Sruogos revanšistinei recenzijai.

0 vieta. Riestainio skyle už keistą slapyvardį apdovanojamas garbingasis knygnešys Matas Slančiauskas, pasirašinėjęs „Aš ir mano švogeris“. Dar vieną riestainio skylę teikiu nusipelniusiam pseudonimų meistrui Kaziui Binkiui už polinkį nebūti. Štai jo slapyvardžiai-neiginiai: Nedarbininkas, Nedemokratas, Nefanatikas, Neklaipėdietis, Nelenkas, Nelatvis, Nepartyvis, Nepoetas, Nepolitikas, Neponas, Neprincas, Nerašytojas, Nevaikas. Paminėti verta ir tuos kultūros veikėjus, kurių vardai tikri, bet atrodo lyg išgalvoti: tai JAV lietuvių spaudos darbuotojas Domininkas Keliauninkas (beje, pasirašinėjęs slapyvardžiu – Juozas Laukis) ir Šveicarijoje gyvenęs diplomatas Narcizas Prielaida, kuris taip pat išrado ir nosies švilpuką (fischietto nasale).

1915 m. straipsnyje „Vyrai, drąsiai!“ Vaižgantas ragino amžininkus nesislapstyti po netikrais vardais. O aš norėčiau savo amžininkams pasiūlyti elgtis atvirkščiai: moterys, vyrai, mergaitės, berniukai ir visi kiti – drąsiai! Dangstykimės slapyvardžiais, bus įdomiau gyventi. (Tik užfiksuokime savo pseudonimus, kad ateities bibliografams mažiau galvas skaudėtų.)

1. Aptarkite šio straipsnio struktūrą: kaip manote, kodėl įžangos pastraipa išskirta kitokiu šriftu? Kokia pasirinkta dėstymo struktūra? Kur dar esate susidūrę su panašia informacijos dėstymo struktūra (dešimtuko skelbimu nuo 10 iki 1 vietos)? Kokią nuotaiką kuria tokia forma?
2. Kaip tekste pagrindžiamas temos aktualumas – kodėl apie tai rašoma?
3. Kaip apibūdintumėte šio straipsnio kalbą: kokia stilistinė priemonė pasitelkiama? Pagrįskite remdamiesi tekstu.
4. Kuriuo asmeniu kalbama?
5. Kuriam stiliui – moksliniam, publicistiniam ar eseistiniam – priskirtumėte šį straipsnį? Kodėl?

UŽDUOTIS. Atlikite praktines užduotis (visas arba pasirinkite vieną iš jų).

1. Dirbdami grupėmis parenkite pasirinkto periodinio kultūrinio leidinio (žurnalų „Metai“, „Naujasis Židinys-Aidai“, „Nemunas“, laikraščių „Literatūra ir menas“, „Šiaurės Atėnai“, „7 meno dienos“) ar mokslinio žurnalo (pvz., „Literatūra“, „Colloquia“, „Darbai ir dienos“, „Problemos“) turinio analizę: kiek ir kokių rašinių publikuojama viename leidinio numeryje? Bent po vieną straipsnį pristatykite išsamiau (išanalizuokite straipsnio struktūrą, kalbos stilių, kitas ypatybes (pvz., atkreipkite dėmesį į citavimą, išnašas, jeigu tokių yra).
2. Kiekvienas parašykite po publicistinį arba eseistinį straipsnį apie bendraklasių gyvenimą arba savo pasirinkta tema. Sudarykite bendrą klasės leidinį.
3. Laikydamiesi moksliniams tekstams keliamų reikalavimų parašykite mokslinį straipsnį apie vieną ar kelis pasirinktus literatūros kūrinius.