Atidaus literatūros skaitymo žingsniai
Šiame skyriuje teikėme patarimų, kaip ruoštis abitūros egzamino rašiniams: literatūros kūrinio ar jo ištraukos analizei ir interpretacijai bei probleminiam rašiniui, paremtam literatūros kūriniu ar jo ištrauka. Apibendrinant tai, kas buvo kalbėta, dar kartą trumpai apžvelgsime kai kurias sąvokas ir atidaus literatūros kūrinio skaitymo žingsnius. Į apžvalgos ratą taip pat įtraukėme draminio kūrinio skaitymą.
TEKSTO ANALIZĖ IR INTERPRETACIJA
Atidų literatūros kūrinio skaitymą suvokiame kaip nuoseklų darbą su tekstu, kuris turi keletą etapų. Pradėjus skaityti literatūros kūrinį, formuojasi pirminis įspūdis, kurį galima vadinti interpretãcine hipotezè. Paskui seka darbo su tekstu etapas, kurį galima vadinti tèksto anãlize. Tai savotiškas kūrinio išskaidymas aptariant skirtingus jo aspektus: kas yra pasakotojas ar eilėraščio lyrinis subjektas, kas yra fabulinio kūrinio veikėjai ir kokie jų santykiai, laiko ir erdvės nuorodos, literatūrinių epochų, stilistinių krypčių ženklai, stilistinės priemonės ir pan. Teksto analizė remiasi pradine interpretacine hipoteze ir ją patvirtina arba keičia. Atlikus atskirų teksto dalių ar minėtų aspektų analizę, jos rezultatai apibendrinami ir kuriama galutinė kūrinio interpretãcija. Ji yra detalesnė, labiau pagrįsta ir dažniausiai tikslinanti pirminę, labiau intuityvią interpretaciją. Taigi galutinė teksto interpretacija remiasi analizės duomenimis, juos jungia ir į kūrinį vėl žvelgia kaip į prasminę visumą.
NUO KO PRADĖTI?
Griežtai pasakyti, nuo ko pradėti kūrinio analizę ir interpretaciją, sudėtinga. Pradinė interpretacinė hipotezė dažniausiai remiasi labiausiai į akis krintančiais kūrinio bruožais, bet vieną patarimą turime.
Jeigu atidžiam skaitymui pateiktas daugiau ar mažiau žinomo autoriaus kūrinys, tuomet pradėkime nuo jo siejimo su literatūros epocha, stilistine kryptimi, kadangi tai suteikia kūrinio perskaitymo raktą. Pavyzdžiui, jei tai Maironio eilėraštis, tuomet stebime, ar jame remiamasi romantizmo literatūrai būdingais garbingos praeities ir niūrios dabarties arba individo ir visuomenės ar pan. supriešinimais. Jei prieš mus nežinomas kūrinys, analizę galima pradėti nuo bet kurio į akis labiau krintančio kūrinio aspekto. Svarbu juo neapsiriboti ir pasitikrinti, kurie iš mūsų nurodomų analizės žingsnių yra reikšmingi šiame kūrinyje. Kaip tik todėl nenumeruojame kūrinio analizės ir interpretacijos žingsnių. Reikėtų išlaikyti tik minėtą darbų seką: pirminė interpretacija – analizė – galutinė interpretacija.
Poetinio teksto analizės ir interpretavimo žingsniai
Pasikartojimai ir supriešintų temų apčiuopimas. Skaitydami aptariamą tekstą stebime pasikartojimus, bandome apčiuopti eilėraščio problematiką, kuri remiasi dviejų pagrindinių temų supriešinimu. Šios temos turi aprėpti eilėraščio visumą. Vienose eilėraščio vietose jos gali būti labiau išskirtos, kitose, dažniau eilėraščio pabaigoje, jos gali būti suartinamos ar net jungiamos.
Eilėraščio laikas ir erdvė. Jeigu eilėraštis turi fabulą, t. y. jame kalbama apie kokį nors veikėją ir jo veiksmus, jų aprašymui bus pasitelktos laiko ir erdvės nuorodos. Bet jos gali būti reikšmingos ir fabulos neturinčiame eilėraštyje. Tiesa, kartais išryškinama tik viena iš jų.
Kas kalba eilėraštyje? Būtina stebėti, kas ir kieno vardu kalba eilėraštyje. Ar žvelgiama iš šalies, konstatuojant, kartu ir įvertinant aptariamą problemą, ar žvelgiama į ją labai asmeniškai išsakant savo nuomonę, jausminę patirtį. Lyrinio subjekto kalbėjimo būdas eilėraštyje gali keistis ir šie pokyčiai yra reikšmingi.
Eilėraščio vyksmas. Kiekviename literatūros kūrinyje kalbama apie kokį nors pasikeitimą. Eilėraštyje tai vadiname vyksmu. Jis galimas skirtingose teksto plotmėse: fabuliniame eilėraštyje tai susiję su veikėjų veiksmais, tai gali būti supriešintų temų sujungimas, lyrinio subjekto kalbėjimo pokyčiai ir pan. Kartais lyriniame eilėraštyje pasikeitimas gali būti numanomas.
Eilėraščio žanras. Dalis eilėraščių, ypač ankstesnių laikų, turi žanro nuorodą: sonetas, elegija, baladė ir t. t. Žanrinė forma paprastai yra susijusi su tam tikra tematika, pavyzdžiui, baladei būdingas pasakojimas su fantastikos elementais, niūrios nuotaikos ir pan. O štai sonetas (Viljamo Šekspyro) turi griežtą sandarą – trys ketureiliai ir vienas apibendrinamojo pobūdžio dvieilis. Žanrinės formos nuoroda ar jos atpažinimas padeda aptariamą kūrinį sieti su atitinkamu literatūriniu kontekstu.
Istorinis, kultūrinis ir literatūrinis kontekstas. Kiekvienas literatūros kūrinys turi istorinį, kultūrinį, literatūrinį ar autoriaus biografinį kontekstą. Kūrinio susiejimas su kontekstu paaiškina daugelį eilėraščio elementų ir visuomet praturtina kūrinio suvokimą. Konteksto nuorodos gali būti labai įvairios: kūrinio tema, minimi vietovardžiai, kūrinio parašymo ar tekste minimos datos, kuriai nors literatūros epochai ar stilistinei krypčiai būdingi poetinio kalbėjimo, stiliaus bruožai, žinomi autoriaus biografijos faktai ar pan.
Turinio ir raiškos sąsaja. Vienas iš svarbiausių poetinio kūrinio kokybės bruožų yra jo turinio sąsajos su išraiškos plotme. Pastarąją sudaro skirtingų lygmenų kalbinė raiška: eilėraščio kompozicija, pavyzdžiui, pabrėžianti temų kontrastus ar suartėjimą; kalbinis eilėraščio audinys, kuriame gali būti jungiama norminė leksika su tarmybėmis, žargonu, naujadarais ir pan.; tropų, stilistinių figūrų pasitelkimas; fonetiniai kalbos aspektai, pradedant žodžių pabaigų sąšaukomis rimuojant, eilėdaros įnešamu ritmu bei skambesiu, asonansais ir kt.
Interpretacija. Minėtų analitinių žingsnių išvados turėtų būti apibendrinamos baigiamojoje interpretacijoje. Vienas iš svarbiausių interpretacijos reikalavimų – ji turi apimti kūrinio visumą. Interpretaciją reikia argumentuoti, paaiškinti, kodėl būtent taip siūloma perskaityti vieną ar kitą aptariamo kūrinio vietą bei visą kūrinį. Be to, interpretacija turi būti rišli, joje nuosekliai išdėstoma, apie kalbama eilėraštyje, kokios problemos jame keliamos, koks požiūris į jas išsakomas.
Prozinio teksto analizės ir interpretavimo žingsniai
Fabula ir siužetas. Skaitydami prozos kūrinį stebime veiksmo eigą ir kaip tas veiksmas yra papasakotas. Nuoseklią veiksmo eigą, t. y. kūrinio fãbulą, turime suvokti, net jeigu pasakojimas yra fragmentiškas, šokinėjantis, pavyzdžiui, iš veiksmo pabaigos, į jo pradžią ir pan. Kaip pasakojama istorija ir kodėl joje nesilaikoma nuoseklaus įvykių dėstymo, analizuojame aptardami kūrinio siužètą. Tradicinio pobūdžio proziniuose pasakojimuose fabula ir siužetas dažniau sutampa. Kalbant apie prozos kūrinio veiksmą yra įprasta apsiriboti siužeto sąvoka. Tai nėra klaida, bet tuomet ji turėtų apimti ir nuoseklaus veiksmo, ir jo pasakojimo būdo sampratas.
Aptardami fabulą ir siužetą išryškiname konflikte dalyvaujančias jėgas, susiduriančias vertybes. Tai iš esmės yra gimininga tam, ką aptardami poeziją minėjome kaip dviejų temų susidūrimą eilėraštyje.
Pasakojimo žanras. Prozos knygose žanrai dažniausiai nurodomi: novelės, apsakymai, romanas, apysaka. Žinodami kūrinio žanrą galime numanyti, ar tai ilgas pasakojimas su daug veikėjų, ar trumpas pasakojimas su keliais veikėjais; jeigu tai novelė – laukiame netikėto veiksmo posūkio kūrinio pabaigoje. Žanras sieja aptariamą kūrinį su atitinkamu literatūros kontekstu ir padeda suvokti jo prasmę.
Pasakojimo būdas. Prozoje pasakotojas toks pat svarbus kaip ir poezijoje lyrinis subjektas. Pasakoti galima stebint įvykius iš šalies, tuomet pasakotoją laikome visažiniu, nes jis komentuoja veikėjų mintis, poelgius, o įvykius vertina žinodamas, kuo baigsis pasakojama istorija. Kitas pasakojimo būdas yra žvelgimas ir įvykių vertinimas kurio nors – dažniausiai pagrindinio – veikėjo akimis. Neretai pasakojimo būdai yra kaitaliojami net ir tame pačiame kūrinyje.
Veikėjai. Pasakojimo veikėjų skirstymas į teigiamus ir neigiamus, jų siejimas su vertybių sistemomis, kurias jie pripažįsta, yra gerai žinomi analizės aspektai. Aptariant veikėjus patartina kelti klausimą, ar jie atlieka tradicinius teminius vaidmenis, ar nuo jų atitrūksta. Aišku, kai kurie prozos kūrinių veikėjai gali būti labai individualizuoti, tuomet pokalbis apie teminius vaidmenis atkrinta.
Erdvės ir laiko nuorodos. Prozinio pasakojimo medžiagą sudaro veikėjų ir jų veiksmų aprašymai, kiekvienam siužetiniam kūriniui būdingos erdvės ir laiko nuorodos bei pasakotojo komentarai. Pasakojant apie kokį nors įvykį nurodoma, kur ir kada tai įvyko. Analizuojant prozos kūrinį į tai būtina atsižvelgti.
Stiliaus ypatybės. Literatūrinė proza – tai istorijų pasakojimas, bet tos istorijos gali būti papasakotos labai įvairiai: dalykiškai, taupiai arba su plačiais aprašymais, išsamiais pasakotojo komentarais; gali būti pasakojama nuosekliai arba fragmentiškai; viename pasakojime gali dominuoti detalus veiksmo aplinkos, veikėjų portretų aprašymas, kitame atvirkščiai – labiau gilinamasi į veikėjų vidinį pasaulį. Tokie ir panašūs rašymo būdai priklauso nuo pasirinkto pasakojimo stiliaus, kuris apima įvairius teksto aspektus ir siejasi su literatūrinės epochos ar stilistinės krypties reikalavimais. Kai aptariamame kūrinyje atpažįstame literatūros epochos, stilistinės krypties ar žinomo rašytojo pasakojimo stilių, analizė palengvėja, nes pasidaro aiškiau, ko ieškoti.
Istorinis, kultūrinis ir literatūrinis kontekstai. Prozinis pasakojimas, ypač stambiosios prozos, aprėpia daug įvykių ir veikėjų. Kai kurie įvykiai, veiksmo vietos ar laikas yra tikroviški, o kai kurie veikėjai – realios istorinės asmenybės. Visa tai savaime siejasi su istoriniu ir kultūriniu kontekstais, kurie analizuojant pasakojimą turėtų būti primenami. Lygiai taip pat reikėtų paminėti žinomo rašytojo biografijos faktus, jei juos galima atpažinti aptariamoje to autoriaus kūryboje. Jei reikia, rašinyje gali būti remiamasi literatūriniu kontekstu – panašios tematikos skaitytais kūriniais. Lyginamoji interpretacija bus prasmingesnė, jei lyginamus kūrinius perskaitysime itin atidžiai.
Interpretacija. Kūrinio analizės ir interpretacijos rašinys yra negrožinis, kritinis tekstas, artimas literatūros kūrinio recenzijai ar straipsniui. Jame kitais žodžiais, pasiremiant literatūros mokslo terminija, persakomas literatūros kūrinio turinys, idėjos, keliamos problemos, nagrinėjamas pasakojimo ar eilėraščio lyrinio subjekto kalbėjimo būdas, stilistinis savitumas ir pan. Sakoma, kad kiekviena interpretacija yra savita. Iš tiesų kūrinio suvokimas priklauso nuo skaitytojo kultūrinės ir gyvenimiškos patirties, o tai lemia, kad atskiros teksto detalės, simboliai, perkeltinės reikšmės gali būti suvokiamos savitai. Bet tai neturėtų būti esminiai aptariamų dalykų supratimo skirtumai. Visai tikėtina, kad reikšminga pasakojimo detalė ar eilėraštyje esantis simbolis vienu atveju bus suvokiamas abstrakčiau, kitu – jei skaitytojas jį susieja su kontekstu, paaiškinančiu jo turinį – konkrečiau. Bet abiem atvejais tas simbolis turi būti atpažintas. Lygiai taip pat turi būti atpažinta, pavyzdžiui, teksto supratimą iš esmės keičianti ironija, nors jos komentarai gali skirtis. Taigi atidus teksto skaitymas remiasi mažiau diskusijų keliančia, racionalesne teksto analize ir jau laisvesne, labiau su skaitytojo patirtimis susijusia teksto interpretacija.
Draminio teksto analizės ir interpretavimo žingsniai
Dramos savitumas – skaityti ir žiūrėti. Dialogu pagrįstą draminį kūrinį galima ir skaityti, tačiau visapusišką poveikį drama sukelia tik stebint vaidinimą teatro scenoje. Dramos vaidinime tekstą papildo aktorių gestai, veido mimika, scenografinis vaizdas, scenos apšvietimas, garso efektai. Todėl aptariant dramą visuomet pravartu analizuoti dramos pastatymo įrašus. Spektaklis yra režisieriaus kuriama dramos teksto interpretacija. Jeigu yra tekę matyti dramą, kurios ištrauką aptariate rašinyje, ar jos vaizdo įrašą, galima pasiremti režisieriaus siūloma interpretacija, įsimintina aktorių vaidyba.
Autoriaus minčių reiškimas. Jei prozoje autoriaus nuomonė reiškiama pasakotojo, o eilėraščiuose lyrinio subjekto vardu, tai dramoje autorius savo mintis reiškia scenoje vaidinančių aktorių žodžiais. Dramoje veikėjai gyvena savarankišką gyvenimą, veikia tarsi be autoriaus valios. Dramoje autorius paprastai neaiškina nei veikėjų poelgių, nei jausmų, nei susidariusios situacijos – visa tai turi savaime paaiškėti iš pačių veikėjų poelgių, kalbos, santykių su kitais veikėjais. Dramoje pateikiamos trumpos autoriaus nuorodos apie veikėjus, veiksmo pobūdį užrašomos remárkomis, kurios vykstant spektakliui nėra skaitomos.
Dramatizmas ir veiksmo koncentracija. Dramatizmas reiškia kritines aplinkybes, išgyvenimų sunkumą ir įtampą, neramią, skausmingą sukrėsto žmogaus būseną. Dramatiškais laikomi priešingų jėgų susidūrimai, kova tarp pažiūrų, interesų. Dramatizmas būdingas visai literatūrai, bet dramoje jo vaidmuo yra ypatingas, minėtų prieštaravimų atskleidimas sudaro dramos esmę ir turinį. Dramai būdinga išskirtinė įvykių koncentrãcija, intensyvus išorinis veiksmas ir vidinis veikėjų gyvenimas bei kaita. Dramoje suartinami įvykiai, kuriuos paprastai skiria ilgas laiko tarpas. Palyginti trumpame draminiame kūrinyje kiekvienas veikėjas atsiduria įvairiose padėtyse, kuriose yra išbandomos jo pažiūros, vertybės, elgesys. Įspūdis stiprėja, kai rodomos kritinės, kulminacinės, didžiausios žmogaus įtampos situacijos. Tikėtina, kad analizei ir interpretacijai teikiamoje ištraukoje bus galimybė aptarti konflikte dalyvaujančių veikėjų pažiūras, susiklosčiusių dramatinių aplinkybių priežastis. Jei draminis veikalas yra žinomas, aptariamoje scenoje stebimą veikėjų susidūrimą reikėtų sieti su visoje dramoje sprendžiamu konfliktu.
Išorinis ir vidinis konfliktai. Dramoje vaizduojamas veiksmas, kova, kliūčių nugalėjimas, dinamiški, tarpusavyje susiduriantys veikėjai. Tuo pat metu atskleidžiami vidiniai veikėjų prieštaravimai, abejonės, apsisprendimai. Pavyzdžiui, Viljamo Šekspyro dramos „Hamletas“ pagrindinis veikėjas panardinamas į dinamišką įvykių verpetą: nužudomas jo tėvas, karaliaus sostą užima žudikas; pasirodžiusi tėvo šmėkla ragina Hamletą atkeršyti, to reikalauja ir iš praeities ateinančio gyvenimo tradicijos; bet Hamletas yra naujųjų laikų žmogus, jis skausmingai svarsto, nori pats įsitikinti, ar dabartinis karalius iš tiesų nužudė jo tėvą. Kaip sako Deni Didro (Denis Diderot), kelios valandos, kurias dramoje išgyvena veikėjai, yra pačios audringiausios, pačios skausmingiausios jų gyvenimo valandos. Taigi analizuodami ir interpretuodami dramą stebėkime tiek išorinį veiksmą bei konflikto priežastis, tiek vidinius veikėjų svarstymus, išgyvenimus bei jų poelgių motyvus.
Veikėjai. Drama – tai kelių veikėjų santykių istorija didžiausios įtampos bei lūžio momentu. Pagrindinis veikėjas dramos kūrinyje dar vadinamas protagonistù, arba heròjumi. Protagonisto (herojaus) priešininkas vadinamas antagonistù. Dramos veikėjai dažniausiai nėra tokios įvairiapusės asmenybės, kaip, pavyzdžiui, romano veikėjai. Dramoje paaštrinama ne tik veiksmas, bet ir veikėjų charakteriai. Jie yra tiesiogiai susiję su siekiamais tikslais, kokios nors kitos jų charakterio savybės tiesiog nutylimos. Plačiau atskleisti charakterį dramoje trukdo žanro glaustumas – veikėjui pristatyti ir jo poelgiams parodyti galima skirti tik keletą scenų, o visas veiksmas nukreiptas į vienos pagrindinės problemos sprendimą. Be to, nepriklausomai nuo pasirinktos temos, dramaturgas nuolatos ieško atsakymo į amžinuosius gyvenimo klausimus. Pasak Juozo Grušo, tai visą gyvenimą žmogų lydintys klausimai: dėl ko žmogus gyvena, dėl ko verta gyventi, koks žmogaus santykis su kitais žmonėmis, kas tai yra teisybė, išmintis ir atsakingumas, koks santykis su mirtimi? Šie ir panašūs egzistenciniai klausimai turėtų būti dėmesio centre aptariant pateiktos ištraukos veikėjų susidūrimus, išoriškai galbūt buitinei kalbai artimas veikėjų replikas.
Remarkos. Atrodytų, kad dramos kūriniui nereikia pasakotojo, tačiau jį aptinkame teksto paaiškinimuose, kurie vadinami remárkomis. Jose trumpai apibūdinama veikėjų išorė, veiksmo vieta, laikas. Kartais remarkos beveik prilygsta spektaklio režisieriaus pastaboms: kalbama apie aktorių judėjimą scenoje, scenos apšvietimą, aktorių kalbėjimo ypatybes. Darant dramos kūrinio analizę ir interpretaciją remarkos yra labai svarbi veikėjus ir veiksmo aplinkybes nusakanti informacija. Reikia atkreipti dėmesį, kad draminiai kūriniai yra linkę į vadinamąją laiko ir vietos vienovę, t. y. siekiama, kad veiksmas ar didesnė jo dalis vyktų vienoje vietoje ir truktų trumpą laiko tarpą.
Dialogas. Dramos kūrinio pagrindas – veikėjų kalba. Ji apibūdina veikėjus ir stumia į priekį veiksmą. Dramos veikėjų kalba yra labiau individualizuota negu epinio pasakojimo veikėjo kalba, nes veikėjų charakteriai atsiskleidžia iš jų kalbų, t. y. iš to, apie ką ir kokiu būdu jie kalba. Dramos veikėjų pokalbis vadinamas dialogù. Tačiau tai nėra šnekučiavimasis, dalijimasis samprotavimais, pasipasakojimas. Draminis dialogas yra iš esmės konfliktiškas – tai ginčas. Čia susiduria priešingos nuomonės, skirtingi požiūriai. Kalbėdamas veikėjas stengiasi savo pašnekovą įtikinti, paveikti, patraukti į savo pusę. Vykstant dialogui, keičiasi veikėjų santykiai ir situacijos. Analizuojant dramos ištrauką reikia stebėti, kas pasikeičia po to, kai veikėjai vienas kitam išsako savo požiūrius. Įsidėmėkime, kad dialogas dramoje yra pagrindinė konflikto plėtojimo priemonė.
Monologas. Tai dramos veikėjo kalba, tiesiogiai nepriklausanti nuo kitų veikėjų kalbos, t. y. neįeinanti į dialogą. Ji gali būti skirta sau pačiam (svarstymas balsu), skaitytojui arba žiūrovui, kitiems veikėjams. Paprastai monologù veikėjai prabyla ypatingo susijaudinimo, emocinio pakilumo ar gilios depresijos, vidinės kovos akimirkomis. Ne vienu atveju toks monologas sutampa su dramos kulminacija. Monologą sakantis veikėjas jausmingai išgyvena savo abejones, junta asmenybės susiskaldymą, gyvenimo situacijos prieštaringumą. Monologą analizuoti ir interpretuoti galima panašiai kaip poezijos kūrinį.
Dramos žanrai. Sąvoka „drama“ aprėpia skirtingus dramos žanrus. Dramos skirstomos į du pagrindinius žanrinius tipus – tragèdiją ir komèdiją. Tragedija vadinamas dramos kūrinys, atskleidžiąs aštrius, visuomeniškai reikšmingus prieštaravimus, jos pagrindiniai veikėjai, ryškios asmenybės, susiduria su likimu, dievais, visuotinai vyraujančia tvarka. Veikėjų aistros tragedijoje labai stiprios, kraštutinai įtemptos, įvykiai neretai pasibaigia vieno ar kelių veikėjų mirtimi. Tragiška baigtis dažnai laikoma esminiu tragedijos bruožu. Komedijose vaizduojama tai, kas juokinga ar neprotinga gyvenime, išjuokiamas koks nors nesveikas visuomenės ar buities reiškinys, žmogaus būdo bruožai. Dramos kūrinio ištraukos turėtų pakakti sprendžiant, kuriam dramos žanrui priklauso tekstas. Dar vienas savitas dramos tipas – eiliuota poètinė dramà, kuri paprastai yra labiau apibendrinta, kelianti filosofinius, egzistencinius klausimus.
Kultūrinis ir literatūrinis kontekstas. Analizuojant ir interpretuojant dramas svarbus kūrinio siejimas su literatūrinės epochos ar stilistinės krypties kontekstu, nes tai padeda suprasti konflikto pobūdį, draminio veiksmo specifiką, veikėjų charakterius. Jei kūrinys nežinomas ir jo sieti su kultūriniais ir literatūriniais kontekstais nepavyksta, problematiką galima lyginti su panašių problemų kėlimu kituose jūsų skaitytuose kūriniuose.
- Paslaugą teikia UAB "Biznio mašinų kompanija" ir "Star Cloud OÜ"