Citavimas

1 variantas

Kiekvienos, net ir pačios mažiausios, tautos išlikimas yra labai svarbus, nes be tautų įvairovės pasaulis būtų vienodas ir nuobodus. Vanda Zaborskaitė teigia, kad į pasaulio kultūrą galima žvelgti kaip į „margaspalvę puokštę, kur kiekvienas žiedas – kiekviena tautinė kultūra – nulemia puokštės gražumą“. Jos nuomone, net „ir mažiausiam žiedeliui sunykus skurdėja visuma“. Todėl ir Europos Sąjungoje gyvuoja daugiakalbystė, skatinama kalbų įvairovė. Tačiau jei mes patys nevertinsime ir nepuoselėsime gimtosios kalbos ir kultūros, nesuvoksime savo tautos unikalumo, tos margaspalvės puokštės žiedui bus lemta sunykti. Vadinasi, kiekvienas turime jausti didžiulę atsakomybę už savo tautos išlikimą ir jos kalbos, kultūros savitumo išsaugojimą.

2 variantas

Kiekvienos, net ir pačios mažiausios, tautos išlikimas yra labai svarbus, nes be tautų įvairovės pasaulis būtų vienodas ir nuobodus. Vanda Zaborskaitė teigia, kad pasaulio kultūra – tai didelė margaspalvė puokštė, kurioje kiekvienas žiedas, t. y. kiekviena tauta, nulemia puokštės gražumą, o ši skurdėja, kai sunyksta net ir mažiausias jos žiedelis. Todėl ir Europos Sąjungoje gyvuoja daugiakalbystė, skatinama kalbų įvairovė. Tačiau jei mes patys nevertinsime ir nepuoselėsime gimtosios kalbos ir kultūros, nesuvoksime savo tautos unikalumo, tos margaspalvės puokštės žiedui bus lemta sunykti. Vadinasi, kiekvienas turime jausti didžiulę atsakomybę už savo tautos išlikimą ir jos kalbos, kultūros savitumo išsaugojimą.

3 variantas

Kiekvienos, net ir pačios mažiausios, tautos išlikimas yra labai svarbus, nes be tautų įvairovės pasaulis būtų vienodas ir nuobodus. Į pasaulio kultūrą galima žvelgti kaip į margaspalvę puokštę, kur kiekvienas žiedas – kiekviena tautinė kultūra – nulemia puokštės gražumą. Kad ir mažiausiam žiedeliui sunykus skurdėja visuma. Todėl ir Europos Sąjungoje gyvuoja daugiakalbystė, skatinama kalbų įvairovė. Tačiau jei mes patys nevertinsime ir nepuoselėsime gimtosios kalbos ir kultūros, nesuvoksime savo tautos unikalumo, tos margaspalvės puokštės žiedui bus lemta sunykti. Vadinasi, kiekvienas turime jausti didžiulę atsakomybę už savo tautos išlikimą ir jos kalbos, kultūros savitumo išsaugojimą.

Kodėl remiamės kitų žmonių mintimis?

Rašydami dažnai naudojamės kitų žmonių parašytomis mintimis. Taip elgtis skatina noras geriau pagrįsti savo požiūrį, suformuluotus teiginius. Savo nuomonę viešai skelbiantys autoriai skatina mąstyti, todėl norime jų idėjoms pritarti, jomis pasiremti arba, priešingai, joms paprieštarauti.

Kas yra citata ir perfrazavimas?

Į savo tekstą kitų mintis įtraukti galima dvejopai: atkartojant pažodžiui arba perpasakojant savais žodžiais. Citata – tai pažodinis kito teksto perteikimas savo tekste, nieko nekeičiant ir neiškraipant. Todėl citata išskiriama grafiškai kabutėmis ar kitokiu šriftu. Cituokite tik tada, kai svarbu pažodžiui pakartoti, kaip autorius pasakė.

Jeigu jums svarbesnis turinys, t. y. ką autorius pasakė, o ne žodžiai, kuriais jis tai pasakė, rinkitės atpasakojimą. Toks autoriaus minčių atpasakojimas savais žodžiais, neiškraipant turinio, vadinamas perfrazavimu. Jis tekste grafiškai neišskiriamas. Palyginkite, kaip kitų mintis galima cituoti ir perfrazuoti tekste.

Kaip nepažeisti autoriaus teisių įstatymo?

Visi autorių kūriniai yra saugomi autorių teisių įstatymo, kurį pažeidus baudžiama. Tų kūrinių pasisavinimas yra tolygus kitiems priklausančių daiktų vagystei. Todėl be autoriaus leidimo draudžiama kopijuoti, naudoti ar kaip nors atgaminti bet kokius kūrinius. Nesvarbu, ar jie būtų sukurti rašytine, muzikine, vaizdo ar kitokia menine forma.

Su autorių teisių pažeidimu yra siejamas plagijavimas, apie kurį jau buvo užsiminta aptariant mokslinio stiliaus etiketą antrame skyriuje. Plagijavimas (lot. plagiatus – pagrobtas) – tai mokslo, literatūros, meno kūrinio, išradimo autorystės pasisavinimas, pažodžiui atkartojant kito autoriaus mintis ir pateikiant kaip savas. Todėl kuo nors remdamiesi visada būkite sąžiningi. Jeigu norite atgaminti kūrinį, turite gauti autoriaus leidimą, jeigu norite ką nors cituoti, nurodykite šaltinį, bet autoriaus leidimo prašyti nereikia.

Kaip citatas įkomponuoti į savo tekstą?

Perpasakotas mintis ir citatas į tekstą įtraukite vartodami įvedamuosius žodžius. Prieš citatą nurodykite autorių, jo kūrinį: rašytojas Vardenis Pavardenis savo knygoje „Pavadinimas“... Vartokite įvairius kalbėjimo, mąstymo žodžius: pasakoja, atskleidžia ir pan. Įvertinkite citatos svarbą jūsų tekstui.

Kokia citatų skyryba?

Citatos gali būti įterpiamos skirtingose teksto, sakinio vietose. Nuo citatos vietos priklauso skyryba. Susipažinkite su ja.

Atkreipkite dėmesį į eiliuotų citatų skyrybą, nes galima rašyti eiliuotai arba kelių eilučių citatą rašyti vienoje eilutėje.

Viena mėgstamiausių poeto Adomo Mickevičiaus vietų Kaune buvo vaizdingas Girstupio upelio slėnis. Mokytojaudamas Kaune laisvalaikiu jis mėgo čia sėdėti. Poetas savo draugams kalbėjęs, kad sunku įsivaizduoti ką nors puikesnio už vingiuojančius kalnus, tarp jų išlankstytą žalią slėnį, pilną žiedų, perkirstą nedidelio upelio. Adomas Mickevičius apie Girstupio slėnį rašė savo poemoje „Gražina“:

Mačiau aš puikų slėnį palei Kauną,
​Laumės ten audžia pavasario rytą
​Žaliąją veją, žiedais iškaišytą:
​Slėnio gražesnio nerasi pasauly...

Šiame slėnyje yra išlikęs akmuo, prie kurio sėdėdavo poetas Adomas Mickevičius. P. Juozapavičiaus knygoje „Adomas Mickevičius Kaune“ skaitome: „1823 m. gegužės mėnesį A. Mickevičių Kaune aplankė jo draugas poetas Odynecas. Mickevičius, supažindindamas draugą su Girstupio slėniu, karieta važiavo prancūzkeliu į „Rojaus“ karčiamą. Čia jie bevažiuodami šlaitu apvirto ir, kaip rašo savo atsiminimuose Odynecas, vos neprigirdė arklio šalia kelio buvusioje šaltinio klampynėje.“

Girstupio upelio kairiajame šlaite čiurleno A. Mickevičiaus mėgstamas šaltinis. „Gerkite, tebūna ir mūsų širdys tokios tyros kaip šis šaltinio vanduo“, – parsineštu tyru vandeniu vaišindamas draugus sakydavo poetas.

(Pagal „Bendrukeliu.lt“)

Įvedamieji žodžiai: Lietuvos himnas prasideda žodžiais

Eiliuota citata: Lietuva, tėvyne mūsų, / Tu didvyrių žeme.

1. Lietuvos himnas prasideda žodžiais
   ​Lietuva, tėvyne mūsų,
   ​Tu didvyrių žeme.
2. Žodžiais Lietuva, tėvyne mūsų, / Tu didvyrių žeme prasideda Lietuvos himnas.
3. Lietuvos himnas prasideda žodžiais Lietuva, tėvyne mūsų, / Tu didvyrių žeme.
4. Lietuva, tėvyne mūsų, / Tu didvyrių žeme tokiais žodžiais prasideda Lietuvos himnas.
5. „Tautiška giesmė“, kuri prasideda žodžiais Lietuva, tėvyne mūsų, / Tu didvyrių žeme yra Lietuvos himnas.

Įvedamieji žodžiai: Posme kuriamas praeities didybės įspūdis

Eiliuota citata: Pilis! Tu tiek amžių praleidai garsiai! / Ir tiek mums davei milžinų!

(Maironis „Trakų pilis“)

A Be kalbos žmogus neišsiverčia nė vienos dienos. Dažniausiai apie tai net nesusimąstome. Kalba atrodo tarsi savaime esantis, be didesnių pastangų gaunamas, lyg neturintis ypatingos vertės dalykas. Kalbą suvokiame kaip ir visa tai, kas įgimta žmogui kaip biologinei būtybei: kaip kvėpavimą, gebėjimą judėti. Tačiau kalba nėra įgimta. Tai žmonių kūrinys, sukurtas ir nuolatos perkuriamas, keičiamas tol, kol gyvuoja, kol vartojamas. Nebekuriamos ir nekinta tik mirusios kalbos.

B Kalba neatskiriama nuo mąstymo, tačiau mintis reikšti galima ir ne kalba. Pavyzdžiui, manoma, kad menininkai gali mąstyti vaizdais, garsais, matematikai – skaičiais, geometrinėmis figūromis. Bet turbūt kiekvienas pasakytų, kad kalba yra svarbiausia žmonių mąstymo ir bendravimo priemonė, nors bendrauti galima ir kitais būdais: mimika ir gestais, pavyzdžiui, rankos mostu, galvos linktelėjimu, antakių kilstelėjimu, susiraukimu, akies mirktelėjimu, pečių truktelėjimu, paplekšnojimu per petį ar kitokiais judesiais.

Perfrazavimo žingsniai:

1. Keletą kartų perskaitykite autoriaus mintis, kol viską gerai suprasite.
2. Užverskite tekstą.
3. Papasakokite draugui, ką perskaitėte.
4. Savais žodžiais užrašykite, ką autorius norėjo pasakyti.
5. Patikrinkite:
   ​ar nieko svarbaus nepraleidote;
   ​ar neiškraipėte autoriaus minčių;
   ​ar tekste paminėjote, kieno mintimis remiatės.

Kalba – tai miestas, į kurio statybas kiekvienas žmogus,
​gyvendamas Žemėje, atneša savo akmenį.

(Ralfas Voldas Emersonas)

Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu,
​ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos,
​bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą.

(Mikalojus Daukša)

Tas, kuris nemoka svetimų kalbų, nesupranta ir savosios.

(Johanas Volfgangas fon Gėtė)

Didžiausia oratoriaus dorybė – ne tik pasakyti tai,
​ką reikia, bet ir nepasakyti to, ko nereikia.

(Markas Tulijus Ciceronas)

Mes žinome, kad su užtaisytu šautuvu reikia elgtis atsargiai,
​bet nenorime žinoti, kad lygiai taip pat reikia elgtis su žodžiu.

(Levas Tolstojus)

Geras liežuvis tas, kuris visada susilaiko; gera kalba, kuri gerai apgalvota.

(Arabų išmintis)

Kaip praverčia žodis reikiamu laiku.

(Biblija, Patarlių knyga)

Neplūskite orų – devynios dešimtosios žmonijos nesugebėtų pradėti jokio pokalbio, jeigu orai nebjurtų.

(Kynas Chabardas)

Mes linkę tikėti viskuo, kas pasakyta,
​ypač kai tai pasakyta gražiai.

(Anatolis Fransas)

Nėra nieko bjauresnio, kaip daug kalbėti apie save.

(Džakomas Leopardis)

Siūlomos temos apie kalbą: