Gyvybės raida ir žmogaus kilmė

Jau aptarėme, kaip atsirado gyvybė. Nuo tada išsivystė, pakito ir išmirė milijonai organizmų rūšių. Žmogus egzistuoja jau daugiau kaip milijoną metų, bet gyvųjų organizmų istorijoje žmogaus rūšis yra palyginti nauja. Iki atsirandant žmogui, egzistavo kelios į žmogų panašios rūšys. Mokslininkai vis dar bando išsiaiškinti, kur ir kaip jos gyveno ir kurios iš jų buvo mūsų protėviai.

Ar kada nors pasvarstėte, kad Žemė ir joje gyvenantys organizmai ne visada atrodė taip, kaip atrodo šiandien? Ar žinote, kad kaitą nulėmęs pokytis vyko milijonus metų?

Mokslininkai mano, kad žmogaus evoliucija prasidėjo dar prieš 10–12 mln. metų. Įvairūs moksliniai tyrimai pateikia aiškų vaizdą, kaip iš protėvio, panašaus į beždžionę, išsivystė hominidai, turintys dideles galvos smegenis ir vaikštantys stačiomis. Tai buvo pirmoji žmogaus evoliucijos stadija. Iš molekulinių įrodymų matyti, kad hominidų ir žmoginių beždžionių vystymosi linijos išsiskyrė į dvi šakas: viena šaka vedė prie pusbeždžionių, o kita – prie žmoginių beždžionių, kurioms priklauso ir žmogus (4.2.1 pav.).

Žmoginės beždžionės beveik visada gyveno miškuose ir pamiškėse, vengė tiesioginio kontakto su žmonėmis, tad nutolo nuo jų, įgavo skirtingų paveldimųjų požymių. Dabartinės žmoginės beždžionės (gorilos, orangutanai, šimpanzės, gibonai) (4.2.2–4.2.5 pav.) yra artimiausi žmogaus, kaip rūšies, giminaičiai iš dabar gyvenančių gyvūnų.

Bendri žmoginių beždžionių ir žmogaus protėviai gyveno maždaug prieš 6–8 mln. metų. Evoliucijos linijos išsiskyrė Rytų Ãfrikoje, kur klimatas sausesnis, išplito savanos, o miškų sumažėjo. Protėviai buvo priversti palikti miškus ir glaustis žolynuose. Gebėjimas laipioti medžiais nyko, jie pradėjo vaikščioti stačiomis, priekinės galūnės tapo laisvos, todėl galėjo pasigaminti įrankių ir ginklų.

Žmonių išorės požymiai tapo kitokie nei primatų: sutrumpėjo rankos, nes jomis nebevaikščiojo ir nebesikarstė medžiais, pasikeitė laikysena. Keitėsi ir kaukolės forma: smegeninė kaukolės dalis padidėjo, nes didėjo galvos smegenų tūris. Sumažėjo veidinė kaukolės dalis, žandikauliai ir dantys, nes žmogus, išmokęs naudoti ugnį, pradėjo valgyti termiškai apdorotą (minkštesnį) maistą.

Pirmieji savanų gyventojai buvo australopitèkai – artimi dabar gyvenančioms žmoginėms beždžionėms. Rastos australopitekų suakmenėjusios liekanos rodo, kad jie dar neturėjo tikrų įrankių, bet gebėjo naudoti rastus daiktus (akmenis, lazdas) kaip įrankius gynybai, medžioklei.

Prieš 2 mln. metų iš australopitekų išsivystė pirmasis žmogus – sumanùsis (Homo habilis). Jis mokėjo gaminti primityvius įrankius ir ginklus iš akmenukų, medžio, kaulų.

Prieš 1–1,5 mln. metų iš sumaniojo žmogaus išsivystė kita žmogaus rūšis – stačiàsis žmogùs (Homo erectus). Jo kaukolės tūris buvo didesnis, jis gebėjo pasigaminti sudėtingesnius įrankius, naudoti ugnį, vaikščioti stačiomis ir bėgioti.

Prieš 300–500 tūkst. metų stačiasis žmogus davė pradžią naujai rūšiai – protingajam žmógui (Homo sapiens). Ši rūšis prieš 200 tūkst. metų suskilo į du porūšius: neandertaliečiùs (Homo sapiens neanderthalensis) ir kromanjoniečiùs (Homo sapiens sapiens). Ilgą laiką jie egzistavo kartu, kol galiausiai prieš 30 tūkst. metų neandertaliečiai buvo galutiniai išstumti. Dabartinis žmogus išsivystė iš kromanjoniečių porūšio, todėl sakome, kad tiesioginis mūsų protėvis yra kromanjonietis.