Vėjas

(ištrauka)

1

– Paskui, – tęsė Odisėjas toliau, – mes atkakom prie vienos salos, kuri priklausė Eolui, Hipoto sūnui, geram dievų draugui. Ta sala plūduriavo vandeny, apjuosta vario siena, pastatyta ant lygaus akmens.

2

Eolas turėjo savo rūmuose šešis sūnus, tiek pat dukterų ir kasdien su jais ir žmona iškilmingai pokyliaudavo. Ištisą mėnesį maloniai vaišino mus tas gerasis karalius po savo stogu, labai uoliai kamantinėdamas apie Troją, graikų žygius ir grįžimą namo. Aš viską jam išpasakojau ir galiausiai paprašiau, kad padėtų mums pasiekti namus. Jis labai mielai sutiko ir atsisveikindamas padovanojo labai išpampusį maišą, pasiūtą iš devynerių metų jaučio odos. Tame maiše buvo užrišti visi vėjai, kokie tik yra, nes Eolas tėvo Dzeuso buvo paskirtas vėjų valdovu ir galėjo jiems įsakinėti. Blizgančia virve, suvyta iš sidabro gijų, pats Eolas pririšo tą dovaną prie mano laivo ir taip stipriai ja užveržė, kad negalėtų išeiti nė mažiausias oro burbuliukas. Žinoma, visokių vėjų jis ir namie dar kiek reikiant pasiliko. Tatai mums paaiškėjo, kai jis paliepė labai švelniam vakariui išpūsti mūsų bures ir greitai, lengvai parnešti mus į tėviškės žemę.

3

Tačiau mūsų pačių paikumas įstūmė mus į didžiausią nelaimę. Buriavom jau devintą dieną vis į priekį, o dešimtąją naktį atsidūrėm taip arti mano tėvynės Itakės, kad jau galėjom įžiūrėti kranto sargybos žiburius. Bet lyg tyčia mane nuvargusį apėmė snaudulys. O aš visą laiką be paliovos savo laivo bures laikiau pakreiptas taip, kad kuo greičiau priplauktume tėviškę, ir nenorėjau to darbo patikėti niekam kitam. O kai užmigau, laivo žmonės pradėjo sukti galvą, kas galėtų būti tame didžiuliame maiše, kurį man padovanojo karalius Eolas. Ir paaiškėjo, kad visus juos buvo apsėdusi klaidinga mintis, jog aš vežuosi tame maiše galybę sidabro ir aukso.

„Visur tą Odisėją gerbia, – pagaliau neištvėrė vienas. – Kiek visokio grobio jau vien iš Trojos jis vežasi! O mes, iškentėję tokius pat pavojus ir tiek pat privargę, grįžtam į tėvynę tuščiom rankom. Dabar štai Eolas jam vėl įdavė maišą, pilną sidabro ir aukso. Kaži, kad taip ėmus ir pasižiūrėjus tų brangenybių?“

4

Šios nelemtos minties mano pagalbininkai tuoj ir nusitvėrė. Jie atrišo maišą, ir, vos tik spėjo virvę atleisti, visi vėjai vienas per kitą iššvilpė lauk. Kilo pašėlus audra, kuri nubloškė mūsų laivus į atvirą jūrą.

5

Aš pats, prižadintas vėjų šniokštimo, pašokau iš miego ir, kai pamačiau, kokią nelaimę jie užtraukė, iš pradžių akimirką galvojau, ar ne geriau bus šokti per bortą ir nugarmėti bedugnėn. Bet greitai susitvardžiau ir nutariau likti ant denio ir iškęsti viską, kas benutiktų. Įsidūkęs uraganas nuginė mus atgal iki pat Eolo salos. Palikęs visus kitus laive, su vienui vienu draugu ir vienu šaukliu tuoj nuskubėjau kunigaikščio pilin ir užtikau jį su žmona ir vaikais bepietaujantį. Visi gerokai nustebo, pamatę mus sugrįžusius. Bet išgirdęs, kodėl taip atsitiko, vėjų valdovas atsistojo rūstus nuo sosto ir sušuko:

„Prakeiktasis žmogau, tikriausiai pyksta dievai ant tavęs, ne kitaip! Tokio aš negaliu nei pas save priglausti, nei palydėti! Lauk iš mano namų, nenaudėli!“

Nusiminę išplaukėm toliau.

(ištrauka)

1 skyrius

Viesulas

1

Dorotė gyveno pačiame didžiųjų Kanzaso prerijų viduryje kartu su dėdule Henriu, ūkininku, ir tetule Ema, ūkininko žmona. Jų namelis buvo visai mažučiukas, nes rąstų jo statybai reikėjo gabentis vežėčiomis daugybę mylių. Jo grindys, stogas bei keturios sienos sudarė tik vieną vienintelį kambarį. O tame kambaryje stovėjo senoviška viryklė, indauja lėkštėms susidėti, stalas, trys ar keturios kėdės ir dvi lovos.

Viename kambario kampe, didelėje lovoje, miegojo dėdulė Henris ir tetulė Ema, kitame, visai mažytėje lovelėje, – Dorotė. Tasai namelis buvo netgi be palėpės ir be rūsio, tik žemėje buvo iškasta nedidelė duobė, vadinama audrorūsiu, kad šeima turėtų kur pasislėpti nuo šiame krašte dažnai siaučiančių baisių viesulų, valiojančių ligi pamatų išgriauti bet kurį namą. Kambario vidury atkėlęs grindyse išpjautą dangtį, galėjai kopėčiomis nulipti į tą nedidukę, tamsią slėptuvę.

2

Stovint tarpdury Dorotei kiekvienąsyk atsiverdavo ta pati pilka, didžiulė ir visomis kryptimis lygut lygutėlė plynė be jokio namo ar medelio ligi pat tolimiausių tolių, kur ji pagaliau susiliedavo su dangumi. Suarta dirva nuo saulės kaitros buvo sukepusi į storą pilką plutą, skersai išilgai sueižėjusią smulkučiais grioveliais. Žolė, ir ta čionai nebuvo žalia – ilgi jos stiebai stirksojo pilki, išdeginti saulės. Kadaise namas buvo nudažytas, tačiau nuo baisios šutros dažai nuėjo pūslėmis, ir lietūs ilgainiui juos nuplovė, tad namelis kiūtojo toje plynumoje toks pat bespalvis ir dulsvas, kaip ir visa kita aplinkui.

3

Kai čionai atsikėlė, tetulė Ema buvo jauna ir graži moteris, bet saulė ir vėjas ją taip pat pakeitė: išblukino akių spindesį – jos liko šaltos ir pilkos, nugairino skaistų lūpų bei skruostų raudonį – jie irgi tapo pilki. Tetulė sulyso, paniuro ir visai nustojo šypsotis. Kai Dorotė, kuri šiaip jau buvo našlaitė, atvyko į tetulės Emos namus, toji stačiai apstulbo išgirdusi mergaitę juokiantis ir nuo tada kiekvienąsyk, išgirdusi džiugų jos balselį, šūktelėdavo iš nuostabos ir spausdavo ranką prie širdies, niekaip nesuprasdama, ko ta mergaitė šitaip kvatojasi?

Dėdulė Henris irgi niekad nesijuokdavo, nes sunkiai plūkėsi nuo ryto ligi pat nakties ir nežinojo, kas yra džiaugsmas. Jis irgi buvo pilkutėlis – nuo ilgos barzdos ligi pat prastų darbinių batų, atrodė rūstus, vienišas ir mažakalbis.

Daugiausia Dorotę juokindavo Toto. Tai jis neleido Dorotei supilkėti, beje, ir pats jis nebuvo pilkas. Jis buvo juodas. Juodut juodutėlis šuniukas ilgais švelniais gaurais ir mažutėmis lyg angliukai akelėmis, valiūkiškai žibančiomis abipus juokingai pūpsančios nosytės. Toto šėldavo visą dieną, o sykiu su juo – ir Dorotė, kuri labai jį mylėjo.

4

Bet šiandien juodu nežaidė. Dėdulė Henris sėdėjo ant slenksčio ir susirūpinęs žvalgėsi į dangų, dar pilkesnį negu paprastai. Dorotė stovėjo tarpdury, laikydama Toto ant rankų, taip pat įsmeigusi akis aukštybėsna. Tetulė Ema mazgojo indus.

Toli šiaurėje pasigirdo tylus vėjo kaukimas, ir dėdulė Henris su Dorote išvydo, kaip nuo artėjančios audros gūsių subangavo aukšta žolė. Paskui kažin kas šaižiai sušvilpė pietuose. Pažvelgę tenai, jiedu pamatė ir iš tos pusės žole atvilnijančius šuorus…

Staiga dėdulė Henris pašoko ant kojų.

– Artinas viesulas, Ema, – šūktelėjo jis žmonai, – einu sužiūrėti gyvulių. – Ir tekinas nuskubėjo prie stoginių, kuriose buvo laikomos karvės ir arkliai.

Tetulė Ema, pagaliau metusi savo darbus, žengė prie durų. Ji iš pirmo žvilgsnio suprato, kad pavojus jau čia pat.

– Dorote, greičiau! – sukliko jinai. – Bėk prie slėptuvės!

Sulig tais žodžiais Toto stryktelėjo Dorotei iš rankų ir palindo po lova. Mergaitė leidosi jam įkandin. Tuo tarpu tetulė Ema, vejama neapsakomo siaubo, atvožė slėptuvės dangtį ir kopėčiomis nusikepurnėjo gilyn į mažą tamsią ertmę. Dorotė, pagaliau nutvėrusi Toto, puolė iš paskos, tačiau jai dar tebesant vidury kambario, vėjas taip klaikiai sustūgo, o namelis taip pašėlusiai ėmė drebėti, kad praradusi pusiausvyrą Dorotė klestelėjo ant grindų.

5

Paskui nutiko keistas dalykas.

Kambarys porą trejetą kartų apsisuko vietoje ir ėmė lėtai kilti. Dorotė pasijuto, lyg skristų…

Šiaurės ir pietų vėjai susitiko kaip tik ten, kur stovėjo namelis, tad jis atsidūrė pačiame viesulo vidury. Tenai oras paprastai būna visiškai ramus, bet didžiulė abiejų vėtrų jėga, spausdama namelį iš visų pusių, kėlė jį vis aukštyn ir aukštyn, kol tasai pasiekė pačią sūkurio viršūnę ir ten pasiliko, nešamas tolyn mylių mylias lengvai lyg plunksnelė.

6

Stojo neperregima tamsa, ir aplink šiurpiai kaukė vėjas, tačiau Dorotei visai patiko šitaip keliauti. Po kelių smagių suktukų namelis smarkiai pasviro, ir Dorotė pasijuto švelniai sūpuojama – tarsi kūdikis lopšyje.

Toto ši kelionė, priešingai, buvo labai nemaloni. Garsiai skalydamas jis blaškėsi po kambarį, nors Dorotė kuo ramiausiai sėdėjo ant grindų, laukdama, kas gi čia bus toliau.

Sykį Toto prišoko per daug arti atdaros angos į slėptuvę ir nejučia įsmuko tenai. Išsyk Dorotė pamanė daugiau jau niekad nebepamatysianti mažojo savo šunelio, bet netrukus išvydo šiapus grindų kyšančias jo auseles – smarkus oro spaudimas neleido jam nukristi žemėn. Prišliaužusi artyn Dorotė stvėrė Toto už ausies ir vėl įtraukė vidun. Paskui rūpestingai užvožė slėptuvės dangtį, kad tokių nelaimių daugiau neįvyktų.

7

Slinko valandos, ir Dorotė pamažu visai nustojo baimintis – nebent tik kad buvo nesmagu vienai. Be to, vėjas staugė taip garsiai, jog ji manė tuojau visai apkursianti. Tiesa, iš pradžių mergaitė šiek tiek krimtosi nuo minties, kad ištikš į šipulius, kai namelis nukris žemėn, bet kol kas nieko baisaus nesidarė, tad ji nusiramino ir nutarė ramiai palaukti, ką jai atneš ateitis. Siūbuojančiomis grindimis ji nurėpliojo prie savo lovytės ir atsigulė. Šalia jos įsitaisė ir Toto.

Netrukus, nepaisant nei pašėlusio vėjo kaukimo, nei smarkaus namelio sūpavimo, jos akys savaime užsimerkė ir ji kietai užmigo.

Vienas žmogus vėtė rugius kluone. Kai tik mes su šiūpele – vis pavėjui. Užeina už durų – pro duris vėjas pučia ir pelus ant rugių neša; užeis nuo peludės – iš už peludės vėjas pučia. Vėtė vėtė dar valandėlę, bet taip jau ant vėjo įniršo, jog, išsiėmęs lenktinį peilį, kaip paleis pro duris! Vėją tarytum kas ranka atėmė! Gražiai dabar sau rugius išsivėtęs, išeina žmogus už kluono peilio ieškoti. Peilio nėra, tik aplašinta krauju žemė. Jis dar toliau sekęs pagal kraujo lašus ir atėjęs į girią. Stovi čia dailus butelis. Įeinąs į vidų, žiūrįs – senas senis guli, serga.

– Ar neradai tu mano peilio? – paklausė žmogus.

Su šiais žodžiais senis parodęs savo veidą, didžiai peiliu pervertą.

– Aš tą peilį atiduosiu, tik tu pūstelėk sykį į šitą dūdelę, – ir padavęs žmogui į rankas dūdutę.

Šis pūstelėjęs sykį, atsiėmęs savo peilį ir namo išdrožęs.

Pareinąs namo – o čia nė vienos trobos, tik akmenys iš pamatų likę ant vietos. Taip pats nupūtė savo namus.

(ištrauka)

Sužeistas vėjas

(Žemdirbio pasakojimas)

1

Tasai, kur baimę tramdė – neištvėrė
Ir nuo kėdės pašoko siautulingai.
​Turbūt lange išvydo baisų žvėrį,
​Kad taip ūmai išblyško ir sustingo?..​

2

Susverdėjęs nurijo gurkšnį godžiai,
​Ant stalo negrabiai pastatė taurę –
​Ir tartum kruopos iš maišiuko kiauro
​Iš jo burnos byrėti ėmė žodžiai:

3

„Jei reik kaltų – tai aš dėl visko kaltas,
​Nes dėl manęs išties taip siunta vėjas.
​Teisinga būtų man pusny sušalti,
​Juk ir esu pūgos šios sukėlėjas.

4

Rugius dar vakar savo kluone vėčiau,
​O mano darbas nė iš vietos nėjo.
​Įgudęs aš – žinau, kaip mest prieš vėją,
​Bet nuolat tarsi pavėjui stovėčiau –

5

Į grūdus vėl pelų sukrito luobas,
​Sugrįžo iš paskos lyg nenukultas,
​Ar žerk į viršų, ar kratyk į duobę –
​Vienodas galas. Nors tu kryžium gulkis.