Kaip suprasti?
Pasakojimams apie absurdiškas, t. y. keistas, prieštaringas, beprasmiškas, atrodytų, nevertas dėmesio, net neįmanomas situacijas būdingi ryškūs neatitikimai. Jie kelia juoką, nes čia gali veikti realybėje neįmanomi, todėl keisti veikėjai, galintys pakliūti į neįtikėtinas vietas. Jų kalbėjimo būdas, iš kitų kūrinių, kontekstų atkeliavę posakiai, vartojami naujose situacijose, juokina savo keistumu.
Tokie pasakojimai pagrįsti pokštu, nesąmone, kalbos žaismu.
Džeimsas Kriusas
Džeimsas Kriusas (James Krüss, 1926–1997) – vokiečių rašytojas, sukūręs per 70 knygų vaikams ir jaunimui. Jis gimė Helgolando saloje, Vokietijoje. 1943 m. baigęs gimnaziją, Dž. Kriusas nutarė studijuoti ir įgyti mokytojo profesiją. Po karo baigęs studijas gavo mokytojo diplomą, tačiau niekada nemokytojavo. Nuo 1956 m. kūrė radijo vaidinimus vaikams, rengė televizijos laidas. Išleidęs romaną „Mano prosenelis, herojai ir aš“, rašytojas tapo labai populiarus. Už šį romaną 1968 m. jis apdovanotas Hanso Kristiano Anderseno premija.
Mano prosenelis, herojai ir aš
(ištrauka)
Romane pasakojama apie dviejų rašytojų, keturiolikmečio proanūkio, vadinamo Mažuoju vaiku, ir devintą dešimtį baigiančio prosenelio, vadinamo Didžiuoju vaiku, kartu praleistą savaitę. Mažajam vaikui supūliuoja kojos kulnas, jis negali lankyti mokyklos, todėl savaitei persikelia pas Aukštutinę senelę ir drauge su proseneliu, sveikstančiu po priepuolio ir sėdinčiu neįgaliojo vežimėlyje, kuria įvairias istorijas apie herojus ir jas užrašo kitoje sienų apmušalų pusėje. Jų kuriamų istorijų veikėjai kuo įvairiausi: ir karaliai, ir riteriai, katė ir pelė, lokys ir pingvinai, fronto kepėjas ir kt.
Skaitydami ištrauką atkreipkite dėmesį į veikėjus, jų poelgius ir šių poelgių priežastis. Pagalvokite, kas šiame pasakojime yra keisto, neįmanomo realiame gyvenime.
Istorija apie karalių ir blusą
1
Seniai seniai gyveno karalius, baisiausiai neapkentęs blusų ir blakių. Tais laikais žmonės neturėjo nei miltelių, nei kuo pasipurkšti, kad nuo jų apsigintų. Net karaliai vaikščiodavo sukandžioti. Tiktai tas vienas ne. Mat jis kas vakarą su visais drabužiais lįsdavo į vonią. Dieną kokia nors blusa ar blakė, pasiklydusi jo drabužiuose, dabar, pabūgusi vandens, kuo greičiau iškildavo į paviršių, o čia ją sutraiškydavo karališkasis kamerjėgeris1, turėjęs miklias rankas. Ir tada karalius eidavo gulti nebijodamas, kad jam kas įkąs.
1 Kamerjėgeris (vok. Kammerjäger) – karaliaus liokajus, kuriam tekdavo ir parazitus naikinti.
2
Žinia apie tą beveik niekada neįkąstą karalių pasklido ne tik tarp žmonių, bet ir tarp blusų ir blakių.
Ir tada viena blusa ryžosi tam padaryti galą. Turint omenyje karališkojo kamerjėgerio rankų miklumą, tai buvo tiesiog herojiškas sumanymas, nes ji rizikavo gyvybe.
Ir vis dėlto blusa žengė lemtingą žingsnį, tiksliau, šoko į tankius karaliaus plaukus.
Visą dieną ji tupėjo tenai nejudėdama. Kartą sunkios karūnos kraštas jos ko nesutraiškė, bet, laimė, suspėjo pasitraukti į šalį.
3
Kai karalius vakare, kaip buvo pratęs, su visais drabužiais įlipo vonion, blusai truputį suvirpėjo kinkos. „Galbūt, – pagalvojo ji išsigandusi, – karalius ir galvą po vandeniu pakiš.“ Bet, laimė, nepakišo. Blusa liko sausa ir sykiu su karaliumi atsidūrė lovoje.
Vos tiktai jo didenybė atleido kamerjėgerį ir sukalbėjo maldą, per dieną išbadėjusi blusa išlindo iš plaukų, kaklu nušokavo po naktiniais marškiniais ir gardžiai atsigėrė karališkojo kraujo.
Įkąstas karalius iškart pratrūko visa gerkle šaukti. Tada kamerjėgeris galvotrūkčiais įlėkė į miegamąjį ir tuojau pat puolė naršyti karaliaus naktinių.
Bet veltui vargo. Blusa jau vėl tupėjo pasislėpusi garbanose ir net miegojo. Niekam neatėjo į galvą jos tenai ieškoti.
4
Visą savaitę gudri blusa vedžiojo už nosies karalių, kamerjėgerį ir kitus parazitų specialistus, karaliaus pasitelktus į pagalbą. Bet aštuntą naktį ji taip suįžūlėjo, kad po marškiniais leidosi ne kaklu, kaip visada, o tiesiai per veidą. Šįkart karalius pajuto blusą repečkojant, net pamatė ant savo nosies galo, staiga čiupo ir nutvėrė dviem pirštais.
– Pagaliau aš tave turiu! – sušuko jo didenybė. – Ir tuojau sutraiškysiu!
5
Bet tada jam dingtelėjo, kad blusa dabar tam tikra prasme turi karališkojo kraujo, o įstatymas liepia kiekvienam, turinčiam karališkojo kraujo, duoti rūmuose vietą ir valgyti.
– Įstatymas yra įstatymas, – atsiduso karalius.
Jis paskambino kamerdineriui ir kamerjėgeriui, išdidžiai parodė jiems sugautą blusą ir liūdnai tarė:
– Šita blusa, deja, karališkojo kraujo. Tegu rūmų juvelyras padaro jai karūną ir auksinį narvą. Kartą per dieną aš ją pats maitinsiu, duodamas pro virbus atsigerti kraujo iš savo piršto. Darykit, kaip aš pasakiau!
Kamerjėgeris paėmė blusą ir tol laikė ją dėžutėje su skylėmis orui, kol juvelyras nukalė karūną ir narvą.
Nuo to laiko karūnuotoji blusa gyvena karaliaus rūmuose, yra rodoma visiems svečiams ir maitinasi karališkuoju krauju. Kitos blusos jai be galo pavydi, o ji pati nuo ryto ligi vakaro keikia savo drąsą, per kurią atsidūrė auksiniame narve.
<…>
Vertė Teodoras ČetrauskasAptariame tekstą
- Kada ir kur vyko pasakojimo veiksmas? [1]
- Kaip karalius gynėsi nuo blusų ir blakių įkandimo? Kuo netikėtas toks saugojimosi nuo vabzdžių būdas? [1]
- Kokiam poelgiui pasiryžo blusa? [2]
- Kaip apibūdinamas šis blusos poelgis ir kuo keistas toks apibūdinimas? [2]
- Kaip blusa ruošėsi herojiškam poelgiui? Kaip išryškinamas blusos poelgio herojiškumas? [2]
- Papasakokite, kaip blusa liko sausa ir saugi pasiekė karaliaus lovą. [3]
- Kaip apibūdinamas blusos įkandimas ir kas jo apibūdinime kelia juoką? [3]
- Kas vyksta miegamajame, kai karaliui įkanda blusa? [3]
- Kaip elgėsi blusa kitą savaitę? Išrinkite veiksmažodžius, kuriais nusakomi jos veiksmai. [4]
- Kuo juokingas jos sučiupimas? Kaip su blusa ketina pasielgti karalius? [4]
- Kodėl karalius atsisako savo ketinimų nubausti blusą? [5]
- Kuo tiksliau atpasakokite, kaip karalius samprotauja, kodėl reikia nebausti blusos. [5]
- Kaip nuo to laiko karaliaus rūmuose gyvena blusa? Ar ji patenkinta tokiu gyvenimu? [5]
Apibendriname
- Kuo šis pasakojimas primena pasaką?
- Kuo keisti šio pasakojimo veikėjai? Kaip manote, kodėl vaizduojamas būtent karaliaus susidūrimas su blusa?
- Kokie neatitikimai šį pasakojimą daro juokingą, absurdišką? Atsakydami atkreipkite dėmesį į veikėjus, jų poelgius, kalbos vartojimą kuriant pasakojimą.
- Jau esate išmokę formuluoti tekstų pagrindinę mintį, pabandykite suformuluoti šio teksto pagrindinę mintį. Su kokiais sunkumais susiduriate? Kaip manote, kodėl?
Kuriame tekstą
Sukurkite komiksą pagal šį pasakojimą. Jį kurdami stenkitės išryškinti detales, keliančias juoką.
Juozas Erlickas
Juozas Erlickas (g. 1953) – vienas populiariausių šiuolaikinių lietuvių humoristų ir satyrikų, kuriantis suaugusiesiems ir vaikams. Jo gimtinė – Svirkančių kaimas Mažeikių rajone. Vilniaus universitete rašytojas studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Dirbo gamtos apsaugos inspektoriumi, scenos darbininku Jaunimo teatre, laikraščių redakcijose.
Pirmąją knygą „Kodėl?“ išleido 1979 metais. Rašytojo kūryba 1997 m. buvo įvertinta Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija. Savo kūriniuose J. Erlickas, prisidengdamas įvairių personažų kaukėmis, kritikuoja neigiamus šiuolaikinės visuomenės gyvenimo reiškinius, aštriai pasišaipo iš politinių aktualijų. Jo juokas turi daug atspalvių – nuo žaismingo humoro iki absurdo. Rašytojas žinomas ir kaip populiarus savo dainų atlikėjas, įvairių televizijos projektų dalyvis, visuomenei prisistatantis kaip personažas:
Titulas – Lietuvos žemės raštininkas, pareigos – stebėtojas.
1953 03 03 atrado Lietuvą, už ką ir buvo suteiktas garbingas Juozo vardas.
Hobis – mėgsta būti gyvas.
(Iš rašytojo autobiografijos leidinyje „Kas yra kas Lietuvoje“, 1995 m.)
J. Erlicko kūrybai būdinga absurdiška pasaulėjauta. Rašytojas vaizduoja absurdiškas kasdienio gyvenimo situacijas, į jas atkreipiamas dėmesys, jos išryškinamos, pabrėžiamas jų kontrastas su įprastu žmonių elgesiu, apie kurį net nesusimąstoma, ir su klišėmis virstančiomis šių dienų žmonių mintimis.
Kaip gamtoje, taip ir prie stalo
Skaitydami eilėraštį atkreipkite dėmesį į tai, kas jame keisto, net absurdiško.
Tarp miesto gatvių pasiklydęs vėjas
Per visą dieną vargonėliais grojo,
O aš prie stalo kambary sėdėjau
Ir nieko naujo nebesugalvojau.
Bet juk gamta save kasmet kartoja,
Tokiom pačiom spalvom pražysta gėlės,
Ir aš prie stalo kaip gamta kartojuos,
Nes aš taip pat esu gamtos dalelė.
Aptariame tekstą
- Kas vyksta mieste ir ką veikia eilėraščio kalbantysis?
- Dėl ko iš pradžių sau priekaištauja eilėraščio žmogus?
- Su kuo kalbantysis save lygina?
- Kokį jis susigalvoja pasiteisinimą?
- Kokių panašumų tarp savęs ir gamtos randa prie stalo sėdintis žmogus?
- Kokiu tikslu žmogus kalba apie savo ir gamtos panašumą?
- Kas galėtų būti šis prie stalo sėdintis ir nieko naujo nebesugalvojantis žmogus?
Apibendriname
- Kodėl šis žmogus nuolat turi sugalvoti ką nors naujo?
- Kaip vertinate tokius žmogaus pasiteisinimus?
- Kaip manote, ar gali šių laikų kūrėjas elgtis panašiai kaip nuolat ratu besisukanti ir pasikartojanti gamta? Paaiškinkite, kodėl taip manote.
- Prisiminkite, kad eilėraščio žmogus kalba apie save. Kaip vadinamas toks ironiškas kalbėjimas apie save?
- Pasvarstykite, ar galima teigti, kad kūrėjo veiklos ir gamtos procesų palyginimas yra absurdiškas.
Aidas Jurašius
Aidas Jurašius (g. 1979) – poetas, prozininkas, vertėjas. Vidurinę mokyklą baigė Naujojoje Akmenėje, Vilniaus universitete studijavo rusų filologiją. Šiuo metu gyvena Vilniuje, verčia knygas iš rusų ir anglų kalbų.
Kaip pats sako, rašinėti pradėjo 11–12 metų. Šiuo metu kuria tiek suaugusiesiems, tiek vaikams. Knyga „Pypas ir jo nutikimai“ 2016 m. apdovanota Nacionalinio vaikų literatūros konkurso antrąja premija, bet Metų knygos rinkimų komisija ją įrašė į paauglių knygų kategoriją.
Kad ir vienam skaitytojui iš šimto…
2018-11-14
Perskaitykite A. Jurašiaus atsakymus į literatūrologo Kęstučio Urbos klausimus ir aptarkite, kaip rašytojas komentuoja savo kūrybos būdą ir tikslus.
Prieš skaitydami interviu, naudodamiesi „Tarptautinių žodžių žodynu“ ir padedami mokytojo, išsiaiškinkite sąvokas abstrakcija, idioma, metafora, nonsensas, parodija.
1
<…>
– Žinau, kad rašai ir suaugusiesiems. Esi išleidęs eilėraščių knygą „Pirmosios knygos“ serijoje, laimėjęs pjesių konkursą. Bet pastaruoju metu į akis krinta trys Tavo knygos vaikams ir paaugliams. Kodėl ir kaip atėjai į vaikų literatūrą?
– Į vaikų literatūrą pasukau atsitiktinai. Po eilėraščių knygos jaučiausi, taip sakant, smagiai pasikalbėjęs su savimi, tad keletą metų apskritai nieko nekūriau. Kartais apimdavo ūpas, bet tarytum stigo motyvacijos. Tada pamačiau skelbimą apie Nacionalinį vaikų literatūros konkursą, o paskui jau viskas savaime: konkretus tikslas, konkretūs terminai ir t. t.
Kitas dalykas, kad netgi šį konkursą laimėjusių „Akmenukų pasakų“ nelaikau grynai vaikiška literatūra <…> Kai po „Akmenukų“ ėmė lipinti vaikų rašytojo etiketę, iš pradžių tai erzino, o paskui nutariau savotiškai papokštauti ir pabandyti suardyti tą kategorišką skirstymą į lentynėles: čia vaikams, o čia jau suaugusiesiems. Norėdamas tai pabrėžti kitoje knygoje „Naktis su raktininku“ net įdėjau paantraštę „Pasakos žmonėms ir kitiems tolimojo kaimo gyventojams“. Aišku, nesitikiu, kad išklibinsiu kažkokius stereotipus, bet tai ir nėra mano tikslas. Tai, ką pasakiau „Pypu“ ar „Raktininku“, galėjau išsakyti ir „rimtaisiais“ žanrais, bet buvo įdomu pabandyti išplėsti pasakos sampratą. Sunku įvertinti, kiek tai pavyko, bet džiaugiuosi, kad, tarkim, vieną tų tekstų publikavo „Šiaurės Atėnai“ – įdomu, ar dar kada rimtosios kultūrinės spaudos puslapiuose apskritai yra buvę pasakų.
<…>
2
– „Pypas ir jo nutikimai“ laimėjo fondo „Švieskime vaikus“ rengiamą Vaikų literatūros konkursą, bet Metų knygos rinkimų komisija ją įrašė į paauglių knygų kategoriją. Kaip pats tai vertini?
– Kadaise teko versti knygą apie senovės Egipto kultūrą, ir autorė ten iškėlė įdomią mintį, kad nei Egiptas, nei kitos senosios civilizacijos neturėjo paauglystės sąvokos, kad ši koncepcija – visai nauja ir iš esmės dirbtinė. Taigi iš senovės Egipto ar Šumero taško žiūrint paauglių literatūros kategorija galbūt apskritai yra abejotinas reikalas.
Bet jei jau tarsim, kad paaugliai egzistuoja… „Pypas“ iš dalies yra savotiška auklėjamojo romano (buvo toks požanris kadaise) parodija. Knygos herojus, skambiai šnekant, iškeliauja ieškoti savo tapatybės, keliaudamas kaupia patirtį, kvailioja, eksperimentuoja ir t. t. Šia prasme Pypas yra kuo tikriausias paauglys. Nežinau, ar būtent dėl šios priežasties jis buvo priskirtas paauglių literatūros kategorijai, bet jis čia, kiek galiu spręsti, jaučiasi daugiau ar mažiau jaukiai.
Kita vertus, sunkokai įsivaizduoju šią knygą šiuolaikinio paauglio rankose. Bet ne todėl, kad ji negalėtų jo sudominti (gal kaip tik priešingai), o todėl, kad viskas priklausytų nuo jo gebėjimo gliaudyti metaforas.
<…>
3
– Bet paaiškink savo santykį su nonsensu, kuriam neabejotinai atstovauja „Pypas ir jo nutikimai“. Ir visų pirma tai lemia nepaprastos kilmės pagrindinis personažas Pypas. Ar mėgai (ar mėgsti) skaityti tokio pobūdžio knygas? Ar jauti kurios nors knygos (autoriaus) poveikį, įtaką?
– Tiesą sakant, nelaikau „Pypo“ nonsenso literatūra. Taip, knygos herojai yra abstrakcijos, veiksmas vyksta abstrakcijoje, bet tai nėra beprasmis žodžių žaismas ar absurdo kratinys – viskas turi logiką ir paaiškinimą.
Kai „Akmenukai“ buvo nominuoti Metų knygos rinkimams, teko šiek tiek važinėti po Lietuvą ir bent keletą kartų išgirdau, kad tos pasakos yra pamokomosios. Tai mane suerzino, nes neketinau nieko mokyti – vaikų auklėjimas yra tėvų, o ne rašytojų reikalas. Tada ir gimė „Pypo“ idėjos užuomazga: ėmiau sukti galvą, ar įmanoma parašyti istoriją be jokio moralo. Taigi vienas iš knygos lygmenų – apie tai. Ne šiaip sau Pypą lydi būtent šuo ir ne šiaip sau to šuns vardas – Moralas. Ir ne šiaip sau knyga baigiasi tuo, kad Pypas su Šurum Burum žvejoja be masalo, o Moralas laksto po pievą ir loja ant praskriejančių debesų šešėlių. Tai ne nonsensas ar absurdas, o mano autorinė kapituliacija ir pripažinimas, kad moralas turbūt neišvengiamas, bet kad tai – menkas ir kvailas padarėlis, kovojantis su tuo, kas neišvengiama, ir manantis, kad ta neišvengiamybė pasitraukia (jei pasitraukia) dėl jo lojimo.
Atvirai sakant, buvo mintis knygą baigti tuo, kad Pypas bando atsikratyti Moralu jį palikdamas miške ar tiesiog nudaigodamas, bet galiausiai nutariau, jog galiu likti nesuprastas labiau, negu reikia (žiaurus elgesys su gyvūnais ir t. t.). Taigi palikau jį gyvą, beprasmiškai bėgiojantį ir lojantį.
Kitas – auklėjamojo romano – lygmuo su nonsensu taip pat, mano galva, neturi nieko bendro. Tai abstrakčios metaforos, turinčios logišką ašį. Galbūt ir esama nonsenso literatūros elementų, bet jie čia tiesiog įrankis ar išraiškos priemonė.
<…>
4
– Auklėjamojo romano kategorija šioje vietoje labai įdomi… O vis dėlto Tavo „Pypą“ laikydamas nonsensu patikslinčiau, jog tai lingvistinis nonsensas. Knygos personažai – ištiktukai, abstrakcijos, idiomos ir net visokios nesamybės. Tie personažai, Pypui išsiruošus į Tiriamąjį Žygį, virsta tarsi iš gausybės rago. O iš kur jie (į)virto Tavo galvon? Ar augai, gyvenai kokioje nors ypatingoje kalbinėje aplinkoje? Bet gal visai ne kalbos jausmas čia svarbiausia? Gal – humoro?
– Jau mano poezijos knygoje buvo eilėraštis, kuris baigėsi eilutėmis: „kas po galais / yra tas sumautas kriukis / ir kodėl / jis toks baigtas / visiškai.“ Jį rašydamas taip ir neišsiaiškinau šio žodžio reikšmės, bet kartą, versdamas ir naršydamas po internetinį žodyną, sužinojau, kad kriukis reiškia lazdą, ir tai mane nustebino. Ėmiau tarsi kolekcionuoti visokius nuo mažens žinomus žodžius ir frazeologizmus, kurių reikšmės bent jau pats negalėjau apibrėžti. Žodžiu, susidarė kriukių, padujų ir kitokių įdomybių sąrašas. Kai ėmiausi „Pypo“, pamaniau, kad visa tai čia galima smagiai panaudoti. <…>
Aptariame tekstą
- Kodėl A. Jurašius atėjo į vaikų literatūrą? [1]
- Kodėl, anot paties A. Jurašiaus, jo knygos nėra skirtos tik vaikams? [1]
- Kaip rašytojas vertina faktą, kad „Pypas ir jo nutikimai“ buvo priskirtas paauglių knygų kategorijai? [2]
- Kodėl A. Jurašius abejoja, kad knygą skaitys šiuolaikiniai paaugliai? [2]
- Anot literatūros mokslininko K. Urbos, knyga „Pypas ir jo nutikimai“ neabejotinai atstovauja nonsenso literatūrai, tačiau A. Jurašius su tuo nesutinka. Kokiais dviem argumentais jis neigia mokslininko mintį? [3]
- Koks A. Jurašiaus požiūris į moralą literatūroje? [3]
- Jau žinote, kas kalbant apie literatūrą vadinama nonsensu. Remdamiesi tekstu, paaiškinkite, kas yra lingvistinis, t. y. kalbinis, nonsensas. [4]
- Kaip gimė ketureilis apie kriukį? Kaip tai susiję su Pypu? [4]
Pypas ir jo nutikimai
(ištraukos)
Perskaitykite pasakojimus apie keisto veikėjo Pypo, gimusio paspaudus nosį („Spaudi, spaudi, sakai: „Pyyyp“, ir štai tau – Pypas!“), tiriamuosius žygius. Skaitydami atkreipkite dėmesį, kur keliauja Pypas, su kokiais veikėjais susiduria, ką naujo apie pasaulį sužino ir kaip visa tai kelia šypseną.
Pypas ir Moralas
1
Kartą ties vienu Vingiu Pypas priėjo Skelbimų Lentą. Joje, suprantama, kabojo daug skelbimų. O šie, kaip žinote, būna trijų rūšių: baisiai naudingi, baisiai nenaudingi ir šiaip baisūs. Toje Skelbimų Lentoje kabėjo šiaip baisus skelbimas. Jame buvo parašyta: „Kiekviena istorija privalo turėti savo moralą.“
Pypas nežinojo, kas yra moralas. Bet žinojo, kad, kartais pažiūrėjęs į nematomą pusę, suprasi tai, kas nesuprantama matomoje. Taigi nieko nelaukęs apžiūrėjo jis Skelbimų Lentą iš kitos pusės.
O apžiūrėjęs suprato, kad moralas yra toks baisiai naudingas pamokymas. Jį paprastai duoda tas, kas yra labai patyręs. Kuo esi labiau patyręs, tuo daugiau turi pamokymų. Be to, tais pamokymais verta pasikliauti. Pavyzdžiui, kas nors dažnai kartoja: „Nekalbėk valgydamas, nes paspringsi.“ Akivaizdu, kad taip sakantysis žino, ką sako – kitaip juk taip dažnai to nekartotų. Ir dar akivaizdu, kad kadaise jis nieko daugiau ir neveikė, tik kalbėjo valgydamas ir springo. Užtat ir verta pasikliauti pamokymais ir juos duodančiaisiais.
2
Visa tai supratęs Pypas nusiminė. Juk jo istorijoje nebuvo jokio moralo, vadinasi, ir jo istorija niekam tikusi. O juk visi nori, kad jų istorija būtų kaip reikiant. Net jei esi dar visai menkai patyręs Pypas, nežinantis, ar esi ilgas ar pailgas, vis tiek norisi, kad tavo istorijoje būtų bent mažytis moraliukas.
Nuo to laiko Pypas eidamas Vingiais dairėsi į šalis, ar nepamatys kur nors laisvo moralo, kurį galėtų pasiimti. Bet ši užduotis buvo ne iš lengvųjų, mat Pypaskaip gyvas nebuvo matęs jokio moralo. O ir kaip tuos moralus pasiimti? Jie lengvai leidžiasi paimami į istoriją? O gal, pavyzdžiui, spjaudosi ir priešinasi?
3
Ir štai kartą už vieno Vingio Pypas pamatė šuniuką. Paprastą, rudu kailiu ir linksmom akim. Jis stovėjo priešais Skelbimų Lentą ir tingiai lojo ant užrašo „Didysis išpardavimas“. Matyt, jam patiko mažieji išpardavimai.
Pypas apėjo šuniuką ir įdėmiai apžiūrėjo. Paskui šuniukas apėjo Pypą ir įdėmiai apžiūrėjo. Jis dar niekad nebuvo matęs nieko panašaus į Pypą, tad iš smalsumo iškišo liežuvį ir pavizgino uodegą. Pypas irgi dar niekad nebuvo matęs nieko panašaus į šuniuką, tad ir jam buvo smalsu, bet liežuvio neiškišo ir uodegos nepavizgino. Žodžiu, jei ne liežuvis ir uodega, tarp jų buvo labai daug bendra.
4
– Kas tu toks? – paklausė Pypas.
Šuniukas sulojo, o Pypas susimąstė.
– Gal tu moralas?
Šuniukas vėl sulojo. Maždaug: au au au!
Tai buvo panašu ir į „taip“, ir į „ne“, bet Pypas nutarė, kad visgi panašiau į „taip“. Gal tai tikrai moralas, be to, panašu, kad laisvas? Kodėl jo nepasiėmus, jei jau kiekviena istorija privalo turėti savo moralą? Aišku, šis moralas keistokas: šleivakojis ir su vietoj nenustygstančia uodega. Bet geriau jau toks negu jokio.
Tada Pypas pakėlė nuo žemės pagaliuką ir numetė. Šuniukas nubėgo ton pusėn, sukando pagaliuką dantimis ir atnešė Pypui.
– Hm, – tarė Pypas. – Dar niekad nemačiau, kad kas nors taip linksmai atneštų pagaliuką. Tikrai yra ko pasimokyti. Matyt, vis dėlto moralas.
Bet paskui vėl suabejojo: o jei tai vis dėlto ne moralas? Kas tada?
Jeigu jis pasiims su savim šitą padarą, o paskui paaiškės, kad tai ne moralas, o, pavyzdžiui, šuniukas? Tai bėda!
„Jei vis dėlto paaiškėtų, – mąstė Pypas, – jog šitas moralas yra ne moralas, kaip padaryti, kad jis vis tiek būtų moralas?..“
5
Mąstė Pypas, mąstė ir, kaip visada, sumąstė: reikia šiam padarui duoti vardą Moralas! Tada jis visur ir visada bus moralas, net jei paaiškėtų, kad moralas – tai kas nors panašaus, pavyzdžiui, į suplyšusias kojines arba prastai padrožtą pieštuką. Paprasčiau nebūna.
Taip Pypas ir padarė. Priėjo prie šuniuko ir tarė:
– Duosiu tau vardą Moralas. Ar keliausi su manim Vingiais?
Šuniukas sulojo, ir šį kartą jo „au au au“ tikrai buvo labai panašus į „taip“.
Taigi, pastovėjo jiedu dar kurį laiką prie Skelbimų Lentos, paieškojo baisiai naudingų skelbimų, o neradę – iškeliavo. Moralas Pypą kartais aplenkdavo, kartais atsilikdavo, kartais eidavo koja kojon, tik mažesniais žingsneliais, bet vis tiek visad drauge.
– Tokios Tokelės, – sakydavo Pypas glostydamas jam galvą, – dabar jau mano istorija kaip reikiant.
Taigi nuo šiol Pypas savo Tiriamąjį Žygį tęsė ne vienas. Tai nebuvo planuota, bet niekis: Pypo Sumetimų būtų pakakę net gerokai didesniam Moralui.
Aptariame tekstą
- Kokių rūšių būna skelbimai? Kuo šis rūšiavimas juokingas? [1]
- Kokiai skelbimų rūšiai priskiriamas skelbimas „Kiekviena istorija privalo turėti savo moralą“? Kaip suprantate, kas yra moralas? Išsiaiškinkite, kaip žodis moralas apibrėžiamas žodyne. [1]
- Kodėl Pypas apžiūrėjo Skelbimų Lentą iš kitos pusės ir ką suprato apžiūrėjęs? [1]
- Kodėl verta pasikliauti moralais ir juos duodančiaisiais? [1]
- Kodėl nusiminė Pypas? Pacituokite ir paaiškinkite, kas juokinga šioje citatoje. [2]
- Ko ieškojo Pypas, nuolat dairydamasis į šonus? Ką tai atskleidžia apie jo veiklą? [2]
- Kaip paaiškinama, kodėl lojo už vieno vingio pamatytas šuniukas? Kuo šis aiškinimas keistas? [3]
- Kas bendro tarp Pypo ir šuniuko? [3]
- Kokiu būdu Pypas pasidaro išvadą, kad šuniukas yra moralas? [4]
- Ką galėtų reikšti toks šio pasakojimo moralo apibūdinimas: „šis moralas keistokas: šleivakojis ir su vietoj nenustygstančia uodega. Bet geriau jau toks negu jokio.“? [4]
- Kodėl Pypas šiam padarui duoda vardą Moralas? [5]
- Kodėl Pypo istorija dabar „kaip reikiant“? [5]
- Ką reiškia ir kada vartojami žodžiai Tokelės, Sumetimai? Kodėl šiame pasakojime jie rašomi didžiosiomis raidėmis? [5]
- Kaip suprantate mintį: „Pypo Sumetimų būtų pakakę net gerokai didesniam Moralui.“? [5]
- Kaip manote, ką iš tiesų Pypas veikia keliaudamas Vingiais? [5]
Pypas ir meilės pagaugai
1
Kartą bendražygiai keliavo Vingiais ir priėjo Skelbimų Lentą, kurioje buvo parašyta: „Kiekvienoje geroje istorijoje turi būti meilės linija.“ Skamba neįtikėtinai, ir tai pats geriausias įrodymas, jog tai šventa teisybė. Joks sveiko proto rašytojas nesugalvotų tokio skelbimo.
Taigi bendražygiai sustojo prie tos Lentos ir sutelkė dėmesį. Pypas ir Šurum Burum – į skelbimą, Moralas – į kairįjį Lentos stulpą.
– Tokios Tokelės, – tarė Pypas. – Vieną dieną aš nuo tų skelbimų išeisiu iš proto. Be to, ne šiaip išeisiu, o garsiai trinktelėdamas durimis.
– Nereikia karščiuotis, – tarė Šurum Burum.
Bet buvo per vėlu: Pypas jau karščiavosi.
– Ne, ne, neraminkite manęs, – kalbėjo jis. – Tai jiems moralo reikia, tai meilės linijos. Žiūrėk, už kito Vingio dar ko nors užsimanys.
Šurum Burum ieškojo paguodos žodžių, bet arba nerado, arba tie, kurie buvo užsilikę, nelabai tiko šiam atvejui. Galų gale Pypas juk piktinosi ne be pagrindo: tokie skelbimai išties labai trukdo per Tiriamuosius Žygius.
2
– Beje, gerbiamasis, kas ta meilė? – paklausė kiek aprimęs Pypas.
Reikalas toks, kad Pypas, žinoma, buvo didžiai išmintingas, bet apie praktinius dalykus, kaip ir visi išminčiai, menkai nutuokė. Ir kai gyvenimo prispirtas turėdavo susigaudyti, kas ir kaip, klausdavo Šurum Burum. Šurum Burum dar tik mokėsi būti išminčiumi, tad buvo, kaip sakoma, arčiau žemės.
– Meilė – toks reiškinys, kai kūnas nueina pagaugais, – paaiškino Šurum Burum.
– O kas tie pagaugai? – vėl paklausė Pypas, mat jau iš to žodžio skambesio akivaizdu, kad tai dar vienas praktinis dalykas.
– O pagaugai yra mokslinė mįslė savaime, – atsakė Šurum Burum. – Jų esmę apibrėžti sunkiau nei Baigto Kriukio.
– Aišku, – tarė Pypas. – O kūnas tais pagaugais eidamas nenukrenta?
– Pasitaiko visaip, – atsakė Šurum Burum. – Matyt, tai priklauso nuo pagaugų sudėties. Jei šlapi ir slidūs – galima ir nukristi.
Pypas pamąstė, pamąstė ir nutarė, kad jei kada keliaudamas Vingiais aptiks pagaugų, būtinai ant jų užlips visu kūnu, mat labai jau jam norėjosi, kad jo istorija būtų kaip reikiant.
3
Progos ilgai laukti nereikėjo. Tokios jau tos progos: jei jau apniko ką proginė nuotaika, pasitaikys ir progų. O Pypo nuotaika kaip tik buvo proginė.
Žodžiu, ėjo bendražygiai kartą, ėjo ir staiga pamatė – priešais žengia Šnirpšt. Moralas pamatė – nieko. Šurum Burum pamatė – irgi nieko. O štai Pypas pamatė – ir antrą kartą gyvenime sustojo kaip įbestas.
– Kas nutiko? – paklausė sunerimęs Šurum Burum. – Tokelės vėl pasidarė nebe tokios?
– Ne, – atsakė Pypas. – Šį kartą pagaugai.
Šurum Burum apsidairė.
– Kur? Nieko nematau.
– Jie ant manęs. Matyt, įlipau netyčia į pagaugų telkinį.
Šurum Burum su Moralu apžiūrėjo jį įdėmiau. Ir iš tikrųjų – visas Pypas buvo nusėtas pagaugais. Ir kuo labiau Šnirpšt artėjo, tuo tų pagaugų buvo daugiau.
– Ką gi, – tarė Pypas, – panašu į meilę. Beliko išsiaiškinti, ar tai linija.
Šį reikalą jie ištyrė šitaip: Šurum Burum nubėgo prie Šnirpšt ir pažiūrėjo jai per petį į Pypą. Paaiškėjo, kad jiedu stovi stebėtinai puikia linija arba, kalbant ne tokia moksline kalba, kad Šnirpšt eina tiesiai į Pypą.
– Tokios Tokelės, – tarė Pypas, susipažinęs su mokslinio tyrimo rezultatais. – Štai tau ir meilės linija.
4
Tada praktinius dalykus geriau išmanęs Šurum Burum ėmė rinkti nuo Pypo kūno pagaugus. Rinko, rinko ir pririnko. Ir padavė Pypui. O Pypas įsidėjo juos į burną. O įsidėjęs į burną ėmė pūsti balionėlį. Balionėlis nuo pagaugų kuo puikiausiai pūtėsi. Taip puikiai, kad net nulaikyti buvo sunku.
Kaip tik tuo metu prisiartino meilės linija žengusi Šnirpšt. Ir Pypas, nieko nelaukęs, įteikė jai balionėlį.
– Čia tau, – tarė. – Jis pilnas mano pagaugų.
– Ačiū, – atsakė Šnirpšt.
Ji paėmė balionėlį, bet buvo tarytum sutrikusi.
– Tau nepatinka mano pagaugai? – sunerimo Pypas.
– Patinka, – atsakė Šnirpšt. – Geresnių pagaugų nesu mačiusi. Bet dabar mane apėmė tokia proginė nuotaika, kad nors keiskis vardą.
– Būna, – tarė Pypas. – Kodėl tau nepasikeitus vardo į Šypt?
Šnirpšt pagalvojo, pažiūrėjo į rankoje laikomą balionėlį ir linktelėjo. Tikrai vadintis Šnirpšt nedera, kai laikai rankoje balionėlį su tokiais puikiais pagaugais.
O paskui jie atsisveikino. Bet ne visam laikui. Pypas pažadėjo sugrįžti, kai baigs Tiriamąjį Žygį. O per tą laiką bus prikaupęs dar daugiau pagaugų, tad pripūs jai dar didesnį balionėlį…
Štai taip ir atsisveikino. Šypt nuėjo su balionėliu į vieną pusę, o bendražygiai – į kitą. Bet visi buvo kuo linksmiausi, mat žinojo, kad visos pusės susitinka, kai norisi.
Aptariame tekstą
- Kokį užrašą Skelbimų Lentoje Pypas su palyda rado vieną kartą? [1]
- Kaip šį skelbimą vertina pasakotojas ir kaip tai atskleidžia jo požiūrį į istorijų rašymą? [1]
- Kodėl įsikarščiavo Pypas ir kaip jį ramino filosofas Šurum Burum? [1]
- Kuo rimtas ir kuo juokingas šis sugretinimas: „Vieną dieną aš nuo tų skelbimų išeisiu iš proto. Be to, ne šiaip išeisiu, o garsiai trinktelėdamas durimis.“? [1]
- Kokį klausimą uždavė Pypas ir kaip jam buvo atsakyta? [2]
- Kodėl Šurum Burum atsakymas nebuvo aiškus? Ar jums šis paaiškinimas logiškas ar absurdiškas? [2]
- Kaip Pypas aiškinasi, kas yra pagaugai? Pažiūrėkite, kaip šis žodis apibrėžiamas „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“, ir paaiškinkite, kas šiame pasakojime jį daro juokingą. Ar pagaugai, kaip pamanė Pypas, praktinis dalykas? [2]
- Kaip apibūdinamas Pypas ir kaip filosofas Šurum Burum? [2]
- Kokiomis aplinkybėmis sutinkama Šnirpšt? Pacituokite, kaip ją sutikę reagavo visi trys veikėjai. [3]
- Kaip Pypas paaiškino, kodėl jis sustojo? [3]
- Kodėl Pypo pagaugų daugėjo? Kaip jūs tai suprantate? [3]
- Kokią išvadą, stebėdamas Pypą, padaro Šurum Burum? [3]
- Kaip buvo išsiaiškinta, kad tai meilės linija? Kuo šis aiškinimasis juokingas? [3]
- Kaip buvo pasielgta su pagaugais? Kaip suprantate, ką apie meilę galėtų atskleisti ši situacija? [4]
- Kaip Pypas užmezga kontaktą su Šnirpšt? Kaip ši reaguoja į Pypo dėmesį? [4]
- Kodėl ir kaip Šnirpšt pasikeitė vardą? Ar tas keitimasis rimtas ar juokingas? Ką reiškia senasis, o ką naujasis vardas? [4]
- Paaiškinkite, kodėl veikėjai į savo puses nuėjo linksmi. [4]
Pypas ir pabaiga
1
Kartą bendražygiai ėjo, ėjo, ir Pypas staiga ties vienu Vingiu sustojo kaip įbestas. Trečią kartą gyvenime. Ar bent jau šioje knygoje.
– Kas nutiko? – sunerimęs paklausė Šurum Burum.
– Man atrodo, kad mano Sumetimai baigiasi, – atsakė Pypas. – Kuprinė pasidarė visai lengva.
Susirūpinęs Šurum Burum apėjo Pypą ir pažvelgė į jo kuprinę. Pypas neklydo: tik pačiam kuprinės dugne voliojosi vienas kitas Sumetimas. Visi kiti buvo išsibaigę.
– Apmaudu, – tarė Šurum Burum.
– Kas be ko, – atsakė Pypas.
– Ką dabar darysime? – paklausė Šurum Burum.
– Manau, skelbsime Tiriamojo Žygio pabaigą, – tarė Pypas. – Negaliu keliauti nebeturėdamas Savo Sumetimų.
Šurum Burum ir Moralas nusiminė, nes jiedu norėjo dar pakeliauti Vingiais. Bet geriau viską apsvarstę nutarė, kad Pypas teisus. Geriau jau visai nekeliauti, nei keliauti be Sumetimų.
2
– Liūdna savaime, – tarė Šurum Burum, – bet nieko nepadarysi. O kaip, sakykite, baigiami Tiriamieji Žygiai?
– Manau, turime daryti tai, ko niekad nedarėme Žygiuodami, – pagalvojęs atsakė Pypas. – Nes jeigu darysime tai, ką darėme Žygiuodami, Žygis bus kažkoks neužbaigtas ir tęsis.
Tada bendražygiai susėdo ant kelmo ir ėmė galvoti, ko jie niekada nedarė keliaudami. Žygiuojant jiems tiek visko nutiko, kad sugalvoti buvo ne taip paprasta. Gal ir gerai, kad jų Žygis artėjo prie galo. Jei būtų jį tęsę, būtų buvę dar sunkiau sugalvoti, kaip jį užbaigti.
– Jei gerai pamenu, – tarė Pypas, – per Tiriamąjį Žygį mes niekada nežvejojome be masalo.
– Teisybė, – atsakė Šurum Burum. – Vertėtų pabandyti. Kaip manote, mums kibs?
– Priklauso nuo to, ką žvejosim, – paaiškino Pypas. – Žuvys, žinoma, nekibs. Bet gal kibs kas nors kita.
– O Moralas? – kiek pagalvojęs vėl paklausė Šurum Burum. – Dėl savaime suprantamų priežasčių žvejoti be masalo jis nelabai įgudęs.
– Moralas vaikysis debesies šešėlį, – nutarė Pypas. – Nuojauta kužda, kad moralai tai moka geriausiai.
Taip jie viską ir padarė: Pypas su Šurum Burum atsisėdo ant upės kranto, užmetė meškeres ir žvejojo be masalo. O Moralas lakstė po pievą ir lojo ant praplaukiančių debesų šešėlių.
Žuvys jiems, žinoma, nekibo. Bet gaudyti kažin ką kita, regis, sekėsi kuo puikiausiai.
3
– Jau labai seniai, nuo pat tos akimirkos, kai baigėsi jūsų Sumetimai ir nutarėme daryti tai, ko niekad nedarėme, noriu jūsų paklausti vieno dalyko, – po geros valandos tarė Šurum Burum.
– Klauskite drąsiai, – atsakė Pypas. – Juk tam ir žvejojame be masalo.
Šurum Burum atsargiai padavė Pypui palaikyti savo meškerę, o pats kažką pasižymėjo paskutiniame užrašų knygutės puslapyje.
– Taigi, – tarė vėl paėmęs į rankas meškerę, – noriu paklausti, ar jūsų Tiriamasis Žygis buvo sėkmingas? Ar išsiaiškinote, koks jūs: ilgas ar pailgas?
– Žinoma, – atsakė Pypas.
Šurum Burum pasimuistė, pasikasė smakrą ir nutilo. Matyt, džiaugėsi, kad Tiriamasis Žygis buvo sėkmingas.
– Tokios Tokelės, – stebėdamas ramiai besisūpuojančią plūdę tarė Pypas.
– Žavu savaime, – stebėdamas ramiai besisūpuojančią plūdę pritarė Šurum Burum.
4
Štai taip jiedu ir sėdėjo ant upės kranto žvejodami be masalo. Žuvys nekibo, bet kibo kažkas kita, ir tas kažkas kita buvo toks didelis, kad kartais jiems atrodydavo, jog jie pagavo pačią upę, visus jos posūkius, visus dangaus atspindžius raibuliuojančiam vandeny, netgi nuolat kažkur skubančią srovę, tokią skubančią, kad į ją žiūrėdamas pats nustoji skubėti, nes supranti, kad tau skubėti nereikia, kad štai šitas didelis skubėjimas skuba ir už tave, ir už visus tuos, kuriuos pažįsti ir myli.
O Moralas? O Moralas vaikėsi po pievą debesų šešėlius ir lojo. Ir šešėliai tie buvo didžiuliai, jie atslinkdavo tarytum bangos ir užguldavo savo tamsumu žolę, tačiau neilgam – paskui jie pasitraukdavo, ir žolė vėl būdavo tokia, kokia norėjo būti tą dieną.
Ir nepasakysi, kad tie šešėliai pasitraukdavo todėl, kad Moralas juos vaikėsi ir lojo. Bet koks skirtumas? Svarbu, kad pasitraukdavo.
Aptariame tekstą
- Kodėl Pypas trečiąkart sustojo kaip įbestas? Kuo šis aiškinimas keistas ir juokingas? [1]
- Kaip, pasirodo, vadinasi ši Pypo kelionė? [1]
- Ką ir kokiu būdu nutarė bendražygiai? [1]
- Kaip ir kodėl jie nutarė baigti Tiriamąjį Žygį? [2]
- Ką veikia kiekvienas iš bendražygių baigdamas žygį? Kodėl taip nusprendžiama? [2]
- Kokį klausimą Šurum Burum užduoda Pypui ir kodėl jis sutinka į jį atsakyti? Kaip suprantate tokį jo paaiškinimą apie žvejojimą be masalo? [3]
- Kuo klausimas ir atsakymas į jį yra keistas ir juokingas? [3]
- Kaip jautėsi Pypas ir Šurum Burum žvejodami be masalo? Kaip suprantate, kas jiems kibo ir kodėl tai svarbu? [4]
- Ką tuo metu veikė Moralas? [4]
Apibendriname
- Kokie veikėjai veikia pateiktuose pasakojimo „Pypas ir jo nutikimai“ epizoduose? Apibūdinkite juos. Kuo šie veikėjai neįprasti?
- Kur keliauja Pypas su bendražygiais? Kuo šios vietos neįprastos ir dviprasmiškos?
- Kokiu tikslu keliauja Pypas: koks jo kelionės paviršinis ir koks tikrasis tikslas?
- Kokie neatitikimai pasakojime apie Pypo Tiriamąjį Žygį kelia juoką? Išrinkite 2–3 jums juokingiausius pavyzdžius ir juos pakomentuokite. O kas šiuose pasakojimuose rimta?
- Kieno minčiai apie Pypą ir jo nutikimus, kaip nonsenso literatūrą, pritariate – literatūrologo K. Urbos ar knygos autoriaus A. Jurašiaus? Padedami mokytojo, argumentus surašykite lentelėje.
„Pypas ir jo nutikimai“ atstovauja nonsenso literatūrai, nes… | Citata | „Pypas ir jo nutikimai“ nėra nonsenso literatūra, nes… | Citata |
| | | |
| | | |
- Pasakojime juoką kelia žaidimas kalba. Išrinkite 2–3 jums juokingiausius pavyzdžius (frazes ar žodžius, kurie vartojami neįprastai) ir juos pakomentuokite.
- Kaip vertinate šio pasakojimo autoriaus mintį, kad „Pypas“ iš dalies yra savotiška auklėjamojo romano parodija? Nuomonę pagrįskite.
- Pagrįskite arba paneikite, kad pasakojime yra šiuolaikinės visuomenės kritikos elementų.
- Kuo šis pasakojimas primena liaudies pasaką ir kuo nuo jos skiriasi?
- Kaip įvardytumėte, apie ką šis pasakojimas?
- Ar šis kūrinys vis dėlto turi moralą? Savo nuomonę pagrįskite.
- Peržvelkite šio teksto iliustracijas ir įvardykite, kurias teksto situacijas jose atpažįstate. Pasirinkite kurį nors teksto epizodą ir jį iliustruokite.
Diskusija
Ar pritariate interviu su autoriumi išsakytai minčiai, kad vaikų auklėjimas – tėvų, o ne rašytojų reikalas?
- Ar pritariate Metų knygos rinkimų komisijos sprendimui perkelti šią knygą į paauglių knygų kategoriją? Nuomonę pagrįskite.
Kuriame tekstą
Dar kartą perskaitykite nonsenso literatūros apibrėžimą, K. Urbos ir A. Jurašiaus svarstymus apie ją ir sukurkite trumpą tekstą, kuriame:
- veiktų keisti, tikrovėje neįmanomi veikėjai;
- veikėjai patektų į absurdišką situaciją;
- būtų žaidžiama kalba.
- Kuris iš šiame skyriuje skaitytų tekstų jums buvo juokingiausias? Nuomonę pagrįskite.
- Kaip manote, kokių gebėjimų reikia rašytojui norint sukurti gerą juokingą knygą?
Diskusija
Kodėl šiandien populiari komiška vaikų ir paauglių literatūra, tokia kaip Džefo Kinio (Jeff Kinney) „Nevykėlio dienoraštis“ ir pan.?
Tyrimas
Pasirinkite jus dominančią temą, išsiaiškinkite ir pristatykite bendraklasiams.
- Dvaro juokdariai
- Kaip atrodydavo dvaro juokdariai senovėje?
- Kodėl galima teigti, kad jų išvaizda buvo keista? Ar joje buvo neatitikimų, keliančių juoką?
- Koks buvo dvaro juokdarių vaidmuo ir kuo ypatinga jų padėtis dvare?
- Klounai
- Kuo ypatinga klounų išvaizda ir kokie jos keistumai kelia juoką?
- Kokiais pokštais klounai juokina žiūrovus? Kokie juose naudojami neatitikimai kelia juoką?
- Raskite internete informacijos apie organizaciją „Raudonos nosys“ ir jų narių papasakotų istorijų. Pristatykite jums labiausiai patikusią istoriją ir pasvarstykite, kuo ji prasminga.