Danielis Defo. „Robinzonas Kruzas“

1

Gimiau 1632 metais Jorko mieste, pasiturinčioje svetimšalių šeimoje, mano tėvas buvo kilęs iš Brėmeno ir iš pradžių įsikūrė Halyje. Gerokai pralobęs iš prekybos, jis metė savo verslą ir persikėlė į Jorką; ten vedė mano motiną iš garsios Robinzonų giminės – tai labai sena to krašto šeima; mane irgi pavadino Robinzonu Kreicneriu, bet kadangi Anglijoje įprasta iškraipyti svetimus žodžius, tai mus ėmė vadinti Kruzais; dabar mes ir patys taip tariame ir rašome savo pavardę, mane visada taip vadino ir mano draugai.

Aš turėjau du vyresnius brolius. Vienas jų buvo pulkininkas leitenantas Flandrijoje, anglų pėstininkų pulke, kuriam kadaise vadovavo garsusis pulkininkas Lokhartas; šis brolis žuvo kautynėse su ispanais prie Diunkerko. Kas ištiko antrąjį brolį – nieko nežinau, kaip mano tėvas ir motina nežinojo, kas vėliau ištiko mane.

2

Kadangi buvau trečiasis šeimoje ir tėvai manęs nemokė jokio amato, tai mano galva nuo pat jaunų dienų buvo pilna visokių svaičiojimų. Tėvas, kuris buvo jau labai senas, suteikė man pusėtiną išsilavinimą, žinoma, kokį galima įsigyti mokantis namie ir lankant kaimo mokyklą. Jis norėjo, kad būčiau teisininkas, bet aš svajojau tik apie jūrų keliones ir šis mano troškimas buvo toks stiprus, jog paniekinau tėvo valią, – maža to, – paniekinau jo įsakymus, nepaisiau motinos ir draugų maldavimų bei įtikinėjimų; rodos, pati prigimtis ir likimas mane stūmė į tuos vargus, kuriuos vėliau teko patirti.

Mano tėvas, protingas ir prityręs žmogus, nujautė šituos ketinimus ir rimtai bei išmintingai mane įspėjo. Vieną rytą jis pasišaukė mane į savo kambarį, kuriame jį buvo prirakinusi podagra, ir ėmė labai karštai man priekaištauti. Jis paklausė, kas gi kitas daugiau, jei ne vien tik valkatiški polinkiai, skatina mane apleisti tėvų namus ir gimtąją šalį, kur man esą lengviau išeiti į žmones, kur aš galįs stropumu ir darbu padidinti savo turtą ir paskui gyventi ištaigingai ir maloniai. Į svetimas šalis, ieškodami nuotykių, vyksta, sakė jis, arba tie, kurie neturi ko prarasti, arba garbėtroškos, geidžią iškilti aukščiau. Leisdamiesi į žygius, peržengiančius kasdienio gyvenimo ribas, jie stengiasi pataisyti savo reikalus ir išgarsinti savo vardą, bet tokie dalykai man esą arba neįmanomi, arba žeminantys; aš turįs pasirinkti vidurio kelią, kitaip sakant, aukštesnę kuklios buities pakopą, kuri, kaip jam parodęs ilgametis patyrimas, esanti geriausia pasaulyje, prieinamiausia žmogaus laimei, apsauganti tiek nuo skurdo ir nepritekliaus, nuo fizinio darbo ir kančių, tenkančių žemesniems sluoksniams, tiek ir nuo aukštesniųjų sluoksnių prabangos, tuščios garbės, pasipūtimo ir pavydo. Koks malonus yra toksai gyvenimas, sakė jis, aš jau galįs spręsti iš to, jog visi kitokios padėties žmonės jam pavydi: net karaliai neretai skundėsi, kam gimė didiems darbams, ir apgailestavo, kad likimas jų nepastatė tarp dviejų kraštutinumų – menkystės ir didybės, o ir išminčius pasisako už vidurio kelią kaip tikros laimės laidą, apsaugantį ir nuo skurdo, ir nuo prabangos.

3

Mane tikrai sugraudino ši kalba – ir ko ji nebūtų sugraudinusi? – tad pasiryžau nebegalvoti apie iškeliavimą svetur, o įsikurti gimtinėje, kaip troško mano tėvas. Bet, deja, praėjo kelios dienos, ir iš mano pasiryžimo nieko nebeliko: žodžiu sakant, praslinkus kelioms savaitėms po pasikalbėjimo su tėvu, aš, norėdamas išvengti naujų tėvo graudenimų, nusprendžiau pabėgti iš namų. Bet vis dėlto suvaldžiau pirmąjį savo nekantravimo įkarštį ir veikiau neskubėdamas: pasirinkęs tokią valandą, kai mano motina, rodos, buvo geriau negu paprastai nusiteikusi, pasivedėjau ją į šalį ir pasakiau, jog visas taip degu troškimu išvysti pasaulį, kad jei net ir imsiuosi kokio darbo, man vis tiek neužteks kantrybės išvaryti jį ligi galo ir kad verčiau tėvas teišleidžia mane geruoju, jei nenori, kad iškeliaučiau be jo sutikimo. Pasakiau, jog man dabar aštuoniolika metų, o tokio amžiaus jau per vėlu mokytis prekybos ar advokato profesijos; be to, jei ir mėginčiau eiti mokytis, tai esu įsitikinęs, kad pabėgsiu nuo savo šeimininko neišbuvęs iki galo ir išplauksiu į jūrą. Aš prašiau motiną, kad ji prikalbėtų tėvą leisti mane bent vieną kartą pakeliauti; tada, jei toks gyvenimas man nepatiks, grįšiu namo ir jau daugiau niekur nebekeliausiu ir duosiu žodį, jog būsiu dvigubai uolesnis ir atidirbsiu už prarastąjį laiką.

4

Mano žodžiai motiną labai užrūstino. Ji man pareiškė, kad šiuo reikalu su tėvu neverta kalbėti, nes jis per daug gerai suprantąs, kas man naudinga, ir nepritarsiąs niekam, kas man pražūtinga. Ji stebėjosi, kaip aš dar galįs galvoti apie tokius dalykus po pasikalbėjimo su tėvu, kuris mane taip švelniai ir maloniai įtikinėjo. Žinoma, jeigu aš norįs save pražudyti, tai nuo šitos bėdos neišsisuksiąs, bet aš galįs būti tikras, jog nei ji, nei tėvas niekad nepritarsią mano įgeidžiui; ji pati nė kiek nenorinti prisidėti prie mano pražūties, ir aš niekad negalėsiąs pasakyti, kad motina man pritarusi, kai tėvas buvęs priešingas.

Vėliau sužinojau, kad motina, nors ir buvo atsisakiusi pasakyti tėvui mano prašymą, vis dėlto žodis žodin atpasakojo jam visą mūsų pokalbį. Tėvas dėl to labai susirūpino ir dūsaudamas jai pasakė: „Vaikinas galėtų būti laimingas, jei liktų namie, bet jeigu leisis į svetimus kraštus, taps nelaimingiausiu padaru, koks kada nors yra gyvenęs žemėje. Ne, aš negaliu jam pritarti.“

5

Tik beveik po metų ištrūkau į laisvę; visą laiką atkakliai dėjausi esąs kurčias visiems pasiūlymams imtis kokio nors darbo ir dažnai prikaišiodavau tėvui ir motinai už griežtą jų nusistatymą prieš tą gyvenimo būdą, į kurį mane traukia įgimti polinkiai. Bet vieną dieną, man būnant Halyje, kur patekau atsitiktinai, šį kartą visiškai nemanydamas pabėgti, vienas mano bičiulis, vykstąs į Londoną savo tėvo laivu, ėmė įkalbinėti mane plaukti drauge su juo, panaudodamas jūrininkams įprastą vilionę, kad kelionė man nieko nekainuosianti, ir aš, nepasiklausęs nei tėvo, nei motinos, netgi neįspėjęs jų nė vienu žodžiu, palikęs jiems viską sužinoti kaip pasitaikys, nepasiprašęs nei Dievo, nei tėvo palaiminimo, neatsižvelgęs į aplinkybes ir negalvodamas apie savo pasielgimo pasekmes, nelemtąją valandą, Dievas žino, 1651 metų spalio 1 dieną, laivu išplaukiau į Londoną. Manau, kad jaunų nuotykių ieškotojų negandos niekuomet neprasidėjo taip anksti ir netruko taip ilgai kaip manosios. Vos tik mūsų laivas išplaukė iš Hamberio žiočių, tuojau papūtė vėjas ir prasidėjo baisus bangavimas; ligi tol aš niekad nebuvau plaukęs jūra, ir man pasidarė neapsakomai bloga, ir baisiai sukrėtė mano sielą. Dabar aš rimtai susimąsčiau, ką padariau ir kaip teisingai mane ištiko dangaus bausmė už tai, kad taip niekšingai apleidau tėvų namus ir pamyniau sūnaus pareigą. Visi gerieji mano tėvų patarimai, tėvo ašaros, motinos maldavimai iškilo atmintyje, ir mano sąžinė, kuri tuo metu dar nebuvo spėjusi galutinai surembėti, priekaištavo, kam nepaisiau jų graudenimų ir kam pamyniau savo pareigas Dievui ir tėvams.

Tuo tarpu vėtra stiprėjo, ir jūra ritosi aukštos bangos, nors ši audra toli gražu nebuvo panaši į tai, ką daug sykių mačiau paskui, ir netgi į tai, ką man teko matyti po kelių dienų. Bet užteko ir to sugluminti tokiam jaunam jūreiviui, nieko šioj srity nenusimanančiam, koks aš tuomet buvau. Aš manydavau, kad kiekviena atsiritanti banga mus tiesiog praris, ir kiekvieną kartą, kai laivas krisdavo žemyn, tarp bangų, man rodėsi, kad jis jau nebeiškils į viršų. Taip sielvartaudamas ne sykį ryžausi ir prisiekinėjau, kad jei Dievas teiksis šį kartą pasigailėti mano gyvybės, jei mano koja vėl atsistos ant kietos žemės, tučtuojau grįšiu namo pas tėvą ir niekados, kol gyvas, nebesėsiu į laivą; prisiekinėjau klausyti tėvo patarimo ir niekuomet nesileisti į tokias negandas, kokias patyriau tuomet. Tik dabar supratau, kokie teisingi buvo tėvo samprotavimai apie auksinį gyvenimo vidurį, kaip ramiai, kaip maloniai jis praleido savo dienas, niekada nepatyręs audrų jūroje ir nekentėjęs bėdų sausumoje, tad nusprendžiau grįžti į tėvo namus kaip atgailaująs sūnus palaidūnas.

6

Šitokių blaivių ir sveikų minčių man užteko tol, kol truko audra, ir dar kurį laiką, bet rytojaus dieną vėtra ėmė tilti, jūra aprimo, ir aš po truputį su ja apsipratau. Šiaip ar taip, visą tą dieną buvau nusiteikęs labai liūdnai, be to, dar ne visai buvau atsigavęs nuo jūros ligos, tačiau į pavakarę dangus išsigiedrijo, vėjas nuščiuvo ir atėjo puikus, žavingas vakaras. Saulė nusileido visai be debesų ir tokia pati skaisti pakilo kitą rytą; lygi jūra, nė mažiausio vėjelio neribenama, visa nužerta saulės, buvo toks žavus vaizdas, kokio aš dar niekad nebuvau matęs.

Naktį puikiai išsimiegojau, ir mano jūrų ligos neliko nė pėdsako, buvau linksmas ir su nuostaba žiūrėjau į jūrą, kuri dar vakar buvo tokia rūsti ir siaubinga, bet taip greit pasidarė tokia rami ir maloni. Ir čia, tarsi norėdamas sugriauti geruosius mano pasiryžimus, prie manęs priėjo bičiulis, suviliojęs plaukti drauge.

– Na, Bobai, – tarė jis, pliaukštelėjęs man per petį, – kaip jautiesi po vakarykščios? Kertu lažybų, kad ne juokais išsigandai, kai pūstelėjo vėjelis, tiesa?

– Tu vadini tatai vėjeliu? – sušukau aš. – Čia buvo baisi audra.

– Audra! Ak, tu kvailiuk! – atkirto jis. – Tai čia, tavo manymu, audra? Eik tu! Visa tai buvo tik niekis. Duok mums gerą laivą ir jūros platybes, tai mes tokio vėjo gūsio nė nepastebėsime. Na, bet tu dar neprityręs jūrininkas. Eime geriau išsivirti punšo, ir viską pamiršime. Tik pažvelk, koks puikus dabar oras!

7

Norėdamas sutrumpinti šią liūdną savo apysakos dalį, tiesiog pasakysiu, kad toliau vyko taip, kaip dažniausiai esti tarp jūrininkų: išsivirėme punšo, aš nuo jo pasigėriau ir tos nakties kvaituly paskandinau visą savo atgailą, visus samprotavimus apie savo elgesį praeityje ir visus ateities pasiryžimus. Žodžiu sakant, vos tik jūros paviršius išsilygino, vos tik po audros įsigalėjo tyla, o sykiu su audra nurimo sukelti mano jausmai ir dingo baimė būti bangų prarytam, sugrįžo senieji mano troškimai, ir aš visiškai užmiršau savo priesakas ir įžadus, kuriuos buvau sau davęs negandos valandą. Tiesa, tarpais apsigalvodavau, rimtos mintys dar mėgindavo kai kada sugrįžti atgal, bet aš vydavau jas šalin, kovojau su jomis lyg su ligos priepuoliais (taip juos tada vadinau) ir, girtuokliavimo bei linksmos kompanijos padedamas, jų nusikračiau; per penkias šešias dienas visiškai nugalėjau savo sąžinę, kaip tik to gali pageidauti jaunuolis, pasiryžęs nekreipti į ją dėmesio. Bet manęs laukė dar vienas išbandymas. Apvaizda, kaip visada tokiais atvejais, norėjo atimti iš manęs net paskutinio pasiteisinimo galimybę; mat jei aš šį kartą dar nesupratau, kad buvau jos išgelbėtas, tai naujas išbandymas buvo toks, jog net pats didžiausias ir labiausiai užkietėjęs mūsų įgulos niekšas negalėjo nematyti pavojaus ir stebuklingo išgelbėjimo.

8

Šeštą dieną atplaukėme į Jarmuto prieuostį. Visą laiką iš priešingos pusės pūtė silpnas vėjas, ir po audros mes visai netoli tenuplaukėme. Čia turėjome išmesti inkarą ir prastovėjome, pučiant priešingam pietvakarių vėjui, septynias ar aštuonias dienas. Per tą laiką iš Niukaslo į tą patį prieuostį atplaukė labai daug laivų, nes čia visuomet sustoja tie, kurie laukia palankaus vėjo, norėdami įplaukti į Temzę.

Bet mes nebūtume taip ilgai stovėję ir būtume plaukę upe aukštyn su potvyniu, jei vėjas nebūtų pasmarkėjęs ir jei po keturių penkių dienų nebūtų ėmęs pūsti dar smarkiau. Tačiau Jarmuto prieuostis, kaip manoma, tiek pat tinka laivams stovėti kaip ir uostas, o mūsų inkarai ir inkarų lynai buvo tvirti, todėl mūsų žmonės nė kiek nesijaudino, nesitikėdami pavojaus, ir leido laiką ilsėdamiesi bei linksmindamiesi, kaip tat įprasta jūrininkams. Bet aštuntos dienos rytą vėjas dar pasmarkėjo, ir mums visiems teko pasidarbuoti, kol nuėmėme stengas, stipriai viską pritvirtinome ir pririšome, kad laivas kiek galint ramiau laikytųsi. Apie vidurdienį kilo didelės bangos, laivą ėmė smarkiai supti, per bortą keletą kartų kliūstelėjo vanduo, ir porą sykių mums pasirodė, kad laivas nutrūko nuo inkaro; tada kapitonas įsakė išmesti atsarginį inkarą, ir šitaip laikėmės dviem inkarais prieš vėją, ligi galo išleidę lynus.

Tuo metu kilo iš tiesų baisiausia audra, ir dabar jūrininkų veiduose mačiau nustebimą ir siaubą. Girdėjau, kaip netgi pats kapitonas, stropiai rikiavęs gelbstimuosius laivo darbus, eidamas pro mane į savo kajutę ir atgal iš jos, keletą sykių patsai sau tyliai sumurmėjo: „Viešpatie, pasigailėk mūsų! Visi žūsime, visiems mums galas!“ Pačioje šio sąmyšio pradžioje buvau lyg apkvaitęs, nejudėdamas gulėjau savo kajutėje, kuri buvo po laiptais, ir negaliu net aprašyti, kokia buvo mano nuotaika. Man buvo sunku vėl pradėti atgailauti po to, kai taip aiškiai buvau paniekinęs ir taip griežtai atmetęs tą atgailą. Maniau, kad mirties pavojus yra praėjęs ir kad ši audra baigsis taip pat kaip ir pirmoji. Bet kai pats kapitonas, eidamas pro šalį, kaip tik ką minėjau, prasitarė, kad mes visi žūsime, aš baisiai išsigandau. Išėjau iš kajutės ant denio: kaip gyvas nebuvau matęs tokio klaikaus vaizdo. Jūra riedėjo bangos, aukštumo sulig kalnu, ir kas trys keturios minutės toksai kalnas mus užgriūdavo. Kai įsidrąsinęs apsižvalgiau, aplinkui temačiau vien siaubą. Du sunkiai prikrauti laivai, su nuleistais inkarais stovintys netoli mūsų, norėdami pasilengvinti, nukirto savo stiebus. Mūsų jūreiviai sušuko, kad nugrimzdo laivas, stovėjęs už kokios mylios priešais mus. Dar du laivai buvo nutraukti nuo inkarų ir nublokšti į atvirą jūrą likimo valiai, nes nei vienas, nei kitas nebeturėjo jokio stiebo. Mažieji laivai laikėsi geriau už kitus, nes buvo atsparesni, bet du ar trys iš jų taip pat buvo nunešti į jūrą, ir jie prašvilpė pro pat mus, suvynioję visas bures, tik su vienu kliveriu prie vairo.

Vakare šturmanas ir bocmanas paprašė kapitoną leisti jiems nukirsti fokstiebį. Kapitonas labai to nenorėjo, bet bocmanas ėmė jam įrodinėti, jog laivas paskęs, jei fokstiebis bus paliktas, ir pastarasis sutiko, o kai buvo nukirstas fokstiebis, tai grotstiebis ėmė taip siūbuoti ir taip smarkiai supti laivą, kad teko nukirsti ir jį ir taip visiškai nuvalyti denį.

9

Galite spręsti, ką turėjau patirti per visą tą laiką, būdamas vien jūreivis naujokas, andai taip išsigandęs nedidelio bangavimo. Bet jei po daugelio metų mano atmintis nešlubuoja, mirtis man tuomet buvo ne tiek baisi: dešimt kartų labiau mane gąsdino mintis, kad sulaužiau savo įžadus ir vėl griebiausi pirmykščių nelemtųjų savo planų, ir šitos mintys sykiu su audros baime stūmė mane į tokią būklę, kurios neatpasakosi jokiais žodžiais. Bet visų blogiausia dar buvo priešakyje. Audra vis tebešėlo su tokia jėga, kad, pačių jūrininkų prisipažinimu, jiems dar niekad nebuvo tekę matyti baisesnės. Mūsų laivas buvo tvirtas, bet nuo sunkaus krovinio giliai nugrimzdęs į vandenį, ir jį taip supo, kad jūreiviai nuolat šaukė, jog jis nuskęs. Audra siautėjo vis smarkiau, ir aš pamačiau, – o tai retai kada pamatysi, – kaip kapitonas, bocmanas ir keli jautresni žmonės ėmė melstis, kas akimirksnis laukdami, kad laivas ims skęsti. Dar baisesnis kilo siaubas, kai staiga vidurnaktį vienas jūreivis, nusileidęs į triumą pasižiūrėti, suriko, kad laive atsiradusi skylė, o kitas pranešė, jog vanduo jau pakilęs per keturias pėdas.

Tada visi buvo pašaukti prie siurblio. Vos tik išgirdau šiuos žodžius, mano širdis nutirpo, ir aš sukniubau kajutėje ant savo gulto, kur sėdėjau. Bet jūreiviai mane prikėlė ir pasakė, kad jei ligi šiol buvau nenaudingas, tai dabar galįs dirbti kaip ir visi kiti; aš atsikėliau, nuėjau prie siurblio ir ėmiau uoliai pumpuoti. Tuo tarpu keli nedidukai krovinių laivai, nepajėgdami atsispirti prieš vėją, pakėlė inkarus ir išplaukė į jūrą; pastebėjęs juos plaukiančius pro šalį, kapitonas įsakė iššauti iš patrankos, šitaip norėdamas pranešti apie sunkią mūsų padėtį. Nesuprasdamas šito šūvio reikšmės, aš nustėrau iš baimės, manydamas, kad mūsų laivas sudužęs ar apskritai atsitikę kas nors baisaus. Žodžiu sakant, aš taip išsigandau, jog apalpau. Bet tą valandą kiekvienam rūpėjo gelbėti tiktai savo gyvybę, tad į mane niekas nekreipė dėmesio ir nepasidomėjo, kas man atsitiko. Kitas stojo prie siurblio į mano vietą, paspyręs mane koja ir palikęs gulėti, būdamas tikras, kad kritau negyvas; praėjo nemaža laiko, kol atsipeikėjau.

Dirbome išsijuosę, bet vanduo triume kilo vis aukščiau ir aukščiau; buvo aišku, kad laivas ims skęsti. Nors audra pradėjo rimti, nebuvo vilties, kad laivas galėtų išsilaikyti vandens paviršiuje, kol mes įplauksime į uostą, ir kapitonas vis tebešaudė iš patrankų, šaukdamasis pagalbos; pagaliau vienas mažas laivas, stovėjęs netoli nuo mūsų, surizikavo nuleisti mums į pagalbą valtį. Su didžiausiu pavojumi valtis priartėjo prie mūsų, bet mes negalėjome prie jos priplaukti, o valtis negalėjo prisiirti prie mūsų laivo. Vyrai irklavo iš visų jėgų, rizikuodami savo gyvybe, kad galėtų mus išgelbėti, ir pagaliau mūsų jūreiviai numetė jiems virvę su pririštu gelbėjimosi ratu. Po ilgų bergždžių pastangų aniems pavyko sugriebti virvės galą; mes prisitraukėme juos ties laivagaliu ir visi ligi vieno nusileidome į valtį. Nebuvo ko nė galvoti, kad ta valtimi pasiektume jų laivą; visi sutarė, jog reikia leistis pavėjui, stengiantis irtis kiek galima į krantą. Mūsų kapitonas vyrams pažadėjo, kad, valčiai sudužus, sumokės už ją jų šeimininkui; taigi iš dalies irdamiesi, iš dalies vėjo varomi, mes stūmėmės šiaurės link, į Vintertono kyšulio pusę, vis sukdami prie kranto.

10

Vos ketvirčiui valandos tepraslinkus nuo tos akimirkos, kai atsiskyrėme nuo laivo, pamatėme jį skęstant. Turiu prisipažinti, jog beveik nepajėgiau žvilgtelėti į laivą, išgirdęs jūreivius šaukiant, kad jis skęsta, nes nuo tos akimirkos, kai nusileidau arba, teisingiau sakant, kai buvau nuneštas į valtį, mano krūtinėje apmirė širdis – iš dalies iš baimės, iš dalies pamąsčius apie tai, kas manęs laukia.

Šitaip beplaukiant, kai vyrai įsiręžę yrėsi, kreipdami valtį į krantą, mes ten pamatėme (kiekvieną kartą, kai valtį banga išmesdavo aukštyn, mums buvo matyti krantas) bėgiojant daug žmonių, kurie rengėsi mums padėti, kai tik priplauksime arčiau. Bet į krantą artėjome labai lėtai ir žemę tegalėjome pasiekti tik praplaukę pro Vintertono švyturį, kur tarp Vintertono ir Kromerio krantas pasisuka į vakarus ir jo kyšuliai šiek tiek mažina vėjo smarkumą. Čia mes prisiyrėme prie kranto su dideliu vargu, bet vis dėlto laimingai išlipome į sausumą ir pėsti nuėjome į Jarmutą. Jarmute mes, kaip ištikti nelaimės, buvome labai šiltai priimti tiek miesto valdybos, kuri paskyrė mums geras patalpas, tiek ir privačių asmenų – pirklių ir laivininkų, kurie mus aprūpino pakankama pinigų suma, kad galėtume nuvykti į Londoną ar atgal į Halį, kai panorėsime.

11

O kad aš būčiau turėjęs proto grįžti atgal į Halį ir pareiti į tėvų namus, koks būčiau buvęs laimingas! Mano tėvas, kaip mūsų palaiminto Išganytojo sakmėje, tikriausiai būtų man papjovęs riebų veršiuką, nes tik labai negreit sužinojo, jog aš nežuvau drauge su laivu, nuskendusiu Jarmuto prieuostyje.

Bet piktas likimas stūmė mane vis į tą patį pražūtingą kelią su tokiu atkaklumu, kuriam nebuvo galima atsispirti, ir nors ne kartą išgirsdavau blaivaus proto balsą, šaukiantį mane grįžti namo, man trūko jėgų ryžtis. Nežinau, kaip tai pavadinti, ir todėl netvirtinu, kad tai paslaptingoji lemtis skatina mus būti savo pačių pražūties įrankiais, net kai mes tą pražūtį regime prieš save ir einame į ją atviromis akimis. Neabejoju, kad tik piktasis mano likimas, kurio aš nepajėgiau išvengti, privertė mane eiti prieš blaivaus proto nurodymus bei prieš gerosios mano pusės įtaigas ir paniekinti dvi tokias akivaizdžias pamokas, kurias gavau pirmojo bandymo metu.

12

Mano bičiulis, kapitono sūnus, kuris pirmiau padėjo užkietėti mano sąžinei, dabar pasidarė tylesnis už mane. Pirmą kartą, kai jis užkalbino mane Jarmute (tatai atsitiko tik po dviejų ar trijų dienų, nes mums davė atskiras patalpas), aš pastebėjau, kad jo tonas pasikeitė. Gana niūriai nusiteikęs, linguodamas galvą, jis paklausė mane, kaip jaučiuosi. Paaiškinęs savo tėvui, kas aš toks esu, jis papasakojo, kad leidausi į šią kelionę tik pabandyti, o ateityje ketinu apkeliauti visą pasaulį. Jo tėvas, atsigręžęs į mane, tarė rimtu ir susirūpinusiu tonu:

– Jaunuoli! Jums niekuomet nedera leistis į jūrą: tatai, kas mus ištiko, aiškiai ir neabejotinai rodo, kad jums nelemta būti jūrininku.

– Kodėl gi, pone? – paklausiau aš. – Argi jūs taip pat daugiau nebeplaukiosite?

– Čia kas kita, – atsakė jis. – Plaukioti – mano profesija, taigi ir mano pareiga. Bet jūs leidotės į jūrą tik pabandyti, tai šit dangus ir davė jums paragauti to, ko turite tikėtis, jei užsispyręs laikysitės savo sumanymo. Galbūt nelaimė mus ir ištiko tik dėl jūsų, gal jūs buvote kaip Jona Taršišo laive… Meldžiamasai, – pridūrė jis, – paaiškinkite man, kas jūs esate ir kas jus paskatino leistis į jūrą?

Tada aš jam šį tą papasakojau apie save. Man baigus, jis pratrūko su keistu apmaudu:

– Ką aš padariau, – kalbėjo jis, – kuo nusikaltau, kad šitas nelaimingas nenaudėlis įkėlė koją į mano laivą? Daugiau nė už tūkstantį svarų nebesutikčiau plaukti vienu laivu su tavim!

Žinoma, visa tai jis pareiškė įširdęs, susijaudinęs dėl patirto nuostolio, ir pasakė daugiau, negu jam derėjo. Bet paskui jis su manim kalbėjo rimtai ir įtikinėjo grįžti pas tėvą, negundyti apvaizdos, sakydamas man, kad aš turįs matyti prieš save nukreiptą Dievo pirštą.

– Jaunuoli, – tarė jis baigdamas, – jeigu jūs negrįšite namo, tai – tikėkite manimi – visur, kur tik keliautumėte, jus persekios nelaimės ir nesėkmės, kol išsipildys jūsų tėvo žodžiai.

13

Netrukus mudu išsiskyrėme; aš nesusigriebiau, ką jam į tai atsakyti, ir daugiau jo nebemačiau. Kur jis iškeliavo – nežinau, o aš, turėdamas šiek tiek pinigų, nuvykau į Londoną sausuma. Tiek vykstant į Londoną, tiek ir nuvykus, dažnai apimdavo abejonės, kokį gyvenimo kelią pasirinkti: ar grįžti namo, ar vėl leistis į jūrą.

Kai pagalvodavau apie grįžimą į tėvų namus, gėda nustelbdavo geriausius mano proto patarimus: man vaidendavosi, kaip juoksis iš manęs visi mūsų kaimynai ir kaip man bus gėda pažvelgti ne tik į tėvą ir motiną, bet ir į visus pažįstamus. Nuo to laiko aš dažnai pastebėdavau, kokia nelogiška ir nenuosekli yra žmogaus prigimtis, ypač jaunystėje: atmesdami argumentus, kuriais derėtų vadovautis, žmonės gėdijasi ne nuodėmių, dėl kurių juos visai teisingai galima pavadinti bepročiais, bet atgailos, dėl kurios tik ir galima juos laikyti protingais.

1

Kai pabudau, buvo jau šviesi diena, dangus giedras, vėtra aprimusi, jūra nebešėlo ir nebebangavo kaip pirmiau. Bet labiausiai nustebino tai, jog laivą nakčia jūros potvynis nukėlė nuo seklumos, kur jis buvo tvirtai įstrigęs, ir atvarė beveik iki pat minėtosios uolos, į kurią taip negailestingai mane blaškė bangos. Laivas dabar kėpsojo tik per kokią mylią nuo kranto ir tebesilaikė stačias, tad aš panorau patekti į denį, kad galėčiau apsirūpinti nors kai kuriais man būtiniausiais daiktais.

Nusileidęs iš savo būsto medyje, vėl apsižvalgiau, ir pirmas dalykas, kurį pamačiau, buvo valtis, vėjo ir jūros išmesta į krantą, gulinti maždaug per dvi mylias dešinėje. Nuėjau kiek galėdamas toliau pakrante, norėdamas pasiekti valtį, bet priėjau kokios pusės mylios pločio įlankėlę, kuri užtvėrė man kelią. Tada apsisukau ir grįžau atgal, nes labiau rūpėjo patekti į laivą, kuriame tikėjausi rasti ką nors, kas padėtų palaikyti gyvybę.

Truputį po pusiaudienio jūra jau buvo visai nurimusi, o vanduo per atoslūgį taip toli pasitraukęs, jog galėjau prieiti prie laivo per kokį ketvirtį mylios. Čia mane vėl apėmė didis liūdesys, nes aiškiai pamačiau, kad jei būtume pasilikę laive, visi tebebūtume gyvi ir sveiki, – t. y. būtume sveiki pasiekę krantą, ir aš nebūčiau toks nelaimingas ir vienišas, be jokios paguodos, be draugų kaip dabar. Ašaros užplūdo mano akis, bet pagalvojęs, kad jos man niekuo nepadės, ryžausi, jei tik bus įmanoma, nusidanginti į laivą. Oras buvo labai karštas, aš nusimečiau drabužius ir ėmiau bristi į vandenį. Bet kai priplaukiau prie laivo, atsirado nauja kliūtis: kaip įsikraustyti į denį? Mat laivas buvo įsmigęs į dugną ir aukštai išsikišęs iš vandens, todėl neturėjau į ką įsikibti. Du kartus jį apiplaukiau ir pagaliau pamačiau virvagalį; stebėjausi, kad jo anksčiau nebuvo matyti; tas virvagalys kybojo nuo foko takelažo ne per daug aukštai, ir man, nors ir su dideliu vargu, pavyko jį nutverti; ta virve ir įsliuogiau į laivo pirmagalį. Čia pastebėjau, jog laivas prakiuręs ir jo triume pribėgę daug vandens, bet jis kėpsojo taip įstrigęs į smėlį, tiksliau – į seklumos dumblą, kad vairinis jo galas buvo aukštai iškilęs, o priekis beveik siekė vandens paviršių. Taigi laivo paskuigalis visai nebuvo prisisėmęs vandens, ir visa, kas buvo toje laivo dalyje, išliko sausa; galite būti tikri, kad aš pirmiausia puoliau tyrinėti, kas sugedę ir kas sveika. Bematant įsitikinau, kad maisto atsarga sausa ir nepaliesta vandens; būdamas labai išalkęs, nuėjau į maisto atsargų sandėlį, prisikroviau į kišenes džiūvėsių ir valgiau juos, ieškodamas kitų daiktų, nes negalėjau ilgai gaišti. Didžiojoje kajutėje radau šiek tiek romo ir geroką jo gurkšnį išgėriau; iš tikrųjų tas gėrimas man buvo labai reikalingas pakelti nuotaikai ir pasiruošti tam darbui, kurį turėjau nuveikti. Dabar reikėjo tik valties, kad galėčiau nusigabenti į krantą daugelį daiktų, kurie atrodė būsią reikalingi.

2

Bergždžia buvo ramiai sėdėti ir geisti nepasiekiamų dalykų, ir nelaimė sužadino mano išradingumą. Laive mes turėjome kelias atliekamas skerspjūves ir porą ar trejetą rąstų, taip pat porą atsarginių stiebų. Aš pasiryžau imtis darbo su šia medžiaga ir išmečiau į jūrą kelis lengvesnius rąstus, visus juos vieną su kitu surišęs virve, kad nenuneštų bangos. Atlikęs šį darbą, nusileidau laivo šonu, prisitraukiau rąstgalius prie savęs, keturis jų kaip mokėdamas paskubomis surišau iš abiejų galų ir pasidariau plaustą. Ant jų skersai padėjęs tris ar keturias trumpas lentas, įsitikinau, kad galiu visai gerai vaikščioti tuo plaustu, bet kad jis nepakels jokio didesnio svorio, nes rąstgaliai pernelyg lengvi. Tad vėl ėmiausi darbo ir staliaus pjūklu supjausčiau vieną atsarginį stiebą į tris dalis, paskui, gerokai padirbėjęs bei pavargęs, pritvirtinau tas dalis prie suraišioto plausto; viltis apsirūpinti būtiniausiais reikmenimis paskatino padaryti tai, ko nebūčiau įstengęs kitomis aplinkybėmis.

Mano plaustas dabar buvo pakankamai stiprus, kad galėtų atlaikyti nemažą svorį. Dabar pirmiausia man reikėjo pagalvoti, ką ant jo susikrauti ir kaip krovinį apsaugoti nuo bangų mūšos. Bet apie tai neilgai temąsčiau. Ant plausto pirmiausia susikroviau visas laive rastąsias lentas ir kartis, o paskui, apsvarstęs, ko man labiausiai reikia, paėmiau tris jūreivių dėžes, prieš tai išlaužęs spynas ir ištuštinęs. Į pirmą dėžę sukroviau maistą: duoną, ryžius, tris olandiškus sūrius, penkis gabalus džiovintos ožkienos, kuria daugiausia maitinomės, ir negausius likučius Europos javų, kurių buvome paėmę su savimi gabenamiems paukščiams lesinti, bet tie paukščiai jau buvo papjauti. Tai buvo miežių ir kviečių mišinys, kuris, kaip vėliau labai nusivylęs patyriau, buvo suėstas arba sugadintas žiurkių. Taip pat radau kelias dėžes butelių, priklausiusių mūsų škiperiui, kuriuose buvo įvairių alkoholinių gėrimų, be to, dar penkis ar šešis galonus arako. Visus tuos butelius sustačiau ant plausto viršaus, nes nebuvo reikalo jų krauti į dėžę, be to, ir vietos jiems ten nebuvo. Taip ruošdamasis pastebėjau, kad pamažu pradėjo kilti potvynis, ir nepaprastai susisielojau pamatęs, kaip nuplaukė mano švarkas, marškiniai ir liemenė, kuriuos buvau palikęs ant kranto; mano kelnės buvo lininės ir trumpos, iki kelių, tad atplaukiau į laivą su jomis ir su kojinėmis. Tas įvykis mane privertė pasirausti laive ir paieškoti drabužių; jų radau gana daug, bet tepaėmiau tiek, kiek man dabar jų reikėjo, nes labiau rūpėjo kiti daiktai, ypač įrankiai, būtini darbui krante, ir tik ilgokai pasiknisęs suradau staliaus dėžę, kuri tuo metu iš tikrųjų buvo labai naudingas radinys, vertesnis už kokį aukso prikrautą laivą. Nuleidau ją ant savo plausto neapžiūrėjęs, negaišdamas laiko, nes apytikriai žinojau, kas joje buvo.

Toliau pasirūpinau paimti šaudmenų ir ginklų. Didžiojoje kajutėje buvo du labai geri medžiokliniai šautuvai ir du pistoletai; pirmiausia juos ir pasiėmiau, taip pat keletą ragų parako, krepšelį šratų ir du senus surūdijusius kardus. Žinojau, kad laive yra trys statinaitės parako, bet nenutuokiau, kur mūsų patrankininkas jas laikė, tačiau, gerokai paieškojęs, radau jas visas tris: dvi buvo sausos ir tinkamos, o trečioji sudrėkusi. Sausąsias pasiėmiau į savo plaustą drauge su ginklais. Tada nusprendžiau, kad jau esu pakankamai apsikrovęs, ir pradėjau galvoti, kaip galėčiau su visais daiktais pasiekti krantą, neturėdamas nei burių, nei irklų, nei vairo, be to, net menkiausias vėjo pūstelėjimas būtų apvertęs mano plaustą.

3

Drąsos man teikė trys aplinkybės: pirmiausia, jūra buvo lygi ir rami, antra, potvynis kilo ir vanduo veržėsi į krantą, trečia, lengvutis vėjelis dvelkė irgi žemės kryptimi. Taigi, radęs du ar tris sulaužytus valties irklus ir, be dėžėje buvusių įrankių, užtikęs dar du pjūklus, kirvį ir plaktuką, pasiėmiau visus tuos daiktus ir leidausi į jūrą. Apie mylią ar maždaug tiek mano plaustas plaukė labai puikiai, tik pastebėjau, kad jis kiek tolsta nuo tos vietos, kurioje buvau pirmą kartą išlipęs į krantą. Iš to supratau, kad čia turi būti nedidelė vandens srovė, ir todėl tikėjausi užtiksiąs kokį upelį ar upę, kur man bus patogu priplaukti krantą su savo kroviniu.

Pasirodė, kad taip ir buvo. Priešais išvydau nedidelę įlankėlę ir pastebėjau, kad į ją veržiasi stipri potvynio srovė, tad pakreipiau savo plaustą į tą pusę ir kaip mokėdamas stengiausi jį išlaikyti viduryje srovės. Bet čia vos išvengiau antrojo sudužimo, kuris būtų visiškai palaužęs mano dvasią. Mat aš visai nepažinau pakrantės, ir mano plaustas užslinko vienu šonu ant seklumos, o kitas jo šonas laisvai plūduriavo, ir nedaug trūko, kad visas krovinys nuslystų į tą šoną ir įkristų į vandenį. Aš suplukęs atrėmiau nugarą į dėžes, norėdamas išlaikyti jas savo vietoje, bet plausto, kad ir kaip stengdamasis, išjudinti negalėjau. Tad įsiręžęs laikiau dėžes, bijodamas pakeisti padėtį, ir taip išstovėjau beveik pusvalandį, – per tą laiką kylantis vanduo išlygino plaustą, truputį vėliau, vandeniui vis kylant, mano plaustas vėl ėmė plūduriuoti, ir aš irklu pastūmėjau jį į vidurį stiprios potvynio srovės, kuri mane vis nešė krantan, kol pagaliau atsidūriau mažo upelio žiotyse su aukštais krantais iš abiejų pusių. Ėmiau dairytis, ieškodamas tinkamos vietos išlipti, mat nenorėjau per daug nutolti nuo jūros, nes tikėjausi kada nors pamatyti joje laivą, ir todėl nusprendžiau įsikurti kiek galint arčiau vandens.

Pagaliau dešiniajame upelio krante pastebėjau mažytę įlankėlę, į kurią vargais negalais nuvairavau plaustą. Priplaukiau taip arti, jog siekdamas irklu dugną šiaip taip įstūmiau ten savo krovinį. Bet čia vėl vos neišverčiau visko į vandenį, mat krantas pasitaikė gana status ir nebuvo kaip išlipti į sausumą. Jei vienas plausto galas įsiremtų į kriaušį ir aukštai iškiltų, tai antrasis nusileistų žemyn, ir mano kroviniui vėl iškiltų pavojus. Man beliko tik laukti, kol vanduo dar aukščiau pakils, ir prilaikyti plaustą irklu lyg kokiu inkaru netoli tos vietos, kur krantas buvo plokščias; jį vanduo, mano manymu, turėtų apsemti. Taip ir atsitiko. Kai tik vanduo užtektinai pakilo (mano plaustas buvo pasinėręs maždaug per pėdą), aš nustūmiau jį į tą lygią plotmelę ir ten pritvirtinau iš abiejų pusių įsmeigdamas į žemę abu sulūžusius irklus. Taip išsilaikiau, kol vanduo atslūgo ir kol mano plaustas su visu kroviniu nusėdo ant sausumos.

4

Kitas mano rūpestis buvo apžiūrėti apylinkes ir pasiieškoti tinkamos vietelės, kur galėčiau įsikurti ir saugiai susidėti savo gėrybes. Vis dar nežinojau, kur esu patekęs: ar čia žemynas, ar sala, gyvenamas kraštas ar negyvenamas, ar esama plėšriųjų žvėrių. Maždaug per mylią nuo manęs dunksojo kalva, labai stati ir aukšta, pakilesnė už kitas kalvas, grandine besitęsiančias nuo jos į šiaurę. Pasiėmęs medžioklinį šautuvą, pistoletą ir ragą parako, nuėjau apsižvalgyti. Įveikęs daugelį kliūčių, vargais negalais įkopiau į tos kalvos viršūnę ir tenai paaiškėjo sielvartingas mano likimas: aš buvau saloje, iš visų pusių apsuptoje jūros, nes niekur nebuvo matyti žemės, tik kelios uolos tolumoje ir dvi salelės, mažesnės už šią, kurios dunksojo maždaug už trijų lygų į vakarus.

Taip pat pamačiau, kad ši sala yra nedirbama ir, kaip turėjau rimto pagrindo manyti, niekieno negyvenama, išskyrus laukinius žvėris, nors ir jų nepastebėjau. Užtat mačiau gausybę paukščių, bet nepažinau jų rūšių, ir vėliau, kai kelis nušoviau, negalėjau pasakyti, kurie tinka maistui, kurie ne. Grįždamas atgal nušoviau stambų paukštį, kurį pamačiau tupintį medyje didelio miško pakraštyje. Manau, tai buvo pirmasis šūvis, driokstelėjęs šiame krašte nuo pat pasaulio sukūrimo. Vos tiktai iššoviau, iš visų miško kampų pakilo begalės įvairiausių paukščių, kurie išbaidyti rykavo ir klykė kiekvienas savaip, bet nė vienas klyksmas nebuvo panašus į man žinomų paukščių balsus. Nušautasis paukštis, manau, buvo tam tikros rūšies vanagas, nes snapas ir spalva buvo kaip vanago, tik nagai gerokai trumpesni; jo mėsa dvokė ir maistui netiko.

Pasitenkinęs šiais atradimais, sugrįžau prie plausto ir ėmiausi gabenti savo krovinį į krantą; tam sugaišau likusiąją dienos dalį. Bet nežinojau, ką daryti naktį, visai neišmaniau, kur pailsėti: ant žemės gulti bijojau, kad nesudraskytų plėšrieji žvėrys, nors, kaip vėliau patyriau, tokiai baimei nebuvo jokio pagrindo.

Todėl, nužiūrėjęs nakvynei tinkamesnę vietą, aplinkui iš dėžių padariau užtvarą, o viduryje šios užtvaros kaip mokėdamas iš lentų pasistačiau pašiūrę. Vis dar nežinojau, iš kur gauti maisto; be kelių žvėriukų, panašių į kiškius, išbėgusių iš miško, kai šoviau paukštį, nieko daugiau nemačiau.

5

Dabar pradėjau svarstyti, kaip iš laivo atsigabenti ten likusį naudingą turtą, ypač laivavirves, bures ir kitus daiktus, kurie labai praverstų krante. Todėl pasiryžau, jei tik bus įmanoma, antrą kartą nusigauti į laivą. Žinodamas, kad pirmoji atūžusi audra, be abejo, galutinai sudaužys jį į šipulius, nusprendžiau visus kitus reikalus atidėti į šalį, kol susigabensiu iš laivo viską, ką tik pajėgsiu. Tada pasitariau, – žinoma, pats su savimi, – ar man verta irtis plaustu, bet tai pasirodė neįvykdoma. Tad nusprendžiau leistis, kaip ir pirmą sykį, kai jūra bus nuslūgusi. Taip ir padariau, tik prieš išeidamas iš savo pašiūrės nusirengiau, ant savęs tepalikdamas languotus marškinius, linines kelnes ir lengvus pusbačius.

Į laivo denį patekau tuo pat būdu kaip ir anksčiau ir pasidariau antrąjį plaustą, o įgijęs patyrimo su pirmuoju, šitą pasigaminau jau nebe tokį gremėzdišką ir neapkroviau jo taip sunkiai kaip aną. Vis dėlto juo atsigabenau daug man labai naudingų daiktų. Pirmiausia staliaus sandėliuose radau porą maišų didelių ir mažų vinių, didelį kėliklį, porą tuzinų kirvelių ir, svarbiausia, tokį naudingą daiktą kaip tekėlas. Susirinkau visus tuos daiktus, drauge ir kelis, priklausiusius patrankininkui, būtent: tris geležines dalbas, dvi statines kulkų šautuvams, septynias muškietas, dar vieną medžioklinį šautuvą, truputį parako, didelį maišą smulkių šratų ir didelį ritinį švino skardos. Bet skardos ritinys buvo toks sunkus, kad negalėjau jo pakelti ir užristi ant laivo krašto.

Be šių daiktų, dar paėmiau visus vyriškus drabužius, kiek tik jų radau, atsargines priekines bures, hamaką ir patalynę; viską sukroviau ant plausto ir didžiai patenkintas laimingai nugabenau į krantą.

Apleidęs sausumą, truputį bijojau, kad kas nors nesuėstų ant kranto paliktų mano maisto išteklių, bet sugrįžęs nepastebėjau jokių lankytojų pėdsakų, tik ant vienos dėžės tupėjo žvėriukas, panašus į laukinę katę, o man priėjus, pabėgėjo kiek į šalį ir sustojo. Jis tupėjo labai ramus, be jokios baimės, ir žiūrėjo man tiesiai į veidą, lyg būtų norėjęs su manimi susipažinti. Aš atkišau į jį šautuvą, bet jis nesuprato to judesio reikšmės, visiškai neišsigando ir nė nemanė pasišalinti. Tada aš jam numečiau gabaliuką džiūvėsio, tuo parodęs didelį savo dosnumą, nes mano maisto atsargos buvo mažos. Šiaip ar taip, bet jam truputį numečiau. Jis pribėgo prie to gabaliuko, apuostė, suėdė jį ir pasižiūrėjo patenkintas, lyg prašydamas dar. Bet aš nebegalėjau daugiau jo vaišinti, ir jis nukiūtino sau.

6

Atplukdęs į krantą antrąjį krovinį, – parako statines gavau atidaryti ir paraką pernešti dalimis, nes jos buvo per didelės ir per sunkios, – ėmiau statyti mažą palapinę, panaudodamas bures ir kelis tam tikslui iškirstus baslius. Į vidų susinešiau viską, kas galėjo sugesti nuo saulės ar lietaus, o visas tuščias dėžes ir statines sukroviau ratu aplink palapinę, norėdamas šitaip ją apsaugoti nuo bet kokio netikėto žmonių ar žvėrių užpuolimo.

Palapinės angą iš lauko užgriozdžiau didele skrynia, pastatęs ją ant šono, o iš vidaus užsitvėriau lentomis. Ant žemės pasitiesiau patalynę, prie pat galvos pasidėjau abu pistoletus, šautuvą pasiguldžiau greta savęs ir pirmą kartą patogiai atsiguliau bei visą naktį ramiai išmiegojau, nes buvau nepaprastai išvargęs ir nuilsęs – mat praėjusią naktį mažai temiegojau ir visą dieną labai sunkiai dirbau, laive rinkdamas visus tuos daiktus ir plukdydamas juos į krantą.

Manau, kad niekas niekada nebuvo susidaręs tokio didžiulio įvairių daiktų sandėlio, kokį dabar turėjau aš. Bet man vis dar buvo maža: kol laivas tebestovėjo sveikas toje pat vietoje, maniau, kad reikia paimti iš jo viską, kas tik įmanoma. Todėl kiekvieną dieną per atoslūgį plaukdavau tenai ir vis atsigabendavau tai šį, tai tą. Pavyzdžiui, nuplaukęs trečią kartą, atsitempiau tiek laivavirvių, kiek pajėgiau, taip pat visas virveles ir storus siūlus, kokius tik radau, gabalą atsarginio audeklo, skirto, reikalui esant, burėms lopyti, pasiėmiau ir sudrėkusio parako statinę; žodžiu, susitempiau visas bures, nuo pirmos iki paskutinės, tiktai gavau jas supjaustyti gabalais ir pasiimti vienu kartu tiek, kiek įstengiau, mat jos man jau buvo nebenaudingos kaip burės, bet tik kaip drobė.

Bet dar labiau mane pradžiugino tai, kad pačioje pabaigoje, kai jau buvau padaręs penkias ar šešias tokias keliones ir maniau laive nieko daugiau nebegalėsiąs rasti, dėl ko apsimokėtų vargti, netikėtai aptikau didelę statinę duonos džiūvėsių, tris didokas statinaites romo ar degtinės, dėžę cukraus ir statinaitę pirmos rūšies miltų. Tatai man buvo labai maloni staigmena, nes jau nebesitikėjau daugiau rasti vandens nesugadinto maisto. Džiūvėsius greitai išėmiau iš statinės, dalimis sunešiau ant plausto, įsivyniojęs juos į audeklą. Visą tą laimikį sėkmingai per kelis kartus atplukdžiau į krantą.

Kitą dieną dar kartą nuplaukiau į laivą: dabar jau buvau jį ganėtinai apgrobęs ir išgabenęs viską, ką tik galima pakelti ir išnešti, tad ėmiau doroti lynus; supjaustęs du storuosius lynus ir vieną plonesnį į tokius gabalus, kokius galėjau pavilkti, paruošiau juos gabenti į krantą drauge su visais geležiniais įtaisais, kuriuos tik įstengiau paimti; nukirtęs priekinių bei vidurinių burių rėjas, pasidariau didelį plaustą, apkroviau jį visais tais sunkiais daiktais ir nuplaukiau. Bet šį kartą laimė mane apleido. Įplaukęs į mažąją įlanką, kur iškeldinau į krantą visus ankstesnius savo radinius, neįstengiau suvaldyti šio plausto, nes jis buvo labai gremėzdiškas ir perkrautas. Plaustas apvirto, o aš su visu savo kroviniu įkritau į vandenį. Pats nedaug tenukentėjau, nes buvau netoli kranto, bet didžioji dalis mano krovinio nuskendo, ypač geležis, kuri man būtų labai pravertusi. Tačiau, vandeniui atslūgus, aš išvilkau į sausumą beveik visus lyno gabalus, taip pat ir dalį geležies. Bet tai man atsiėjo labai daug vargo, nes, graibydamas turtą, turėjau nerti į vandenį, ir toks darbas mane labai nualsino. Bet ir po to kasdien nuplaukdavau į laivą ir vis ką nors atsigabendavau.

7

Dabar jau trylika dienų buvau išgyvenęs saloje ir vienuolika kartų lankęsis laivo denyje, per tą laiką parsiplukdžiau viską, ką tik gali atsigabenti pora žmogaus rankų. Jei tik giedra būtų ilgiau trukusi, esu tikras, kad gabalas po gabalo būčiau suvilkęs visą laivą. Bet ruošdamasis plaukti dvyliktą kartą, pastebėjau, kad pradeda kilti vėjas. Nepaisydamas jo, per atoslūgį nuplaukiau. Nors man atrodė, kad kajutė jau taip kruopščiai mano išknaisiota, jog ten nieko nebebus galima surasti, vis dėlto dar užtikau spintelę ir viename jos stalčiuje radau tris skustuvus, dideles žirkles, tuziną peilių ir šakučių; kitame stalčiuje užtikau trisdešimt šešių svarų vertės pinigų, dalį Europos, dalį Brazilijos monetomis, dalį pesais; kai kurios monetos buvo auksinės, kai kurios sidabrinės.

Nusišypsojau, pamatęs tuos pinigus.

– O nereikalingas šlamšte! – tariau balsiai. – Kokia iš tavęs nauda? Tu esi visiškai tuščias daiktas, nevertas netgi pakelti nuo žemės, bet kuris peilis brangesnis už visą šitą blizgančią krūvą. Negaliu tavęs panaudoti, pasilik, kur esi, ir keliauk į jūros dugną kaip padaras, kurio gyvybės nereikia gelbėti.

Tačiau pasvarstęs pinigus pasiėmiau, visus juos susivyniojęs į drobės atraižą, ir ėmiau galvoti, kad reikėtų pasidirbti dar vieną plaustą. Bet tuo metu dangus apsiniaukė, vėjas pradėjo stiprėti ir po ketvirčio valandos jau gana smarkiai pūtė nuo kranto į jūrą. Supratau, kad bergždžia darytis plaustą vėjui pučiant nuo sausumos ir kad reikia skubiai išsinešdinti prieš prasidedant atoslūgiui, nes kitaip galiu visiškai nepasiekti kranto. Todėl bematant užsiropščiau ant plausto ir nuplaukiau. Iš dalies dėl gabenamų daiktų svorio, iš dalies dėl to, kad bangos buvo didelės, aš tik vargais negalais perplaukiau ruožą, skyrusį mane nuo pakrantės smėlio. Vėjas vis stiprėjo ir prieš prasidedant atoslūgiui virto tikra audra.

Bet aš tuo tarpu jau buvau pasiekęs namus – mažąją savo palapinę, kur gulėjau visai saugus su visu turtu. Vėtra baisiai siautėjo visą naktį, o iš ryto, kai pažvelgiau iš palapinės, tik pamanyk, laivo nebebuvo matyti! Truputį nustebau, bet greit nusiraminau pagalvojęs, kad aš, bergždžiai negaišdamas ir neatlyždamas, parsigabenau iš laivo viską, kas tik galėjo man praversti, ir kad ten iš tiesų maža kas beliko, ką būčiau galėjęs ištempti, jei ir būčiau turėjęs daugiau laiko.

Dabar lioviausi galvojęs apie laivą ir jame likusius daiktus, daugiau mąsčiau apie tai, kad kai ką iš duženų bangos gali išplauti į krantą, ir tikrai vanduo vėliau išmetė daug daug įvairių šipulių, bet iš jų maža teturėjau naudos.

1

Dabar tegalvojau, kaip čia man apsisaugojus tiek nuo laukinių žmonių, jeigu jie pasirodytų, tiek nuo plėšriųjų žvėrių, jei tokių būtų. Ilgai svarsčiau, kaip tai padaryti ir kokį būstą įsirengti – ar išsikasti urvą, ar statytis palapinę. Pagaliau nusprendžiau padaryti ir viena, ir antra. Šia proga gal bus verta papasakoti, kaip aš tatai padariau ir kaip šis būstas atrodė.

Netrukus įsitikinau, kad mano pasirinktoji vieta netinka įsikurti iš dalies dėl to, kad buvo žema, pelkėta, taigi ir nesveika gyventi prie pat jūros, o svarbiausia – todėl, kad arti nebuvo gėlo vandens. Tad nusprendžiau susirasti sveikesnę ir patogesnę vietą.

Apsvarsčiau kelis dalykus, kurie, kaip atrodė, man buvo svarbiausi. Pirmiausia – sveika vieta ir gėlas vanduo, kaip ką tik esu minėjęs. Antra – priedanga nuo saulės kaitros. Trečia – apsauga nuo plėšriųjų padarų, vis vien – žmonių ar žvėrių. Ketvirta – reginys į jūrą, kad jei Dievas atsiųstų kokį laivą, neprarasčiau progos išsivaduoti, nes vis dar nenorėjau skirtis su šia šviesia viltimi.

Ieškodamas tinkamos vietos, aukštos kalvos pašlaitėje užtikau mažą, lygią aikštelę, ties kuria skardis buvo status kaip namo siena, tad niekas negalėjo manęs užpulti nuo viršaus. Šiame skardyje buvo įdubimas, nedidelė išgrauža, lyg kokios durys ar urvo anga, bet iš tikrųjų čia nebuvo jokio urvo ar angos į kalvos vidų.

Štai čia, lygioje vejoje, esančioje prieš pat įdubimą, aš ir nusprendžiau pasistatyti palapinę. Ši aikštelė buvo ne daugiau kaip šimto jardų pločio ir dviejų šimtų ilgio. Ji tiesėsi kaip graži veja prie mano palapinės durų, o toliau netaisyklingomis pakopomis leidosi į pajūrio žemumą. Šis sklypelis buvo šiaurvakariniame kalvos šone, tad aš buvau ten apsaugotas nuo kaitros, iki saulė visiškai pakrypdavo į pietvakarius, o tai būna tuose kraštuose tik prieš pat jai nusileidžiant.

Prieš pradėdamas statytis palapinę, ties tuo įdubimu priešais uolą nubrėžiau pusratį, kurio spindulys buvo maždaug dešimties jardų, o skersmuo – dvidešimties jardų nuo vieno galo iki kito.

Tame pusratyje sukaliau dvi eiles stiprių ir storų baslių, giliai įvarydamas juos į žemę. Tie basliai buvo pusšeštos pėdos aukščio ir viršuje nusmailinti. Abi eilės buvo viena nuo antros ne toliau kaip per šešis colius.

Tada paėmiau lyno gabalus, kuriuos buvau supjaustęs laive, ir sukroviau eilėmis pusratyje vieną ant kito tarp tų dviejų eilių baslių iki pat viršaus, o iš vidaus sukaliau kitus baslius, pustrečios pėdos aukščio, paremdamas jais pirmuosius, lyg kokias stulpų atsparas, ir ši tvora buvo tokia tvirta, kad nei žmonės, nei žvėrys negalėjo pro ją įsilaužti ar peršokti per viršų. Tai man atsiėjo labai daug darbo ir laiko, ypač buvo sunku nupjauti miške medžius, juos atvilkti į vietą ir sukalti į žemę.

Įėjimą į šį būstą padariau ne pro kokias duris, bet sumeistravau trumpas kopėčias, kuriomis buvo galima įlipti per viršų; šias kopėčias, būdamas viduje, įsitraukdavau paskui save. Taigi buvau, kaip man atrodė, nuo viso pasaulio visiškai atsitvėręs bei įsitvirtinęs, todėl nakčia ramiai miegodavau: kitaip nebūčiau buvęs toks ramus, nors vėliau paaiškėjo, kad visai nebuvo reikalo imtis šių apsisaugojimo priemonių nuo priešų, sukurtų mano vaizduotės.

2

Į šį aptvarą, arba tvirtovę, vargais negalais susigabenau visą savo turtą, visus maisto išteklius, šaudmenis ir kitus daiktus, apie kuriuos anksčiau esu pasakojęs. Paskui pasidariau didelę palapinę; norėdamas gerai apsisaugoti nuo liūčių, labai gausių atogrąžų šalyse vieną metų dalį, padariau ją dvigubą, būtent – vieną mažesnę palapinę viduje ir vieną didesnę aukščiau tosios, iš išorės viršų apdengiau dideliu brezentu, kurį buvau pasiėmęs iš laivo kartu su burėmis.

Dabar miegodavau jau nebe į krantą atsigabentoje lovoje, o laivo kapitono padėjėjo hamake, kuris buvo tikrai labai patogus.

Į šią palapinę susinešiau visą maisto atsargą ir viską, kas galėtų sugesti nuo drėgmės. Saugiai sukrovęs savo turtą, aklinai užtaisiau aptvaro angą, kurią iki šiol buvau palikęs atvirą, ir įlipdavau bei išlipdavau iš jo, kaip jau sakiau, trumpomis kopėtėlėmis.

Užtaisęs aptvarą, šlaito įdubime ėmiau rausti urvą. Visą iškastą žemę bei akmenis tempiau pro savo palapinę ir kroviau palei tvorą lyg kokią terasą, tad žemė ten pakilo maždaug iki pusantros pėdos; šitaip už savo palapinės pasidariau urvą, kuris man atstojo rūsį.

Teko daug dirbti ir sugaišti daug dienų, kol visa tai pabaigiau, todėl dabar turiu grįžti truputį atgal ir papasakoti apie kai kuriuos kitus dalykus, į kuriuos buvo nukrypusios mano mintys. Sykį, kai ką tik buvau susidaręs planą pasistatyti palapinę ir išsirausti rūsį, iš tamsaus, tiršto debesies prapliupo lietus ir staiga tvykstelėjo žaibas, paskui kaip paprastai trankiai sudundėjo griaustinis. Mane ne tiek nugąsdino žaibas, kiek mintis, kuri dingtelėjo mano sąmonėje greičiau už žaibą. „O, mano parakas!“ Širdis nutirpo pagalvojus, kad vienas žaibas gali sunaikinti visą mano paraką, nuo kurio priklausė ne tik mano apsigynimas, bet ir apsirūpinimas maistu. Visai negalvojau apie man pačiam grėsusį pavojų, nors, jei parakas suliepsnotų, netgi nespėčiau suvokti, nuo ko žuvau.

Tas įvykis taip baisiai mane išgąsdino, kad vos praėjus audrai atidėjau į šalį visus savo darbus, būsto statybą bei įtvirtinimą ir ėmiausi gaminti dėžutes ir maišiukus, norėdamas nedideliais kiekiais supilstyti į juos paraką ir laikyti toli vieną nuo kito, manydamas, kad, plykstelėjus vienam parako maišiukui, nuo jo negalės užsidegti kiti. Šį darbą atlikau maždaug per dvi savaites; manau, kad mano parakas, kuris svėrė apie du šimtus keturiasdešimt svarų, buvo suskirstytas bent į šimtą dalių. Dėl sudrėkusios parako statinės aš visai nesibaiminau ir pastačiau ją išraustame urve, kurį vaizduotėje pavadinau savo virtuve, o visą kitą paraką nedideliais kiekiais taip suslapsčiau aukščiau ir žemiau uolų plyšiuose, kad jo negalėtų pasiekti jokia drėgmė, ir rūpestingai pažymėjau vietas, kur jį sukaišiojau.

3

Protarpiais tarp visų tų darbų išeidavau bent kartą per dieną su šautuvu, iš dalies norėdamas prasiblaškyti, iš dalies geisdamas nušauti ką nors tinkamą maistui ir kiek galint geriau susipažinti su tos salos gamtos turtais. Išėjęs pirmąjį kartą tuoj patyriau, kad saloje esama ožkų, ir tas atradimas mane labai pradžiugino. Bet man teko ir nusivilti: jos buvo tokios baikščios, tokios vikrios ir tokios greitos, jog buvo beveik neįmanoma prie jų prisėlinti. Tačiau dėl to nenusiminiau ir neabejojau, kad retkarčiais man pavyks vieną kitą nušauti. Netrukus taip ir atsitiko. Suradęs jų užuolandas, ėmiausi štai šitaip jų tykoti: pastebėjau, kad jos, pamačiusios mane slėnyje, kai pačios būdavo kalvos viršūnėje, pabėgdavo nepaprastai išsigandusios, bet jeigu ganydavosi slėnyje, o aš būdavau kalvos viršūnėje, tai visiškai nekreipdavo į mane dėmesio. Iš to padariau išvadą, kad jų akys yra pritaikytos žiūrėti žemyn, ir jos ne visai gerai mato aukščiau esančius daiktus. Todėl vėliau naudojau štai kokį metodą: pirmiausia kopdavau į kalvas, kad būčiau aukščiau jų, ir tuomet dažnai puikiai pataikydavau.

Pirmuoju šūviu nušoviau ožką, kuri turėjo prie savęs mažą žindomą ožiuką, ir dėl to man buvo labai skaudu. Kai senoji krito, ožiukas stovėjo visiškai ramus, kol aš atėjau ir paėmiau ožką. Maža to: kai nešiausi ją ant pečių, ožiukas bėgo paskui mane iki pat aptvaro; čia aš padėjau ožką, paėmiau į glėbį ožiuką ir perkėliau per savo tvorą, tikėdamasis jį išauginti ir prisijaukinti, bet jis dar nemokėjo ėsti, tad gavau jį papjauti ir pats suvalgyti. Tų dviejų gyvulių mėsos man užteko ilgam, nes valgiau saikingai, stengdamasis kiek galima labiau taupyti maisto atsargas, ypač duoną.

4

Dabar, galutinai įsitaisęs naujame būste, nusprendžiau susirasti vietą ugniakurui ir pasiieškoti kuro. Kaip aš tai padariau, kaip išplėčiau savo urvą ir kokius patogumus jame įsitaisiau, – apie visa tai plačiau papasakosiu vėliau. Bet pirmiausia turiu truputį papasakoti apie save, išdėstyti savo mintis apie gyvenimą, o tų minčių, žinoma, buvo nemaža.

Aš labai niūriai vaizdavausi savo padėtį. Audros nublokštas į negyvenamą salą, toli nuo mūsų planuoto kelio, už kelių šimtų lygų nuo laivų kelių, turėjau rimtą pagrindą manyti, kad dangus man lėmė visiškai vienišam baigti savo gyvenimą šioje liūdnoje vietovėje. Gausios ašaros tryško man iš akių, kai šitaip galvojau. Kartais imdavau ginčytis pats su savimi, kodėl Dievas šitaip sužlugdo savo kūrinius, palieka juos nelaimingus, apleistus, nusivylusius, ir vargu ar galima būti dėkingam už tokį gyvenimą.

Bet vidinis balsas visuomet sustabdydavo tas mintis ir imdavo man priekaištauti. Ypač prisimenu vieną tokią dieną. Vaikščiodamas jūros krantu su šautuvu rankose, aš daug galvojau apie dabartinę savo būklę, ir čia protas man viską nušvietė kitaip.

„Taip, – tarė šis balsas, – tavo būklė nepavydėtina, tai tiesa, bet prašau prisiminti, kur yra kiti tavo draugai. Argi jūsų ne vienuolika susėdo į valtį? Kur yra tie dešimt? Kodėl ne jie išsigelbėjo ir ne tu žuvai? Kodėl buvai išskirtas? Ar geriau čia, ar ten? – Ir aš pažvelgiau į jūrą. – Blogį reikia vertinti neužmirštant ir to gero, kuris jame glūdi, ir atsimenant dar blogesnius dalykus, kurie gali ištikti.“

Čia ir vėl pagalvojau, kaip gerai esu viskuo apsirūpinęs ir kokia galėjo būti mano padėtis, jei bangos nebūtų nustūmusios laivo (o čia šansai buvo vienas prieš šimtą tūkstančių) nuo tos seklumos, kur jis iš pradžių įstrigo, ir prinešusios jo taip arti prie kranto, jog laiku spėjau pasiimti visus tuos daiktus. Kas būtų man, jeigu turėčiau gyventi saloje tokiomis sąlygomis, kokiomis čia praleidau pirmąją naktį, – be pastogės, be maisto, be jokių įrankių ir be galimybių juos įsigyti ar pasigaminti? „Ypač, – garsiai samprotavau pats su savimi, – ką būčiau veikęs be šautuvo, be šaudmenų, be jokių įrankių, be drabužių, patalo, palapinės, be priemonių kokiai pastogei suręsti?“ O dabar aš turėjau viso to pakankamai ir galėjau lengvai viskuo apsirūpinti. Aš be baimės žvelgiau į ateitį, nes žinojau, kad išsibaigus mano šaudmenims, galėsiu išsiversti ir be šautuvo. Be jokių didesnių stygių gana pakenčiamai galėsiu leisti savo dienas iki pat mirties, nes iš pat pradžių numačiau, kaip apsirūpinsiu tada, kai ne tik išsibaigs mano šaudmenys, bet ir kai pradės blogėti mano sveikata, silpnėti jėgos.

Prisipažįstu: visiškai nebuvau pagalvojęs, kad mano paraką gali sunaikinti vienas žaibo smūgis, todėl, kaip esu minėjęs, taip išsigandau, kai sužaibavo ir sugriaudė.

1

<…>

Praslinko maždaug pusantrų metų, kai susidariau šį planą, bet visi mano svarstymai vis ėjo niekais, nes neturėjau progos jų įvykdyti. Ir štai kartą anksti rytą nustebau pamatęs net penkis luotelius pakrantėje, toje salos pusėje, kurioje buvo ir mano namai. Jais atplaukusieji buvo išlipę, ir aš jų nemačiau. Luotelių skaičius griovė visus mano sumanymus, nes išvydęs jų tiek daug ir žinodamas, kad laukiniai visuomet atplaukia keturiese ar šešiese, o kartais ir daugiau viename luotelyje, negalėjau ryžtis pats vienas užpulti dvidešimties ar trisdešimties vyrų. Todėl lindėjau savo pilyje sumišęs ir sunerimęs. Vis dėlto buvau visiškai pasiruošęs galimam puolimui, kurį buvau numatęs anksčiau, ir laukiau, pasiryžęs nesnausti, jei tik kas nors įvyktų. Laukiau ilgokai, klausydamasis, ar neišgirsiu jų keliamo triukšmo, pagaliau labai nekantraudamas padėjau savo šautuvus kopėčių apačioje ir kaip paprastai, dukart pasistatęs prie šlaito kopėčias, užsiropščiau į kalvos viršų. Tenai taip atsistojau, kad mano galva nekyšotų viršum kalvos ir jie manęs jokiu būdu negalėtų pamatyti. Čia pro žiūroną pastebėjau, kad jų ne mažiau kaip trisdešimt ir kad jie susikūrę laužą ir pasiruošę mėsos. Kaip jie tą mėsą buvo išsivirę ir kokia ji buvo, aš nežinojau. Visi laukiniai šoko aplink ugnį, barbariškai kraipydamiesi ir savotiškai šuoliuodami.

2

Taip stebėdamas pro žiūroną pamačiau, kaip laukiniai ištempė du nelaiminguosius vyrus iš luotelių, matyt, jie gulėjo, ir dabar atvilko į krantą nužudyti. Mačiau, kaip vienas bematant krito, partrenktas turbūt kuoka ar mediniu kardu, nes taip jie būdavo įpratę daryti, o du ar trys žmogėdros tučtuojau prapjovė jo vidurius ir pradėjo mėsinėti. Antroji auka stovėjo čia pat, laukdama savo eilės. Staiga nelaimingasis, pasijutęs kiek laisvesnis ir nesurištas, įkvėptas vilties išsigelbėti, puolė nuo jų į šalį ir neįtikimai greitai ėmė bėgti smėliu į mane, t. y. į tą pajūrio pusę, kur buvo mano būstas.

Turiu prisipažinti, kad aš baisiai išsigandau, pamatęs jį bėgantį į mano pusę, juoba kad pasirodė, jog visas jų būrys puolė jo vytis. Tikėjausi, kad išsipildys dalis mano sapno ir bėglys tikriausiai pasislėps atžalyne, bet jokiu būdu negalėjau tikėti antrąja sapno dalimi – kad kiti laukiniai jo nesivys ir ten nesuras. Vis dėlto aš pasilikau savo poste, ir mano nuotaika pagerėjo, kai išvydau, jog jį vejasi tik trys vyrai. Dar labiau įsidrąsinau pastebėjęs, kad bėgdamas jis gerokai juos pralenkė ir nuo jų vis tolo. Darėsi aišku, kad jeigu jis galėtų taip bėgti nors pusvalandį, tada lengvai nuo jų paspruktų.

Tarp jų ir mano pilies tekėjo upelis, kurį ne kartą esu minėjęs anksčiau, jo žiotimis iš laivo į krantą gabenau savo krovinius, ir dabar aiškiai mačiau, kad nelaimingasis būtinai turės perplaukti tą upelį arba bus ten nutvertas. Bet kai laukinis pribėgo upelį, jis nesusvyravo, nors buvo potvynio metas, puolė ir jį perplaukė kokiais trisdešimt mostų, išlipo iš vandens ir nepaprastai greitai ėmė bėgti toliau. Kai trys besivejantieji pasiekė upokšnį, pamačiau, kad du iš jų moka plaukti, bet trečiasis ne; stovėdamas kitoje pusėje, jis žiūrėjo į juos, bet toliau nebėgo ir netrukus pamažu nuslimpino atgal. Ir tai, kaip bus matyti, jam išėjo į gera.

Pastebėjau, kad tuodu, plaukdami per upelį, sugaišo dvigubai ilgiau negu nuo jų sprunkąs belaisvis. Man staiga dingtelėjo mintis, kuriai niekaip negalėjau atsispirti, kad štai atėjo metas įsigyti tarną, o gal draugą ir padėjėją. Pati apvaizda, pagalvojau, įpareigoja mane išgelbėti šio nelaimingojo gyvybę. Kuo skubiausiai nulipau kopėčiomis žemyn, pasigriebiau abu savo šautuvus, kurie, kaip minėjau, stovėjo kopėčių apačioje, ir skubiai sugrįžęs į kalvos viršų leidausi bėgti jūros link. Mano kelias buvo visai trumpas bei nuokalnus, tad bematant atsidūriau tarp besivejančių ir vejamojo. Garsiai šūktelėjau bėgančiajam, kuris atsigręžęs iš karto gal tiek pat išsigando manęs kiek ir savo priešų, bet aš pamojau jam ranka, kad jis grįžtų, o tuo tarpu pats pamažu nuėjau pasitikti dviejų persekiotojų. Paskui staiga puoliau priešakinį ir parmušiau šautuvo buože. Šauti nenorėjau, kad neišgirstų kiti laukiniai, nors iš tokio nuotolio ne taip jau lengva šūvį išgirsti, o kadangi dūmų nebūtų matyti, jie vargiai suprastų, ką tai reiškia. Kai partrenkiau pirmąjį, antrasis išsigandęs sustojo, ir aš skubiai šokau prie jo, bet pribėgęs arčiau pastebėjau, kad jis turi lanką su strėle ir taikosi į mane šauti. Taigi turėjau šauti pirmas ir iš karto jį nudėjau. Vargšas laukinis bėglys, matydamas, kad abu jo priešai guli negyvi (taip jam atrodė), sustojo, bet buvo taip išsigandęs šautuvo ugnies ir trenksmo, jog sustingo lyg suakmenėjęs ir nėjo nei pirmyn, nei atgal, nors atrodė verčiau linkęs bėgti, negu artintis prie manęs. Aš vėl jam šūktelėjau ir ženklais paraginau prieiti. Tuos ženklus jis lengvai suprato, truputį paėjėjo ir vėl sustojo, vėl truputį žengtelėjo ir vėl stabtelėjo. Čia aš pastebėjau, kad jis stovi drebėdamas, lyg būtų paimtas į nelaisvę ir tučtuojau turėtų kristi negyvas, kaip atsitiko abiem jo priešams. Aš vėl paliepiau jam eiti prie manęs ir drąsinau įvairiausiais ženklais, kokius tik galėjau sugalvoti. Jis ėjo vis artyn ir artyn, klaupdamasis kas dešimt ar dvylika žingsnių, tuo reikšdamas dėkingumą už tai, kad išgelbėjau jam gyvybę. Nusišypsojau maloniai į jį žiūrėdamas ir paraginau dar arčiau prieiti. Pagaliau jis visiškai priartėjo prie manęs, tada vėl atsiklaupė, pabučiavo žemę, padėjo ant jos galvą ir, paėmęs mano koją, užsikėlė ją sau ant galvos. Šitai, mano manymu, buvo ženklas, kad jis prisiekia visą amžių būti mano vergu. Aš jį pakėliau, elgiausi su juo draugiškai ir kaip mokėdamas drąsinau. Bet mano pradėtasis darbas nebuvo baigtas: pastebėjau, kad laukinis, kurį partrenkiau, nėra užmuštas, o tik smūgio apsvaigintas ir dabar baigia atsigauti. Parodžiau jį savo laukiniui ir leidau suprasti, kad anas nėra miręs. Čia jis pratarė man kelis žodžius: nors aš jų nesupratau, vis dėlto jie man buvo malonūs, nes tai buvo pirmieji žmogaus tariami garsai, išskyrus mano paties balsą, pasiekę mano ausis daugiau kaip po dvidešimt penkerių metų. Bet dabar tokiems apmąstymams nebuvo laiko. Partrenktasis laukinis tiek atsigavo, jog atsisėdo ant žemės, ir aš pastebėjau, kad manasis ėmė bijoti. Tai pamatęs, nutaikiau kitą savo šautuvą į tą vyrą, lyg norėdamas šauti. Tada mano laukinis – dabar taip jį vadinsiu – ženklais paprašė, kad paskolinčiau savo kardą, kuris be makštų kabojo ant diržo prie mano šono. Padaviau jam tą kardą. Vos tik jį gavęs, jis tuoj nubėgo prie savo priešo ir vienu kirčiu taip vikriai nukirto jam galvą, kad joks budelis Vokietijoje nebūtų galėjęs greičiau ir žvitriau to atlikti. Man atrodė labai keista, kad tai padarė žmogus, kaip turėjau pagrindo manyti, niekuomet nematęs kardo, išskyrus savus medinius. Bet vėliau patyriau, kad jie darosi medinius kardus, tokius aštrius ir sunkius ir iš tokio kieto medžio, jog ir jais nukerta galvas, net ir rankas, ir tai padaro vienu kirčiu. Po šio žygio jis priėjo prie manęs pergalingai šypsodamasis, atnešė kardą, darydamas daugybę įvairių judesių, kurie man buvo nesuprantami, ir padėjo jį tiesiai priešais mane drauge su nužudytojo laukinio galva.

3

Bet labiausiai jį stebino tai, kaip aš galėjau iš taip toli nukauti antrąjį indėną, ir rodydamas į jį laukinis ženklais prašė leisti nukautąjį apžiūrėti. Aš jam leidau, paaiškindamas tai, kaip mokėjau. Priėjęs prie nukautojo ir žiūrėdamas į jį, jis sustojo lyg apstulbęs, paskui apvertė ant vieno šono, tada ant kito, apžiūrėjo žaizdą, kurią padarė į krūtinę pataikiusi kulka, nors kraujo ištekėjo nedaug: matyt, nukraujavo viduje, nes buvo jau negyvas. Laukinis paėmė jo lanką bei strėles ir sugrįžo pas mane. Tada aš apsisukau, norėdamas eiti šalin, ir pamojau jam žengti paskui mane, stengdamasis ženklais išaiškinti, kad paskui tuodu gali atsekti ir daugiau laukinių.

Bėglys taip pat ženklais man parodė, jog galėtų užkasti juos į smėlį, kad kiti atėję jų nepastebėtų. Aš jam parodžiau, kad gali tai padaryti. Jis ėmėsi darbo ir per kelias minutes plikomis rankomis išrausė duobę, tokią plačią ir gilią, kad joje galėjo tilpti žmogus. Tada atvilko į ją vieną užmuštąjį ir užpylė smėliu. Taip pat padarė ir su kitu. Mano manymu, jis užkasė juos per kokį ketvirtį valandos. Tada jį pašaukęs nusivedžiau, bet ne į savo pilį, o visai į kitą pusę, į urvą tolimoje salos dalyje. Taigi aš neleidau išsipildyti anai sapno daliai, kuri sakė, kad jis atbėgo pasislėpti mano atžalyne.

4

Parsivedęs daviau jam duonos bei saują džiovintų vynuogių ir gurkšnį vandens, nes nuo greito bėgimo jis buvo labai ištroškęs. Šitaip jį atgaivinęs, ženklais paliepiau atsigulti ir pamiegoti, parodydamas vietą ant glėbio ryžių šiaudų, apklotų antklode, kur aš ir pats kartais miegodavau. Vargšelis atsigulė ir tučtuojau užmigo.

Tai buvo šaunus, gražus vyras, puikaus sudėjimo, stiprių, tiesių, tačiau ne per daug stambių rankų ir kojų, aukštas ir labai dailiai nuaugęs, mano manymu, apie dvidešimt šešerių metų. Iš veido jis atrodė labai geraširdis – neturėjo niūrių ir žiaurių bruožų, – tai buvo labai vyriškas veidas, drauge pasižymįs tikru europiečio švelnumu ir gerumu, ypač kai juokdavosi. Jo plaukai buvo ilgi ir juodi, bet nesiraitė kaip avies vilna, kakta aukšta ir plati, akys nepaprastai gyvos, žvilgsnis aštrus. Jo oda nebuvo visiškai juoda, tik tamsiai ruda, bet ne tokio negražaus gelsvai rudo atspalvio kaip brazilų, virginiečių ir kitų Amerikos čiabuvių, o pilkai rudos alyvinės spalvos, labai malonios, nors sunkiai aprašomos. Veidas buvo apskritas ir putnus, nosis maža, bet nepriplota kaip negrų, burna graži, lūpos plonos, dantys puikūs, tiesūs, balti lyg dramblio kaulas.

5

Kokį pusvalandį pamiegojęs, tikriau sakant, snustelėjęs, jis pabudo ir išėjo iš urvo, o aš tuokart melžiau savo ožkas, kurios buvo čia pat aptvare. Pastebėjęs mane, jis pribėgo, puolė ant kelių, visais įmanomais ženklais rodydamas nuolankų savo dėkingumą, ir norėdamas tatai išreikšti darė daugybę juokingų judesių. Pagaliau jis padėjo galvą ant žemės, prie pat mano kojos, ir antrą mano koją užkėlė sau ant galvos, kaip jau buvo padaręs anksčiau, o paskui visais įmanomais ženklais pareiškė begalinį atsidavimą, norą tarnauti ir visišką klusnumą, stengdamasis parodyti, kad tarnaus man kol gyvas. Aš daug ką supratau iš to, ką jis norėjo pasakyti, ir stengiausi jam išaiškinti, kad esu juo labai patenkintas. Netrukus pamėginau su juo kalbėtis ir ėmiau jį mokyti su manim susišnekėti. Pirmiausia pareiškiau, kad jo vardas bus Penktadienis, nes tą dieną išgelbėjau jam gyvybę. Taip jį pavadinau tai dienai prisiminti. Išmokiau jį tarti žodį „ponas“ ir išaiškinau, kad tai bus mano vardas. Taip pat išmokiau sakyti „taip“ ir „ne“ ir paaiškinau tų žodžių reikšmę. Daviau pieno molinėje puodynėje, prieš tai jam matant pamirkiau jame duonos riekelę ir ją suvalgiau užsigerdamas pienu. Ir jam daviau gabalą duonos, kad galėtų tai padaryti. Jis tuoj pat pakluso ir ženklais parodė, kad jam esą labai skanu.

6

Aš ten su juo pernakvojau, o kai tik išaušo, paliepiau eiti su manim ir leidau suprasti, kad duosiu jam drabužių. Atrodė, kad jis tuo labai džiaugiasi, nes buvo visiškai plikas. Kai ėjome pro tą vietą, kur jis buvo užkasęs tuodu vyrus, jis man ją tiksliai parodė kartu su žymėmis, kurias buvo palikęs, kad galėtų vėl juos rasti, ir ženklais paaiškino, kad turėtume juos išsikasti ir suvalgyti! Aš stengiausi jam parodyti, kad labai supykau, išreiškiau savo pasibjaurėjimą tuo dalyku, pavaizdavęs, kad noriu vemti vien pagalvojęs apie tai, ir ranka įsakiau jam pasitraukti. Jis tučtuojau labai klusniai pasišalino. Tada nusivedžiau jį į kalvos viršūnę pasižiūrėti, ar jo priešai jau išplaukę. Išsitraukęs žiūronus žvilgtelėjau ir aiškiai pamačiau tą vietą, kurioje jie rengėsi puotauti, bet laukinių ir jų luotelių dabar nesimatė. Buvo aišku, kad jie išplaukė nepasistengę surasti savo dviejų dingusių draugų.

7

Bet aš tuo nesitenkinau; būdamas dabar drąsesnis, taip pat ir smalsesnis, pasišaukiau savo žmogų Penktadienį, įdaviau jam į rankas kardą, per pečius jis užsikabino lanką su strėlėmis (greitai pastebėjau, kad tą ginklą jis labai vikriai sugeba naudoti), taip pat liepiau jam nešti vieną šautuvą, pats pasiėmiau kitus du, ir mes nužingsniavome į tą vietą, kur buvo išsilaipinę laukiniai: mat dabar norėjau daugiau apie juos sužinoti. Kai priėjau tą vietą, kraujas sustingo mano gyslose ir širdis nustojo plakusi – išvydau be galo siaubingą vaizdą. Iš tiesų prieš akis atsivėrė baisus – bent toksai jis atrodė man, nors Penktadieniui nedarė jokio įspūdžio. Žemė buvo nuklota žmonių kaulais, nudažyta jų krauju, šen bei ten mėtėsi pusiau suėsti, apkramtyti apdegę mėsos gabalai. Žodžiu sakant, visur buvo matyti žymės laukinių pokylio, kurį jie ten kėlė, įveikę savo priešus. Mačiau tris kaukoles, penkias rankas ir trijų ar keturių kojų bei pėdų kaulus, taip pat daugybę kitų kūno dalių. Penktadienis ženklais man paaiškino, kad jie savo puotai buvo atsigabenę keturis belaisvius: trys iš jų buvo suvalgyti, o jis (čia jis parodė į save) buvęs ketvirtasis; įvykusios didelės kautynės tarp šitų laukinių ir gretimo karaliaus, kurio valdinys, atrodo, jis ir buvo. Ten buvę paimta daug belaisvių, juos visus nugalėtojai nugabenę į įvairias vietas, ketindami per puotą suvalgyti. Taip ir atsitiko tiems nelaimingiesiems, kuriuos tie niekšai buvo atsigabenę į šią salą.

Aš liepiau Penktadieniui surinkti kaukoles, kaulus, mėsą ir visus likučius, sudėti juos į krūvą ir, sukrovus ant viršaus didelį laužą, visa tai sudeginti, paversti pelenais. Pastebėjau, kad Penktadienis vis dar geidžia žmogienos ir kad jis savo prigimtimi vis dar tebėra žmogėdra, bet parodžiau tiek pasibjaurėjimo, jog jis nedrįso to daryti. Aiškiai leidau jam suprasti, kad užmuščiau, jeigu jis pasiduotų savo įgeidžiui.

8

Kai jis atliko šį darbą, mes sugrįžome į savo pilį, ir aš ėmiau rengti savo tarną, Penktadienį. Pirmiausia daviau jam linines kelnes, kurias buvau ištraukęs iš minėtosios neturtingo patrankininko dėžės, rastos sudužusiame laive. Tos kelnės, truputėlį perdirbtos, puikiausiai jam tiko. Paskui iš ožkų kailių pasiuvau jam striukę, stengdamasis padaryti ją kiek galima geresnę (dabar jau buvau visai neblogas siuvėjas!), daviau kepurę, mano pasiūtą iš kiškių kailiukų, labai patogią ir gana gražią. Taigi savo Penktadienį aprengiau visai neblogai. Jis buvo labai patenkintas, matydamas esąs beveik taip pat gerai apsivilkęs kaip ir jo ponas. Tiesa, iš pradžių vilkėdamas tuos drabužius jis vaikščiojo labai nevikriai: kelnes nešioti jam buvo labai nepatogu, švarkas spaudė pečius ir veržė pažastis, bet aš truputį juos paplatinau tose vietose, kur jam veržė ar graužė, o jis prie jų palengva priprato ir ilgainiui ėmė jaustis su jais visai puikiai.

9

Parėjęs su juo namo į savo pašiūrę, kitą dieną ėmiau svarstyti, kur jį įkurdinti. Kad jam būtų patogu, o ir man ramu bei saugu, tarp vidujinio ir išorinio pylimo padariau nedidelę palapinę. Joje buvo anga į mano urvą, ir padariau tvirtas lentines duris ir jas įtaisiau taip, kad atsidarinėtų į vidų; nakčiai jas užstumdavau velke, o kopėčias užsitraukdavau, kad Penktadienis jokiu būdu negalėtų patekti į vidinį aptvarą; jeigu jis liptų per pylimą, tai sukeltų daug triukšmo, ir aš būtinai pabusčiau. Mat vidinis aptvaras dabar buvo visas apdengtas: stogas buvo iš ilgų karčių, atsiremiančių į kalvos šlaitą, kartys apdėtos skersiniais pagaliais vietoj skiedrų ir storai apklotos ryžių šiaudais, standžiais it nendrės, o skylėje, kuri buvo palikta kopėčiomis įlipti ir išlipti, pritaisiau nuleidžiamas dureles: jei kas nors mėgintų iš lauko pro jas įlįsti, jos kristų žemyn ir sukeltų didelį triukšmą. Ginklus nakčiai visus susidėdavau prie savęs.

Bet visos tos atsargos priemonės buvo visai nereikalingos, nes niekada joks žmogus neturėjo ištikimesnio, labiau mylinčio ir nuoširdesnio tarno už mano Penktadienį – neirzlus, neužsispyręs, nemėgstąs sauvaliauti, visuomet malonus ir paslaugus, jis buvo prisirišęs prie manęs kaip vaikas prie tėvo. Esu įsitikinęs, kad bet kuriuo atveju jis būtų paaukojęs savo gyvybę, jei būtų reikėję gelbėti manąją. Jis daug kartų tai įrodė, tuo išblaškydamas visas mano abejones, ir aš greitai įsitikinau, kad nėra reikalo jo saugotis.

10

Visa tai teikė man progų atkreipti dėmesį ir stebėtis, kaip visagalio Dievo apvaizda daliai savo kūrinių šiame pasaulyje nesuteikė galimybių visavertiškai panaudoti savo dvasinių sugebėjimų, nors jie, kaip ir mes, turi tokį pat protą, tokius pat prisirišimo, švelnumo, pareigos jausmus, jiems būdingos panašios aistros, pasipiktinimas skriaudomis, jie taip pat dėkingi, nuoširdūs, ištikimi, gebantys daryti gera ir atsiliepti į Dievo jiems teikiamą gėrį. Ir kai Viešpats teikiasi duoti progą šioms savybėms pasireikšti, jie jas panaudoja geriems tikslams, netgi geresniems negu mes. Šios mintys paskatino mane kartkartėmis labai nusiminti, pagalvojus, kad mes įvairiomis progomis labai niekingai naudojame šias savybes, nors mums jas apšviečia didžioji Viešpaties mokslo šviesa ir jo žodžio suvokimas. Kodėl Dievui patiko slėpti šį mokslą nuo daugelio milijonų sielų, kurios, kaip galiu spręsti pagal šį vargšą laukinį, pritaikytų jį daug geriau negu mes? Todėl aš kartais nuklysdavau per toli, įsiverždamas į apvaizdos valdas ir pradėdamas abejoti, ar teisinga, kad šviesa atskleidžiama vieniems, o slepiama nuo kitų, tuo tarpu pareigos reikalaujama ir iš vienų, ir iš kitų. Bet aš lioviausi šitaip samprotavęs ir užbaigiau šias mintis tokia išvada: visų pirma, mes nežinome, dėl kokios priežasties tuos žmones reikėjo taip nuskriausti, juk Dievas savo prigimtimi yra be galo šventas ir teisingas, tad šitaip negalėtų būti. Jei visi šie padarai pasmerkti Dievo nežiniai, tatai, matyt, yra bausmė už nuodėmes tai šviesai, kuri, kaip rašoma Šventraštyje, yra jiems įstatymas, ir tiems reikalavimams, kuriuos jų sąžinė laiko teisingais, bet apie kuriuos mes nieko nežinome. O antra – mes juk visi esame molis didžiojo puodžiaus rankose, ir joks indas negali jam prikišti: „Kodėl tu mane tokį nulipdei?“

Bet grįžkime prie mano naujojo draugo. Aš buvau nepaprastai juo patenkintas ir ėmiau mokyti visko, kad pasidarytų naudingas, sumanus ir galėtų man padėti. Ypač mokiau jį kalbėti ir suprasti, ką kalbu aš. Jis buvo nepaprastai gabus mokinys, labai linksmas, visada uolus ir labai džiaugdavosi, kai galėdavo suprasti, ką jam sakau, ar išaiškinti man tai, ką pats nori pasakyti. Su juo kalbėtis būdavo vienas malonumas. Dabar mano gyvenimas slinko labai sklandžiai ir smagiai, ir aš ėmiau tarti, kad jeigu tik būčiau apsaugotas nuo kitų laukinių, tai nesikrimsčiau, jeigu likčiau šioje saloje ligi pat gyvenimo pabaigos.

11

Dviem ar trims dienoms praslinkus po to, kai su Penktadieniu grįžau į savo pilį, man dingtelėjo, kad jeigu noriu atpratinti Penktadienį nuo baisaus įpročio valgyti žmogieną ir gėrėtis žmogėdrų puotomis, tai turiu jam duoti paragauti kitokios mėsos, taigi vieną rytą išsivedžiau jį į mišką. Ketinau papjauti vieną savo kaimenės ožiuką, parsinešti jį namo ir iškepti. Bet eidamas pamačiau pavėsyje gulinčią ožką ir prie jos du ožiukus. Sustabdžiau Penktadienį:

– Stok, – tariau jam, – stovėk ramiai, – ir ženklais parodžiau, kad nejudėtų. Tuojau pakėliau šautuvą, šoviau ir nudėjau vieną ožiuką. Nors vargšas laukinis iš tolo ir buvo matęs, kaip nušoviau jo priešą, bet nežinojo ir negalėjo įsivaizduoti, kokiu būdu tai vyksta, todėl ir dabar baisiai nustebo, ėmė drebėti, susvyravo ir atrodė, kad tuoj nualps ir susmuks ant žemės. Jis nematė ožiuko, į kurį taikiau, ir nepastebėjo, kad jį nušoviau, bet atvertė savo švarko skverną, norėdamas pažiūrėti, ar nėra sužeistas. Vargšelis manė, kaip netrukus patyriau, kad esu nusprendęs jį nušauti. Jis priėjo prie manęs ir atsiklaupė: apkabinęs mano kelius kalbėjo daugybę dalykų, kurių aš nesupratau, bet aiškiai mačiau, kad jis meldžia mane jo nežudyti.

Netrukus pavyko jį įtikinti, kad nenoriu daryti jam nieko pikto: pakėlęs jį už rankos nusijuokiau, parodžiau nušautą ožiuką ir paliepiau nubėgti ir jį atnešti. Jis taip ir padarė. O kol jis stebėjosi ir žiūrėjo, norėdamas pamatyti, kaip tasai gyvulėlis buvo nudėtas, aš vėl užtaisiau šautuvą. Netrukus per šūvio nuotolį pamačiau medyje tupintį didelį paukštį, panašų į vanagą. Norėdamas Penktadieniui paaiškinti, ką ketinu daryti, pasišaukiau jį ir parodžiau paukštį: iš tikrųjų čia buvo papūga, nors maniau, kad vanagas. Taigi parodęs tą papūgą, savo šautuvą ir žemę po papūga, leidau jam suprasti, kad noriu šauti ir užmušti tą paukštį ir kad jis turi nukristi ant žemės. Aš šoviau, liepęs jam žiūrėti, ir jis tučtuojau pamatė papūgą krintant. Jis vėl sustingo išsigandęs, nors ir visaip stengiausi jam išaiškinti. Jo nustebimas buvo juo didesnis, nes jis nematė, kaip užtaisiau šautuvą, ir turbūt manė, kad tame prietaise turi būti kažkokia stebuklinga, mirtį nešanti ir visa naikinanti jėga, galinti nužudyti žmogų, gyvulį, paukštį ar bet ką, iš arti ar iš tolo. Dėl to jis buvo toks apstulbęs, kad dar ilgą laiką negalėjo atsipeikėti. Manau, jei tik būčiau leidęs, jis būtų garbinęs mane ir mano šautuvą lyg kokius dievaičius. Prie šautuvo kelias dienas nenorėjo nė prisiliesti, bet būdamas vienas kreipdavosi į jį ir šnekėdavosi su juo lyg su gyvu daiktu. Vėliau jis man pasakė, jog tada prašė, kad šautuvas jo nežudytų.

Kai Penktadienis šiek tiek atsipeikėjo nuo išgąsčio, aš pamojau jam nubėgti ir atnešti mano nušautą paukštį. Jis nubėgo, bet valandėlę užtruko: mat papūga, dar nevisiškai nugaišusi, gerą galą nuplasnojo nuo tos vietos, kur buvo nukritusi. Vis dėlto jis ją surado, paėmė ir atnešė man. Mačiau, jog jis vis dar nieko nenusimano apie šautuvą, todėl dar sykį jį užtaisydamas rodžiau, kaip tą darau. Jokio naudingo taikinio tuo metu nesimatė. Ožiuką parnešiau namo, tą patį vakarą nulupau jam kailį, išdarinėjau ir turėdamas tam reikalui puodą išviriau labai skanaus sultinio. Pradėjęs valgyti, daviau truputį ir savo laukiniui, kuriam viralas be galo patiko. Bet jam atrodė keista, kad aš valgydamas vartoju druską. Jis ženklais paaiškino man, kad su druska neskanu, ir truputį įsidėjęs jos į burną parodė, jog jam darosi bloga, ją išspjovė, o paskui burną išskalavo vandeniu. Aš irgi įsidėjau į burną truputį šviežios mėsos ir, norėdamas parodyti, kad man negardu be druskos, ėmiau spjaudyti taip smarkiai, kaip kad jisai paragavęs jos vienos. Bet tai nieko nepadėjo: jis nemėgo nei mėsos, nei sultinio su druska – bent ilgą laiką druskos neimdavo, o vėliau pradėjo jos dėti į valgį visai po truputį.

Šitaip pavalgydinęs savo laukinį virta mėsa su sultiniu, nusprendžiau kitą dieną pavaišinti jį gabalu keptos ožkienos. Ožkieną iškepiau pakabinęs ją ant virvės priešais ugnį, kaip buvau matęs daugelį darant Anglijoje: įkaliau du mietus abipus ugniakuro, ant jų uždėjau skersinį, o paskui prie skersinio pririšau virvagalį su mėsa ir nuolat ją sukinėjau. Penktadienis visu tuo labai stebėjosi, bet paragavęs mėsos įvairiausiais būdais ėmė mane įtikinėti, jog kepta mėsa jam labai patinkanti; pagaliau jis man pasakė, kad niekad nevalgys žmogaus mėsos. Tatai išgirdęs buvau labai patenkintas.

12

Kitą dieną jį pristačiau dirbti: liepiau kulti ir vėtyti miežius, pirma parodęs, kaip tą darau aš. Netrukus pramoko ir dirbo lygiai taip pat kaip ir aš, ypač kai patyrė, jog iš tų grūdų bus kepama duona. Paskui parodžiau, kaip išminkyti tešlą ir kepti duoną. Neilgai trukus Penktadienis visus šiuos darbus mokėjo ne blogiau už mane patį.

Dabar ėmiau galvoti, kad turėdamas maitinti dvi burnas privalau paruošti daugiau žemės pasėliams ir sėti daugiau javų negu iki šiol, todėl atrėžiau didesnį sklypą ir pradėjau tverti tvorą taip pat kaip ir anksčiau. Dabar Penktadienis dirbo ne tik uoliai, bet ir noriai, labai patenkintas. Aš jam paaiškinau, kam visa tai daroma, pasakiau, kad šioje dirvoje auginsime javus, iš kurių galėsime išsikepti daugiau duonos, nes dabar esame dviese ir jos mudviem reikia dvigubai daugiau. Jį labai sujaudino tai, kad aš juo taip rūpinuosi. Visaip stengėsi man išaiškinti suprantąs, kaip dabar padidėjo mano rūpesčiai, kai jis gyvena su manim, ir tik prašė parodyti, ką reikia dirbti, o darbo jis nesibaidąs.

Tai buvo maloniausi metai per visą tą laiką, kurį išgyvenau šioje vietoje. Penktadienis pramoko gana gerai kalbėti ir žinojo, kaip vadinami beveik visi daiktai, kuriuos aš jį paprašydavau atnešti, taip pat visos tos vietos, į kurias jį pasiųsdavau. Jis gana daug su manim kalbėdavo. Žodžiu sakant, dabar aš vėl galėjau pamankštinti savo liežuvį, kuris tiek metų nieko neveikė. Man buvo malonu ne tik šnekėtis su juo, daug džiaugsmo teikė ir jis pats. Kasdien vis aiškiau pastebėdavau kuklų, neveidmainingą jo sąžiningumą ir iš tikro pamilau tą žmogų, bet ir jis savo ruožtu tikriausiai mane mylėjo labiau negu bet ką nors iki tol.

<…>