Vladas Vitkauskas. „Everestas – manoji lemtis“

Žiūrėk, tarp snieginių kalnų karūnų, aukštų kalnų, bemaž siekiančių dangų, stovi žmogus. Po jo kojom debesis pridengia visą žemę; ten apačioj vyksta žemiški dalykai, sąmyšis, triukšmas, vapėjimas, bet debesis pridengė viską. Tyla. Aplink baltos nuostabios karūnos. Nuostabiai didžiulės, nuostabiai gražios, iš opalų ir perlų, iš topazo ir malachito, iš krištolo ir deimantų. Nuostabiai stebuklingos didžiulės karūnos, o tarp jų stovi žmogus ir žiūri, plačiai atvėręs akis, žiūri ir laukia. Pažadėjo jis, kad auštant, karūnų gaisro akimirką, spalvų chaoso ir spindulių šokio akimirką uždainuos himną saulei. Himną Saulei! Po jo kojom debesis pridengė visą žemę. Tyla. Aplink nuostabiai baltos karūnos…

1

<…>

Net kelissyk tą priešpietę mainėsi Himalajų orai – saulė ir ūkanos, vėjas ir visiška ramybė. Prieš uolas šlaite užkepino taip, kad turėjau atsisegti pūko striukę, o ant viršaus vėjas plėšte plėšė ją nuo kūno. Debesys kilo, kalnai gigantai vienas po kito, rodėsi, grimzta, išnyksta gamtos katile.

Kai ir antrasis uolų šlaitas liko apačioje, prieš akis atsivėrė ilga stati sniego įkalnė. Koks galėjo būti aukštis, jau nespėliojau. Dabar sutikdavau daugiau kopėjų. Su vienais tekdavo prasilenkti, kitus aplenkti, ir retas kuris linktelėdavo arba pakeldavo ranką. Žmonės judėjo kaip automatai. Tą būseną kažkada aprašė Tensingas³: „… aš nustojau galvojęs. Smegenys tartum akmeniu virto. Buvau lyg mašina. Čia ėjau, čia sustodavau, ėjau ir sustodavau, ėjau ir sustodavau.“ <…>

Paskutinieji žingsniai sniego ketera, paskui – staigus nusileidimas palei uolas ir štai ta vieta, kur prieš aštuoniolika dienų pasiliko Pasang Lhamu bei Sonamas Ceringas. Čia jau tupinėjo pora šerpų⁴, netrukus pasirodė dar trys. Šerpai ėmėsi ieškoti žuvusiosios kūno sniege. Norėjau nufotografuoti, kaip jie iškasa savo ekspedicijos vadovės palaikus, tačiau šerpai parodė – negalima. Antrojo kūno jie net neieškojo, nors buvo aišku, kad jis turėjo būti šalia. Kitur nebuvo ir vietos. <…>

Nelaimės vietoje užtrukau ištisą pusę valandos. Buvau pasiruošęs, jeigu prireiktų rimtos pagalbos, paaukoti viršūnę, nors ji jau visai arti. Viršūnė man niekada nebuvo tokia reikalinga, kad už ją nebūtų svarbesnių dalykų. Jeigu būtų prasmė, užtektų ir jėgų jos atsisakyti. Tačiau šerpai, tarsi būtų perskaitę mano mintis, patys mostelėjo: „Kopk!“

2

<…> Maršrutas vedė apledėjusių uolų ir aukščiau jų išsišovusios aštrios sniego keteros riba. Iš dešinės, Tibeto pusėje, bedugnę slėpė amžinųjų vėjų sunešta sniego atbraila, ir, žengęs žingsnį į šalį, su visu milžinišku karnizu garmėtum daugiau kaip tris kilometrus iki Kangčungo ledyno. Kairiau keteros neatsargaus kryptelėjimo tykančią prarają akys matė čia pat, po kojomis. Ketera rėmėsi į didžiausią maršruto įžymybę – Hilario kaminu pavadintą stačių uolų sieną. <…> Čia kabojo net kelios virvės, bet nežinia, kada kuri atsirado, kaip pritvirtinta. Ar neįpjovė kas netyčia užmynęs nagėmis? Ar neperrėžė virvės audinio aštri akmens briauna? Tačiau ko vertos abejonės, jeigu nėra kitos išeities, nėra draugo, su kuriuo galėtum vienas kitą saugoti savo virve! Kai ta kančia pagaliau pasibaigė, viršuje susmukęs ant sniego mintyse šyptelėjau – į galvą užklydo bene labiausiai įsiminę E. Hilario knygos žodžiai: „… dusdamas, netekęs jėgų, lyg didžiulė žuvis, ištraukta iš jūros po baisių grumtynių.“

3

Aukščiau Hilario kamino vėl vedė sniego ketera. <…> Šioje nedidelėje ilgojo kelio dalyje patyriau nenusakomą skaidrumo būseną. Begalinio nuovargio sklidinas kūnas, rodėsi, ištirpo aukštajame danguje. Neliko nei kuprinės svorio, nei pečius rėžiančių diržų, nei nepatogių batų. Nebejaučiau vėjo nei speigo. Pranyko krūtinę draskantis dusulys ir širdies mušimas. Nustojo egzistavęs laikas, prasivėrė Amžinybė…

Kiek minučių slinkau ketera, ir dabar negalėčiau pasakyti. Realybė sugrįžo staiga – priešais stūksojo žmogaus dydžio rusvas uolos luitas, kurį reikėjo apeiti nejaukiu keteros pakraščiu. Kai pagaliau, praslinkęs pro uolą, pažvelgiau į priekį, supratau, jog čia jau Ji. Viršūnė buvo per vienos virvės ilgumą – apie keturiasdešimt metrų.

⁵ Taip dėkojama Everestui, kuris tibetiečių kalba vadinamas Džomolungma – „Visatos motina, deivė“.

4

<…>

Vieta, nuo kurios šlaitas į visas puses leidosi žemyn, – viso labo poros metrų skersmens sniego gūbrys. Pažiūrėti menkas kauburėlis 8 848 metrų aukštyje liudijo čia esantį Žemės aukščio polių. Pirmąkart istorijoje dabar ją lietė lietuvio pėda, pirmąkart – vienos iš trijų nepriklausomybę atgavusių Baltijos valstybių žmogaus!

<…> Keliautojo kopėjo instinktai fiksavo vėją – svilina, bet iš kojų neverčia, šaltį – ne mažiau kaip –25 ℃, šiek tiek žemiau tumulais virstančius debesis. Jie nugramzdino magiškąjį Makalu, paslėpė Nepalo slėnius pietuose ir Tibeto erdves – priešingoje pusėje. Vien Everestas kyšojo virš nerimastingos baltos dykumos. Gal tai, ką pamatai pro iliuminatorių lėktuvui išnyrant iš debesų, yra šiek tiek panašu. Užtat nepalyginami pojūčiai: plaučiuose beveik keturis kartus retesnis oras, o jausmai tarsi Sisifo, tempiančio Gyvenimo akmenį – savo kūną – lediniu lėktuvo sparnu.

<…> Tačiau tolimesnius veiksmus jau diktavo ne emocijos, bet atsakomybė. Oras buvo aiškiai nepatikimas, kelias žemyn – užklotas debesų, ir nežinia, kokius išmėginimus Himalajai ruošė grįžimui. Ranka, rodosi, pati be jokios minties susirado deguonies reduktorių ir užsuko ventilį. <…> Aukščio sulėtintais judesiais ir saugodamas, kad vėjas nenuneštų, išėmiau Aivaro nuotrauką, lygiai prieš tris mėnesius padarytą Elbruso šlaite, du atvirukus su Vilniaus ir Lietuvos vaizdais. Suvyniojęs maišelyje, užkasiau į sniegą. Dovanų Kalnui pabėriau žiupsnelį Baltijos jūros gintarėlių. Dėkojau Tensingo kalba: „Tudži čej, Džomolungma, tudži čej. Ačiū, kad priėmei, kad leidai paliesti Svajonę…“ Pasaulio viršukalnės smaigalyje nepatyriau nieko panašaus į pergalingą džiugesį, juo labiau nugalėtojo triumfo. Mano kūnas buvo trapesnis ir labiau pažeidžiamas negu bet kada. Aš priklausau Everestui, buvau jo dalimi, ir tik Everestas galėjo išleisti atgal į žemę.

<…>

5

Dabar laukė svarbiausioji pareiga – iškelti savo valstybės vėliavą. Sudėtingiausia buvo pritvirtinti vėjų blaškomą audeklą prie strypo ir besiplaikstančios virvės. Jau mažai šaltį bejaučiančius pirštus teko palikti vien su plonosiomis pirštinaitėmis: vėliavos raišteliai buvo trumpi, sintetiniai, ir kitaip jų patikimai nesumegsi. Po to, kai pavyko užveržti paskutinį mazgą, ledinių srautų išsviesta vėliava suplazdėjo beveik devynis kilometrus į dangų įsirėžusioje viršukalnėje. Nepaprastai gražiai atrodė Lietuvos trispalvė, išsiskleidusi juodame dangaus gelmės fone aukščiau Himalajų. Tiesiog kūnu jaučiau, kaip ji siejo mane su Tėvyne, su žmonėmis, kurie man padėjo, rūpinosi namuose ir laukė sugrįžtant. Galvojau apie artimuosius, apie savo vaikus. Prisiminiau niekad kalnų nemačiusią pažįstamą močiutę, kuri – žinojau – kas vakarą kambarėlyje, už spintos meldė laimingos baigties. Atmintin vėl sugrįžo bičiulio Gedimino žodžiai: „Tavo dvasia stipresnė už kūną. Saugokis, kad tai nepražudytų.“ <…>

Toli gražu ne visi, kas įkopia, bando čia palikti kokį simbolį. Dažniausiai, nenusimaudami pirštinių, ištraukia iš užančio vėliavėlę arba reklaminę gairelę, palaiko, kol kitas nufotografuoja, ir – greičiau atgal, į kišenę. Turėti nuotrauką – ne vien sentimentas. Tai ir įrodymas, dokumentas, kad tikrai buvai viršūnėje. Kas kita, kad fotografavimui ekstremaliomis sąlygomis prireikia nekasdienių valios pastangų. Gal todėl tik trečias ar ketvirtas iš grupelės buvusių ant kalno alpinistų sutiko paimti į rankas mano fotoaparatą bei kelissyk nuspausti mygtuką. <…>

6

Kai susiruošiau žemyn, laikrodis rodė pusę dviejų. Dingtelėjo mintis, jog gebu gerai prisitaikyti prie didžiausiųjų aukščių – nenaudodamas atsinešto deguonies Everesto viršūnėje išbuvau 60 minučių. <…> Tarsi koks įjungtas saugiklis nuolat tvinkčiojo mintis, kad turiu nedelsti, bet leistis privalau labai atsargiai – vien dėl pervargimo galėčiau lemtingai suklysti.

Žingsnis po žingsnio atgal, pro rudąją uolą, vėl stačiuoju sniego šlaitu – iki Hilario kamino. Kai nusileidau jėgų likučius, atrodė, sugeriančiomis kamino sienomis, išėjau ant klastingųjų sniego karnizų keteros. <…> Čia lengva kryptelėti, prarasti lygsvarą – tada jau lėktum per visą virvės laisvumą. Mačiau žemyn nusitęsusią čiūžę – kažkas, matyt, slydo, kol įsitempė virvė. <…> Prislopusi sąmonė fiksavo keistą, kone košmarišką vaizdą – kažkas eina, griuvinėja, kapanojasi prarajos kraštais. <…>

7

Žemiau, debesų miglose, skendėjo sunkiai atpažįstami šlaitai. Snigo. Ryte praeitą maršrutą dabar ženklino besileidžiančiųjų paliktos brydės. Sunkiausia buvo surasti patikimas atramas kojoms ant apsnigtų uolų. Tuose pavojinguose ruožuose įtampa nustelbė nuovargį, užtat paskui, pasiekęs lygesnę keteros dalį, vėl pajutau, kaip baisiai esu pavargęs. Nepaliaujamai traukė atsisėsti, nugriūti į sniegą, ir vien valia vertė judėti, žingsnis po žingsnio stumte stumti kūną į priekį. Ketera – keli šimtai metrų. Atrodytų, kas tai yra, tačiau laikas tame kelyje nenusakomai išsitempė ar sustojo. <…>

8

Prasidėjo firnas, ir kojų raumenys vėl labiausiai įsitempė. Apačioje gerai matėsi Pietų balnas, palapinės, atrodė, ranka pasiektum, bet iš tikrųjų iki jų – amžinybė. Apie tempą negalvojau. Jokios minties, kad einu nuo Aukščiausios viršūnės, galvoje sukosi vien palapinė – įlįsti vidun ir nugriūti.

Nuokalnė jau buvo lėkštesnė, bet žengęs žingsnį staiga maktelėjau į sniego uždengtą plyšį. Laimė, jis buvo negilus, ir suspėjau pakibti ant išskėstų alkūnių. <…> Tačiau šį sykį pastangų prireikė daugiau, negu buvo jėgų. Tarsi ant ledinių lygiagrečių, turėjau vieną, sunkią kaip rąstas, koją pakelti iki plyšio krašto pečių lygyje. Po to – sugebėti užsikabinti ja už ledyno paviršiaus ir neprarandant atramos rankomis, visu kūnu išsiversti iš plyšio. Kai operacija pavyko, valandėlę pagulėjau – tarsi Hilario „didžuvė“, kol pajėgiau atsisėsti. Jeigu plyšys būtų platėlesnis, manęs pasigestų ne anksčiau kaip rytoj. Ta mintis nepadarė jokio įspūdžio – buvau per daug pavargęs.

Daug lengviau eiti be nagių, todėl nutariau atrišti nuo batų metalo kablius. Teko nusimauti viršutines pirštines, tačiau pirštai vis tiek neklausė. Baigęs šį tuokart jau ne visai paprastą darbą, atsistojau. Paėjęs sniegu kelis žingsnius, po kojomis pajutau ledą ir tą patį mirksnį slystelėjęs nučiuožiau. „Kaip Aivaras“, – dingtelėjo. Laimė, sugebėjau neuždelsęs persiversti ant pilvo ir užlaikyti įkirtęs ledkirtį. Išnaudojau, ko gero, paskutinę galimybę, nes žemiau amžinuoju šalčiu spindėjo status šlaitas, kuriame ledkirtis nepagelbėtų. <…>

Kažkuriuo metu pasibaigė deguonis antrajame balione. Kuprinėje buvo nepradėtas trečiasis, tačiau jį prisijungti prie kaukės ranka nepakilo. Visą kelią ten ir atgal tarsi užkietėjęs šykštuolis skaičiavau kiekvieną papildomą gurkšnį, o eikvoti deguonį vien todėl, kad sunku, atrodė nepateisinama prabanga. Pilnas balionas yra pilnas, mažiausiai du šimtai dolerių, – viršūnei tolstant už nugaros, reikėjo galvoti apie skolas. Nuplėšiau deguonies kaukę nuo galvos ir pakišau po kuprinės antvožu. Veidą vėl pradėjo spiginti Pietų balno vėjai ir šaltis.

<…>

9

Ką dariau, kai pagaliau įgriuvau į savo tamsiai žalią palapinę? Kaip praėjo antrasis vakaras aštuonių kilometrų aukštyje? Atmintis, tarsi tuokart būtų trūkinėjusi, neišsaugojo rišlaus vaizdo. Privalėjau, galiu negaliu, užkurti primusą, tirpinti ledą, kad būtų daug, kuo daugiau vandens. Juk netrukus grįš Kilu su kitais šerpais – gal dar labiau nusikamavę. Be kitų darbų, viriau makaronų sriubą, nors valgyti nejaučiau beveik jokio noro. Mintis užsidėti deguonies kaukę dabar jau ir į galvą neatėjo. Mirtinos rizikos nebuvo. Žinojau, kad apie 30 žmonių sakėsi užkopę į Everestą apskritai be deguonies įrangos. Tačiau tarp tų, kurie tokio tikslo užsibrėžę nebuvo, neteko girdėti, kad bent vienas būtų išsivertęs su dviem nedidukais balionais. Matyt, būčiau galėjęs realiai galvoti ir apie įkopimą be papildomo deguonies, bet pajudėti nuo Pietų balno reikėtų daug anksčiau ir be tokios neatslūgstančios įtampos, kurią mėnesiais išgyvenau iki šiol.

10

<…> Sutemus vėjas įsisiautė dar aršiau negu praėjusią naktį. Tai buvo košmarų naktis – vėtra kaukė, daužė palapinę ir nešė sniegą. Kartais atrodė, jog per tą stichijos šėlsmą girdžiu lyg pagalbos dejones, žmonių balsus, lyg kažkokius šauksmus. Liko mįslė, ką tada patyriau ir kas tai buvo – sapnas, haliucinacijos ar iš tikrųjų prie žūties slenksčio atsidūrusiųjų balsai. Tiktai ryte, kai kažkas iš australų ekspedicijos įkišo galvą į palapinę pasiteirauti [Tensingo sūnėno] Lobsango, kuris, pasirodo, dar negrįžo pas savuosius, pagalvojau, kad tie nakties aidai galėjo turėti realią priežastį. Prisiminiau išsiskyrimą su Lobsangu viršūnės keteroje ir kad jis atrodė be galo išvargęs…

Prašvitus orai tebebuvo tokie baisūs, kad kilo abejonė, ar įmanoma leistis žemyn. <…>

Vis dėlto susikroviau mantą, apsirengiau visus turimus rūbus ir išsiropščiau į lauką. Labai rūpėjo pasidaryti daugiau tos padebesių dykynės fotografijų, tačiau ledinis vėjas bemat išpūtė iš galvos šią mintį – reikėjo galvoti apie sugrįžimą. Oras buvo iš tikro siaubingas: tarpais rodėsi, jog vėtros sūkuriai pakels nuo tako tiesiai į viršų. Kaip visada tokiais atvejais, įkirsdavau ledkirtį į firną ir priglusdavau prie šlaito. Žemiau Ženeviečių kontraforso vėjas jau nekošė taip negailestingai – grasė tik netikėti pavieniai gūsiai. Pečius slėgė sunki kuprinė, ir kiekviename žingsnyje jaučiau, kad jėgų kalnui atidaviau daugiau, negu turėjau.

<…>

11

Ar, pabuvojęs ant aukščiausios pasaulio viršukalnės, supratau ką nors nauja apie gyvenimą? Ar Everestas pakeičia žmogaus gyvenimą? Galvojau apie tai nesyk, anksčiau negu tuos klausimus išgirdau iš kitų.

Svarbiausia, kad žygis į Everestą buvo įprasmintas Tikėjimu. Dirbau darbą, kuriam jaučiausi sukurtas ir kurį tuo metu geriausiai galėjau atlikti. Kaip žemdirbys sėja javus ir skruzdėlytė neša šapelį. Viršūnė, be abejo, labai trokštama, tačiau ji – tik didelio triūso ženklas. Nei ruošiantis, nei įkopus užkariautojo nuotaikos manęs netrikdė. Apgailėtina manyti, jog nugalėjai viršūnę, kai vos ne vos parslenki iki palapinės, galvodamas vien apie gurkšnelį šilto vandens. <…> Rūsčiame, dieviškame kalnynų pasaulyje galioja ne žmonių išgalvoti įstatymai. Juo aukštumos didesnės, juo daugiau lemia amžinieji dėsniai. Jei sugebi gyventi pagal juos, gali pajausti savąją ir Pasaulio Sielą.

<…> Esu ramus – nė karto nepatyriau silpnumo akimirkos siekti viršūnės bet kokia kaina. Žaidimas su mirtimi – nusikaltimas. Juolab kalnuose, į kuriuos traukiame savo valia.

<…> Kai kalnai mato vienetu renkasi gyvenimą, Everestas – ne medaliais matuojama Dvasios aukštuma. <…> Esu laimingas, kad savojo įkopimo prasmę radau ne sustojęs Pasaulio viršūnėje, bet grįžęs į namus.