Ko išmokome?

Būdvardžio priesagų palyginti mažai, jos yra daugiareikšmės.

Nuoseklios priešdėlinių būdvardžių darybos (kai prie viso pamatinio būdvardžio pridedamas priešdėlis) yra vos keli tipai.

Priešdėlis ne- žymi ypatybės nebuvimą: negeras, nešvarus, nedidelis, negražus.

Atkreipkite dėmesį: priešdėlis yra žodžio dalis, todėl negali būti rašomas atskirai.

Su priešdėliu ne- sudaromi būdvardžių antonimai: geras – negeras, švarus – nešvarus, didelis – nedidelis, gražus – negražus.

Su kokybiniais būdvardžiais vartojama ir dalelytė ne.

Dalelytė yra atskira kalbos dalis ir su kitomis kalbos dalimis susilieti negali: Šios kojinės ne juodos, o baltos.

Dalelyte paprastai kas nors paneigiama ar prieštaraujama: Ne, mano šuo ne rudas. Mūsų automobilis ne juodas.

Būdvardžiai su priešdėliais apy-, po-, prie- žymi tam tikrą ypatybės laipsnį: apygeris, apyjuodis, pominkštis, potrumpis, priekurtis. Priešdėlio apy- vedinių reikšmė artima priesagos -okas vedinių reikšmei: apysausis – sausokas.

Yra trys pagrindiniai būdvardžių laipsniai: nelyginamasis (ilgas), aukštesnysis (ilgesnis) ir aukščiausiasis (ilgiausias). Truputį mažesnį ypatybės kiekį, negu nusakomą aukštesniuoju laipsniu, rodo aukštesniojo laipsnio mažybinė forma, dar vadinama aukštėlesniuoju laipsniu (ilgėlesnis). O aukščiausiasis laipsnis turi reikšmės atspalvį, nusakomą visų aukščiausiojo laipsnio forma. Ji padaroma iš aukščiausiojo laipsnio su įvardžiais pats, pati arba visų (pats ilgiausias, pati ilgiausia, visų ilgiausias).

Įvardžiuotinė forma arba išskiria daiktą iš kitų (didysis kalnas – didžiausias tarp kitų), arba nurodo anksčiau minėtą daiktą (stebuklinga dūdelė, o vėliau tekste stebuklingoji – ta, apie kurią jau rašyta).

Įvardžiuotines formas turi tik kokybiniai būdvardžiai. Jos labai senos, atsiradusios prie būdvardžių prilipus įvardžiams jis, ji. Ne visi dabartiniai linksniai aiškiai parodo tą kilmę. Geriausiai ją atspindi vienaskaitos kilmininko, galininko ir daugiskaitos kilmininko linksnis: gero + jo = gerojo, gerą + jį = gerąjį, gerų + jų = gerųjų.

Vienaskaitos naudininke ir vyriškosios giminės vietininke nosinių raidžių nerašome, nors balsis ir tariamas ilgai: mažajam, mažajai, mažajame.

Įvardžiuotinių formų galūnė dviguba, todėl dvi nosinės raidės rašomos kai kuriuose linksniuose:

• vyriškosios ir moteriškosios giminės vienaskaitos galininke: gražųjį, gražiąją; juodąjį, juodąją; didįjį, didžiąją;

• vyriškosios ir moteriškosios giminės daugiskaitos kilmininke: gražiųjų, juodųjų, didžiųjų.

Įsidėmėtina savita įvardžiuotinių formų rašyba – tik viena nosinė raidė yra:

• moteriškosios giminės vienaskaitos įnagininke: gražiąja, juodąja, didžiąja;

• moteriškosios giminės daugiskaitos galininke: gražiąsias, juodąsias, didžiąsias.

Įvardžiuotinės formos ne tik išskiria tekste vieną daiktą iš kitų. Jos gali:

• su pažymimuoju žodžiu sudaryti tikrinius pavadinimus: Didžioji gatvė, Mažoji Lietuva, Juodoji jūra;

• žymėti daiktų rūšį: didžioji pelėda, juodieji serbentai;

• žymėti įvairių sričių sąvokas: ilgieji ir trumpieji balsiai, nuodingasis vėdrynas, juodasis gandras.

Būdvardžių su priesaga -inis, -inė kirčiavimas.

• Būdvardžiai, padaryti iš žodžių, kurių daugiskaitos kilmininke kirtis yra antrame nuo galo skiemenyje, išlaiko tų žodžių kirtį bei priegaidę: rankų – rankinis, pasaulių – pasaulinis.

• Būdvardžiai, padaryti iš žodžių, kurių daugiskaitos kilmininke (naudininke) kirtis yra gale arba trečiame ar tolimesniame nuo galo skiemenyje, kirčiuojami priesagoje: namų – naminis, laikraščių – laikraštinis, respublikų – respublikinis.

• Būdvardžiai, žymintys medžiagą, iš kurios kas padaryta, turi kirtį priesagoje: medis – medinis, sidabras – sidabrinis, auksas – auksinis.

Būdvardis Įvardžiuotinis Kokybinis Laipsnis Santykinis