Ko išmokome?

Įvardis yra bendravimui būtina kalbos dalis, kuri nurodo asmenį, daiktą, ypatybę arba skaičių, bet jų nepavadina. Įvardis tekste pavaduoja daiktavardį, būdvardį ar skaitvardį, pavaduodamas gali pakartoti jų giminę, skaičių, linksnį.

Pagal reikšmę įvardžiai skiriami į asmeninius (aš, tu, jis, ji), sangrąžinį (savęs), savybinius (manas, tavas, savas, maniškis), parodomuosius (tas, ta, šitas, anas, toks, šioks, anoks), pažymimuosius (visas, visoks, kitas, kitoks, kiekvienas, niekas, joks), klausiamuosius-santykinius (kas, koks, kuris, katras, keli), nežymimuosius (kažkas, kažin koks, kai kas, bet kas).

Įvardžiai iš kitų kalbos dalių nedaromi. Visi asmeniniai, sangrąžinis, dalis savybinių, parodomieji, klausiamieji-santykiniai įvardžiai yra paprastieji vienžodžiai (aš, tu, jis, tas, šis, anas, kas, kuris, katras, toks, šioks). Taip pat yra priesagų vedinių (maniškis, taviškis, kelintas, kelioliktas), dūrinių (kažkas, kažkuris, kažkieno), samplaikų su kitais įvardžiais ir dalelytėmis (aš pats, kas nors, bet kas, kas ne kas).

Asmeniniais vadinami įvardžiai, kurie rodo asmenis (aš, tu, mes, jūs) arba daiktus ir asmenis (jis, ji, jie, jos).

Asmenis reiškiantys įvardžiai vartojami kaip daiktavardžiai. Jie sakinyje eina veiksniu ir papildiniu (Aš (kas?) pamačiau tave (ką?) minioje), tačiau daiktavardžių nepakeičia.

Įvardžiai jis, ji, jie, jos reiškia ir asmenis, ir daiktus. Sakinyje šie įvardžiai pakeičia daiktavardžius: Į kiemą sulėkė šarkos, jos viena kitai kažką aiškino ir kraipė uodegas.

Aš, mes, tu, jūs neturi gimines rodančių galūnių. Tačiau asmuo turi lytį, ir kalbant ji parodoma priklausomojo žodžio forma: aš laimingas, laiminga; tu laimingas, laiminga; mes laimingi, laimingos; jūs laimingi, laimingos.

Sangrąžinis įvardis rodo, kad asmuo kreipia veiksmą į save ar į bet kurį kitą aplinkos daiktą: Aš netausojau savęs. Tu nesaugai savęs.

Šis įvardis neturi ne tik šauksmininko, bet ir vardininko, nes niekada nereiškia sakinio veikėjo ir neina veiksniu.

Savybiniai įvardžiai sakinyje atsako į klausimą kieno?

Lietuvių kalboje esama tikrų savybinių įvardžių. Jie nėra dažnai vartojami, gali būti negirdėti: manas, mana; tavas, tava; savas, sava. Įvardžiuotinės formos – manasis, manoji, tavasis, tavoji, savasis, savoji. Yra darinių ir su priesagomis -iškis, -iškė: maniškis, maniškė; taviškis, taviškė; mūsiškis, mūsiškė; jūsiškis, jūsiškė.

Savybę rodo ir kiti įvardžiai – jau minėto asmeninio įvardžio kilmininkas jo ir kiti kilmininkai (jos, mūsų, jūsų). Kai kurie asmeniniai, sangrąžinis, kiti įvardžiai turi tam specialų kilmininką: mano, tavo, savo, kieno, niekieno.

Parodomieji įvardžiai rodo asmenis, daiktus arba ypatybes. Visi jie pagal vartojimą yra būdvardiškieji, kaitomi skaičiais, linksniais ir giminėmis. Linksniuojami taip pat kaip būdvardžiai.

Tie, kurie rodo daiktus ir asmenis, nustato tam tikrą vietą kalbančiojo atžvilgiu: šis, ši, šitas, šita (artumas); tas, ta, anas, ana (tam tikras atstumas). Ypatybes rodo įvardžiai toks, tokia; šitoks, šitokia; šioks, šiokia; anoks, anokia.

Daiktus ir asmenis rodantys įvardžiai dažniausiai vartojami su daiktavardžiais: Ši diena buvo ypatinga. Šitas vaikas labai daug išmano.

Ypatybę rodantys įvardžiai (toks, tokia; šitoks, šitokia) dažnai vartojami su būdvardžiais pabrėžiamąja reikšme: Upelio vanduo toks šaltas. Šitokia sunki pamoka, o aš dėl spūsčių vėluosiu.

Pažymimieji įvardžiai sudaryti iš asmeninių ir parodomųjų, pridedant suįvardėjusius daiktavardžius pats, pati arba iš jų kilusią dalelytę pat: aš pats, pati; tu pats, jis pats, ji pati; mes patys, pačios; jūs patys, pačios; jie patys, jos pačios; tas pats ir tas pat; toks pats ir toks pat; tokia pati ir tokia pat.

Pabrėžiamasis įvardis pats vartojamas ir su kitais žodžiais (ne įvardžiais): Žmogus pats turi suprasti, kad gamtą reikia tausoti.

Klausiamaisiais-santykiniais įvardžiais kas, kuris, kuri; katras, katra; kieno; koks, kokia; kelintas, kelinta klausiama norint sužinoti asmenį, daiktą ar ypatybę: Kas ten į langą beldžiasi suvargęs ir sušalęs? Kelintas pieštukas yra raudonas? Kuris ištarėte tą lemtingą žodį?

Santykinę reikšmę šie įvardžiai įgyja sudėtiniame prijungiamajame sakinyje: Karaliui parūpo, kieno tos šienaujamos lankos. (Šarlis Pero)

Kieno yra įvardžio kas kilmininkas greta ko, tik jais skirtingai klausiama: Ko tu ieškai? Kieno tas sąsiuvinis?