1926 m. valstybės perversmas Lietuvoje

Po 1926 m. pavasarį įvykusių III Seimo rinkimų (prisiminkite 6 vadovėlio temą „Parlamentarizmo raida Lietuvoje“) buvo sudaryta nauja valdančioji koalicija. Ją sudarė valstiečiai liaudininkai, socialdemokratai ir tautinės mažumos. Ši koalicija nuo parlamento darbo pradžios ėmė įgyvendinti savo rinkiminius pažadus. Birželio 7 d. penktame posėdyje įvyko Lietuvos Respublikos prezidento rinkimai. Buvo iškelti keli kandidatai. Pirmą kartą šalies istorijoje į šį postą kandidatavo ir dvi moterys: valstiečių liaudininkų atstovės Felicija Bortkevičienė (1873–1945, 9.1 pav.) ir Gabrielė Petkevičaitė-Bitė (9.2 pav.). Už K. Grinių (1866–1950) balsavo 50, už A. Smetoną – 2, už F. Bortkevičienę – 1, už G. Petkevičaitę-Bitę – 1, tuščių kortelių rasta 25.

Trečiuoju Lietuvos prezidentu (9.1 lentelė) buvo išrinktas valstietis liaudininkas Kazys Grinius (9.3 pav.). Jis naujai vyriausybei vadovauti paskyrė savo partietį ir bendramintį Mykolą Sleževičių. Naujoje vyriausybėje dauguma ministrų priklausė valstiečiams liaudininkams, o du ministrai – socialdemokratams: vidaus reikalų ministru tapo Vladas Požela (1879–1960), švietimo ministru – Vincas Čepinskis (1871–1940).

Seimo darbo pradžioje naujoji valdžia siekė kuo greičiau demokratizuoti padėtį šalyje, kad veiktų visos 1922 m. demokratinės konstitucijos nuostatos. Valdžia panaikino karo padėtį, išskyrus „vieno kilometro platumo zoną prie demarkacijos linijos“. Liepos pradžioje priimtu įstatymu panaikinta spaudos cenzūra, priimtas Amnestijos įstatymas, pagal jį iš kalėjimų į laisvę buvo paleisti politiniai kaliniai, tarp jų ir iki III Seimo darbo pradžios nuteisti komunistai bei komjaunuoliai. Susidarė neįprasta padėtis: į laisvę paleisti komunistai ėmė drumsti valdžios ramybę, grasinti patiems geradariams. Paleisti komunistai rengė mitingus, nevengė susidūrimų, neapsieita ir be muštynių, kurstymų; nuo siautėjančių komunistų kentėjo ir patys socialdemokratai, inicijavę visų politinių kalinių amnestiją. 1926 m. liepos 6 d. Lietuvoje panaikinta mirties bausmė.

Dvasininkai už religinius patarnavimus gaudavo atlyginimą iš parapijiečių, jie taip pat atlikdavo ir valstybinę funkciją – metrikãciją. Valstiečių liaudininkų frakcija 1926 m. liepos 9 d. Seimui pateikė Biudžeto pakeitimo ir papildymo įstatymo projektą. Pagal jį dvasininkams turėjo būti panaikinti atlyginimai nuo liepos 1 d., nes už pirmąjį pusmetį dvasininkai atlyginimus jau buvo atsiėmę. Siūlyta atlyginimus sumažinti, bet Seimas nepritarė šiam siūlymui. Tam prieštaravo valdančiajai koalicijai priklausantys lenkai bei žydai ir jiems tuo metu palankumą rodančios Lietuvių tautininkų sąjungos ir Lietuvos ūkininkų partijos atstovai.

Verta atkreipti dėmesį, kad valdančioji dauguma nėjo prieš Bažnyčią, ji tik siekė, kad Bažnyčia būtų atskirta nuo politikos, pasisakė už visišką religijos išpažinimo laisvę. Socialdemokratų manymu, įvesti civilinę metrikaciją – tai žengti pirmą žingsnį siekiant visiškai atskirti Bažnyčią nuo valstybės. Daugelyje Europos valstybių gimimo, mirties ir jungtuvių reikalus tuo metu jau tvarkė ne dvasininkai, o valdžios įstaigos. Valstiečiai liaudininkai ir socialdemokratai tokia politika užsitraukė ne tik krikščionių demokratų, bet ir Bažnyčios neapykantą.

Daugėjo valdžios ir opozicijos nesutarimų, o nuo 1926 m. rudens pirmiausia krikščionys demokratai III Seime ir savo spaudoje vis garsiau kalbėjo apie komunizmo grėsmę Lietuvos nepriklausomybei. Taip buvo vertinami komunistų organizuojami susirinkimai. Iš tiesų valdžia, panaikinusi įvairius demokratijos teises varžančius apribojimus, nenumatė tvarkai užtikrinti reikiamų priemonių. Karo padėties varžtai buvo atleisti vien tik Seimo sprendimu, t. y. nebuvo priimta atitinkamų administracinių potvarkių, nes pati M. Sleževičiaus vyriausybė tuo metu dar nedirbo.

Šis Seimo žingsnis buvo skubotas – tolesni įvykiai parodė, kad kai kurios partijos laisvėmis naudojosi neišmintingai, o kitos, pasinaudodamos šiomis laisvėmis, kompromitavo pačią demokratinę santvarką. Pavyzdžiui, panaikinus karo padėtį, paskelbus Amnestijos įstatymą, skubėta sumažinti politinę policiją, joje dirbantys pareigūnai buvo visuotinai atleidžiami iš darbo. Sutaupytus pinigus numatyta išleisti bedarbių ir žemės ūkio reikalams. Šios reformos sumanytojai buvo socialdemokratai, jie siekė visiškai panaikinti politinę policiją. Tad streikus (neretai ir priešvalstybines riaušes) slopinti ar tvarką juose prižiūrėti įpareigoti asmenys buvo atleidžiami iš darbo. Tokia valdžios politika paralyžiavo policijos darbą.

Be to, valdžia ėmėsi pertvarkyti šalies kariuomenę. Nors po nepriklausomybės kovų tebuvo praėję vos keleri metai, nauja valdžia pirmiausia nusprendė sumažinti karininkų skaičių, bet ne pačią kariuomenę. Tai sukėlė karininkų nepasitenkinimą. Pradėta viešai kalbėti, kad šalį apgynę kariai nebereikalingi. Be to, dalis visuomenės manė, kad leidimas Lietuvoje steigti lenkiškas mokyklas yra nereikalingas nuolaidžiavimas lenkams.

Valdžios ir opozicijos nesantaiką padidino lapkričio 21 d. Kaunè įvykusi studentų ateitininkų ir Lietuvių studentų tautininkų korporacijos „NeoLithuania“ organizuota demonstracija, per ją įvyko susidūrimas su policija, 13 asmenų buvo suimta. Demonstracijos organizatoriai prijautė krikščionims demokratams ir tautininkams, kritikavo kairiųjų valdžią dėl jos vykdomų krašto reformų. Minia buvo apsiginklavusi lazdomis ir skandavo: „Duokit mums Čepinskį ir Poželą.“

Valdžios ir opozicijos santykiai pasiekė kritinę ribą, Seime opozicija atvirai ragino vyriausybę pasitraukti. Gruodžio pradžioje tautininkas A. Voldemaras Seimo nariams siūlė nuversti vyriausybę: „Bet tikiuos, kad iš to Seimo posėdžio Kabinetas nebegali išeiti kaipo Kabinetas. Jis turi būti nuverstas. To reikalauja Lietuvos garbė.“ Nors Seimo dauguma vyriausybe pasitikėjo, įtampa neslūgo. Deja, valdžia neįžvelgė galimo bent kiek didesnio pavojaus, o ką jau kalbėti apie valstybės perversmą.

Tuoj po perversmo, siekdama sustiprinti savo padėtį ir apsisaugoti nuo galimų priekaištų, naujoji valdžia pradėjo skelbti išgelbėjusi Lietuvą nuo bolševikų pavojaus. A. Smetonos šalininkai laikėsi nuomonės, kad dėl valstybės perversmo buvo prailgintas nepriklausomos Lietuvos gyvavimas iki 1940 m. (tada Lietuvą okupavo SSRS). Kad ši versija būtų pagrįsta, praėjus kelioms dienoms nuo valstybės perversmo, buvo sušaudyti keturi pogrindinės Lietuvos komunistų partijos (LKP) vadai, keturi komunarai (9.7 pav.). Esą šie asmenys 1926 m. rugpjūčio mėn. sudarė ir iki gruodžio 17 d. imtinai, jau paskelbus karo padėtį Lietuvoje, vadovavo slaptai sąjungai, kuri siekė pakeisti esamą valdymo tvarką, nužudyti kai kuriuos valdžios ir Seimo atstovus, karininkus, valdininkus, visuomenės veikėjus, inteligentus ir įvesti naują tvarką.

Iš tikrųjų šis komunizmo pavojus buvo perdėtas. LKP buvo negausi ir tuo metu nesiruošė Lietuvoje įvykdyti valstybės perversmo. Komunistai Gruodžio perversmą ir A. Smetonos diktatūrinį valdymą dėl perdėto nuolatinio komunistų persekiojimo vadino fašistiniu

A. Smetonos valdžia skelbė, kad valdžia sugrįžo į „tautiškas rankas“ ir šalyje vėl įsigalėjo stabilumas. Po perversmo šalia Vasario 16-osios šventės vis labiau valstybės mastu pradėtà minėti gruodžio 17 diena (2 šaltinis). Autoritarinei valdžiai ji buvo naujos eros pradžia, o opozicijai – demokratijos pabaiga ir diktatūros pradžia. Todėl, pasitinkant gruodžio 17-ąją, visuomenėje vyravo pernelyg skirtingos nuomonės. Tokia padėtis išliko per likusį nepriklausomybės laikotarpį. Net ir šiais laikais nėra vienos nuomonės dėl gruodžio 17 dienos. Skirtingai vertinamas ir prezidentų, pirmiausia A. Smetonos ir K. Griniaus, vadovavimas šaliai.