Šioje temoje MES:
- aptarsime prezidento galias Lietuvõs konstitucijoje;
- sužinosime, kokie buvo Lietuvos prezidentų santykiai tarpukariu;
- atskleisime Lietuvos prezidentų požiūrį į valstybės valdymą.
Prezidento galios
AKTUALU! Kodėl Lietuvos prezidento galios skyrėsi nepriklausomybės pradžioje ir vėlesniu laikotarpiu?
Paprastai lietuvių visuomenėje pernelyg sureikšminami demokratijos laikotarpiu (iki 1926 m. pabaigos) Lietuvą valdę prezidentai, nepagrįstai pabrėžiama pernelyg didelė jų įtaka šalies politiniam gyvenimui. Iš tikrųjų prezidento vaidmuo buvo labiau simbolinis. Tai atsispindėjo 1919 ir 1920 m. Laikinosiose Konstitucijose, taip pat 1922 m. priimtoje Steigiamojo Seimo Lietuvos Valstybės Konstitucijoje. Pastaroji, garantavusi parlamentinę demokratinę santvarką, aukščiausius įgaliojimus suteikė Seimui, įtvirtino vadinamąją seimokratiją. Seime valdančiosios daugumos priimtus sprendimus turėjo pasirašyti ar atmesti jos pačios išrinktas prezidentas, o vyriausybė priimtus įstatymus privalėjo įgyvendinti. Tokiomis sąlygomis valdančiosios daugumos išrinktam prezidentui likdavo tik pasirašyti, kitaip sakant, patvirtinti Seimo priimtus įstatymus. Remiantis konstitucija, to paties Seimo valdančiosios daugumos 2/3 visų atstovų balsų dauguma prezidentas galėjo būti atstatydintas.
Iliustruojant III Seimo pavyzdžiu, Lietuvos valdymo schema atrodė gana paprastai: Seime valdančioji koalicija, sudaryta iš valstiečių liaudininkų, socialdemokratų ir tautinių mažumų atstovų, priimdavo įstatymus, juos pasirašydavo minėtos koalicijos prezidentu išrinktas valstietis liaudininkas K. Grinius, o įstatymus vykdė koalicinė vyriausybė, vadovaujama valstiečių liaudininkų lyderio M. Sleževičiaus. Panaši situacija susiklostė ir II Seime, kai valdančioji dauguma prezidentu buvo išrinkusi krikščionį demokratą A. Stulginskį. Todėl gyventojai protestus dėl netinkamo valdžios priimtų įstatymų vykdymo arba pagyras daugiausia reiškė ne šalies prezidentui, bet Seimui ar vyriausybei. Tokiomis sąlygomis dirbusių prezidentų A. Stulginskio (10.1.1 pav.) ir K. Griniaus (10.1.2 pav.) veiklos galios buvo daugiau ar mažiau simbolinės.
Kad prezidento K. Griniaus galios buvo menkos, iliustruoja ir valstiečių liaudininkų frakcijos įsipareigojimai socialdemokratams III Seimo darbo pradžioje. Dar prieš prezidento rinkimus socialdemokratai koalicijos partneriams valstiečiams liaudininkams už paramą jų kandidatui į prezidentus K. Griniui iškėlė griežtas sąlygas: prezidentas be socialdemokratų frakcijos sutikimo „a) negrąžina Seimui persvarstyti jokio Seimo priimto įstatymo; b) nepaleidžia Seimo; c) nedaro jokių kitų svarbesnių žygių“. Turint omenyje, kad prezidento rinkimus laimėjo K. Grinius, galima manyti, kad liaudininkai priėmė socialdemokratų sąlygas, o tai reiškė, kad K. Grinius buvo priklausomas nuo Seimo valdančiosios daugumos, ypač socialdemokratų.
Panašiai atsitiko ir prezidentui A. Stulginskiui, jis per II Seimo posėdžius vetavo vos kelis šio Seimo priimtus įstatymus. Todėl visa tai, ką prezidentas atlikdavo parlamentiniu laikotarpiu, ne blogiau galėjo atlikti ir Seimo pirmininkas, kurį paprastai išrinkdavo valdančios jėgos (dažniausiai rinkdavo koalicijos lyderį). Tad galima būtų paklausti, ar iš tiesų Lietuvai 1919–1926 m. buvo reikalingi prezidentai.
Kitokia padėtis susiklostė po 1926 m. pabaigoje įvykusio valstybės perversmo. Gruodžio 19 d. Seime naujuoju prezidentu išrinkus A. Smetoną, pradėta teisiškai stiprinti prezidento galias. Tam buvo išleistos 1928 m. ir 1938 m. Lietuvos Konstitucijos. Remiantis jomis, pagrindiniu valdžios centru tapo ne Seimas, bet šalies prezidentas. Laikydamasis šių konstitucijų, A. Smetona (10.1.3 pav.) su savo aplinka Lietuvojè įtvirtino ne tik prezidentinį, bet kartu ir diktatūrinį (autoritarinį) valdymą. Turimomis galiomis A. Smetona gerokai lenkė ankstesnius prezidentus, įskaitant save patį – pirmojo prezidento (1919–1920 m.) valdymo metais. Jo galių įtvirtinimą liudijo ir pati prezidento rinkimų procedūra: pagal naująją tvarką iš vieno pasiūlyto kandidato jį rinko ne Seimas (kaip anksčiau; Seimo 1927–1936 m. nebuvo) ar tauta, bet ypatingieji tautos atstovai, pavaldūs pačiam prezidentui (tokia praktika išbandyta 1931 ir 1938 metais). Tai buvo prezidento rinkimų parodija, nes buvo iš anksto žinoma, ką išrinks tautos atstovai.
Klausimai ir užduotys
- Kokį vaidmenį šalies prezidentui numatė Steigiamojo Seimo priimta konstitucija?
- Apibūdinkite prezidento galias po Gruodžio perversmo.
Politiniai bendražygiai ir priešininkai
AKTUALU! Kodėl tarp Lietuvos prezidentų K. Griniaus, A. Smetonos ir A. Stulginskio nebuvo glaudaus bendradarbiavimo?
K. Griniaus, A. Smetonos ir A. Stulginskio politinės veiklos analizė rodo, kad šios trijulės santykiai niekada nebuvo pernelyg artimi. Tam tikrą laikotarpį jie buvo arba bendražygiai, arba oponentai. Bet visi trys beveik niekada neveikė kaip viena komanda. Paprastai, kai du iš jų veikė išvien, trečiojo tiesiog nebūdavo šalia arba jis oponuodavo. Pavyzdžiui, A. Smetona ir K. Grinius XX a. pradžioje kurį laiką veikė Lietuvos demokratų partijoje; Pirmojo pasaulinio karo metais A. Smetona ir A. Stulginskis dirbo Lietuvos Taryboje, abu 1918 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą (10.1.4 pav.); 1920 m. gegužės 15 d., darbą pradėjus demokratiškai išrinktam Steigiamajam Seimui, prezidentas A. Smetona su naujuoju Steigiamojo Seimo pirmininku A. Stulginskiu (10.1.5 pav.) kartu išdirbo vos mėnesį; A. Stulginskis vėliau pradėjo laikinai eiti šalies prezidento pareigas; tada prasidėjo A. Stulginskio ir VI vyriausybės vadovo K. Griniaus bendradarbiavimas, jis truko iki 1922 m. sausio. Atsistatydinus K. Griniaus vyriausybei, buvęs ministras pirmininkas pasitraukė į opoziciją, į ją nuo 1920 m. birželio pasitraukė ir prezidento pareigų netekęs A. Smetona.
Nauja situacija susiklostė prieš III Seimo rinkimus, kai K. Griniaus ir A. Smetonos partijos kartu su Lietuvos ūkininkų partija sudarė rinkimų koaliciją, tačiau trumpas K. Griniaus ir A. Smetonos partijų bendradarbiavimas truko iki III Seimo durų. Naują valdančiąją koaliciją sudarius valstiečiams liaudininkams, socialdemokratams ir tautinėms mažumoms, A. Smetona ir jo vadovaujami tautininkai kurį laiką laikėsi pasyviai, o lapkričio mėnesį prisijungė prie A. Stulginskio opozicijos, į kurią krikdemai pasitraukė pralaimėję III Seimo rinkimus.
A. Smetonos ir A. Stulginskio suderinti opoziciniai veiksmai davė rezultatų 1926 m. gruodžio mėnesį, kai po valstybės perversmo tautininkų lyderis A. Smetona buvo išrinktas naujuoju Lietuvos prezidentu, o A. Stulginskis – naujuoju III Seimo pirmininku. Kad taip įvyktų, perversmininkai iš savo pareigų privertė atsistatydinti teisėtą prezidentą K. Grinių. Tačiau A. Smetonos ir A. Stulginskio draugystė baigėsi 1927 m. balandį, kai prezidento aktu buvo paleistas III Seimas.
Įsigalėjus A. Smetonos vienvaldystei, K. Grinius ir A. Stulginskis per likusį nepriklausomybės laikotarpį liko opozicijoje, bet netapo artimais bičiuliais. Tik tam tikrais atvejais jie veikė kaip viena komanda, išsakydavo kritiką dėl minėtos vienvaldystės. Kaip pavyzdį galima paminėti 1935 m. K. Griniaus, A. Stulginskio ir buvusių ministrų pirmininkų prezidentui A. Smetonai adresuotą memorandumą dėl Lietuvoje susidariusios sunkios padėties.
K. Griniui ir A. Stulginskiui dirbti drauge trukdė ir tai, kad pirmasis veikė laikinojoje sostinėje, o antrasis savo ūkyje Jokūbavè. Įdomu tai, kad, 1940 m. SSRS okupuojant Lietuvą, prezidentai vėl pasielgė skirtingai: tuometis prezidentas A. Smetona pasitraukė į užsienį, o buvę prezidentai A. Stulginskis ir K. Grinius liko savo šalyje.
Klausimai ir užduotys
- Apibūdinkite prezidentų A. Smetonos ir A. Stulginskio santykius politinėje srityje.
- Įvertinkite prezidentų A. Smetonos ir K. Griniaus santykius politinėje srityje.
Skirtingas požiūris į valstybės valdymą
AKTUALU! Kodėl skyrėsi Lietuvos prezidentų K. Griniaus, A. Smetonos ir A. Stulginskio požiūris į šalies valdymą?
K. Grinius, A. Smetona ir A. Stulginskis ne tik kad glaudžiai nebendradarbiavo, bet tarp jų galima įžvelgti ir nemažai skirtumų. Pirma, visi trys atstovavo skirtingoms ideologinėms srovėms: K. Grinius buvo varpininkas, Lietuvos demokratų partijos, vėliau vienas iš valstiečių liaudininkų lyderių; A. Smetona – Lietuvos demokratų partijos, Tautos pažangos partijos, kuri vėliau tapo Lietuvos tautininkų sąjunga (LTS), lyderis; A. Stulginskis – vienas iš Lietuvos ūkininkų sąjungos, Lietuvos krikščionių demokratų partijos lyderių. Todėl visi laikėsi skirtingo požiūrio į kai kuriuos valstybės valdymo reikalus. Tarkim, A. Stulginskis ir A. Smetona, būdami praktikuojantys katalikai, daug dėmesio skyrė religijai, buvo už tai, kad dvasininkai tvarkytų gimimo, vedybų, mirties reikalus; o laisvamanis K. Grinius pasisakė už tai, kad žmonės turėtų pasirinkimo laisvę ir galėtų rinktis, pvz., kad jaunieji galėtų pasirinkti, ar tuoktis bažnyčioje, ar sudaryti civilinę metrikaciją. K. Grinius buvo prieš privalomą tikybos mokymą šalies mokyklose.
Antra, nepriklausomybės pradžioje per rinkimų į Steigiamąjį Seimą kampaniją išsiskyrė jų požiūris į žemės reformą. A. Stulginskio ir K. Griniaus atstovaujamų partijų pažiūros buvo panašios: krikščionys demokratai siūlė savininkams palikti tik 80 ha, o kitą žemę nusavinti už simbolinį mokestį; K. Griniaus atstovaujami valstiečiai liaudininkai siūlė savininkams palikti 50 ha. Tačiau A. Smetona ir jo vadovaujama partija laikėsi nuostatos, kad privati nuosavybė yra šventa ir neliečiama, todėl pasisakė prieš stambiosios žemėvaldos naikinimą.
Toks požiūris į žemės reformą, kai Lietuvoje tuo metu dauguma gyventojų buvo bežemiai ir mažažemiai valstiečiai, A. Smetonai ir jo partijai ilgam užtrenkė duris į demokratiškai renkamus seimus. Tačiau A. Smetona, nepaisydamas visuomenės ir oponentų kritikos, nekeitė ne tik savo agrarinių, bet ir kitų pažiūrų. Jis išliko nuosaikus, nors ir labai nepopuliarus tam tikruose visuomenės sluoksniuose. Iš to galima spręsti, kad jam, kaip, beje, ir kitiems prezidentams, tuo metu daug ką reiškė atstovaujama ideologija. Dėl jos šie prezidentai buvo pasiryžę nepriimti siūlomų aukštų politinių postų, nesudaryti abejotinų koalicijų su kitomis politinėmis jėgomis. Tiesa, pasitaikydavo retų išimčių, kad kai kuriais klausimais prezidentų požiūris pasikeisdavo. Tarkim, 1938–1940 m. krikščionys demokratai, tarp jų ir A. Stulginskis, kartu su K. Griniaus liaudininkais pasisakė už tai, kad Lietuvoje būtų įvesta civilinė metrikacija. Pakitusį požiūrį lėmė užsimezgusi glaudi krikščionių demokratų ir valstiečių liaudininkų draugystė veikiant antismetoninėje koalicijoje „Ašis“.
Trečia – savitas požiūris į Lietuvos valdymo santvarką. K. Griniui demokratinė santvarka buvo idealas nuo veiklos varpininkų gretose iki gyvenimo pabaigos emigracijoje. Demokratinės idėjos buvo skelbiamos ne tik K. Griniaus kalbose, įvairiuose raštuose, bet ir konkrečiuose darbuose, kai ėjo Seimo nario pareigas (K. Grinius buvo išrinktas II Seimo nariu, bet 1925 m. birželio 20 d. už tai, kad gynė konstituciją, tų laikų Seimo pirmininko Leono Bistro nurodymu ginkluotos policijos buvo išmestas iš Seimo posėdžio), ypač jam esant prezidentu, kai Lietuvoje tikrąja to žodžio prasme įsigalėjo demokratinė santvarka. Tai labai imponavo K. Griniaus bendražygiams. Net ir pašalintas iš valdžios K. Grinius, kritikuodamas nedemokratinį valdymą (1 ir 2 šaltiniai), vylėsi, kad į Lietuvą grįš demokratinė santvarka, kurios pagrindinis bruožas – demokratiškai išrinktas šalies parlamentas. Atsižvelgus į tai, K. Grinių (10.1.6, 10.1.7 pav.) būtų galima lyginti su kelias kadencijas tarpukariu Čekoslovãkiją valdžiusiu rezidentu Tomašu Garigu Masariku, kuris laikytas „demokratijos švyturiu“.
Kitoks nei K. Griniaus buvo A. Stulginskio ir A. Smetonos santykis su demokratine santvarka ir parlamentarizmu. Kaip sakyta, abu šie politiniai veikėjai – Vasario 16-osios akto signatarai – daugelyje savo kalbų ir straipsnių negailėjo gerų žodžių demokratinei santvarkai. Tačiau kitaip jie elgėsi pradėję eiti prezidento pareigas: A. Stulginskio valdymo laikais, nors ir buvo skelbiama, kad Lietuvà – demokratinė valstybė, bet iš tikrųjų šalyje galiojo nemažai demokratinių suvaržymų: išliko karo padėtis, cenzūra, nebuvo galima laisvai rengti susirinkimų. Todėl iki K. Griniaus valdymo dalis 1922 m. demokratinės Lietuvos Konstitucijos nuostatų partiniame gyvenime buvo pažeidžiamos. Labai tikėtina, kad demokratinius suvaržymus daugiau lėmė ne tuomečio prezidento A. Stulginskio priešiškumas demokratijai, bet tokia krikščionių demokratų bloko pozicija, atsižvelgus į Lietuvos ir Lenkijos konfliktą dėl Vilniaus krašto.
Pasidomėkite, kokiomis aplinkybėmis prezidentui K. Griniui buvo pastatytas 10.1.7 pav. užfiksuotas paminklas.
TYRINĖKITE!
Remdamiesi K. Griniaus muziejaus informacija, apibūdinkite svarbiausius K. Griniaus veiklos bruožus iki 1918 m., po 1918 m. ir po 1926 m. gruodžio perversmo. Paaiškinkite nustatytus skirtumus.
O A. Smetona elgėsi dar kitaip: opozicinėje spaudoje jis pažėrė daug kritikos dėl demokratinių laisvių suvaržymo (už išsakytą kritiką savo redaguojamame leidinyje A. Smetonai ne kartą teko mokėti pinigines baudas, trumpam net sėsti į areštinę). Nepatekęs net į kelis demokratinius seimus, jis viešai smarkiai kritikavo parlamentinę santvarką, o svarbiausia – su savo partijos nariais nuo 1922 m. pabaigos iki 1923 m. pradžios brandino idėją, kaip nuversti demokratinę santvarką. Idėja įgyvendinta 1926 m. gruodžio 17 d. per prezidento K. Griniaus 60 metų jubiliejų, kai grupė karininkų išvaikė posėdžiavusį demokratinį Seimą. Tada, perversmininkams padarius spaudimą, vietoj priverstinai atsistatydinusio K. Griniaus naujuoju prezidentu, davus priesaiką, kad laikysis demokratinės Lietuvos konstitucijos, buvo išrinktas A. Smetona.
Krinta į akis tai, kad per perversmą A. Smetona ir A. Stulginskis kartu su savo partijomis veikė kaip sąmokslininkai, – po valstybės perversmo Seime krikščionių demokratų ir trijų tautininkų balsais, posėdyje nedalyvaujant opozicijai, abu pasidalijo aukščiausius valdžios postus: A. Smetona buvo išrinktas prezidentu, o A. Stulginskis – III Seimo pirmininku. Kaip netrukus paaiškėjo, tikruoju laimėtoju tapo A. Smetona (10.1.8, 10.1.9 pav.). Jau savo valdymo pradžioje jis ne kartą sulaužė šalies konstituciją. A. Stulginskis 4-ajame dešimtmetyje, kaip ir K. Grinius, negailės kritikos A. Smetonos autoritariniam valdymui (3 šaltinis).
Klausimai ir užduotys
- Kuris Lietuvos prezidentas buvo lyginamas su Čekoslovakijos prezidentu T. G. Masariku?
- Kaip pasikeitė A. Smetona, gavęs valdžią po Gruodžio perversmo?
APIBENDRINAMIEJI KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Nurodykite, kaip prezidento galias apibrėžė 1922 m. ir 1938 m. Lietuvos Konstitucijos.
- Kaip pasikeitė Lietuvos prezidento rinkimai po valstybės perversmo?
- Kuo panašios K. Griniaus ir A. Stulginskio politinės pažiūros?
- Kuo skyrėsi A. Smetonos, K. Griniaus ir A. Stulginskio požiūris į valstybės valdymą?
TYRINĖKITE!
Remdamiesi A. Smetonos dvaro muziejaus, įsikūrusio Ukmergės rajone, Taujėnų seniūnijoje, Užùlėnio kaime, interneto svetainės informacija, apibūdinkite svarbiausius A. Smetonos veiklos bruožus iki 1918 m., po 1918 m. ir po 1926 m. gruodžio perversmo. Paaiškinkite nustatytus skirtumus.
TYRINĖKITE!
Remdamiesi internetu, pasidomėkite, kaip Lietuvos prezidentus K. Grinių, A. Smetoną ir A. Stulginskį vertino Lietuvos visuomenė sovietmečiu, lietuviai, emigravę į JAV po Antrojo pasaulinio karo, ir jau nepriklausomybę atgavusios Lietuvos visuomenė. Padiskutuokite su klasės draugais, kodėl skyrėsi vertinimai.
Darbas su šaltiniais
1 šaltinis
Iš 1929 m. sausio 13 d. Kazio Griniaus kalbos Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos visuotiniame metiniame kuopų atstovų suvažiavime
Tarp tautininkų vyriausybės ir krašto, išskyrus karininkus, eina kova, kuri gali pražudyti Lietuvą. Diktatūra gali remtis pajėga ir keletą metų išsilaikyti – kai nekyla konfliktas su užsieniu. Kilus tokiam konfliktui – valstybė žlunga – nes kas palaikys valdžią, kuri visus prieš save nustatė, kuri krašto piliečius apstatė šnipais.
Kazio Griniaus kalba Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos visuotiniame metiniame kuopų atstovų suvažiavime 1929 m. sausio 13 d., Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyrius, f. 199–45, l. 5.
2 šaltinis
Iš Kazio Griniaus atsiminimų
Sutinku, kad Smetona ne Stalinas; jis Lietuvos neįkišo nei į tamsų kalėjimą, nei į koncentracijos stovyklą. Bet Smetona ir ne demokratas. Jo režimas diktatūrinis, policinis. Tauta buvo uždaryta drėgnon palėpėn, ir ji negalėjo tarpti taip, kaip būtų tarpusi pačių žmonių kontroliuojamoje demokratinėje santvarkoje.
Alfonsas Eidintas, Kazys Grinius: ministras pirmininkas ir prezidentas, Vilnius, 1993, p. 189.
Remdamiesi šaltiniais ir savo žiniomis, atsakykite į klausimus.
- Kokia pagrindinė 1 šaltinio mintis?
- Kokias autoritarinio A. Smetonos valdymo negeroves mini K. Grinius?
- Kaip Lietuvoje susiklostė 1 šaltinyje minima padėtis?
- Nurodykite K. Griniaus ideologines pažiūras.
- Kuo skyrėsi 2 šaltinyje minimų A. Smetonos ir J. Stalino valdymas?
- Pagrįskite nuomonę, kad K. Griniaus išsakytos mintys dėl Lietuvos ateities pasitvirtino Antrojo pasaulinio karo metais.
3 šaltinis
Iš 1935 m. spalio 12 d. memorandumo Lietuvos Respublikos Prezidentui
Ponui Respublikos Prezidentui
Ekonominis krizis, pasireiškiąs visuose pasaulio kraštuose, skaudžiai palietė ir Lietuvą. Mūsų krašto ekonominė būklė kasdien darosi sunkesnė. Ypač mūsų pagrindinės gamybos šakos, būtent žemės ūkio, būklė darosi tokia sunki, kad Suvalkijoj kilo gaivalingas ūkininkų bruzdėjimas. <…>
Žemės ūkio krizis palietė prekybą, pramonę ir kreditą. <…> Krašto pajamoms einant mažyn, valstybės finansų būklė darosi vis sunkesnė ir mažina lito padengimą. Tatai nervina indėlininkus ir dėl to indėliai iš bankų bėga, kreditas eina siauryn, o drauge eina siauryn ir krašto gamyba. Be visa to, sklinda žinios apie valdininkų nesąžiningumą, turimų vietų išnaudojimą. <…>
Ne lengvesnė ir ne mažiau pavojinga darosi mūsų valstybės būklė kitų valstybių tarpe. Maža Lietuva turi išlaikyti žūtbūtinę kovą už savo nepriklausomybę ir atremti nedraugingos kaimynų imperialistinės politikos siekimus ir kietą, planingą spaudimą bei kišimąsi į mūsų vidaus reikalus. Vidinio susitvarkymo darbe ir kovoje dėl nepriklausomybės išlaikymo Lietuva galutinoj išvadoj gali pasikliauti tik savo pačios jėgomis, tiktai savo visų gyventojų pasiryžimu, susitvarkymu ir visų gyvųjų pajėgų suderinimu. <…>
Šiandien yra tokia būklė, kad visos sąmoningos tautos jėgos turi būti suburtos, nes tik šiuo būdu galima būtų išvesti valstybę iš dabartinių ekonominių, finansinių ir politinių sunkumų. <…>
Šiandien valstybė yra reikalinga vyriausybės iš asmenų, kuriais galėtų visai pasitikėti plačioji visuomenė. <…> Vyriausybei reikalinga dirbti bendrai su tautos atstovybe. Tokia atstovybė, pašaukta į valstybės darbą, galėtų suburti reikalingas moralines ir intelektualines pajėgas padėti vyriausybei vesti ir tvarkyti valstybės reikalus ir surasti būdus bei priemones valstybės saugumui sustiprinti, pasitikėjimui atstatyti ir sunkųjį krizį lengviau pakelti. Reikalinga vieša, vyriausybės nepriklausoma valstybės lėšų racionalaus eikvojimo ir valstybės turtų valdymo kontrolė. Taip pat reikalinga, kad viešoji visuomenės nuomonė galėtų pasireikšti per laisvą, tik teismui atsakingą spaudą.
Todėl, mūsų giliu įsitikinimu, neatidėliojamai turėtų būti sudaryta tautos pasitikėjimą turinti vyriausybė, kuri tuojau sušauktų tautos atstovybę, išrinktą iš Lietuvos piliečių laisvai pastatytų kandidatų Lietuvos Konstitucijos nustatyta tvarka.
Parašai: A. Stulginskis, buv. Resp. Prezidentas, Dr. K. Grinius, Pr. Dovydaitis. Buv. Min. Pirmininkas, M. Sleževičius, E. Galvanauskas, A. Tumėnas, Dr. L. Bistras
Memorandumas Lietuvos Respublikos Prezidentui 1935 m., Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 932, ap. 1, b. 1313, l. 6–7.
Remdamiesi šaltiniu ir savo žiniomis, atsakykite į klausimus.
- Koks memorandumo sukūrimo tikslas?
- Nurodykite memorandume minimus to meto Lietuvos vidaus sunkumus.
- Kokios to meto Lietuvos užsienio politikos problemos minimos memorandume?
- Kaip memorandumo autoriai vertino to meto Lietuvos valdžią, lietuvių tautą?
- Nurodykite būdus, kuriais memorandumo autoriai siūlė pagerinti Lietuvos padėtį.
- Kuriems memorandumo autorių išsakytiems teiginiams pritariate, o kuriems nepritariate? Atsakymą argumentuokite.