Tema 3.3 (Istorija 10)

Lietuvos visuomenė, ūkis ir pramonė

Šioje temoje MES:

  • nagrinėsime nepriklausomos Lietuvõs visuomenės bruožus;
  • susipažinsime su tautinių mažumų padėtimi Lietuvojè;
  • aptarsime nepriklausomos Lietuvos žemės ūkio ir pramonės padėtį.

Visuomenė

AKTUALU! Kokie pagrindiniai nepriklausomos Lietuvos visuomenės bruožai?

Pagal 1923 m. visuotinį gyventojų surašymą, tuometėje Lietuvos teritorijoje (53 200 kv. km) (14.1 pav.) gyveno 2 028 971 žmogus. Pridėjus Klaipėdos (1925 m. – 141 600) ir Vilniaus krašto gyventojus (1931 m. – 546 tūkst.), atrodytų, kad dabartinėje Lietuvos teritorijoje tuo metu gyveno apie 2,7 mln. žmonių. Tačiau reikia atmesti dvejų metų natūralų Klaipėdos krašto ir aštuonerių metų Vilniaus krašto gyventojų prieaugį. Vadinasi, 1923 m. dabartinės Lietuvos teritorijoje galėjo gyventi apie 2 553 000 žmonių.

Remiantis visuotinio gyventojų surašymo duomenimis, kaimuose gyveno 78,5 proc. visų šalies žmonių. Be Vilniaus ir Klaipėdos kraštų, tuometės Lietuvos kaimuose gyveno apie 82,3 proc. visų šalies gyventojų. Tokia padėtis per du nepriklausomos Lietuvos dešimtmečius mažai pakito. 1939 m. kaimuose gyveno 77,1 proc., miestuose 22,9 proc. visų šalies gyventojų. Daugiausia kitataučių gyveno miestuose. Miestiečių padaugėjo, nes buvo prijungti Klaipėdos (1923 m.) ir Vilniaus (1939 m.) kraštai, o juose buvo didelių miestų.

Gyventojų daugumą sudarė lietuviai (14.1 lentelė). Po lietuvių skaičiumi išsiskyrė ir valstybės gyvenime atliko gana dominuojantį vaidmenį tautinė žydų mažuma (14.2 pav.): 1923 m. prekyba vertėsi 31,9 proc. žydų (10 kartų daugiau nei lietuvių), jie savo rankose turėjo 77 proc. visos Lietuvos prekybos. Pramone vertėsi 22 proc. žydų (3 kartus daugiau nei lietuvių), viešaisiais darbais 5,3 proc., transporto amatu – 3 procentai. 1919–1923 m. žydai ir gudai net turėjo savo reikalų ministeriją, savivaldą.

14.2 pav. Žydų karių, dalyvavusių Lietuvos nepriklausomybės kovose, sąjungos Kaũno skyriaus steigiamasis susirinkimas
14.1 lentelė. Lietuvos gyventojų tautinė sudėtis (1923 m. duomenys)

Tautybė

Procentai

lietuviai

83,9

lenkai

3,2

rusai

2,5

žydai

7,6

kitos tautybės

2,8

To meto Lietuvos visuomenėje didelę įtaką išlaikė Bažnyčia. Katalikams, daugiausia kaime gyvenantiems lietuviams, kunigas išliko dideliu autoritetu. Demokratiniu laikotarpiu seimuose daug vietų turėjo krikščionių demokratų blokas (žr. 5 vadovėlio temą „Steigiamasis Seimas ir jo darbai“), Steigiamajame ir III Seimuose jis suformavo valdančiąją daugumą. Tuo metu Bažnyčia kontroliavo visus su svarbiausiais žmogaus gyvenimo įvykiais susijusius reikalus (krikštynų, santuokos ir laidotuvių apeigas). Nepaisydama visuomenės spaudimo, to meto valdžia, įskaitant autoritarinį valdymą, nesiryžo priimti civilinės metrikacijos įstatymo. Tarpukariu Euròpoje tik Lietuvoje ir Lénkijoje nebuvo civilinės metrikacijos.

Per du dešimtmečius Lietuvos visuomenė smarkiai pasikeitė. Luomai sparčiai nyko, jų beveik neliko. Nykti jie pradėjo XIX a., kai buvo panaikinta baudžiava, bet iki 1918 m. nyko lėtai. Žemės reforma panaikino beveik visus likusius socialinius feodalizmo epochos skirtumus. Tai buvo visuotinis reiškinys. Nepriklausomybės laikotarpiu visuomenė sparčiai skaidėsi pagal profesijas, išsilavinimą, turtą, einamas pareigas. Naujieji miestiečiai neretai siekė parodyti, kad jie esą geresni už ūkininkus ar žemdirbius.

Lietuvos žmonių gyvenimas pamažu gerėjo. Lietuva daug padarė socialinės apsaugos srityje. Valdžia sukūrė gana modernų darbo apsaugos ir socialinio aprūpinimo aparatą, įvedė 8 valandų darbo dieną, paskelbė įstatymą dėl švenčių ir poilsio, sunormavo žemės ūkio darbininkų samdą, paskelbė taisykles pramonės darbininkų sveikatai ir gyvybei saugoti. Daug padaryta ir socialinio draudimo srityje: nuo 1926 m. buvo privaloma apdrausti darbininkų sveikatą ligonių kasose, 1937 m. paskelbtas dirbančių asmenų draudimo nuo nelaimingų atsitikimų pramonėje, statyboje įstatymas, kitais metais nuo nelaimingų atsitikimų buvo pradėti drausti ir žemės ūkyje dirbantys žmonės.

Klausimai ir užduotys

  1. Kaip tarpukariu pasikeitė Lietuvos visuomenė?
  2. Apibūdinkite Lietuvos tautinių mažumų padėtį nepriklausomybės pradžioje.

Ūkio padėtis

AKTUALU! Kodėl nepriklausomybės metais nebuvo visiškai įgyvendintas 1922 m. priimtas Žemės reformos įstatymas?

Po 1926 m. gruodžio 17 d. Lietuvoje įvykusio perversmo valdžioje įsitvirtino žemės reformą kritikavęs A. Smetona (14.3 pav.), buvo pakeistas Steigiamojo Seimo priimtas Žemės reformos įstatymas. Pagal 1929 m. lapkričio 13 d. valdžios išleistą nutarimą, nenusavinamos žemės norma buvo padidinta iki 150 hektarų. Tiesa, savininkai, kurių ūkiai jau buvo apkarpyti, žemių neatgavo. 1930 m. balandžio 16 d. nutarta savininkams, kurie iki nusavinimo spėjo atsidalyti ir ūkininkavo atskirai (patikrinti, ar tikrai, ar tik dėl akių atsidalyta, buvo sunku), vėl palikti po 80 ha žemės kiekvienam savininkui. Be to, iki 80 ha žemės nutarta palikti ir savininkų įpėdiniams, kurie, skelbiant reformos įstatymą, savarankiškai valdė ūkį, nors įstatymiškai tuo metu nebuvo atsidaliję. Maža to, 80 ha žemės norma palikta tiems asmenims, kurie buvo įsigiję ūkius carinės valdžios nustatytomis lengvatinėmis sąlygomis ir kuriems pagal pagrindinį įstatymą nieko neturėjo būti palikta. Tokios tvarkos Lietuvos valdžia laikėsi per visą autoritarinį valdymo laikotarpį iki pat lemtingo 1940 m. birželio mėnesio.

14.3 pav. Antanas Smetona kopūstų lauke savo dvare Užùgiryje

Antroji sudėtinės žemės reformos dalis buvo kaimų skirstymas į vienkiemius. Vykdant reformą, buvo sudaryti 39 tūkst. naujakurių ūkių su 363 tūkst. ha žemės (vidutiniškai po 9,4 ha) ir 26 tūkst. mažažemių pridėta 91 tūkst. ha (vidutiniškai po 3,5 ha); 506 tūkst. ha miškų atiteko valstybei. Dvarų žemės išdalijimo reformos dalis apėmė beveik 25 proc., o kaimų skirstymo į vienkiemius – apie 56 proc. visos šalies teritorijos. Ši reforma pradėjo naikinti dar nuo Viduramžių išlikusią žemės suskirstymo į rėžius sistemą, rėžiuose vyraujančią trilaukę žemės dirbimo sistemą ir bendras ganyklas, pradėta įdirbti daugiau žemės plotų.

Lietuvoje ariamosios ir sėjamosios žemės plotai nuolat didėjo, dirvonai ir pūdymai nyko. 1930 m. ariamoji žemė ir daržai užėmė 58,01 proc. Lietuvos ūkių žemės ploto – daug daugiau negu Lãtvijos (1935 m. 47,05 proc.) ir Èstijos (1939 m. 35,15 proc.). Apie 300 tūkst. ha kitos paskirties žemės plotų Lietuvoje tapo dirbamąja žeme. Todėl nepriklausomybės laikotarpiu pasėlių plotai padidėjo net trečdaliu. Be abejo, kaip buvo naudojama žemė, priklausė ir nuo regioninių skirtumų. Kai kur vietoj rugių ar avižų pradėta sėti daugiau kviečių, išsiplėtė bulvių plotai. 4-ajame dešimtmetyje buvo įsteigti Marijámpolės ir Pavenčių cukraus fabrikai, todėl pradėta auginti daugiau cukrinių runkelių. 1931 m. jie buvo auginami 2,9 tūkst. ha, o 1936–1938 m. – jau 8,2 tūkst. ha plote.

Žemės reforma paskatino į žemės ūkį diegti daugiau naujovių. Žemės ūkio ministerija ir kitos žemės ūkio įstaigos lengvatinėmis sąlygomis parūpindavo ūkininkams geresnių javų sėklų, veislinių gyvulių. Valstybė daug dėmesio skyrė žemės ūkio specialistams rengti. Žemės ūkyje pradėtos naudoti mineralinės trąšos. Dėl jų javų derlius padidėjo nuo 9 cnt (centneris; tuo laikotarpiu Lietuvoje 1 cnt buvo ne 100, o 50 kg) (prieš Pirmąjį pasaulinį karą) iki 12 cnt (4‑ojo dešimtmečio antroje pusėje) iš hektaro.

Nepriklausomybės laikotarpiu vis daugiau Lietuvos ūkininkų, taikydamiesi prie Vakarų Europos rinkos, augino ne javus (14.4 pav.), bet gyvulius. Gyvulininkystės statistikos nepriklausomoje Lietuvoje nebuvo, todėl sunku pasakyti, kiek ji padidėjo, tačiau yra žinoma, kad 1934 m. Lietuvoje buvo užauginta 1 152 000 galvijų, o 1938 m. 1 192 800. Sparčiai ir nuosekliai augantis sviesto eksportas rodo, kad plėtėsi pieno ūkis. Į pienines buvo pristatoma vis daugiau pieno. Antai 1925 m. į kooperatines pienines buvo pristatyta 9,5 tūkst. tonų pieno, o 1938 m. 484,2 tūkst. tonų.

14.4 pav. Būrelis pjovėjų javų lauke. Du vyrai su dalgiais, kelios moterys su pjautuvais rankose, keturi rankose laiko surištus pėdus, viena riša, priekyje dešinėje sėdi paauglys. Visi pozuoja fotografui, XX a. I pusė.

Iki Pirmojo pasaulinio karo iš Lietuvos buvo išvežami tik arkliai, 1924 m. pradėtas eksportuoti sviestas (1938 m. Lietuva sviesto išvežė jau 17,4 tūkst. tonų). Sviestas sudarė apie 3/4 visos eksportuojamos gyvulininkystės produkcijos, visa kita – gyvi gyvuliai, mėsa, sūris, neišdirbtos veršiukų odos ir apdirbtos galvijų odos. 1928 m. į Vakarų Europą pradėti eksportuoti bekonai. 4‑ojo dešimtmečio pabaigoje gyvulininkystės produktai sudarė daugiau kaip pusę Lietuvos eksporto. Trys pagrindinės Lietuvos eksporto šakos – kiaulininkystė, pienininkystė ir linininkystė – sudarė 47,31 proc. (1,65 mlrd. Lt) eksporto pajamų, kiaušiniai 4,03 proc. (140,5 mln. Lt), arkliai – 3,27 proc. (114 mln. Lt), grūdai ir miltai 2,59 proc. (90,3 mln. Lt).

Lietuvos žemės ūkio laimėjimai buvo nuolat pristatomi parodose (14.5 pav.), tačiau ūkininkų padėtis nebuvo lengva. Oficialiais duomenimis, vidutinis pelnas iš 1 ha žemės 1929–1932 m. buvo 62,3 Lt, vėliau per kelerius metus nukrito beveik perpus, 1938–1939 m. vidutinis pelnas vos siekė 30 Lt1 ha žemės. Pažangą stabdė smulkūs žemės ūkiai. 1930 m. duomenimis, 45 proc. visų ūkių buvo mažesni nei 10 ha ir tik 1/10 ūkių turėjo daugiau nei 30 ha žemės.

14.5 pav. Lietuvos Respublikos prezidentas Aleksandras Stulginskis (centre) žemės ūkio ir pramonės parodoje Kaune (1924 m.)

Žemės ūkį itin skaudžiai paveikė 1929–1933 m. pasaulinė ekonomikos krizė, dėl jos valstiečiai sparčiai nuskurdo. Oficialiais duomenimis, vien per 1936–1938 m. už skolas iš varžytynių buvo parduota 1 615 vienetų kilnojamojo valstiečių turto (galvijų ir kt.) ir 2 634 ūkiai.1940 m. Lietuvoje buvo 80 tūkst. bežemių ir 70 tūkst. mažažemių valstiečių ūkių, jie sudarė daugiau kaip pusę visų valstiečių ūkių.

Nepatenkinti Ùžnemunės ūkininkai pradėjo streikuoti (1 šaltinis). Prieš maištaujančius ūkininkus A. Smetonos autoritarinė valdžia ėmėsi griežtų priemonių. 1935–1936 m. teismams perduoti 456, o karo komendantams – 882 streikininkai. 5 ūkininkai už teroro aktus buvo nubausti mirties bausme, 4 buvo nušauti arba mirtinai sužeisti per susirėmimus su policija, dar 5 kaimiečiai ir 3 policininkai buvo sužeisti. Šie įvykiai rodė nelengvą ūkininkų padėtį, o valdžios veiksmai tik padidino visuomenės nepasitenkinimą autoritariniu valdymu.

Klausimai ir užduotys

  1. Kokios naujovės buvo diegiamos nepriklausomos Lietuvos žemės ūkyje?
  2. Apibūdinkite aptariamojo laikotarpio Lietuvos žemės ūkio raidą.

Pramonės būklė

AKTUALU! Kodėl Lietuvos nebuvo galima laikyti pramonine valstybe?

Iš carinės Rùsijos išsivadavusi lietuvių tauta 1918 m. paveldėjo labai menką pramonę. Nors pasikeitus sąlygoms ir atsivėrė naujų galimybių, Lietuvoje pramonei, ypač sunkiajai, sąlygos nebuvo palankios: šalyje nebuvo nei anglių, nei naftos, nei metalų rūdos. Tačiau pramonė augo gana sparčiai (14.6 pav.). Įvairiais duomenimis, tuo metės nepriklausomos Lietuvos teritorijoje iki Pirmojo pasaulinio karo buvo apie 12 tūkst. darbininkų, 1926 m. Lietuvos įmonėse, kuriose buvo ne mažiau kaip 5 darbininkai, dirbo daugiau kaip 18 tūkst., o 1939 m. sausio mėn. – daugiau kaip 38 tūkst. darbininkų.

14.6 pav. Vaizdas į Klaipėdą ir celiuliozės fabriką iš Kuršių marių pusės, apie 1929 m.

Pagal 1923 m. duomenis, 77 proc. Lietuvos prekybos buvo žydų rankose. Jiems taip pat priklausė daug pramonės įmonių. Prekybą ir pramonę žydai laikė savo rankose ir vėliau, todėl iškilę nauji lietuviai verslininkai, siekdami užimti žydų vietas, 4-ajame dešimtmetyje nevengė antisemitinių šūkių (14.7 pav., 2 šaltinis).

14.7 pav. Lietuvių verslininkų sąjungos leisto savaitraščio „Verslas“ pirmasis puslapis, 1936 m.

Nepriklausomybės laikotarpiu ypač išaugo maisto ir tekstilės pramonė. Per 1926–1938 m. maisto pramonės darbininkų padaugėjo 2,5 karto, tekstilės – 5 kartus. Didžiausia buvo Kauno metalo apdirbimo įmonė, joje dirbo 3 tūkst. darbininkų. Nepriklausomos Lietuvos gyventojų skaičius per tą laiką padidėjo apie 12 proc., vis daugiau jų dirbo šalies pramonėje. Tiesa, pramonei, kaip ir žemės ūkiui, skaudų smūgį sudavė Didžioji depresija – pasaulinė 1929–1933 m. ekonomikos krizė. Darbininkai pradėjo streikuoti; streikų ir juose dalyvavusių asmenų skaičius rodo to meto padėtį: 1929 m. kilo 12 streikų, streikavo 571 darbininkas; 1934 m. – 90 streikų, streikavo 10 236 darbininkai. Padėtis ir vėliau mažai tepakito.

Klausimai ir užduotys

  1. Su kokiais sunkumais susidūrė Lietuvos pramonė nepriklausomybės metais?
  2. Apibūdinkite tautinių mažumų padėtį Lietuvos pramonėje.

APIBENDRINAMIEJI KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

  1. Išskirkite svarbiausius nepriklausomos Lietuvos visuomenės bruožus.
  2. Nurodykite nepriklausomybės metais Lietuvos žemės ūkyje įvykusius didžiausius pokyčius.
  3. Kodėl 4-ajame dešimtmetyje Lietuvos visuomenėje sustiprėjo antisemitizmas?
  4. Nurodykite Didžiosios depresijos padarinius Lietuvos pramonei.

TYRINĖKITE!

  • Remdamiesi internetu, palyginkite nepriklausomos Lietuvos 1918–1940 m. ir dabartinės Lietuvos žemės ūkį ir pramonę. Išrinkite svarbiausius panašumus bei skirtumus ir juos aptarkite su klasės draugais.
  • Remdamiesi internetu ir savo žiniomis, nurodykite būdus, kaip Juozo Tūbelio vadovaujamai Lietuvos vyriausybei pavyko įveikti Didžiąją depresiją.

Darbas su šaltiniais

1 šaltinis

Apie bausmes Suvalkijos ūkininkų streiko dalyviams

  1. Suvalkijos ūkininkų bruzdėjimas buvo paskatintas 1929 m. ekonominės krizės pasekmių Lietuvos ūkiui, kai žemės produktų kainos nukrito neproporcingai daug, o pramoninės prekės neatpigo. <…> Suvalkijos ūkininkų neramumai palaužti 1937 m. <…> Griežčiausios bausmės buvo skirtos karo lauko ir kariuomenės teismų, kurie labiausiai veikė judėjimo dalyvius nebeprisidėti prie neramumų. <…>
  1. 1936 m. gegužės 21 d. karo lauko teismas paskelbė mirties bausmę už veikimą prieš valstybę 7 asmenims bene garsiausioje Suvalkijos ūkininkų streiko byloje. Malonė buvo suteikta tik trims asmenims, o K. Narkevičiui, A. Petrauskui, B. Pratasevičiui ir P. Šarkauskui mirties bausmė sušaudant įvykdyta 1936 m. gegužės 23 d., apie 3 val. 30 min., prie VI forto esančiame Mickevičiaus slėnyje. Informacija apie karo lauko teismo nuosprendį ir jo įvykdymą buvo plačiai paskelbta šalies spaudoje, kuriant teroristų nusikaltėlių įvaizdį. <…>
  2. 1936 m. liepos 3 d. įvyko dar vienas grandiozinis karo lauko teismas, paskelbęs mirties bausmę net dešimčiai asmenų, kurie kaltinti kenksminga veikla valstybei bei kėsinimusi nuversti valdžią. Spaudoje ūkininkų kurstytojais bei teroristais vadinti teisiamieji nuo mirties buvo išgelbėti prezidento malonės. Tai buvo paskutinioji Suvalkijos ūkininkų streiko byla, kurioje prezidentas buvo toks maloningas.
Sigita Černevičiūtė, „Mirties bausmės taikymo praktika: 1935–1936 m. Suvalkijos ūkininkų streikas“, „Istorija“, 2013, Nr. 92, p. 28.

Remdamiesi šaltiniu ir savo žiniomis, atsakykite į klausimus.

  1. Kokia Suvalkijos ūkininkų streiko priežastis minima šaltinyje?
  2. Kokia problema iškilo Suvalkijos ūkininkams dėl ekonomikos krizės?
  3. Pakomentuokite šaltinyje minimas Suvalkijos ūkininkų streiko dalyvių bausmes.
  4. Kaip to meto spaudoje buvo vertinami Suvalkijos ūkininkų streiko dalyviai?
  5. Remdamiesi šaltiniu, padarykite išvadą apie Lietuvos prezidento A. Smetonos veiksmus prieš Suvalkijos ūkininkų streiko dalyvius.

2 šaltinis

Apie 4-ojo dešimtmečio Lietuvių verslininkų sąjungos veiklą

Lietuvių verslininkų sąjunga (LVS) atsirado ir su kiekvienais metais stiprėjo organizuota antižydiška jėga. 1939 m. rudenį sąjunga turėjo daugiau nei 100 skyrių ir daugiau kaip 5 tūkst. narių. Nuo 1932 m. pradžios ėjo jos organas – savaitraštis „Verslas“. LVS himnas buvo „Užtenka jau kitiems vergauti“, o šūkis – „Lietuva Lietuviams!“ Pagrindinis Verslininkų sąjungos veiklos tikslas buvo iškovoti „ekonominę nepriklausomybę“ ir sulietuvinti miestus. Esą 1918–1920 m. iškovotos politinės laisvės neužtenka, nes tauta ekonomiškai pavergta „svetimtaučių“ verslininkų. Tik tada Lietuva būsianti laisva ekonomiškai, 1934 m. pareiškė vienas LVS vadovų Antanas Rastenis, – kai pramonė, prekyba ir amatai bus lietuvių rankose. Dabar esą atėjęs metas siekti ir ekonominės laisvės: „svetimieji“, iki šiol viešpatavę prekyboje ir pramonėje, turi užleisti vietą tikrajam šio krašto šeimininkui – lietuviui.

Liudas Truska, „Lietuviai ir žydai nuo XIX a. pabaigos iki 1941 m. birželio: antisemitizmo Lietuvoje raida“, Vilnius, 2005, p. 148–149.

Remdamiesi šaltiniu ir savo žiniomis, atsakykite į klausimus.

  1. Koks buvo pagrindinis Lietuvių verslininkų sąjungos tikslas?
  2. Apibūdinkite kitataučių vaidmenį Lietuvos pramonėje, prekyboje ir amatuose aptariamuoju laikotarpiu.
  3. Paaiškinkite frazes: „užtenka jau kitiems vergauti“, „Lietuva lietuviams“. Kodėl atsirado tokių šūkių?
  4. Ar šie Lietuvių verslininkų sąjungos skelbiami šūkiai turėjo pagrindą? Atsakymą pagrįskite.
  5. Kokiomis priemonėmis Lietuvių verslininkų sąjunga siūlė kovoti su kitataučiais?
Prašau palaukti