Antrojo pasaulinio karo pabaiga ir padariniai

Nuo 1944 m. pirmos pusės Vokietijos padėtis darėsi kritinė. Balandžio mėn., iš rytų pusės peržengusi savo valstybės sienas, ją puolė Raudonoji armija, ji kartu stūmė vokiečius ir iš kitų okupuotų valstybių teritorijų. 1944 m. birželio 6 d. Prancūzijos šiaurėje, Normandijoje (27.1, 27.2 pav.), atidariusios antrąjį frontą, šalys sąjungininkės pradėjo puolimą iš vakarų (1 šaltinis). Šiai istorijoje didžiausiai desantinei operacijai vadovavo amerikiečių generolas Dvaitas Deividas Eizenhaueris (Dwight David Eisenhower, 27.3 pav.). 1944 m. rudenį karo veiksmus nutraukė vokiečių sąjungininkės Rumùnija, Bulgãrija, Súomija. 1945 m. balandžio mėn. karo veiksmus nutraukė Veñgrija. 1944 m. vokiečių kariuomenė buvo išvyta iš Graikijos, Albãnijos; vietos partizanų pastangomis vokiečiai buvo išvyti iš didesnės Jugoslãvijos dalies. Vokietijos likimas buvo nulemtas.

Tolesnis Vokietijos likimas buvo sprendžiamas Jaltos (Krýmo) konferencijoje, vykusioje 1945 m. vasario 4–11 dienomis. Vinstonas Čerčilis (Winston Churchill, 1874–1965), Franklinas Delanas Ruzveltas (Franklin Delano Roosevelt, 1882–1945) ir Josifas Stalinas (1879–1953) susitiko antrą kartą (27.4 pav.). Konferencijoje nutarta panaikinti vokiškąjį militarizmą ir nacizmą, iš Vokietijos atimti užimtas teritorijas, okupuotą Vokietiją padalyti į keturias Didžiõsios Britãnijos, JAV, Prancūzijos ir SSRS okupacines zonas (buvo nustatytos okupacinių zonų ribos). Susitarta dėl įtakos sferų Vidurio Rytų Euròpoje. Išvaduotose Euròpos valstybėse nuspręsta surengti demokratinius rinkimus (tai nebuvo įgyvendinta). Slaptai susitarta, kad Sovietų Sąjunga po karo su Vokietijà pradės kariauti su Japònija. Mainais už tai sąjungininkai įsipareigojo SSRS grąžinti Rusijos po 1904–1905 m. Japònijos–Rùsijos karo prarastas teritorijas. Nutarta įkurti tarptautinę organizaciją, kuri turėtų užtikrinti taiką pasaulyje.

Tuo metu, kai vyko Jaltos konferencija, Sovietų Sąjungos kariuomenė jau buvo užėmusi didelę dalį Rytų Euròpos, balandžio mėn. kartu su lenkų kariais apsupo Berlýną. Balandžio 30 d. A. Hitleris kartu su žmona nusižudė savo bunkeryje. Gegužės 2 d. vokiečių kariuomenė pasidavė Sąjungininkams: Vakarų Vokietiją okupavo JAV, Didžióji Britãnija ir Prancūzijà, o Rytų Vokietiją – Sovietų Sąjungos kariuomenė (27.5 pav.). Gegužės 8 d., vėlai vakare vokiečiams pasirašius kapituliãcijos aktą, baigėsi karo veiksmai Europoje. Jau pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, taikos sutartys buvo pasirašytos su buvusiomis Vokietijos sąjungininkėmis ir Vakarų Vokietijà.

1945 m. liepos 17 d. – rugpjūčio 2 d. Potsdamo konferencijoje (27.6 pav.) susitiko J. Stalinas, V. Čerčilis (per konferenciją jį pakeitė po rinkimų naujuoju Didžiosios Britanijos ministru pirmininku išrinktas Klementas Ričardas Etlis (Clement Richard Attlee) ir buvęs JAV viceprezidentas Haris S. Trumenas (Harry S. Truman), kuris, balandžio 12 d. mirus F. D. Ruzveltui, užėmė prezidento postą.

Potsdamo konferencijoje buvo svarstomi pokario Europos klausimai: valdymas, tvarka, reparacijos, teritorija. Vokietija turėjo būti visiškai nuginkluota, panaikinta Nacionalsocialistų partija ir jai pavaldžios organizacijos, uždrausta bet kuri nacistinė ar militaristinė veikla. Svarbiausius karo nusikaltėlius nutarta perduoti tarptautiniam karo teismui. Vokietija turėjo būti padalyta į keturias okupacines zonas. Dalis Rytų Prūsijos perduota Lénkijai, o kita dalis – SSRS. Buvo svarstomi Lénkijos ir Vokietijos, Lenkijos ir Sovietų Sąjungos bei kitų valstybių sienų klausimai, nutarta toliau kovoti Tolimuosiuose Rytuose.

Remiantis įvairiais duomenimis, galima teigti, kad Antrajame pasauliniame kare dalyvavo daugiau nei šešiasdešimt valstybių. Per karą žuvo 37 mln. civilių ir 25 mln. kariškių, taigi iš viso – 62 mln. žmonių. Remiantis kitais duomenimis, žuvo apie 55 mln. žmonių, jų daugumą sudarė taikūs civiliai. Karo pabaigoje Vokietijos miestai, pavyzdžiui, Drezdenas, buvo beveik visiškai sugriauti. Karas pražudė net 6 mln. žydų. Dėl karo atsirado daug dipùkų. Sovietų Sąjunga, JAV ir Didžioji Britanija nugalėjo Vokietiją, Itãliją, Japòniją ir šalis sąjungininkes todėl, kad kariaudamos bendradarbiavo. Antrajam pasauliniam karui pasibaigus, jų bendradarbiavimas nutrūko.

Po karo neatpažįstamai pasikeitė didžiųjų valstybių galių pusiausvyra ir Europos žemėlapis. 4-ojo dešimtmečio pabaigoje pasaulyje vyravo net septynios valstybės: Vokietija, Prancūzijà, Didžioji Britanija, Italija, Japonija, Sovietų Sąjunga ir JAV. Baigiantis karui, dominavo tik įtakingiausios, galingosios valstybės – JAV ir Sovietų Sąjunga. Dėl JAV ir Didžiosios Britanijos nuolaidžiavimo J. Stalinui, baigiantis karui, gerokai išsiplėtė Sovietų Sąjungos teritorija. Jai taip ir liko 1940 m. sovietų okupuotos trys Baltijos valstybės.

Be to, remiantis Potsdamo konferencijos susitarimais, Sovietų Sąjungai atiteko šiaurinė Rytų Prūsijos dalis (apie trečdalis visos Rytų Prūsijos) (27.8 pav.). Pirmiausia buvo sukurta Kėnigsbergo karinė apygarda, vėliau pavadinta Sovietų Sąjungos Kėnigsbergo sritimi (nuo 1946 m. rugsėjo 7 d. ši teritorija pervadinta Kaliningrado sritimi). Buvę jos gyventojai, kurių daugumą sudarė vokiečiai, buvo priverstinai iškeldinti į Vokietiją (šiais laikais Kaliningrado sritis priklauso Rùsijai). Lénkija gavo pietinę Rytų Prūsijos dalį, taip pat kai kurias Rytų Vokietijos žemes. Taip buvo sutarta Potsdamo konferencijoje. Be to, remiantis kitu tos konferencijos dalyvių susitarimu, po karo buvo sudarytas Didžiosios Britanijos, JAV, Prancūzijos ir Sovietų Sąjungos teisininkų karinis tribunõlas nacių vadams teisti.

1945 m. rugsėjo mėn. prasidėjusiame Niùrnbergo procesè (jis truko apie metus) (27.9 pav., 2 šaltinis) visos nacių organizacijos buvo paskelbtos nusikalstamomis, iš 24 teisiamų žymiausių nacių vadovybės narių pusė buvo nuteisti mirties bausme, keletas – kalėti iki mirties ar trumpesnį laiką, trys asmenys – išteisinti. Žmonijos istorijoje tai buvo pirmasis teismo procesas, kuriame agresija buvo pripažinta tarptautiniu nusikaltimu ir pagrindiniai jos vykdytojai nuteisti kaip kriminaliniai nusikaltėliai. Teisme kaip liudininkas dalyvavo Holokaustą išgyvenęs iš Lietuvõs kilęs žydas Abraomas Suckeveris (1913–2000) – žymus žydų rašytojas, pokariu apsigyvenęs Izraèlio Valstýbėje.

Niurnbergo teisme Sovietų Sąjunga buvo teisėjų pusėje, todėl apie komunistų žiaurumą karo metais nebuvo kalbama. Apie tai viešai prabilta tik XX a. pabaigoje, žlugus Sovietų Sąjungai.