Lietuvos išlaisvinimo byla Vakaruose

Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, Lietuvą paliko tūkstančiai politinių pabėgėlių, jie pasitraukė į Vakarus (35.1 pav.). Tokią emigracijos bangą lėmė artėjanti Raudonoji armija. Bijodami antrosios Soviẽtų Sąjungos okupacijos, tūkstančiai žmonių pasitraukė neplanuotai ir pakrikai, dauguma net nežinojo, kur vyksta. Atrodė, kad 1944-ųjų vasarą civilių gyventojų Lietuvos keliuose būta ne mažiau, o galbūt ir daugiau nei kareivių. Žmonės kaip įmanydami įvairiais būdais – traukiniais, automobiliais, vežimais, pėsti – skubėjo atitrūkti nuo fronto, keliavo Vakarų kryptimi.

Toli gražu ne visi pasiekė išsvajotą tikslą. Daug kam kelius užtvėrė prasiveržę sovietų tankai (o tiems, kurie jūra bandė pasiekti Švèdiją plaukdami žvejų laiveliais, – karo laivai). Tūkstančiai žuvo užklupti fronto Rytų Prūsijoje, mirė nuo sovietų ir jų sąjungininkų numestų bombų Vokietijos miestuose (anglų su žeme sulygintas Dresdenas buvo vienas iš lietuvių telkimosi centrų).

Karo pabaigą kelios dešimtys tūkstančių pabėgėlių lietuvių pasitiko sovietų užimtose Rytų Euròpos šalyse ir Rytų Vokietijoje, pirmaisiais pokario metais jie buvo grąžinti į Lietuvą. 1945 m. gegužę Vokietijai pralaimėjus karą, buvo išlaisvinti vokiečių nelaisvėje kalintys žmonės. Visi šio laikotarpio emigrantai dažnai vadinami dipukais.

Pirmaisiais pokario metais daugelis iš 7 mln. Euròpos pabėgėlių, padedami Jungtinių Tautų pagalbos ir atkūrimo administracijos (UNRRA), grįžo į namus. Tačiau Vakarų Vokietijoje ir kitose Vakarų Euròpos šalyse liko apie 1,5 mln. asmenų, kurie negalėjo grįžti į tėvynę arba atsisakydavo tai daryti, dauguma jų – atvykėliai iš sovietų okupuotų arba į jų įtaką patekusių Rytų Europos šalių. Todėl JAV, Didžiõsios Britãnijos ir Prancūzijos okupacinėse zonose pabėgėliai buvo įkurdinami jiems skirtose stovyklose, išsidėsčiusiose visoje Vakarų Vokietijos teritorijoje (35.2 pav.).

Pirmaisiais pokario metais trijose okupacinėse zonose Vakarų Vokietijoje gyveno daugiau kaip 760 tūkst. įvairių tautybių tremtinių. Daugelis Lietuvą palikusių asmenų tapo dipukais. Įvairiuose šaltiniuose teigiama, kad 1945 m. Vakarų Euròpoje lietuvių pabėgėlių ir tremtinių buvo daugiau kaip 72 tūkst. (latvių – daugiau kaip 111 tūkst., estų – apie 31 tūkst., 35.1 lentelė). Pabėgėlių gretas papildė tie lietuviai, kurie nacių okupacijos metais prievarta buvo išvežti į Vokietiją dirbti. Vokietijai pralaimėjus karą, dalis jų pateko į dipukų stovyklas. 42 proc. lietuvių dipukų sudarė vyrai, 34 proc. – moterys, 24 proc. – vaikai.

Lietuvių išeivija nebuvo abejinga Lietuvos laisvės bylai. Šaltojo karo metais JAV, kur lietuvių išeivių buvo gausiausia, veikė kelios lietuviškos organizacijos: Amerikos lietuvių taryba (ALT), Lietuvos laisvės komitetas (LLK), Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK; jis 1943 m. susikūrė Kaunè kaip antinacinė organizacija, o 1945 m. vasarą veiklą atnaujino išeivijoje).

1949 m. VLIK iniciatyva buvo priimta Lietuvių charta (1 šaltinis), jos nuostatų pagrindu buvo įkurta Pasaulio lietuvių bendruomenė (PLB) (35.4, 35.5 pav.). Ši organizacija ir šiais laikais veikia kaip visame pasaulyje lietuvius vienijanti visuomeninė nepolitinė organizacija. Ir Šaltojo karo laikotarpiu, ir šiais laikais PLB siekia, kad už Lietuvos ribų gyvenantys lietuviai stengtųsi „išlaikyti, kurti bei ugdyti lietuvių tautos gyvastį“: jos kalbą, kultūrą, papročius, tradicijas, remti nepriklausomą Lietuvos valstybę. PLB nuo 1963 m. leidžia periodinį leidinį „Pasaulio lietuvis“, skirtą po visą pasaulį išsibarsčiusiems lietuviams.

PLB, kaip ir kitos lietuvių išeivijos organizacijos, siekdama tarptautiniu mastu išlaikyti Lietuvos valstybingumo klausimą, nuolat pabrėždavo, kad Soviẽtų Sąjunga neteisėtai okupavo Lietuvą, todėl kitas valstybes ragino nepripažinti šios sovietų agresijos.

Lietuvos laisvės idėja Vakaruose rūpinosi ir Lietuvos diplomatinė tarnyba (LDT) – Lietuvos valstybingumo simbolis, gyvavęs išeivijoje per visą sovietų okupacijos laikotarpį, taip pabrėždamas prarastą Lietuvos nepriklausomybę, tautos siekį atgauti laisvę.

LDT veikė tose šalyse, kurios nepripažino prievartinio Lietuvos įtraukimo į Sovietų Sąjungą: JAV (Vãšingtone, Niujorke, Čikagoje, Los Andžele, Bostone), Kanãdoje, Brazilijoje (iki 1967 m.), Kolùmbijoje, Urugvãjuje (iki 1977 m.), Didžiõjoje Britãnijoje, Prancūzijoje, Šveicãrijoje, Vatikanè. Šiose valstybėse veikė Lietuvos pasiuntinybės, telkiančios laisvosios išeivijos pajėgas ir tarptautiniu mastu reprezentuojančios Lietuvos laisvės bylą. Svarbiausias LDT tikslas – išlaikyti Lietuvos valstybės tarptautinį pripažinimą ir kartu liudyti Lietuvos sovietų okupacijos nepripažinimą.

LDT aukščiausia valdžia priklausė diplomatijos šefui. Nuo 1940 m. iki 1983 m. gruodžio 24 d. juo buvo Stasys Lozoraitis vyresnysis (1898–1983, 35.6 pav.), o po jo mirties 1983 m. gruodžio 24 d. iki 1991 m. rugsėjo 6 d. – Stasys Antanas Bačkis. Diplomatijos šefas santykinai buvo svarbesnis už kitus diplomatus.

1940–1991 m. LDT veikė palaikoma vilties ir tikėjimo Lietuvos nepriklausomybe. Iš pradžių LDT sudarė 5 oficialiai veikiančios pasiuntinybės, 1 vietos valdžios toleruojamas nuosaikus diplomatinis atstovas Prancūzijoje, 2 generaliniai konsulatai ir 3 konsulatai. Ilgainiui jų skaičius dėl įvairių priežasčių mažėjo. LDT darbo pabaigoje, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, buvo likusios 3 oficialiai tebeveikiančios pasiuntinybės Vašingtone, Lòndone ir Vatikanè prie Šveñtojo Sósto, pusiau oficialiai veikiantis Lietuvos atstovas Prancūzijoje, 1 generalinis konsulatas Niujorke ir 4 generaliniai garbės konsulatai Čikagoje, Los Andžele, Toronte ir Karãkase. Tik trys diplomatai – S. A. Bačkis, Vincas Balickas ir Anicetas Simutis – LDT išdirbo visą laikotarpį ir sulaukė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.

LDT gana sėkmingai veikė visą gyvavimo laikotarpį. Nors Lietuva ir buvo išbraukta iš pasaulio politinio žemėlapio, lietuvių diplomatų pastangomis neišnyko iš politinės sąmonės. Iš pradžių 5-ajame dešimtmetyje LDT stengėsi sudaryti Lietuvos tremties (egzilinę) vyriausybę. To nepavykus padaryti, šis klausimas išliko gana aktualus išeivijos spaudoje, o pati LDT nebeturėjo iliuzijų sukurti naują politinį junginį, kurį pripažintų užsienio valstybės. Egzilinės vyriausybės sudarymui nepritarė ir JAV.

Pamažu LDT dėl senstančių narių ir retėjančių diplomatų gretų įgijo simbolinę reikšmę. Tam įtakos turėjo JAV ir kitų Vakarų valstybių griežta nuostata pripažinti tik tuos išeivijos diplomatus, kurie diplomatinėje tarnyboje dirbo iki 1940 m. Lietuvos okupacijos.

6-ojo dešimtmečio viduryje – 8-ajame dešimtmetyje, senstant diplomatams ir blėstant viltims sulaukti Vakarų pagalbos ir greitai atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę, savaime nusistovėjo LDT veiklos ribos ir tempas, t. y. nebelikus politinės veiklos fono, iš esmės visas LDT dėmesys buvo sutelktas į diplomatinių atstovybių ir personalo išlaikymą. LDT diplomatijos šefo vadovaujami atstovai savo atstovaujamose valstybėse simboliškai atstovavo Lietuvai, palaikė ryšius su kitų Baltijos šalių diplomatais, dalyvavo įvairių šalių ambasadų, oficialių įstaigų priėmimuose. Tai padėjo užmegzti naujų ryšių ir palaikyti senus.

Reikia pasakyti, kad, nepaisant nepalankių sąlygų, niekada nebuvo nukrypta nuo 1940 m. pasirinktos politikos linijos. Pasitaikiusiomis progomis, pavyzdžiui, per diplomatinius sutikimus, kiekvienais metais vasario 16-ąją, minint Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną, lietuvių diplomatai atstovaujamose valstybėse stengėsi priminti Lietuvos laisvės bylą.

Savo veikla išsiskyrė gana platus Lietuvos konsulų tinklas JAV. Konsulai ne tik išduodavo lietuviškus pasus, išrašydavo mirties, gimimo ar santuokos liudijimus, bet ir daugelis jų pagal galimybes įvairiuose sluoksniuose kėlė nepriklausomos Lietuvos klausimą.

Sovietų saugumui nepavyko kontroliuoti LDT ir lietuvių išeivijos organizacijų veiklos. Išlikusiose ataskaitose atsispindi saugumo požiūris į, jo atstovų žodžiais tariant, nusikalstamą išeivijos veiklą (2 šaltinis). Ypač atidžiai buvo sekama išeivijos ir iš sovietinės Lietuvos priverstinai pasitraukusių disidentų veikla, taip pat pagrindinių lietuvių išeivijos organizacijų lyderių antisovietiniai veiksmai.

Sovietinės Lietuvos saugumo dėmesį nuolat pritraukdavo VLIK’o vadovybės veiksmai. Pavyzdžiui, 9-ajame dešimtmetyje KGB atidžiai sekė VLIK’o pirmininko Kazio Bobelio antisovietinę veiklą. Dėl 1988 m. prasidėjusio atgimimo ir po dvejų metų atkurto Lietuvos valstybingumo perniek nuėjo visos KGB pastangos.

LDT ir lietuvių išeivijos organizacijų veikla pasiteisino. 1990-aisiais atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir kitais metais sulaukus tarptautinio pripažinimo, darbą baigė ir LDT, nes pamatė, kad pagaliau pasiektas 51 metus puoselėtas tikslas.