Šioje temoje MES:
- išskirsime svarbiausias paskutinio SSRS lyderio reformas;
- aptarsime Vidurio Rytų Euròpos valstybių padėtį yrant komunistinei sistemai;
- sužinosime, kaip iš Euròpos žemėlapio išnyko Jugoslãvija.
Vidurio Rytų Europos valstybių padėtis iki M. Gorbačiovo reformų
AKTUALU! Kaip atrodė Vidurio Rytų Europos valstybės iki M. Gorbačiovo reformų?
Per pirmąjį pokario dešimtmetį Vidurio Rytų Euròpos ir Balkanų šalių sovietinimas buvo baigtas, ir 7-ajame dešimtmetyje daugumai stebėtojų iš šalies atrodė, kad tokia padėtis išliks ilgai. Naujoji socialinė ir ekonominė sistema nebuvo tobula, tolydžio Vidurio Rytų Euròpoje plykstelintys sukilimai (pvz., 1956 m. Veñgrijos sukilimas, 1968 m. Prãhos pavasaris) rodė, kad tas šalis valdančios komunistų partijos neturi visuomenės paramos. Tačiau tai, kad sukilimai buvo numalšinti, leido suprasti, jog Soviẽtų Sąjunga komunistines Vidurio Rytų Europos valstybes tvirtai laiko savo rankose. Vadovaudamasi L. Brežnevo doktrina, Sovietų Sąjunga neketino užleisti nė vienos per Antrąjį pasaulinį karą įgytos pozicijos.
Dar 1985 m. niekas nebūtų galėjęs numatyti, kad komunistų valdymo dienos Vidurio Rytų Europoje jau suskaičiuotos. 8-ajame dešimtmetyje šias valstybes valdė solidaus amžiaus sulaukę komunistų vadai, tokie kaip Nikolajė Čaušèsku (Nicolae Ceauşescu) Rumùniją, Ėrichas Honekeris (Erich Honecker) Vokietijos Demokrãtinę Respùbliką, Todoras Živkovas Bulgãriją. Taigi Vidurio Rytų Europos komunistų partijų vadovai buvo labai panašūs į L. Brežnevą ir jo įpėdinius – tarp jų taip pat vyravo septyniasdešimtmečiai. Kaip ir L. Brežnevo laikais, jo sekėjai Vidurio Rytų Europoje stengėsi išlaikyti esamą tvarką ir nė nemėgino imtis rimtesnių reformų.
Klausimai ir užduotys
- Apibūdinkite Vidurio Rytų Europos valstybių politinę padėtį iki M. Gorbačiovo atėjimo į valdžią SSRS.
- Kaip SSRS pavyko (ar nepavyko) kontroliuoti Vidurio Rytų Europos valstybes Šaltojo karo metais?
Komunistinės sistemos žlugimas Lenkijoje ir Vengrijoje
AKTUALU! Kaip Lénkijoje ir Veñgrijoje žlugo komunistinis valdymas?
M. Gorbačiovo pertvarkos tiesiogiai paveikė ir kitas komunistinio bloko Vidurio Rytų Europos valstybes (1, 2 šaltiniai). Kai Soviẽtų Sąjungai pradėjo vadovauti M. Gorbačiovas, Lénkijos vadovas Voicechas Jaruzelskis (Wojciech Jaruzelski) buvo priverstas atsižvelgti į sovietų reformų programą. Drauge jis tikėjosi, kad Lénkija įgis daugiau savarankiškumo. Soviẽtų Sąjungos pavyzdžiu Lenkijos valdžia mėgino reformuoti šalį, tačiau pertvarkos daugiausia buvo neesminės.
1988 m. Lenkijoje vyko nuolatiniai streikai, visuotiniai protestai. Iš aklavietės, kurioje buvo atsidūręs Lenkijos režimas ir uždrausta nuo valdžios nepriklausoma profesinė sąjunga „Solidarumas“, padėjo išeiti apskritojo stalo derybos, surengtos 1989 m. vasario–balandžio mėn., tarpininkaujant Bažnyčiai. Sutarta vėl leisti veikti „Solidarumui“ ir surengti pirmuosius demokratinius rinkimus į Lenkijos parlamentą. Taigi 1989 m. birželį Lenkijoje vykusius rinkimus triuškinamai laimėjo tik ką teisėtai pradėjęs veikti „Solidarumas“, vadovaujamas L. Valensos.
Prezidentu tapo generolas V. Jaruzelskis, o ministru pirmininku – artimas L. Valensos bendražygis Tadeušas Mazoveckis (Tadeusz Mazowiecki). Tai buvo pirmoji ne komunisto vadovaujama vyriausybė Vidurio Rytų Europoje. 1990 m. sausį komunistų partija nutraukė veiklą, o tų pačių metų birželį savivaldos rinkimus laimėjo „Solidarumo“ kandidatai. Metų pabaigoje laisvus prezidento rinkimus laimėjo L. Valensa.
Panašiai įvykiai klostėsi ir Veñgrijoje, joje didelių pokyčių įvyko 1989 metais. Birželio mėn. iškilmingai perlaidojus 1956 m. Vengrijos įvykių didvyrio I. Nadžio ir jo bendražygių palaikus (ši ceremonija sutraukė daugybę žmonių), buvo reabilituota prieš 33 metus įvykusi Vengrijos revoliucija ir jos dalyviai. Vengrijos komunistų partijos lyderį J. Kadarą pakeitusiam Karoliui Grosui (Károly Grósz) nepavyko pažaboti stiprėjančio opozicijos ir visuomenės priešiškumo valdžiai, todėl per vyriausybės ir opozicijos derybas tų metų rugsėjį susitarta surengti demokratinius šalies parlamento rinkimus. Pirmuosius laisvus Vengrijos parlamento rinkimus 1990 m. balandį laimėjo Demokratinis forumas.
Klausimai ir užduotys
- Apibūdinkite „Solidarumo“ judėjimo vaidmenį Lenkijoje žlungant komunistinei sistemai.
- Kaip Vengrijoje žlugo komunizmas?
Pokyčiai VDR ir Čekoslovakijoje
AKTUALU! Kaip komunistinė santvarka žlugo VDR ir Čekoslovãkijoje?
Kai Lenkijoje ir Vengrijoje komunistų vadovybės mėgino vykdyti politikos ir ekonomikos reformas (tokį kelią jos pasirinko iš dalies savo valia), padėtis VDR (37.1 pav.) ir Čekoslovakijoje išliko nepakitusi. Komunistų, vadovaujamų Gustavo Husako (Gustáv Husák), valdžia Prãhoje vis dar atrodė tvirta. Tiesa, 1987 m. jį pakeitė Milošas Jakešas (Miloš Jakeš), matyt, pirmiausia dėl amžiaus, nes jų valdymas ir pažiūros buvo panašūs.
VDR nuo 1971 m. vadovavo Ė. Honekeris – ilgametis vietos komunistų lyderis, didelis Sovietų Sąjungos šalininkas ir komunistinės sistemos rėmėjas. Nieko keisto, kad Rytų Vokietijos (37.2 pav.) vadovai nuo sovietinio modelio buvo nukrypę bene vienintelį kartą – po 1987 m., kai neišreiškė pritarimo M. Gorbačiovo reformoms. Vadovybės poziciją rodo VDR politinio biuro nario Kurto Hagerio (Kurt Hager) pasakyti žodžiai: „Vien tai, kad kaimynas remontuojasi butą, nėra pakankamas pagrindas sekti jo pavyzdžiu.“
Pernelyg pasitikėdama savo pajėgomis, VDR komunistų vadovybė nekreipė dėmesio į Soviẽtų Sąjungoje ir kaimyninėse komunistinėse valstybėse kylančius neramumus. Didelių protestų prieš komunistų valdžią kilo 1989 m. gegužę, kai surinkusi 99 proc. balsų parlamento rinkimus tradiciškai laimėjo komunistų partija. Tų metų vasarą prasidėjo ir spalio mėnesį sustiprėjo opozicinis judėjimas. Dėl visuotinių demonstracijų buvo priverstas atsistatydinti Ė. Honekeris, o lapkritį iš valdžios pasitraukė komunistai.
Šalyje įvyko revoliucinių pokyčių: lapkričio 9 d. nugriauta Berlýno siena (37.3 pav., ji buvo pastatyta 1961 m.); 1990 m. pradžioje pirmą kartą surengtuose laisvuose rinkimuose į VDR parlamentą laimėjo demokratai, o spalio 3 d. išsipildė visų vokiečių svajonė – nuo 1949 m. prieš jų valią atskirtos VDR ir VFR vėl buvo sujungtos į vieną Vokietijos valstybę. Šis įvykis įprastai laikomas Šaltojo karo pabaiga. Šiuose įvykiuose svarbus vaidmuo teko VFR, o vėliau suvienytos Vokietijos vyriausybės vadovui Helmutui Koliui (Helmut Kohl, 1930–2017).
Čekoslovakijoje 1989 m. pirmoje pusėje komunizmas taip pat atrodė nepajudinamas. Tačiau sambrūzdis VDR, kuris kilo dėl permainų Lenkijoje ir Vengrijoje, tiesiogiai palietė ir šią komunistinę valstybę. 1989 m. rugpjūtį ir spalį Prahoje prasidėjo visuotinės demonstracijos. Policijos šiurkštumas vaikant jų dalyvius tik dar labiau pakurstė visuomenės pyktį. Prie intelektualų ir studentų prisidėję darbininkai paskelbė trumpą visuotinį streiką. Neramumai plito po visą šalį. Lapkričio viduryje jie jau buvo apėmę visą Čekoslovãkiją, ir komunistų partija buvo priversta trauktis. Svarbiausia politine jėga tapo Čèkijos piliečių forumas ir Slovãkijos organizacija „Visuomenė prieš prievartą“, kuri laimėjo pirmuosius laisvus Čekoslovãkijos parlamento rinkimus. Prezidentu buvo išrinktas Vaclavas Havelas (Václav Havel, 37.4 pav.), o parlamento pirmininku – Prahos pavasario veteranas A. Dubčekas.
Įvykiai Čekoslovakijoje klostėsi taip sparčiai, o svarbiausia – taikiai, kad žmonės šį laikotarpį pavadino Aksomine revoliùcija. Žinoma, tokia greita pergalė buvo pasiekta tik todėl, kad visi kiti režimai aplink Čekoslovakiją jau buvo subyrėję. 1992 m. abipusiu čekų ir slovakų sutarimu Čekoslovãkija buvo padalyta į dvi valstybes: Čèkiją ir Slovãkiją. Pirmosios prezidentu 1993 m. sausį buvo išrinktas V. Havelas.
Klausimai ir užduotys
- Apibūdinkite politinę padėtį VDR komunistinės sistemos žlugimo išvakarėse.
- Naudodamiesi internetu išsiaiškinkite, kuo H. Kolis nusipelnė Vokietijos valstybei.
- Kaip Čekoslovakijoje žlugo komunizmas?
Komunistinių režimų griūtis kitose Vidurio Rytų Europos valstybėse
AKTUALU! Kaip komunistinė sistema žlugo kitose Vidurio Rytų Europos valstybėse?
Atrodė, kad komunistiniai režimai Bulgãrijoje ir Rumùnijoje, panašiai kaip VDR ar Čekoslovakijoje, išsilaikys ilgai. Tam įtakos turėjo griežta valdžios politika – dauguma priešininkų buvo represuoti. Tai lėmė, kad šiose valstybėse opozicija buvo silpniausia. Bulgãrija buvo vienintelė iš Rytų bloko valstybių, kur įvyko revoliucija iš viršaus, t. y. perversmas, kurį įvykdę vietos Politinio biuro nariai atstatydino savo ilgametį lyderį T. Živkovą (šalį jis valdė 35 metus). 1989 m. lapkritį Bulgãrijos komunistų partijos Centro komiteto posėdyje T. Živkovą pakeitė Petaras Mladenovas, iki tol ėjęs Bulgarijos užsienio reikalų ministro pareigas. Gruodžio mėn. naujoji komunistų valdžia griežtai sukritikavo T. Živkovo ir jo bendražygių veiksmus, po kelių dienų jie buvo pašalinti iš partijos.
Toks komunistų elgesys iš pradžių pasiteisino, ir 1990 m. birželį įvykusiuose pirmuose demokratiniuose šalies parlamento rinkimuose daugumą balsų (47 proc.) gavo Bulgarijos socialistų partija (buvę komunistai). Kurį laiką komunistams pavyko išlaikyti valdžią. Tačiau, kilus didelių opozicijos protestų, P. Mladenovas buvo priverstas atsistatydinti ir prezidentu buvo išrinktas Želiu Želevas.
Nors kaimyninėse komunistinio bloko valstybėse vyko revoliucijos, ilgametis Rumùnijos diktatorius N. Čaušesku tikėjosi ir toliau išsilaikyti valdžioje, todėl 1989 m. gruodį nesibaimindamas apsilankė Iranè. Vadovo sugrįžimas buvo lemtingas. Paties diktatoriaus surengtoje demonstracijoje, kuri turėjo parodyti liaudies paramą vyriausybei, vietoj tradicinių ovacijų buvo girdėti vien tik priekaištai. Diktatorius įsakė šaudyti į demonstrantus, bet kariuomenė atsisakė vykdyti įsakymą. Nepaklusęs gynybos ministras nusižudė arba buvo nužudytas. N. Čaušesku padėtis tapo kritinė. Diktatorius su žmona bandė bėgti, tačiau buvo suimti ir gruodžio 25 d. karo tribunolo nuteisti mirties bausme. Nuosprendį įsakyta įvykdyti nedelsiant. 1990 m. gegužę pirmuosius demokratinius parlamento rinkimus laimėjo Nacionalinis gelbėjimo frontas, ir komunistų valdymas baigėsi.
Revoliucija, nors ir kiek pavėluotai, kilo ir komunistinėje Albãnijoje bei daugiatautėje Jugoslãvijoje, pastaroji 1991–1992 m. suskilo į keletą atskirų valstybių (37.5 pav.). Nors žemėlapyje atsirado naujų valstybių, pavyzdžiui, Kroãtija, Makedònija, Slovėnija, Bòsnija ir Hercegovinà, išliko ir Jugoslãvija, ją sudarė dvi buvusios respublikos – Serbija ir Juodkalnijà. 2006 m. Juodkalnijai atkūrus nepriklausomybę ir likus tik vienai Serbijai, Jugoslãvijos pavadinimas išnyko iš politinio Europos žemėlapio.
2008 m. pradžioje Kòsovas paskelbė nepriklausomybę nuo Serbijos (ji iki šiol Kòsovą laiko savo dalimi), ir buvusios Jugoslavijos teritorijoje susikūrė dar viena valstybė (plačiau žr. 45 vadovėlio temą „Pokyčiai tarptautinėje politikoje pasibaigus Šaltajam karui“). Per kelerius metus Vidurio Rytų Europà išsivadavo iš dar nuo Antrojo pasaulinio karo laikų Sovietų Sąjungos ir jai ištikimų vietos komunistų partijų vadovybių primestos tironijos (37.6 pav.), ją pakeitė demokratinė santvarka. Vėliau paaiškėjo, kad tironiją pavyko nugalėti, bet politinei laisvei dar reikėjo įveikti daug kliūčių ir iššūkių.
Klausimai ir užduotys
- Kuo komunistinės santvarkos žlugimas Rumunijoje skyrėsi nuo komunizmo žlugimo kitose Vidurio Rytų Europos valstybėse?
- Apibūdinkite politinę padėtį Jugoslavijoje komunistinės sistemos žlugimo išvakarėse.
APIBENDRINAMIEJI KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Kaip M. Gorbačiovo valdymas paveikė politines pertvarkas Vidurio Rytų Europoje?
- Kokiomis aplinkybėmis Europos žemėlapyje atsirado bendra Vokietijos valstybė?
- Nurodykite komunistinės sistemos žlugimo padarinius Jugoslãvijai.
- Įrodykite, kad Šaltojo karo pabaigoje Vidurio Rytų Europos komunistų partijos išgyveno krizę.
TYRINĖKITE!
Remdamiesi savo šeimos narių ir artimųjų pasakojimais, pasidomėkite, kaip jie susiję su komunistinės sistemos žlugimu Vidurio Rytų Europoje. Remdamiesi surinkta informacija, padiskutuokite apie tai su klasės draugais.
Darbas su šaltiniais
1 šaltinis
Iš Jevgenijaus Anisimovo knygos „Rusijos istorija. Nuo Riuriko iki Putino: žmonės, įvykiai, datos“
Gorbačiovas iš tikrųjų pakeitė visiems įprastą SSRS užsienio politikos koncepciją: atsisakė konfrontacijos su Vakarais, liovėsi ideologizuoti tarptautinius santykius, beveik atsikratė ir „raudonosios ekspansijos“ palikimo, valdant Brežnevui virtusio „proletarinio internacionalizmo“ principu. 1989 m. pradžioje prasidėjo sovietinės kariuomenės išvedimas iš Afganistãno. Sovietų kariuomenė paskubomis palikinėjo socialistines šalis, o jų komunistinės vyriausybės iš tikrųjų buvo paliktos likimo valiai.
Socialistinių šalių lyderiai, išgąsdinti „išdavikiško“ Gorbačiovo elgesio, bandė savomis jėgomis suvaldyti padėtį, bet 1990–1991 m. jose įvyko taikios (išskyrus Rumùniją ir Jugoslãviją), „aksominės“ revoliucijos. Komunistų valdžia visur buvo nuversta, ir šios šalys ėmėsi greitai artėti su Vakarais. <…> Komunistams opozicinės jėgos VDR ir kitose šalyse ėmė veikti vis drąsiau. 1989 m. buvo sugriauta Berlyno siena. Nesikišant SSRS, Vokietijoje ėmė vykti esminiai pokyčiai: VFR įstojo į NATO, o 1990 m. lapkritį, po VDR komunistų nesėkmės rinkimuose, Vokietija susijungė. Atmindami visada griežtą SSRS poziciją Vokietijos klausimu, vokiečiai buvo be galo laimingi ir dievino Gorbačiovą, nekliudžiusį susijungti. <…> Tuo tarpu Sovietų Sąjungoje šiuos įvykius daugelis vertino kaip milžinišką karinį ir politinį pralaimėjimą, SSRS pamatų griūtį.
Jevgenij Anisimov, Rusijos istorija. Nuo Riuriko iki Putino: žmonės, įvykiai, datos, iš rusų kalbos vertė Aldona Bendorienė, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2014, p. 472–473.
Remdamiesi šaltiniu ir savo žiniomis, atsakykite į klausimus.
- Kokie M. Gorbačiovo darbai išskiriami šaltinyje?
- Kaip šaltinio autorius vertina M. Gorbačiovą? Atsakymą pagrįskite šaltinio citatomis.
- Apibūdinkite šaltinyje aprašytų Vidurio Rytų Europos valstybių požiūrį į M. Gorbačiovą. Kokie M. Gorbačiovo veiksmai lėmė tokį požiūrį?
- Kodėl M. Gorbačiovas daug kritikos sulaukė savo vadovaujamoje valstybėje?
- Padarykite dvi išvadas apie M. Gorbačiovo vadovavimą SSRS.
2 šaltinis
Iš 1988 m. gruodžio 7 d. Michailo Gorbačiovo Jungtinėse Tautose pasakytos kalbos
Šiandien galiu jums pranešti štai ką: Tarybų Sąjunga priėmė sprendimą sumažinti savo ginkluotąsias pajėgas. Per artimiausius dvejus metus armija bus sumažinta 500 tūkstančių žmonių, smarkiai sumažės ir įprastos ginkluotės skaičius. <…>
Suderinę su Váršuvos sutarties sąjungininkais, priėmėme sprendimą iki 1991 metų išvesti iš Vokietijos Demokrãtinės Respùblikos, Čekoslovakijos ir Vengrijos šešias tankų divizijas ir jas išformuoti. Iš šiose šalyse dislokuotų mūsų karinių pajėgų grupių taip pat bus išvesti oro desantininkų ir nemažai kitokių junginių ir dalinių <…>.
Šiose šalyse esantys tarybiniai kariniai daliniai bus sumažinti 50 tūkstančių žmonių, o ginkluotė – 5 tūkstančiais tankų.
Visos sąjungininkų teritorijoje kol kas liekančios tarybinės divizijos performuojamos. Joms sutelkiama kitokia nei šiandien struktūra, kuri, atėmus šitokį skaičių tankų, tampa vienareikšmiškai gynybinė.
Michailas Gorbačiovas, Vienui vienas: prisiminimai ir apmąstymai, iš rusų kalbos vertė Irena Ramoškaitė, Vilnius: „Baltų lankų“ leidyba, 2013, p. 527–528.
Remdamiesi šaltiniu ir savo žiniomis, atsakykite į klausimus.
- Koks M. Gorbačiovo kalbos tikslas?
- Nurodykite M. Gorbačiovo kalboje minimus SSRS vykdytos užsienio politikos bruožus.
- Koks pagrindinis šaltinyje minimų reformų tikslas?
- Ar buvo atlikti M. Gorbačiovo kalboje nurodyti darbai? Atsakymą pagrįskite.
Sąvokos
Aksominė revoliùcija – populiarus visuomenės veiksmų, 1989 m. rugpjūčio 11 d. sužlugdžiusių komunistinį režimą Čekoslovakijoje, pavadinimas; plačiąja prasme – taikus valdžios pasikeitimas, revoliucija be kraujo praliejimo.
- Paslaugą teikia UAB "Biznio mašinų kompanija" ir "Star Cloud OÜ"