Kova dėl Lietuvos praeities vertinimo išeivijoje: JAV lietuviai ir knygų serijos „Lietuvos kovų ir kančių istorija“ leidyba (rekomenduojama tema)

Lietuvai vaduojantis iš SSRS, lietuvių visuomenė pradėjo viešai kalbėti apie terorą Lietuvojè, pasmerkė Molotovo–Ribentropo paktą, reabilitavo tremtinius, grąžino svarbiausias tautines šventes vietoj anksčiau primestų sovietinių, nugriovė daugelį sovietmetį įprasminusių paminklų, o jų vietoje pastatė naujų. Tokiomis sąlygomis pradėta primygtinai reikalauti tikrosios istorijos, pirmiausia norint suprasti okupacijos metais patirtas kančias. Pamažu permainos vyko Lietuvos istorijos moksle: atsisakyta sovietmečiu primestų taisyklių, atsivėrus archyvams, pradėti kritiškai vertinti nelaisvės sąlygomis atlikti tyrimai, publikuoti darbai.

Panãšios istorinės tiesos laukimo nuotaikos apėmė ir lietuvių išeiviją, ypač didžiausią jos grupę, gyvenančią JAV, – juk daugelis pokario emigrantų, palikę Lietuvoje namus, tėvus, draugus, kad išvengtų deportacijos, kalėjimo už savo ar savo šeimos narių įsitikinimus ir veiklą nepriklausomoje Lietuvoje, nuo SSRS teroro bėgo į Vakarus. Žinomas išeivijos veikėjas, lietuvybės puoselėtojas Bronius Nainys (39.1.1 pav.), svajojęs ir planavęs lietuvių tautos kentėjimus perkelti į mokslinių tyrimų lygį, sumanė inicijuoti ir spaudai parengti tautos kančių istoriją. Ji vėliau įgijo kovų ir kančių istorijos pavadinimą.

1992–1993 m. B. Nainys inicijavo daugiatomį „Lietuvos kovų ir kančių istorijos“ (LKKI) projektą, jam pritarė jo paties vadovaujama Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) valdyba. Projekto tikslas – išnagrinėti tautos kovas ir patirtas kančias per okupacijas bei tremtyje. Sovietmečiu šie įvykiai buvo labiausiai nutylimi arba klastojami, o išeivija, neturėdama galimybės prieiti prie svarbiausių tėvynėje likusių archyvų, negalėjo atlikti išsamių tyrimų. Pirmą kartą atsirado reali galimybė atskleisti skaudžius Lietuvos gyventojų išgyvenimus bei netektis per sovietų ir nacių okupacijas, todėl projektas sulaukė didelio susidomėjimo.

1993 m. pavasarį pirmasis LKKI tomas buvo parengtas spaudai. Kaip pranešė PLB valdyba, pirmajame tome surinkti ir sugrupuoti Maskvõs archyvuose rasti dokumentai apie trėmimų planavimą, tremiamųjų kategorijas, valdymo tarnybų sudarymą, transporto parūpinimą, gyvenviečių tremtiniams parinkimą.

Neatsiradus nenumatytų kliūčių, pirmasis tomas skaitytojus turėjo pasiekti birželio pradžioje. Leidėjai ir asmenys, rinkę, aukoję lėšas, iš B. Nainio ir PLB valdybos reikalavo skubių rezultatų. Parengtas sovietų saugumo dokumentų rinkinys apie Lietuvos gyventojų trėmimus kartu buvo Lietuvos istorijos instituto planinis darbas, kurį ši mokslo įstaiga būtų išleidusi, kai būtų atsiradę lėšų. Niekam nekilo abejonių dėl dokumentų patikimumo, o jų tematika labai tiko LKKI rengiamai serijai.

1994 m. išėjusios knygos viršelyje didžiosiomis raidėmis buvo užrašyta „Lietuvos kovų ir kančių istorija t. 1“, apačioje taip pat didžiosiomis raidėmis – „Lietuvos gyventojų trėmimai 1941, 1945–1952 m.“, šalia – „Dokumentų rinkinys“ (39.1.2 pav.). Knygą sudarė istorikai Eugenijus Grunskis, Vanda Kašauskienė, Henrikas Šadžius; atsakomasis redaktorius – Gediminas Rudis. Pirmosios knygos laidos apimtis – 445 puslapiai. Beje, LKKI pirmojo tomo rengėjai negavo jokio atlygio. 5 000 JAV dolerių buvo sumokėti leidyklai. Istorijos institutas sudarytojams mokėjo algas, taip pat finansavo dokumentų perspausdinimą, komandiruotes. Taigi tam darbui panaudoti ne tik išeivijos pinigai.

Pirmojoje knygoje buvo dvi pratarmės: vieną, kurios apimtis truputį ilgesnė nei du puslapiai, parašė PLB valdybos pirmininkas B. Nainys (1 šaltinis), o antrąją, kurios apimtis trys puslapiai, – istorikas G. Rudis. Knygoje paskelbti 165 įvairaus pobūdžio su Lietuvos gyventojų trėmimais susiję dokumentai iš Lietuvos ir Rùsijos archyvų, dauguma – pirmą kartą. Tiesa, detalesnio ir platesnio įvado apie leidinyje pateiktus dokumentus nebuvo, plačiau nepaaiškinti sovietų vartoti terminai.

1995 m. pabaigoje, jau nurimus aistroms dėl LKKI pirmojo tomo, visuomenę pasiekė nauja dokumentų rinkinio laida – „Lietuvos gyventojų trėmimai 1940–1941, 1944–1953 metais sovietinės okupacinės valdžios dokumentuose“: dokumentų rinkinys, pataisytas ir papildytas leidimas, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 1995, 626 p. (39.1.5 pav.). Atsakomasis redaktorius – istorikas Antanas Tyla. Išleista 3 000 egz. tiražu. Knygą sudarė istorikai E. Grunskis, V. Kašauskienė ir H. Šadžius. Ten pat nurodytas „Lietuvos kovų ir kančių istorijos“ rengimo ir leidimo jau anksčiau pristatytas koordinacinis komitetas, į kurį įėjo ir politikai.

Pratarmę, kaip ir pirmajai laidai, pavadintą LKKI, parašė PLB valdybos pirmininkas B. Nainys, antrąją pratarmę – istorikas A. Tyla. Kaip matyti, šį kartą nebuvo G. Rudžio, kurį labai paveikė triukšmas dėl LKKI pirmosios laidos.

LKKI pirmojo tomo antrajai laidai B. Nainio parašyta pratarmė buvo ilgesnė ir be tos informacijos, kuri įdėta į pirmąją knygos laidą; plačiau paaiškinta keletas LKKI leidybos detalių: šį kartą nurodyta, kad pats B. Nainys, pasitaręs su keliais užsienio lietuvių istorikais bei specialistais, parengė 16 tomų leidinio planą, lėšų sąmatą, apytikrį darbų kalendorių. Planą apsvarstė, priėmė ir visuomenei paskelbė PLB valdyba, tada bendromis jėgomis pradėjo jį vykdyti. Čia pat plačiau paaiškinta, kodėl vos po dvejų metų ryžtasi antrai šio dokumentų rinkinio laidai (2 šaltinis). A. Tyla savo pratarmėje paaiškino antro knygos leidimo aplinkybes (3 šaltinis).

Pasirodžius naujai pirmosios knygos LKKI laidai, vėl žodį tarė „Draugo“ redaktorė D. Bindokienė. Palyginusi ir įvertinusi abi knygos laidas laikraščio redaktorė, kaip pati sakė, negrįždama į tą nemalonų laikotarpį, kurį visi gerai prisimena, pasidžiaugė pagaliau išspausdintu papildytu „Lietuvos gyventojų trėmimų 1941, 1945–1952 m.“ dokumentų rinkiniu. Šį kartą knygos LKKI pirmojo tomo pirmosios laidos didžiausiai kritikei niekas neužkliuvo, todėl galima susidaryti įspūdį, kad minėto dokumentų rinkinio antrosios laidos knygoje padaryta didelių pokyčių.

Sugretinus abi knygos laidas tenka konstatuoti keletą esminių dalykų. Pirmiausia abu dokumentų rinkinius sudarė tie patys istorikai: E. Grunskis, V. Kašauskienė ir H. Šadžius. Pasirodžius pirmajai laidai, jie (pirmiausia du pastarieji autoriai), kaip jau rašyta, išeivijos buvo sumaišyti su žemėmis dėl savo komunistinės praeities. Paradoksalu, bet, pasirodžius antrajai laidai, jie ne tik nesulaukė D. Bindokienės kritikos (vadinasi, dabar jau kaip kompetentingi tyrėjai darbą atliko nepriekaištingai ar bent gerai), o E. Grunskio, antrajai laidai parašiusio platų įvadą ir paaiškinimus, darbas netgi sulaukė teigiamo įvertinimo.

Įdomiausia, kad E. Grunskis, 1995 m. išleistoje antrojoje laidoje plačiau aprašęs skelbiamų dokumentų pobūdį, nieko naujo neatrado. 1996 m. pagaliau išėjusioje jo studijoje apie Lietuvos gyventojų trėmimus (39.1.6 pav.) pateikta ta pati tremtinių statistika kaip ir LKKI pirmojo tomo pirmojoje laidoje. Be to, E. Grunskis pabrėžė, kad anksčiau nurodyti skaičiai yra gerokai mažesni už daugumos tyrėjų iki šiol skelbtus duomenis. Pagrindinė priežastis – iki šiol pirmiausia išeivijai nebuvo prieinami pirminiai šaltiniai (remtasi tik antriniais). Istorikas toliau atmetė kaltinimus dėl pirminių šaltinių nepagrįstumo.

E. Grunskis atmetė trėmimų humaniškumą. Jam nekilo jokių abejonių, kad teorija skyrėsi nuo praktikos. Kaip pavyzdį priminė SSRS ir LSSR konstitucijas, kuriose į pirmą vietą iškeltos žmonių teisės, demokratija, humaniškumas ir kitos vertybės.

Iš tikrųjų absoliuti dauguma konstitucijos nuostatų buvo laužomos, todėl panašūs dalykai buvo būdingi ir Lietuvos gyventojų trėmimams: sovietų saugumo struktūrų dokumentuose trėmimai buvo reglamentuoti nuo ištrėmimo vietos iki paskutinės įkalinimo stotelės; dokumentuose būdavo surašyta žmonių apskaita, sąrašai, bylų užvedimas; nustatyta asmenų suėmimo, saugojimo, sodinimo į traukinius, lydėjimo į tremties vietas tvarka; aprašytas tremtiniams leidžiamo pasiimti turto kiekis, žmonių maitinimo normos ir medicinos pagalbos teikimas kelionėje į tremtį. Tačiau, istoriko teigimu, daugeliu atvejų trėmimų vykdytojai nesilaikydavo šių nurodymų, trėmimai vykdyti žiauriomis sąlygomis, naudojant prievartą, neatsižvelgiant į tremtinių amžių (buvo tremiamos nėščios moterys, mažamečiai vaikai, seneliai, ištisos šeimos, kuriose buvo skirtingo amžiaus asmenų) ar sveikatą. Todėl kelionėje į tremtį žmonės mirė, prarado sveikatą, o kur dar nežmoniškos sąlygos tremtyje.

Paviršutiniškai susipažinus su abiem aptariamos knygos laidomis (39.1.2 lentelė), galima susidaryti įspūdį, kad antrosios knygos apimtis didesnė net 180 puslapių. Iš tikrųjų antrosios laidos apimtis išsipūtė ne dėl naujų dokumentų, bet dėl labai solidaus įvado, išsamesnių paaiškinimų, atsiradusių naujų skyrių, pavyzdžiui, „Atsiminimai apie tremtį: bibliografija“, kelių dokumentų faksimilių. Antrojoje laidoje įdėti tik šeši nauji dokumentai: pirmojoje laidoje pateikti 165, antrojoje – 171 dokumentas. Vadinasi, naujų ir vertingesnių dokumentų nerasta, o svarbiausia – tai buvo akivaizdus įrodymas, jog pirmojoje laidoje paskelbti dokumentai – ne falsifikatai. Tik šį kartą tai liudijo „kompetentinga komisija“, dėl neaiškių priežasčių nusprendusi į antrąją laidą neįtraukti pačių tremtinių atsiminimų.

Kaip matyti, LKKI pirmojo tomo abi laidos tapačios. Tad kyla klausimas, kam iš viso reikėjo leisti antrąją laidą, kadangi netrukus turėjo pasirodyti E. Grunskio studija apie Lietuvos gyventojų trėmimus. LKKI pirmojo tomo abiejų laidų sugretinimas ir apskritai antrosios laidos pasirodymas kėlė nuostabą, nes tie, kurie dar taip neseniai įrodinėjo, jog tai propagandinė knyga, parašyta KGB užsakymu, kad sumenkintų bolševikų mūsų tautai padarytas skriaudas, turėjo paaiškinti, kaip čia atsitiko, jog tos KGB tendencijos nepastebėjo buvę sovietmečio politiniai kaliniai, disidentai, politiniai vadai. Ir turėjo pasmerkti LKKI pirmojo tomo antrosios laidos bendradarbius lygiai taip, kaip pasmerkė „Kančių“ knygos pirmosios laidos rengėjus, redaktorius ir leidėjus. Arba tulžingi, bet klydę kritikai turėjo pripažinti, kad anuomet kalbėjo netiesą, buvo suklaidinti, ir atsiprašyti apšmeižtųjų.

Iš tiesų LKKI abiejų laidų publikavimo istorija atskleidė, kad nei Lietuvos inteligentija, nei išeivija nebuvo pajėgios diskutuoti ir pamatuotai aptarti painių istorijos klausimų bei dokumentų, posovietinio laikotarpio istorikų profesionalumo ir patikimumo, nes skandalas buvo kurstomas dirbtinai. Svaraus žodžio netarė nei Lietuvos, nei išeivijos politinės partijos ir srovės, nei istorikų centrai (universitetų istorijos katedros, Lietuvos istorijos institutas), lyg ir vengę prieštarauti piktavalei projekto kritikai.

Daugiatomis istorijos projektas LKKI pirmiausia dėl pirmojo tomo pirmosios laidos dirbtinai sukelto skandalo buvo sustabdytas, o naujoji PLB valdyba B. Nainiui neleido ne tik užbaigti šio darbo, bet net ir padėkoti aukotojams. Projekto sužlugdymas buvo smūgis Lietuvos istorijos mokslui ir apskritai visai lietuvių visuomenei. Vis dėlto ir nebaigtas, kaip buvo sumanytas, LKKI projektas teigiamai paveikė istorijos mokslo raidą Lietuvoje, atkreipė dėmesį į svarbias ir ypač aktualias tyrimų sritis bei problemas, suaktyvino sovietmečio istorijos tyrimus Lietuvoje, sutelkė jaunus istorikus, davė postūmį naujoms tyrimų temoms. Ekonominio nepritekliaus to meto Lietuvoje sąlygomis išeivių surinktos lėšos būtų garantavusios svarbių tyrimų spausdinimą.

LKKI projektas, saikingai padiskutavus, ypač perleidus dokumentų publikaciją su plačiu įvadu, galėjo būti sėkmingai tęsiamas ir baigtas, kaip ir buvo sumanę iniciatoriai. Tai būtų buvęs pirmas didelis bei svarbus išeivijos ir Lietuvos šviesuomenės darbas, bendromis jėgomis aptariantis ir analizuojantis skausmingą lietuvių tautos istoriją.