Žvaigždėtasis dangus

Giedrą be debesų dieną dangaus skliauto vaizdas labai paprastas – žydrame dangaus fone matome tik akinančią Saulę, retkarčiais dar galima pamatyti ir Saulės apšviestą Mėnulio disko dalį. Tačiau vakare, kai nusileidžia Saulė ir sutemsta, danguje pasirodo daugybė žvaigždžių. Kuo toliau nuo miesto ir gatvės namų šviesų, tuo tamsesnis naktinis dangus ir tuo daugiau žvaigždžių jame pamatome. Tamsią be Mėnulio naktį plika akimi vienu metu virš horizonto galima pamatyti iki 2500 įvairaus spindesio (šviesumo) žvaigždžių ir per visą dangų nusidriekiančią balzganą Paukščių Tako juostą. Dar tiek pat žvaigždžių slepiasi po horizontu.

Vos pažvelgus į žvaigždėtą dangų sunku susivokti įmantrioje žvaigždžių dėlionėje. Vis dėlto ilgiau stebėdami ir atidžiau apžvelgę dangų pamatysime, kad šviesesnes žvaigždes galima sugrupuoti į tam tikrus derinius, kurie panašūs į pažįstamas geometrines figūras ar objektus. Šių derinių formos išlieka nepasikeitusios šimtmečius ar net tūkstantmečius. Dar žiloje senovėje įvairių kultūrų žmonės išskyrė vienokias ar kitokias žvaigždžių derinių konfigūracijas, jos padėjo jiems orientuotis vietovėje bei laike ir priminė žinomus gyvūnus, mitologinius, religinius personažus ir būtybes ar kitus objektus. Šios konfigūracijos pavadintos žvaigždýnais. Daugelyje tautų net šviesiausios žvaigždės buvo įvardijamos tikriniais vardais. Senovinės kultūros formavosi skirtingomis gyvenimo sąlygomis, skyrėsi jų mitologija ir religija. Dėl to jose ir žvaigždynų konfigūracijos, ir pavadinimai, ir žvaigždžių vardai buvo skirtingi. Šiuo metu astronominėje literatūroje vartojami daugelio žvaigždynų konfigūracijos ir pavadinimai atėjo iš senovinės Babilònijos ir Graikijos. Vėlesniais laikais, kai mokslo pasaulyje paplito lotynų kalba, žvaigždynų pavadinimai buvo išversti į lotynų kalbą. Senovinės žvaigždynų konfigūracijos sujungdavo tik šviesiausias žvaigždes, o dangaus sritys, kuriose buvo matomos vien blankios žvaigždės, likdavo nepriskirtos jokiam žvaigždynui. Žvaigždžių deriniai, matomi tik iš Žemės pietinių platumų, pradėti skirstyti į žvaigždynus didžiųjų geografinių atradimų epochoje, kai Vakarų Europos astronomai pasiekė pietų platumas. Regimas žvaigždžių išsidėstymas dangaus skliaute buvo vaizduojamas piešiniuose (planuose), kuriuose, be žvaigždžių, dar buvo nupiešiama ir jų konfigūraciją atitinkanti figūra ar objektas. Tokie žvaigždynų planai vadinami žvaigždėlapiais. Ilgainiui iškilo praktinė būtinybė visą dangų suskirstyti į žvaigždynus ir nustatyti tikslias jų ribas taip, kad neliktų dangaus plotų, nepriskirtų jokiam žvaigždynui. 1928 m. Tarptautinė astronomų sąjunga priėmė nutarimą visą dangų suskirstyti į 88 žvaigždynus su tiksliai apibrėžtomis ribomis ir patvirtinti jų lotyniškus pavadinimus bei pavadinimų santrumpas. Todėlšiuolaikiškas žvaigždyno apibrėžimas toks:

Žvaigždynų sąrašas su lietuviškais bei lotyniškais jų pavadinimais ir pavadinimų santrumpomis pateiktas vadovėlio priede (žr. VI lentelę). Konkretaus žvaigždyno objektais yra laikomi visi dangaus kūnai, kurie patenka į jo plotą, nuo Saulės sistemos objektų iki tolimiausių galaktikų. Peržvelgę žvaigždynų sąrašą pastebime, kad jame išsiskiria Didžiųjų ir Mažųjų Grįžulo Ratų žvaigždynų pavadinimai, kurie nėra lotyniškų pavadinimų vertiniai į lietuvių kalbą. Šie žvaigždynai buvo žinomi senovės lietuviams ir jų pavadinimai išliko iki mūsų dienų. Lotyniški jų pavadinimai yra Ursa Major (lot. „Didžioji Lokė“) ir Ursa Minor (lot. „Mažoji Lokė“). Didžiosios ir Mažosios Lokės pavadinimai paplitę daugelyje Europos tautų. Todėl ir senoviniuose žvaigždėlapiuose šie žvaigždynai vaizduojami kartu su lokės (meškos) piešiniu (2.1.1 pav.). Septynios šviesiausios šio žvaigždyno žvaigždės sudaro būdingą konfigūraciją, kuri daugelio Europos tautų vadinama Didžiuoju Vežimu (Ratais) arba Samčiu (Kaušu) (2.1.2 pav.).

Žvelgdami į dangų nejaučiame atstumų iki skirtingų dangaus objektų skirtumo. Nors žvaigždyno žvaigždės danguje regimos visai arti viena kitos, iš tiesų jos dažniausiai taip matomos dėl projekcijos perspektyvos. Iš tikrųjų tokios žvaigždės gali būti nutolusios viena nuo kitos per didžiulius atstumus. Tai iliustruoja Kasiopėjos žvaigždyno žvaigždės (2.1.3 ir 2.1.4 pav.). Šio žvaigždyno 5 šviesiausios žvaigždės, pažymėtos graikiškomis raidėmis α, β, γ, δ ir ε, sudaro įsimintiną W raidės konfigūraciją. Jų atstumai nuo Saulės sistemos labai įvairūs. Žvaigždė δ, vadinama Rukba, nutolusi nuo mūsų maždaug per 100 šviesmečių. Perpus mažesniu nuotoliu nuo mūsų yra β (Kafas). Dvigubai didesniu nuotoliu nei δyra α (Šedaras). O γ yra maždaug 6 kartus ir ε – 4 kartus didesniu nuotoliu nuo mūsų nei δ.

Senovės astronomai pavadino ne tik daugelį žvaigždynų, bet ir šviesiausių žvaigždžių. Daugelis šių vardų tebevartojami ir šiais laikais. Tiesa, šie vardai kilę iš senovinių arabų arba graikų kalbų ir per daugelį šimtmečių yra gerokai pasikeitę. Pavyzdžiui, šiaurinio dangaus vienos šviesiausių žvaigždžių Arktūro vardas kilęs iš graikų kalbos ir reiškia Lokės sargybinį, kitos žvaigždės – Vegos – vardas siejamas su arabišku žodžiu waqi (arab. „krintantis“), kuris liko iš arabiškos frazės „krintantis erelis“.

Atskirų žvaigždžių vardai nesuteikia jokios informacijos apie žvaigždės vietą danguje ar jos šviesumą (spindesį). Todėl XVII a. pradžioje vokiečių astronomas Johanas Bajeris (Johann Bayer) kiekvieno žvaigždyno žvaigždes ėmė žymėti graikų abėcėlės mažosiomis raidėmis taikydamas taisyklę, kad šviesiausia (didžiausio regimojo spindesio) žvaigždyno žvaigždė žymima raide α, antra pagal regimąjį spindesį – β, trečia – γ ir t. t. Pavyzdžiui, Arktūras yra šviesiausia Jaučiaganio žvaigždyno žvaigždė, todėl pagal šią taisyklę ją turime vadinti Jaučiaganio α arba Jaučiaganio alfa. O šviesiausią Lyros žvaigždyno žvaigždę Vegą – Lyros α arba Lyros alfa. Kasiopėjos žvaigždyno šviesiausia žvaigždė Šedaras, o antra pagal regimąjį spindesį – Kafas. Todėl, taikant Bajerio taisyklę, Šedaras yra Kasiopėjos α (Kasiopėjos alfa), o Kafas – Kasiopėjos β (Kasiopėjos beta) ir pan. Ši žymėjimo taisyklė labai greitai prigijo tarp astronomų ir tebetaikoma iki šiol. Ilgainiui plečiantis žvaigždžių tyrimams ir pradėjus žvaigždėtą dangų tyrinėti su teleskopais, graikų abėcėlės raidžių žvaigždėms nebeužteko ir jas pradėta žymėti tiesiog numeriais.