Imperija tapusi Frankų karalystė

Vėliau, VI–VII a., Merovingų dinastijos nariams sunkiai sekėsi valdyti valstybę, tarp brolių ir kitų giminaičių dažnai kildavo kruvinų nesutarimų dėl Frankų valstybės sosto. Nesiliovė karai tiek valstybės viduje, tiek su gentimis kaimynėmis, todėl valdančios Merovingų dinastijos galia silpo. Nuo VII a. vidurio vis didesnę įtaką valstybės gyvenimui darė vyriausieji valdovo dvarų pareigūnai majordomai (lot. maior domus – namų, dvaro valdytojas). Valdovui tiesiogiai pavaldūs aukštieji pareigūnai majordomai buvo atsakingi už karaliaus dvarų ir jų turto valdymą. Iš šių pareigūnų iškiliausia tapo didikų Karolingų giminė. Iš pradžių šios giminės nariai buvo tik vieni iš daugybės majordomų, tačiau bėgant dešimtmečiams Karolingai, iš kartos į kartą paveldėdami šias pareigas, įgijo didžiulę galią ir įtaką. Jau VIII a. pirmoje pusėje jie buvo tokie galingi, kad varžėsi su pačiais Merovingais ir iš tikrųjų valdė Frankų valstybę. Galų gale 751 m. vyriausias Karolingų giminės narys Pipinas Trumpasis nuvertė ir į vienuolyną išsiuntė paskutinį Merovingų dinastijos valdovą. Frankų valstybę pradėjo valdyti nauja karalių dinastija – Karolingai.

Prieš mirdamas Pipinas Trumpasis Frankų valstybę paliko dviem savo sūnums: Karlomanui ir Karoliui. Vienas iš brolių, Karolis (742–814 m.), dėl ypatingos veiklos ir reikšmės Frankų valstybės ir Europos istorijai vėliau pradėtas vadinti Karoliu Didžiuoju (1.3 pav.). 768 m. abu broliai pradėjo valdyti jiems paskirtas valstybės dalis, tačiau po kelerių metų Karlomanas mirė ir Karolis tapo vienvaldžiu Frankų karaliumi. Beveik penkiasdešimt metų (768–814 m.) valdęs Karolis jau amžininkų buvo laikomas nepaprastu valdovu, plečiančiu Frankų valstybę, stiprinančiu Katalikų bažnyčią, puoselėjančiu mokslą ir kultūrą.

Vos pradėjęs valdyti Karolis Didysis ėmė plėsti Frankų valstybės teritoriją. Jo įtaka ir galia dar labiau išaugo, kai jo veikla peržengė valstybės ribas. Atsiliepdamas į Ròmos popiežiaus Hadrijono I pagalbos prašymą Karolis su kariuomene perkopė Alpes. Pietinėje Alpių pusėje, Apeninų pusiasalio (dab. Itãlija) šiaurėje, gyveno langobardų gentys, jos puldinėjo Romos popiežiaus valdas. 774 m. Karolio vadovaujama kariuomenė nugalėjo langobardų genčių pajėgas. Nuo tada jis titulavosi ne tik frankų, bet ir langobardų karaliumi. Ko gero, ilgiausiai Karolio Didžiojo kovos vyko su saksų gentimis, įsikūrusiomis Frankų valstybės rytų kaimynystėje (dab. šiaurės Vokietijoje). Saksų gentys, kaip ir daugelis to meto genčių, garbino daug dievų ir dievybių. Tad Karolio Didžiojo tikslas buvo ne tik šias gentis užkariauti, išplėsti savo valstybės teritoriją, bet ir pakrikštyti. Karolio Didžiojo valstybės kovos su pagonių saksų gentimis truko ilgiau nei trisdešimt metų ir baigėsi tik IX a. pradžioje, prijungus saksų genčių žemes. Esminį vaidmenį pergalingose kovose atliko Karolio Didžiojo suburta sunkioji raitija – ietimis ir kalavijais ginkluoti šarvuoti kariai ant žirgų (1.4 pav.). Žinoma, tais laikais karas ir sėkmė mūšio lauke turėjo didelę reikšmę valdovo galiai ir įtakai, tačiau labai svarbus buvo ir valdovo gebėjimas valdyti valstybę. O Karolis Didysis čia buvo ne mažiau gabus nei mūšio lauke.

Tais laikais valdyti tokią didelę valstybę (1.5 pav.) buvo sudėtinga. Nors valdovo asmuo ir reiškė valstybę, vienas jis nebūtų pajėgęs jos valdyti. Įvairiose Frankų valstybės vietose iškilę valdovo dvarai ir rūmai buvo jo atrama atskirose valstybės dalyse. Jose valdovui atstovavo ir įvairius vaidmenis atliko pareigūnai. Dvarai, rūmai ir į juos valdovo paskirti pareigūnai išreiškė karaliaus valdžią. Čia buvo kaupiamos ūkio atsargos, surenkamos iš aplinkinių kaimų dirbamų žemių. Čia per savo keliones po karalystę apsistojęs Karolis Didysis galėjo susipažinti su vietinių reikalais, patikrinti pareigūnų darbą, įvykdyti teisingumą. Vis dėlto tokios kelionės po Frankų valstybę galėjo tik iš dalies padėti spręsti valstybės valdymo uždavinius. Valdovas fiziškai nebūtų pajėgęs aplankyti visų valstybės dalių reikiamu metu. Todėl Karolis Didysis ėmėsi ir kitų priemonių valstybei valdyti.

Svarbiausiais Karolio Didžiojo valstybės valdymo įrankiais tapo raštai ir pasiuntiniai. Per ilgus valdymo metus jis išleido daugybę raštų, vadinamų kapituliarijomis. Tai buvo valdovo raštai, įsakai ir nurodymai, surašomi po valdovo sušauktų Frankų valstybės didikų susirinkimų ir skirti pareigūnams, grafams, vyskupams ir abatams (aram. abba – tėvas). Grafai buvo kilmingi asmenys, valdę ir prižiūrėję įvairias valdovo jiems patikėtas žemes. Abatai buvo vienuolynų vyresnieji, rūpinęsi ne tik dvasiniu, bet ir ūkiniu vienuolynų gyvenimu. Vienuolynų laukuose ir žemėse dirbo valstiečiai. Nuo jų darbo našumo priklausė gėrybių kiekis. Valdovo raštai turėjo įtakos visai visuomenei, paprastų žmonių gyvenimui ir kasdienybei. Jais tarsi įstatymais turėjo būti vadovaujamasi valdant valstybę, prižiūrint valdovui priklausančių dvarų ūkį, vykdant teisingumą, rūpinantis bažnyčiomis ir vienuolynais.

Valdovo pasiuntiniai (lot. missi dominici) buvo atsakingi už tai, kad Karolio Didžiojo su patarėjais priimtais sprendimais būtų vadovaujamasi visoje didelės valstybės teritorijoje (B šaltinis). Šie pasiuntiniai, paprastai vyskupai ir grafai, buvo valdovo akys ir ausys sunkiai tais laikais pasiekiamose valstybės dalyse. Taigi Karolio Didžiojo valstybės valdymas buvo paremtas jam ištikimais dvasininkais, grafais ir didikais.

VIII a. antroje pusėje Karolis Didysis buvo įgijęs tokią galią, kad į jį ne kartą kreipėsi ir pagalbos prašė Romos popiežius. Taigi Karolis buvo tapęs ir Bažnyčios gynėju. Plėsdamas savo galią ir įtaką jis siekė tokio pripažinimo, kokį prieš kelis amžius turėjo Romos imperatoriai. Išsilavinusi Karolio Didžiojo aplinka ir pats valdovas žinojo apie prieš kelis šimtmečius gyvavusią Romos imperiją ir jos šlovę. Taip pat buvo pažįstama tebegyvuojanti Bizántijos impèrija. Su Bizantija Karolis palaikė ryšius ir varžėsi dėl galios ir garbės. Tačiau Bizantijos imperatorius nežiūrėjo į Karolį Didįjį kaip į sau lygų. Todėl imperatoriaus karūna Karoliui ir jo valstybei galėjo suteikti ne tik Europos pagarbą, bet ir tam tikrą lygybę su Bizantijos imperatoriumi. Po daugiau nei trisdešimties valdymo metų Karoliui pavyko pasiekti savo aukščiausią politinį tikslą. 800 m. jis nukeliavo į Romą ir per Kalėdas, Jėzaus Kristaus gimimo dieną, popiežius Leonas III karūnavo jį kaip imperatorių. Taip Europoje buvo atkurta imperijos idėja. Ji ir po Karolio Didžiojo mirties Europoje dar gyvuos ne vieną šimtmetį.

Reikia pasakyti, kad Karolis Didysis nuosekliai siekė tapti imperatoriumi. Dar VIII a. pabaigoje jis pradėjo Achene statyti svarbiausią savo būstinę ir koplyčią (1.6 ir 1.7 pav.). Jam tapus imperatoriumi, netrukus buvo užbaigtas rūmų ir koplyčios ansamblis (C šaltinis). Šis statinys rodė jo galybę ir aukščiausią krikščioniškojo pasaulio valdovo padėtį. Acheno būstinėje Karolis Didysis praleisdavo daugiausia laiko. Čia veikė ir jo įkurta dvaro mokykla (lot. schola palatina), joje darbavosi garsiausi to meto Europos mokslo ir meno žmonės. Daug dalykų, sukurtų Karolio Didžiojo būstinėje Achene ir kituose Frankų imperijos kultūros židiniuose (vienuolynuose), padarė didelę įtaką Europos kultūrai ir išliko iki mūsų dienų.

Po Karolio Didžiojo mirties Frankų valstybės valdymą perėmė jo sūnus Liudvikas Pamaldusis. Jam sekėsi valdyti tėvo sukurtą imperiją. Tačiau Liudviko Pamaldžiojo trys sūnūs, Karolio Didžiojo anūkai, priešinosi imperatoriaus vienvaldystei ir po tėvo mirties, 843 m., Verdeno sutartimi padalijo Frankų imperiją į tris karalystes: Vakarų̃ Fránkų, Lotari̇̀ngijos ir Rytų̃ Fránkų (1.8 pav.). Nors Karolio Didžiojo sukurtas politinis darinys nebuvo ilgalaikis, jo vardas ir šlovė pasklido tuoj po jo mirties. Viduramžiais Karolis Didysis buvo laikomas valdovo pavyzdžiu, be to, tuomet įsitvirtino jo kaip Europos tėvo vaizdinys. Juk jis sukūrė didžiulę imperiją ir pradėjo krikščioninti pagonių gentis. Iš Karolio Didžiojo vardo įvairiose Europos kalbose kilo karaliaus titulo pavadinimas (ček. kral, lenk. król, rus. karol), o pagrindinėje Karolio Didžiojo būstinėje Achene vėliau buvo karūnuojami iš vokiečių žemių kilę valdovai.

Nors Karoliui Didžiajam nepavyko su kurti tvaraus politinio darinio, jo indėlis į kultūrinę aplinką ypač didelis. Karolio Didžiojo imperijoje buvo pastatyta daugybė vienuolynų ir bažnyčių, sukurta nuostabių meno kūrinių (1.9 pav.). Jam valdant, prie pagrindinių bažnyčių (katedrų) pradėtos kurti mokyklos, vienuolynai buvo svarbiausi to meto kultūros ir mokslo židiniai. Daug tų laikų architektūros, meno ir rašto paminklų išliko ir byloja apie ypatingą Frankų valstybės ir Karolio Didžiojo indėlį į Europos valstybių istoriją.