Naujosios Europos atsiradimas

Šiandien dažnai girdime kalbant apie Vakarų Europą. O štai Lietuvà dažnai priskiriama Vidurio Rytų Europos istoriniam regionui. Šis istorinis regionas pradėjo kurtis Viduramžiais, keliais šimtmečiais vėliau nei Vakarų Europa. Kadangi Vidurio Rytų Europos valstybės kūrėsi ir krikščionybė jose plito vėliau, politinis Viduramžių Europos žemėlapis buvo nevienalytis. Galime sakyti, kad jis kito pamažu, tam tikrais etapais.

X a. Vakarų Europa jau buvo krikščioniška. Šventoji Romos imperija, imperatorių Otonų dinastija, siekė pakrikštyti pagonių tautas, paplitusias į rytus nuo valstybės. Būtent Otonų dinastija pradėjo rengti christianizacijos misijas į rytus nuo savo valdomos imperijos, steigti ten vyskupijas ir siųsti vienuolius skleisti vieno Dievo tikėjimo. Kaip tik tuo metu, X–XI a. sandūroje, Europos rytuose pradėjo kurtis Bohemijos, Lenkijos ir Vengrijos valstybės (4.1 pav.). Šis procesas buvo susijęs su tų valstybių valdovų krikštu – priimtas krikštas garantavo jų valstybių kaip politinių Europos darinių pripažinimą (A šaltinis). Tai buvo tarsi priėmimas į bendrą Europos krikščioniškųjų valstybių šeimą. Todėl Bohemijos, Lenkijos ir Vengrijos valstybių valdovams tapus krikščionimis Romos popiežius, Šventosios Romos imperijos imperatorius ir Viduramžių Vakarų Europos valstybių karaliai pripažino jų valstybes ir juos kaip monarchus.

Taigi, ką istorikai vadina Naująja Europa? Visoms trims šalims – Bohemijai, Lenkijai, Vengrijai – būdinga tai, kad jos krikštą priėmė keliais amžiais vėliau nei Vakarų Europos šalys ir kaip valstybės pradėjo kurtis apie 1000 metus. Taip atsirado istorinis Europos regionas, vėliau mokslininkų pavadintas ir dabar vadinamas Naująja Europa. Šių trijų valstybių kūrimuisi reikšmingą įtaką padarė jų krikštas ir dinastijos: Pšemislai, Piastai ir Arpadai. Šioms dinastijoms pradėjus vienyti ir jungti atskiras žemes ir gentis, formavosi tautos. Viduramžiams pasibaigus (dar ir XX amžiuje), šios tautos ir valstybės skyrėsi nuo Vakarų Europos ir atliko ypatingą vaidmenį Europos raidoje. Lietuva taip pat prisijungė prie šio istorinio Europos regiono, tik šiek tiek vėliau ir kitomis aplinkybėmis.

Šiais laikais valstybės pavadinimu Bohèmija Europos politiniame žemėlapyje nerasime, bet jos palikimą tikrai pamatysime nuvykę į Čèkiją. Bohemija yra vienas iš Čèkijos istorinių regionų. Būtent iš šio regiono pavadinimo vardą gavo ir X a. pradėjusi kurtis Bohemijos valstybė. Dabartinė Čekijos sostinė Prahà buvo centras, aplink kurį pradėjo kurtis Viduramžių Bohemijos valstybė. X a. antroje pusėje šiame mieste buvo įsteigta vyskupija. Vyskupija buvo ir tebėra pagrindinis Bažnyčios administracinis vienetas, padalytas į teritorinius darinius – parapijas. Naujų vyskupijų įkūrimas reiškė krašto krikšto ir tikėjimo sklaidos pradžią. Pirmuoju šios naujosios vyskupijos vyskupu tapo iš Saksonijos kilęs vienuolis Titmaras (B šaltinis), atsiųstas iš imperatorių Otonų valdomos imperijos. Tuo metu Prãhos miestą ir jį supančias apylinkes valdė Pšemislų giminė. Pšemislai kovojo su kitomis regiono didikų šeimomis dėl Bohemijos sosto. Po ilgų kovų sostą užimti pavyko Boleslovui I. Jis davė pradžią Pšemislų dinastijos valdymui, kuris truko kelis šimtmečius. Šios dinastijos vardas kilo iš legendinio giminės pradininko Pšemislo. Pasak legendos, pirmasis žinomas Pšemislas buvo artojas. Žinoma, ši graži legenda greičiausiai turi labai mažai bendro su tikrove. Laikui bėgant įsitvirtino tradicija, pagal kurią Bohemijos valdovo sostą paveldėdavo vyriausias sūnus. Tai leido išvengti tais laikais daugelyje Europos šalių paplitusių kivirčų dėl sosto paveldėjimo.

1085 m. Vratislavui II pavyko pasiekti, kad jį karūnuotų kaip Bohemijos karalių ir Bohemija taptų karalyste, pripažįstama lygiaverte tų laikų valstybėms. Tačiau Bohemijos valstybei didelę įtaką darė jos vakarų kaimynė Šventoji Romos imperija. Šios valstybės imperatoriai siekė, kad Bohemija būtų jiems pavaldi. 1212 m. Bohemijos karaliui Pšemislui I Otokarui (4.2 pav.) kuriam laikui pavyko karalystėje apriboti Šventosios Romos imperijos hegemoniją – viešpatavimą – ir Pšemislai be jokių išorinių trukdžių galėjo paveldėti Bohemijos karaliaus sostą. Tačiau tik tol, kol gyvavo Pšemislų dinastija. Juk žinote, koks svarbus tais laikais buvo valdančiosios dinastijos tęstinumas.

Kai XIV a. pradžioje nepalikęs vyriškosios lyties palikuonių mirė paskutinis Pšemislų dinastijos valdovas, Bohemijos valdymą perėmė kita kilminga giminė – Liuksemburgai, kilę iš Šventosios Romos imperijos. Netrukus jie tapo ir Šventosios Romos imperijos imperatoriais, o Bohemija – Šventosios Romos imperijos dalimi. Tolesnė Bohemijos istorija kelis šimtmečius tiesiogiai buvo susieta su šios imperijos istorija.

Bohemijos istorija glaudžiai susijusi su kita tuo metu šalia pradėjusia kurtis valstybe. Ši kaimynė šiaurėje buvo Lenkija. Joje, kaip ir Bohemijoje, iškilo valdančioji dinastija, siekianti įsitvirtinti tarp kitų įtakingų giminių. Neretai Bohemijos ir Lenkijos valdovai varžėsi tarpusavyje ir kovojo dėl žemių ir įtakos.

956 m. pirmasis Lenkijos valdovas Meška I vedė Bohemijos princesę Dobravą ir leidosi jos įkalbamas priimti krikštą. 966 m. Meška I su artimiausiais bendražygiais buvo pakrikštyti, taigi davė pradžią krikščioniškajai Lenkijos valstybei ir Piastų dinastijai. Šios dinastijos pavadinimas kildinamas iš legendinio jos pradininko Piasto vardo. Pasak vienos iš legendų, genties sueigoje Piastas buvo išrinktas vadu. Taigi galbūt tada ir prasidėjo Piastų giminės virtimas Lenkijos valdovų dinastija. Valdant Meškai I Poznanės mieste buvo įkurta pirmoji vyskupija. Ji turėjo rūpintis Lenkijos šalies ir visuomenės christianizacija. Poznanės vyskupija buvo tiesiogiai atskaitinga ne Šveñtajai Ròmos impèrijai, kurios imperatorius siekė hegemonijos regione, bet Romos popiežiui. Šis tiesioginis pavaldumas Romos popiežiui apribojo Šventõsios Ròmos impèrijos įtaką tolesnei Lenkijos valstybingumo raidai.

Dobravos ir Meškos I sūnus Boleslovas Narsusis toliau vienijo valstybę ir kovojo dėl Lenkijos įtvirtinimo tarp kitų Europos krikščioniškųjų valstybių (C šaltinis). 1000 m. Gniezne jis susitiko su Šventosios Romos imperijos imperatoriumi Otonu III. Per šį susitikimą buvo įsteigta Gniezno arkivyskupija – stambus Bažnyčios administracinis teritorinis vienetas, vadovaujamas arkivyskupo – aukšto Bažnyčios dvasininko. Jai priklausė kelios vyskupijos. Taigi, arkivyskupijos teritorija didesnė už vyskupijos, o arkivyskupas aukštesnis dvasininkas už vyskupą. Pavyzdžiui, šiais laikais Katalikų bažnyčia Lietuvojè įkūrusi dvi arkivyskupijas: Vi̇lniaus ir Kaũno. Po keliolikos metų Boleslovas Narsusis tapo Lenkijos karaliumi. Jam pavyko pasiekti, kad krikščioniškoji Europa pripažintų Lenkijos karalystę.

Tačiau XII a. vidiniai nesutarimai ir kivirčai dėl sosto Lenkijos karalystę padalijo į kelias kunigaikščių valdomas kunigaikštystes. Šie atskirų žemių kunigaikščiai buvo susiję artimais giminystės ryšiais, tačiau nė vienas nenorėjo nusileisti. Tik XIV a. pradžioje tos pačios Piastų giminės atstovui Vladislovui I Lokietkai pavyko suvienyti daugumą šių kunigaikštysčių ir atkurti Lenkijos karalystę. Įtvirtinęs savo įtaką lenkų žemėse Vladislovas I Lokietka kreipėsi į popiežių ir gavo leidimą karūnuotis. 1320 m. Krokuvos Vavelio katedroje Gniezno arkivyskupas karūnavo jį kaip Lenkijos karalių. Vladislovui I Lokietkai mirus, Lenkijos karaliumi tapo jo sūnus Kazimieras Didysis (4.3 pav.). Jis Lenkijos karalystę sustiprino ir pavertė, ko gero, įtakingiausia regiono valstybe (4.4 pav.).

Į pietus nuo Lenkijos ir į pietryčius nuo Bohemijos tuo metu kūrėsi dar viena Viduramžių valstybė – Vengrija. Klajoklių vengrų gentys gyveno Dunojaus vidurupio lygumoje ir IX–X a. dažnai siaubė krikščioniškosios Europos valstybes, įsikūrusias į vakarus nuo jų apgyventų žemių. X a. viena iš stipresnių šių genčių giminių – Arpadai – suprato, kad krikštas yra esminis dalykas siekiant krikščioniškosios Europos šalių valdovų pripažinimo. Pirmasis šios dinastijos valdovas, kuriam pavyko kovoje dėl valdžios susidoroti su savo varžovais bei giminaičiais ir užmegzti santykius su Šventąja Romos imperija, buvo kunigaikštis Gėza. Šventoji Romos imperija buvo visai neseniai susikūrusi ir vienas iš pagrindinių imperatoriaus tikslų buvo skleisti krikščionybę pagonių teritorijose. Taigi kunigaikštis Gėza turėjo puikią progą įsitvirtinti soste, o imperatorius Otonas I – dar labiau išplėsti savo įtaką ir galią. 972 m. imperatorius pasiuntė vyskupą Bruną pas Vengrijos kunigaikštį Gėzą ir šis jį pakrikštijo. Vengrija buvo pripažinta krikščioniška šalimi.

Pradžioje krikščionybė plito itin sunkiai. Pagonių gentys nenorėjo priimti svetimo tikėjimo ir naujų papročių. Tam reikėjo laiko ir pastangų. Tiek plėsdamas krikščionybę, tiek stiprindamas valstybę Gėzą pralenkė jo sūnus Steponas I. Prabėgus trejiems metams nuo valdymo pradžios, 1000 m., jis buvo karūnuotas ir tapo pirmuoju Vengrijos karaliumi (4.5 pav.). Steponui I itin sekėsi kurti karalystę ir tai liudija keli dalykai. Jis vedė iš imperatorių Otonų giminės kilusią Bavarijos kunigaikštytę Gizelą. Ši santuoka jam padėjo dar labiau įtvirtinti savo dinastiją ir valstybę krikščioniškoje Europoje. Karališkoji pora buvo pamaldūs katalikai ir XI a. pradžioje savo valdomose Vengrijos karalystės žemėse įsteigė daug krikščionybę skleidžiančių vienuolynų ir bažnyčių (4.6 pav.).

Steponas I taip pat siekė, kad jo valdoma karalystė būtų vieninga. Jo rūpesčiu buvo surašytas pirmasis Vengrijos karalystės teisių rinkinys – įstatymų sąvadas. Šiais įstatymais privalėjo vadovautis aukštieji dvasininkai ir valstybės žemėse valdovui atstovaujantys didikai (D šaltinis). Steponui I pavyko sustiprinti Vengrijos karalystę naujais įstatymais, rodančiais augančią valdovo galią krašte. Po Stepono I Vengrijos karalystę Arpadų dinastija valdė dar beveik tris šimtmečius.