Viduramžių visuomenė: dvasininkai, kilmingieji ir valstiečiai

Šiandien gyvename pasaulyje, kuris džiugina įvairove ir galimybėmis. Žmogus gali laisvai rinktis profesiją, gali apsispręsti, kokį darbą dirbti. Tik pagalvokite, kiek šiandien daug profesijų ir įvairių darbų! Visas profesijas ir su jomis susijusius darbus galime suvokti kaip galimybes. Tačiau taip buvo ne visada.

Jau žinote, kad Katalikų bažnyčios galva buvo Romos popiežius. Sprendžiančiam įvairius uždavinius popiežiui patardavo Romoje dirbantys kardinolai. Jie buvo Katalikų bažnyčios viršūnėje. Joje buvo priimami Bažnyčiai svarbūs sprendimai, kuriuos vykdyti turėjo įvairiose šalyse dirbantys dvasininkai. Kurios nors šalies valdovui priėmus krikštą, jo valstybėje buvo steigiamos vyskupijos, joms vadovauti buvo skiriami vyskupai. Paprastai vyskupais tapdavo aukštos kilmės ir puikiai išsilavinę asmenys. Beje, reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kas tapdavo dvasininkais. Neretai kilmingoje gausioje šeimoje kuris nors iš vaikų nuo mažumės buvo rengiamas dvasininko gyvenimui ir karjerai. Dažnai tokie vaikai eiti mokslų buvo atiduodami į vienuolynus ar katedrų mokyklas. Čia jie įgydavo puikų išsilavinimą. Žinoma, vyskupais tapdavo tik nedidelė dalis dvasininkų. Didžioji dalis buvo paprasti kunigai, tarp jų pasitaikydavo ir nekilmingų, valstiečių luomo asmenų.

Vyskupijos centre, dažniausiai mieste, stovėjo kãtedra (13.3 pav.) – svarbiausia vyskupijos bažnyčia, valdoma vyskupo. Vyskupijos buvo Katalikų bažnyčios administraciniai teritoriniai dariniai. Valstybėje galėjo būti įkurtos kelios ar net keliolika vyskupijų, buvo atsižvelgiama į valstybės dydį. Vyskupijose buvo kuriamos parapijos ir statomos parapinės bažnyčios (13.4 pav.). Parapinės bažnyčios buvo arčiausiai žmonių esančios institucijos. Parapijos žmonių daugumą sudarė valstiečiai, gyvenantys apylinkių kaimuose ar pavienėse gyvenvietėse ir dirbantys apylinkių laukuose. Šiomis bažnyčiomis rūpinosi kunigai, paskirti vyskupijas valdančių vyskupų. Parapinėms bažnyčioms vadovaujantys kunigai buvo vadinami klebonais. Taigi klebonai, priešingai negu vyskupai, buvo šalia paprastų žmonių. Parapijose klebonų padėtis buvo išskirtinė, juos gerbė apylinkių gyventojai, valstiečiai.

Dvasininkų luomui priklausė ir vienuoliai, VI–XI a. atlikę išskirtinį vaidmenį Vakarų Europos christianizacijoje. Pirmoji Vakarų Europoje įkurta vienuolijà buvo benediktinų. Tai buvo vienuolio šventimus priėmusių dvasininkų bendruomenė. Ją siejo griežtos bendro gyvenimo taisyklės, malda ir ribotas pasaulietinis gyvenimas, kaip antai celibatas. Pirmąją tokią vienuolių bendruomenę 529 m. įkūrė šv. Benediktas Nursietis (13.5 pav.). Benediktinai gyveno vienuolynuose, atsiriboję nuo išorinio pasaulio, ir laikėsi itin griežtos regulos – taisyklių. Didžiąją laiko dalį jie melsdavosi, taip pat dirbo vienuolynui priklausančiose žemėse: augino gyvulius ir daržoves, prižiūrėjo sodus ir vynuogynus. Benediktinai daug laiko skyrė ne tik fiziniam darbui ir maldai, bet ir seniesiems raštams studijuoti, perrašyti, bibliotekoms kaupti ir saugoti. Vienuolynams vadovavo vienuolynų vyresnieji – abatai (aram. abba – tėvas). XIII a. pradžioje Europoje atsirado dvi naujos vienuolijos – pranciškonų ir dominikonų. Jas susikurti paskatino XII–XIII a. sparčiai augantys miestai. Priešingai nei benediktinų, šių vienuolijų nariai daugiausia dirbo ir skleidė Dievo žodį miestuose. Kalbant apie vienuolijas būtina paminėti, kad Viduramžiais buvo ir moterų vienuolijų, joms vadovavo abatės. Pirmoji moterų vienuolija buvo benediktinių. Vienuolės benediktinės vadovavosi tomis pačiomis taisyklėmis kaip vienuoliai benediktinai ir buvo įsipareigojusios griežtai laikytis vienuolinio gyvenimo būdo.

Krikščionybė neatsiejama nuo Šventojo Rašto, todėl, prieš tampant dvasininku, reikėjo išmokti jį skaityti, taigi ir rašyti. Viduramžiais dvasininkai buvo labiausiai išsilavinusi visuomenės grupė ir turėjo didelį autoritetą ne tik tarp neišsilavinusių kaimo žmonių, bet ir tarp kilmingųjų. Religingos Viduramžių visuomenės gyvenimas buvo neįsivaizduojamas be dvasininkų, jie dalyvavo svarbiausiuose žmonių gyvenimo įvykiuose: krikštijo kūdikius, Dievo vardu laimino santuokas, atliko laidotuvių apeigas ir kt. Taigi Viduramžių dvasininkija turėjo daug pareigų, tačiau turėjo ir privilegijų. Valdovai ir kilmingieji Bažnyčiai buvo dosnūs, todėl dvasininkija valdė daugybę dovanotų žemių, o jas dirbo valstiečiai. Be to, Bažnyčia buvo atleista nuo visų mokesčių. Tokia privilegijuota Bažnyčios padėtis rodo, kokį svarbų vaidmenį dvasininkai atliko to meto visuomenės gyvenime, ir ne tik religiniame. Dalis aukštųjų dvasininkų priklausė valdovo aplinkai ir dalyvavo priimant svarbiausius krašto politinius sprendimus.

VIII a., ypač Karolio Didžiojo laikais, Frankų valstybės visuomenėje pradėjo formuotis kilmingųjų (kunigaikščių, grafų) luomas. Pagrindinė šio luomo pareiga buvo dalyvauti valdovo rengiamuose karo žygiuose (13.6 pav.). Pasirengę (ginkluoti, raiti ir šarvuoti) kilmingieji buvo svarbiausia smogiamoji ir gynybinė valdovo jėga. Tais laikais ginklai, šarvai ir žirgas buvo labai brangūs, todėl taip pasirengti galėjo tik turtingi ir ypatingą padėtį visuomenėje užimantys asmenys. Kilmingieji taip pat priklausė arti mai valdovo aplinkai, todėl prireikus galėjo jam patarti. Didelė dalis kilmingųjų prižiūrėjo toliau nuo centro nutolusias valstybės žemes ir atstovavo valdovui kaip jo pareigūnai.

Luomo formavimosi pradžioje kilmingieji už ištikimybę ir karinę tarnybą iš valdovo gaudavo dovanų, paprastai karo grobio. Ilgainiui valdovas kilmingiesiems už jų ištikimą tarnybą pradėjo dovanoti feodùs. Feòdas – žemės valda, kurią senjòras už ištikimybę ir karinę tarnybą suteikė savo vasãlui (kilmingajam). Tokiu būdu tarp senjoro ir vasalo buvo sudaroma vadinamoji feodalinė sutartis. Ši sutartis buvo pagrįsta abiejų šalių, senjoro ir vasalo, įsipareigojimais. Senjoras pasižadėjo globoti savo vasalą, o vasalas įsipareigojo prireikus ateiti savo senjorui į pagalbą: padėti patarimu ar ginklu kovoje. Tiesa, vasalas turėjo teisę valdyti suteiktą feodą tik iki savo mirties, bet galiausiai feodas tapo iš kartos į kartą paveldima kilmingojo žemės valda. Ilgainiui kilmingieji sukaupė didžiulius žemės plotus, nes prie savo paveldėtos tėvų ir protėvių žemės – alòdo – jungė iš valdovo už ištikimą tarnybą gautus feodus. Sukauptas turtas skatino kilminguosius save suvokti kaip išskirtinę, galingą visuomenės grupę. Šį jų išskirtinumo ir galios suvokimą liudija trys XI–XII a. reiškiniai. Pirmas, Vakarų Europos kilmingieji savo valdomose žemėse pradėjo statyti pilis. Jos tapo jų išskirtinės visuomeninės padėties ženklu. Antras, tuo metu daugybė Vakarų Europos kilmingų giminių pradėjo ieškojo savo kilmės šaknų. Taigi atsirado pirmieji kilmingųjų genealoginiai medžiai (13.7 pav.). Jie turėjo rodyti, kaip giliai praeityje glūdi giminės kilmės šaknys. Kuo giminė buvo senesnė, tuo labiau jos nariai didžiavosi savo kilme. Trečias, buvo pradėti kurti kilmingųjų herbai – skiriamieji kilmingos giminės ženklai (13.8 pav.). Viduramžiais kiekviena kilminga giminė turėjo savo herbą.

Vis dėlto reikia pasakyti, kad kilmingieji, kaip ir dvasininkai, tarpusavyje buvo nelygūs. Kilmingųjų luomą sudarė skirtingos visuomeninės padėties, galios ir kilmės asmenys. Aukščiausias šalyje senjoras buvo karalius. Kaip aukščiausias senjoras, savo vasalams kunigaikščiams ir hercogams už jų ištikimą tarnybą jis suteikdavo feodus. Tokiu būdu tarp karaliaus ir kunigaikščių bei hercogų buvo sukuriamas ryšys. Savo ruožtu kunigaikščiai ir hercogai dovanų ir žemių suteikdavo savo vasalams, žemesnio statuso ir kilmės kilmingiesiems (pvz., grafams). Taip kunigaikščiai ir hercogai tapdavo grafų senjorais. O grafai suteikdavo žemės valdų (feodą) žemesniems už save kilmingiesiems (riteriams) ir šie tapdavo jų vasalais. Tokiu būdu visą visuomenės kilmingųjų grupę – pradedant aukščiausiu senjoru karaliumi ir baigiant žemiausiu vasalu riteriu – susiejo senjoro ir vasalo santykiai (13.9 pav.). Visi kilmingieji, nuo aukščiausio iki žemiausio, turėjo savo pavaldinių, be kurių kilmingojo gyvenimas buvo neįsivaizduojamas. Kas buvo tie pavaldiniai? Kokią visuomenės grupę jie sudarė ir kas tai grupei buvo būdinga?

Kilmingųjų ir dvasininkų pavaldiniai buvo valstiečiai. Jie buvo neraštingi ir apie save nepaliko jokių rašytinių šaltinių, todėl apie šią visuomenės grupę žinome mažiausiai. Nors valstiečiai buvo pati gausiausia visuomenės grupė, ji turėjo gana mažai teisių ir laisvių. Tai buvo Viduramžių visuomenės luomas, kuris, priešingai nei dvasininkų ar kilmingųjų luomai, turėjo mažiausiai privilegijų. Valstiečiai Viduramžiais buvo dvasininkų bei kilmingųjų pavaldiniai ir neturėjo galimybių nei mokytis, nei užsiimti kuo kitu, kaip tik žemės ūkio veikla. Tai puikiai atskleidžia 1152 m. Šventojoje Romos imperijoje įsigaliojęs draudimas valstiečiams turėti ginklų. Tuo metu buvo apribota ir valstiečių teisė miškuose medžioti stambius žvėris. Medžioklė tapo kilmingųjų ir dvasininkų privilegija. Tai rodo, kad Viduramžiais valstiečiai buvo suvokiami kaip atskira visuomenės grupė, kuri dėl savo kilmės ir kasdienės veiklos negalėjo turėti tokių teisių, kokias turėjo kilmingieji (B šaltinis).

Valstiečiai gyveno kaimuose ir pavienėse gyvenvietėse, išsibarsčiusiose tarp sunkiai įžengiamų miškų, laukų ir pelkių. Paprastai valstiečių šeimą sudarė ir po vienu stogu gyveno kelios kartos: seneliai, tėvai ir vaikai. Atskiras valstiečių šeimas jungė kaimo bendruomenė. Tokia kaimo bendruomenė turėjo savo vyresniųjų susirinkimus, sprendžiančius vietos bendruomenės uždavinius. Juose aptardavo ne itin svarbius kaimo reikalus, pavyzdžiui, kaip turi būti ūkininkaujama kaimui priklausančiose pievose (gyvulių ganymas) ar kaip turi būti prižiūrimas kitas bendras kaimo turtas. O dėl svarbesnių reikalų, įstatymų ir gyvenimo taisyklių pažeidimų sprendimus priimdavo kilmingojo paskirtas pareigūnas. Taigi valstiečio kasdienis gyvenimas buvo atidžiai prižiūrimas kitų dviejų visuomenės grupių. Tiek dvasininkai, tiek ir kilmingieji turėjo savų interesų. Kokie tai buvo interesai? Valstiečio kasdienis gyvenimas buvo rinkinys įvairių žemės darbų (13.10 pav.). Nuo šių darbų rezultatų priklausė valstiečių mokesčiai ir duoklės.

Reikia pasakyti, kad Viduramžiais ne tik visuomenės, bet apskritai visi pokyčiai vyko lėtai ir nepastebimai. Įsitvirtinęs supratimas, kokia yra ir turi būti visuomenė, buvo tarsi nekintanti amžina tvarka. Pagal ją dvasininkai meldėsi, rūpinosi miestų katedromis ir kaimų parapijomis (13.11 pav.), kilmingieji padėjo valdovams valdyti valstybę ir dalyvavo karo žygiuose bei karuose. O valstiečiai dirbo žemę ir aprūpino dvasininkus bei kilminguosius būtiniausiomis gėrybėmis. Kur ir kaip valstiečiai dirbo, aptarsime kitame pasakojime.