Viduramžių mokslas ir kultūra

Kartais girdime sakant, kad Viduramžiai yra tamsus žmonijos istorijos metas. Tačiau galėjote įsitikinti, kad tai toli gražu nėra teisingas šios epochos apibūdinimas. Viduramžiais buvo kaupiamos ir perduodamos žinios, jos tapo mokslo plėtojimo pagrindu. Žinoma, kai kurie tų laikų dalykai šiandien mums sunkiai suvokiami, o neretai ir nepriimtini. Tačiau pasistenkime suprasti prieš šimtmečius gyvenusius žmones. Jie suvokė pasaulį kitaip nei mes. Viduramžiais išsilavinę žmonės bandė pažinti pasaulį vadovaudamiesi XI a. gyvenusio teologo Anzelmo Kenterberiečio mintimi „Tikiu, kad galėčiau pažinti“. Tačiau, be mokslo, pagrįsto Dievo tikėjimu, būta ir pasaulietinės kultūros. Ši kultūra suklestėjo XII–XIII a. Vakarų Europos valdovų ir didikų pilyse bei dvaruose. Čia buvo plėtojami riterių idealai ir mėgaujamasi poetų kuriama grožine literatūra. Kas Viduramžiais buvo būdinga Europos mokslui ir riterių kultūrai?

Bažnyčia Viduramžių Europos visuomenei darė itin didelę įtaką. Žmogaus pasaulėžiūra buvo kreipiama anapus žemiškojo pasaulio. Dievas buvo pasaulio ir visatos Kūrėjas. Visa, kas vyko pasaulyje, danguje ir Žemėje, buvo suvokiama kaip Dievo valia ir Dievo planas. Supratimas, kad visa, kas vyksta pasaulyje, yra Dievo kūrinys, darė didelę įtaką ir mokslui. Juk būtent teologija buvo vertinama kaip sudėtingiausias ir svarbiausias mokslas, o didžioji dauguma Viduramžių mokslininkų buvo tvirtai tikintys dvasininkai (20.1 pav.). Tikėjimo ir religijos įtaka mokslui pasireiškė tuo, kad kiekvienas bet kokio reiškinio tyrimas turėjo prieiti prie išvados, kad anapus slypi Dievo veikimas. Mokslas negalėjo prieštarauti tikėjimui. Vadinasi, mokslas negalėjo prieštarauti tam, kas parašyta Šventajame Rašte.

XII–XIII a. krikščioniškoje Europoje suklestėjo teologija – mokslas apie Dievą ir Bažnyčios mokymą. Svarbiausias teologų autoritetas ir tikėjimo šaltinis buvo Šventasis Raštas. Jie jį kruopščiai studijavo ir neabejojo nė vienu jame parašytu sakiniu. Taip pat teologai rėmėsi Bažnyčiai svarbiais filosofų kūriniais, kurie buvo sukurti ankstesniais šimtmečiais. Studijuodami Šventąjį Raštą ir nagrinėdami ankstesnių filosofų tekstus Viduramžių teologai siekė įrodyti Dievo buvimą. Skaitydami Šventąjį Raštą bandė paaiškinti, kaip Dievas sukūrė pasaulį ir visatą, ar atsakyti į klausimą, iš kur atsirado blogis. Jei Dievas yra geras ir tai, ką jis sukūrė, yra gera, tai kaip pasaulyje atsirado blogis? Garsiausias Viduramžių teologas buvo šv. Tomas Akvinietis (1225–1274) (20.2 pav.). Jis gimė Rokasekoje, netoli Akvino miesto, Apeninų pusiasalio viduryje. Visas jo gyvenimas susijęs su Viduramžių švietimu. Dar vaiką jį išsiuntė mokytis į netoliese buvusį benediktinų Montekasino vienuolyną. Po studijų Neapolio universitete, 1245 m., Tomas Akvinietis išvyko studijuoti į Parỹžių. Tuo metu Paryžiaus universitetas buvo garsiausias teologijos studijų centras. Čia jis sutiko savo mokytoją teologą ir mokslininką Albertą Didįjį, itin išsamiai tyrinėjusį gamtos pasaulį. Galbūt jo paveiktas subrendęs kaip mąstytojas Tomas Akvinietis teigė, kad visas gamtos pasaulis ir kūrinija liudija Dievą ir jo buvimą. Tomas Akvinietis paliko daug lotynų kalba parašytų raštų įvairiomis temomis. Tačiau svarbiausia – jis išplėtojo aiškinimą, kad teologija yra mokslas, kurio pagrindinis tikslas – Dievo pažinimas. Tai reiškė, kad pažinimas ir tikėjimas yra suderinami ir vienas kitą papildo. Prisiminkime, tikėjimas rėmėsi Šventuoju Raštu. Taigi, kas jame parašyta – gryna tiesa. O moksliniai tyrinėjimai ir atradimai tik sustiprina tai, kas parašyta Šventajame Rašte. Vadinasi, jokie moksliniai tyrinėjimai negali prieštarauti Šventajam Raštui.

Kadangi visas pasaulis Dievo kūrinys, mokslininkai turi atskleisti, kokį jį sukūrė Dievas, ir taip patvirtinti Dievo didingumą. Kad ir ką Viduramžių mokslininkai būtų tyrinėję, kiekviename reiškinyje slypėjo Dievo valia. Nes Dievas, kurdamas pasaulį, viską apskaičiavo ir išmatavo. Viduramžių mene Dievas dažnai buvo vaizduojamas kaip geometras (20.3 pav.). Taigi, viskas veikia pagal Dievo planą ir Dievo nustatytą griežtą tvarką. Visa kūrinija, nuo augalo ir gyvūno iki Žemės ir visatos, veikia pagal griežtas Dievo nustatytas taisykles. Tokį Viduramžių pasaulio suvokimą išraiškingai liudija vyravęs įsitikinimas, kad Žemė yra visatos vidurys, aplink kurį juda planetos ir Saulė. Šis supratimas buvo senas, dar nuo Antikos laikų. Tačiau jo buvo beatodairiškai laikomasi, nes jis atitiko Šventajame Rašte aprašytą pasaulio sukūrimą (A šaltinis). Juk Šventajame Rašte Žemė vaizduojama kaip visatos vidurys! Laikui bėgant, dėl mokslo plėtros, atradimų, dangaus kūnų stebėjimų ir skaičiavimų šia tiesa pradėta abejoti, tačiau tai jau kita istorija.

Ne visa Viduramžių kultūra buvo susijusi su religija ir tikėjimu. Ne visi kūriniai buvo sudėtingi ir sunkiai suprantami, teologiniai ir filosofiniai, skirti Dievui apmąstyti, svarbiems teologiniams ir religiniams klausimams narplioti. Viduramžiais, ypač XII–XIV a., suklestėjo ri̇terių kultūrà – kilmingųjų literatūros, renginių ir gyvenimo būdo visuma. Jau žinote, kad pagrindinė kilmingųjų pareiga buvo atlikti karinę tarnybą ir padėti savo senjorui, valdovui. XI–XII a. Vakarų Europoje kūrėsi kilmingojo kaip riterio idealas. Buvo būtina, kad riteris pasižymėtų riteriškomis dorybėmis, tokiomis kaip dosnumas, nuolankumas, garbingumas, narsa, ištikimybė. Riteris privalėjo puoselėti šias dorybes ir tobulinti savo įgūdžius. Tuo metu, kai kūrėsi kilmingojo kaip riterio idealas, valdovų ir kilmingųjų pilyse bei dvaruose ėmė reikštis du bene išraiškingiausi riterių kultūros ženklai: riterių turnyrai ir riterių literatūra.

XII–XV a. Europoje riterių turnyrai buvo neatskiriama kilmingųjų gyvenimo dalis. Jie sietini su Viduramžių visuomenės sandara. Kadangi vienintelė privilegijuoto luomo – kilmingųjų – pareiga buvo atlikti karinę tarnybą, jie buvo kariai, o riterių turnyrai formavosi kaip atskiras jų užsiėmimas ir pramoga. Tokiuose turnyruose riteriai rodė ir lavino savo kovos įgūdžius (20.4 pav.). Viduramžių riterių turnyrus kaip dideles šventes rengdavo valdovai ir galingi kilmingieji savo pilyse ir dvaruose. Į juos buvo kviečiami krašto ir kitų šalių kilmingieji. Kiekvienas dalyvis atvykdavo su savo palyda, turėjo savo herbą, rodantį jo kilmę ir padėtį. Kilmingųjų herbai atliko itin svarbų vaidmenį, nes leido atpažinti vieniems kitus. Būtent herbas buvo kilmingojo skiriamasis ženklas, pristatantis herbo savininką (20.5 pav.). Riterių turnyrai tapo kilmingųjų bendravimo vieta, kur mezgėsi ryšiai, buvo atnaujinamos ir sustiprinamos draugystės. Tokiuose šventiniuose susitikimuose kilmingieji susipažindavo ir aptardavo įvairius asmeninius, regiono, valstybės ar net tarptautinius reikalus. Arba tiesiog bendraudavo, smagiai leisdavo laiką ir puotaudavo. Tad riterių turnyrai ir apskritai tai, kas vadinama riterių kultūra, nebuvo tik dvikovos ir kovos įgūdžių rodymas.

Tuo metu, XII–XIV a., Vakarų Europos valdovų ir kilmingųjų pilyse bei dvaruose suklestėjo ir riterių literatūra. Tai buvo pasaulietiniai grožiniai kūriniai, kurių pagrindinis žanras buvo riterių romanas. Romanų siužetai rėmėsi ir legendomis, ir tikrais istorijos įvykiais. Ši literatūra tapo to laikotarpio kilmingųjų luomo veidrodžiu. Žinomiausi riterių romanai sukurti prancūzų ir vokiečių kalbomis. XII a. senąja prancūzų kalba romanus apie riterius, jų žygius ir nuotykius rašė Kretjenas de Trua (Chrétien de Troyes). Vienas garsiausių jo kūrinių buvo „Persevalis“, arba „Pasakojimas apie Gralį“. XII–XIII a. vokiečių kalba rašęs Hartmanas fon Auė (Hartmann von Aue) pats buvo riteris, dalyvavęs viename iš kryžiaus žygių. Viename garsiausių jo eiliuotų kūrinių „Erekas“ pasakojama apie kilmingo riterio Ereko nuotykius ir kovas, jo romantinius santykius ir apskritai kilmingųjų gyvenimą Viduramžiais. Riterių literatūros kūriniai buvo skaitomi pilyse ir dvaruose, jų klausėsi susirinkę kilmingi riteriai ir damos (20.6 pav.). Šiuose kūriniuose atsispindėjo kilmingųjų luomo idealai ir vertybės, silpnybės ir klaidos (B šaltinis). Buvo apdainuojami ir aprašomi herojiški riterių žygiai ir kovos, ištikimybė senjorui, valdovui, romantiški santykiai su damomis (20.7 pav.). Šiuose kūriniuose buvo vaizduojamos ir pabrėžiamos dorybės, kurių turi laikytis savo garbę saugantis riteris. Iki šių dienų išlikę riterių literatūros kūriniai byloja apie to laiko Vakarų Europos kilmingųjų svajones, gyvenimo būdą ir tikslus. Tačiau ši literatūra buvo tik mažos Viduramžių visuomenės grupės – kilmingųjų – kultūros dalis. O kokiais renginiais ir vaizdiniais galėjo džiaugtis didesnės visuomenės grupės?

XII–XV a. miestų ir kaimų gyventojai noriai dalyvaudavo įvairiuose renginiuose ar žemės ūkio darbų šventėse. Sekmadienio Mišios ar religinė šventė į bažnyčią iš apylinkių sutraukdavo minias žmonių. Kiekvienas susibūrimas reiškė įspūdžius ir nekasdienes patirtis. Tais laikais miestų ir kaimų žmonės neturėjo daug galimybių paįvairinti savo kasdienybės. Todėl jie atvirai reiškė savo jausmus, išgyvenimus, reagavo į įvykius, tiek tikrus, tiek ir suvaidintus. Nors Viduramžiai kaip istorinė epocha ir nepasižymėjo teatro menu, vis dėlto įvairūs vaidinimai buvo vieni iš tų spalvingų įvykių, sulaukdavusių didelio dalies miesto ir kaimo visuomenės susidomėjimo. Paprastai Viduramžių teatro scena buvo kaimo ar miesto aikštė, kai kada ir gatvė. Tačiau teatras nebuvo tik pramoga, juo buvo stengtasi pamokyti, pasmerkti netinkamą elgesį ar išjuokti žmonių ydas (20.8. pav.). Pagal pobūdį Viduramžių teatro vaidinimus galima būtų skirti į dvi grupes: pasaulietinius ir religinius.

Viduramžiais būta įvairių pasaulietinių teatro vaidinimų. Kaimo tipo gyvenvietėse jie buvo apie valstiečių kasdienybę. Neretai tokiuose vaidinimuose buvo vaizduojami metų laikai ir su jais susiję kasdieniai žemės ūkio darbai. Kai kada tokie vaidinimai virsdavo procesijomis, kuriose buvo nešamas koks nors itin svarbus žemės ūkio įrankis (pvz., plūgas). Apskritai tokie vaidinimai buvo neatsiejami nuo žemdirbio švenčių, sezono darbų pabaigos, kai nuimamas derlius. Taigi šios šventės, eisenos ir vaidinimai atliepė žemdirbio gyvenimo ritmą, diktuojamą metų laikų. Šių švenčių ir vaidinimų ištakos glūdėjo laikuose, kai visuomenė nebuvo krikščioniška, kai vyravo pagoniški papročiai ir šventės. Juk pagonių tikėjimas būtent gamtoje, jos įvykių ritme ir reiškiniuose matė daugybę veikiančių dievybių. Bažnyčia ir dvasininkai matė, kad šios valstiečių šventės ir vaidinimai turi pagoniškas šaknis, tačiau negalėjo jų uždrausti. Tai buvo neatsiejama kaimo ir valstiečio gyvenimo dalis.

Kadangi Bažnyčia negalėjo tokių švenčių ir vaidinimų uždrausti, ji prie jų prisitaikė  – atsirado ir religinių vaidinimų, taip pat susietų su metų laikų kaita. Taigi, valstiečių šventės ir vaidinimai buvo susiję su gamtos diktuojamais žemės ūkio darbais. Jie šventė gamtos gyvybingumą ir derlingumą. Todėl Bažnyčia prisitaikė prie metų laikų kaitos. Tai išraiškingiausiai liudija dvi religinės ir svarbiausios bažnytinės šventės – Kalėdos ir Velykos. Tai Jėzaus Kristaus gimimo ir prisikėlimo šventės, šviesos atėjimas ir gyvybės pergalė prieš mirtį. Būtent per šias bažnytines šventes buvo rengiamos eisenos ir rodomi vaidinimai. Religinių vaidinimų siužetai būdavo įvairūs Šventojo Rašto pasakojimai ir šventųjų gyvenimo akimirkos. Be abejonės, vaidinimai vyko vietiniams suprantama kalba, todėl ir neraštingi žmonės galėjo susipažinti su krikščionybei svarbiais bibliniais ir kitais religiniais įvykiais. Religiniai vaidinimai vyko ne tik miestų ar kaimo gyvenviečių aikštėse, bet ir bažnyčiose, įspūdingiausiuose tų laikų statiniuose. Apie juos ir jų meninius bruožus pakalbėsime jau kitoje temoje.