Kultūrų įtaka: Bizantija ir islamo pasaulis

Viduramžiais susiformavo katalikiškos Europos kultūra ir mokslas. Tiek kultūra, tiek mokslas retai kada formuojasi atskirti nuo kitų kultūrų. Įvairiomis aplinkybėmis tarp visuomenių ir kultūrų vyksta prekių ir idėjų mainai. Moksliniai sumanymai, technologiniai išradimai ir meno raiškos formos sklinda tarp skirtingų kultūrų. Viduramžių Europa susidūrė su dviem didžiosiomis kultūromis – Bizantijos ir islamo. Jos abi turėjo įtakos Viduramžių Europos kultūrai, atskiroms jos sritims. Bizantijos valstybė gyvavo dar nuo tų laikų, kai 395 m. Romos imperija skilo į Vakarų ir Rytų Romos imperijas. O islamo religija ir kultūra pradėjo sparčiai plisti VII a. pradžioje ir įsitvirtino Azijoje bei Šiaurės Afrikoje. Kurį laiką, iki XV a. pabaigos, islamo kultūra gyvavo ir Pirėnų pusiasalyje. Stačiatikiška Bizantija buvo katalikiškos Europos rytų kaimynė. O itin ryškus Europos ir islamo pasaulio sąlytis prasidėjo su kryžiaus karais. Taigi, kuo Europai svarbios Bizantijos ir islamo pasaulio kultūros? Kokią įtaką Europos gyvenimui ir kokioms jo sritims padarė šios dvi kultūros?

Stačiatikiškosios Bizantijos kultūra buvo artima katalikiškosios Europos kultūrai. Abi jos buvo krikščioniškos. Tačiau laikui bėgant tolo viena nuo kitos dėl skirtingų rašto kalbų, ginčų aiškinant religinius dalykus ir kitokių kuriamo meno raiškos formų. Čia aptarsime dvi sritis – teisės ir meno. Jose Bizantijos įtaka Europai aiškiai atpažįstama. Vienas išskirtinių Bizantijos meno bruožų buvo ikonų menas. Ikona (sen. gr. eikōn – atvaizdas) buvo viena svarbiausių Bizantijos meno rūšių. Bizantiškose ikonose vyravo religinės temos, buvo vaizduojamas Kristus, Marija, įvairūs šventieji, angelai ir apaštalai (22.1 pav.). Ikonų menas nebuvo būdingas katalikiškajai Europai. Jis plito rytų ir pietryčių Europos šalyse, artimiausiose Bizantijos imperijos kaimynėse. Apeninų pusiasalyje (Italijoje) galima aptikti seniausių Bizantijos meno įtakos apraiškų, pavyzdžiui, VI a. pastatyta Ravenos bazilika (22.2 pav.). Vėliau Bizantijos menas ir jo bruožai plito tose Europos šalyse, kurios IX–XI a. priėmė stačiatikišką krikštą, kaip antai Bulgãrija ir Kijevo Rusià. Beje, Bizantijos meno įtakos apraiškų galima aptikti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rytų žemių ir Lenkijos karalystės sakralinėje architektūroje (22.3 pav.). Taigi Bizantijos kultūra darė įtaką ne tik Europos kraštams kaimynams ar priėmusiems stačiatikišką krikštą, bet ir katalikiškajai Europai.

Didžiausią ilgalaikę įtaką katalikiškajai Europai padarė VI a. Bizantijoje susisteminta romėnų teisė. Tai buvo kelis šimtmečius kauptos dar senovės Romos valstybėje formuotos teisinės normos – visuomenės ir valstybės reikalų tvarkymo taisyklės. Jos buvo labai įvairios ir prieštaringos, surašytos be jokios tvarkos. Todėl VI a. viduryje Bizantijos imperatorius Justinianas I Didysis nurodė iki tol galiojusias teisės normas, taisykles, surinkti, susisteminti ir surašyti į vieną teisės kodeksą (A šaltinis, 22.4 pav.). Įvairūs įstatymai kodekse buvo suskirstyti ir sugrupuoti pagal konkrečias teisės sritis (pvz., baudžiamoji teisė, civilinė teisė). Jie buvo surašyti į knygą, vadinamąjį Justiniano kodeksą. XII a. ši susisteminta romėnų teisė pasiekė pirmąjį Europoje įkurtą Bolonijos universitetą, garsėjusį teisės studijomis. Romėnų teisę pradėjo studijuoti šio universiteto teisininkai. Netrukus žinios apie romėnų teisę paplito ir kituose Europos universitetuose. Juk vienas iš keturių Viduramžių universiteto fakultetų buvo teisės fakultetas. Ne tik mokslo žmonės, bet ir valdovai bei jų patarėjai suprato, kad valdant valstybę ši teisė gali būti naudinga, todėl pradėjo ją taikyti kasdieniame gyvenime. Kokias romėnų teisės normas (taisykles) katalikiška Europa perėmė ir ėmė naudoti pirmiausia?

XII–XV a. katalikiškoje Europoje romėnų teisė pirmiausia palietė tas gyvenimo sritis, kurios šiandien suvokiamos kaip savaime suprantami dalykai. Buvo aiškiai apibrėžta, kas yra privati nuosavybė, jos neliečiamumas ir apsauga. Vis dažniau buvo išskiriama asmeninė atsakomybė už teisės pažeidimą, todėl iš Viduramžių teisės pradėjo nykti iki tol naudotos kolektyvinės bausmės (pvz., kai buvo baudžiamas visas kaimas). Vis didesnę teisinę galią įgavo testamentas (lot. testamentum – liudijimas, dokumentas). Viduramžių Europoje testamentas tapo dokumentu, kuriuo išreiškiama paskutinė asmens valia. Taigi atsirado galimybė teisiškai tvarkyti turto paveldėjimo reikalus ir spręsti turto paveldėtojų ginčus. Tai tik keli, bet labai svarbūs romėnų teisės dalykai. Žinoma, ne visos šios teisinės normos, taisyklės, įstatymai buvo sukurti Bizantijoje. Tačiau neabejojama, kad būtent Justiniano I Didžiojo dėka buvo surinkta ir susisteminta romėnų teisė. Ji tapo tam tikra tvarkinga visuma, surašyta į vieną teisės kodeksą, kuris po kelių šimtmečių pasiekė katalikiškąją Europą. Romėnų teisė iš lėto pradėjo keisti Europos teisės sampratą ir teisingumo vykdymą.

Su islamo kultūra europiečiai susidūrė XI a. pabaigoje, kai pradėjo kryžiaus karus siekdami išvaduoti Jeruzalę ir Šventąją Žemę iš musulmonų valdžios. Iš Vakarų Europos šalių į Šventąją Žemę patraukė minios kryžeivių. Čia jie įkūrė keturias krikščionių valstybes. Viduržemio jūros rytų regione karai tarp krikščionių ir musulmonų tęsėsi iki pat XIII a. pabaigos. Europiečiai su musulmonais susidūrė ir Pirėnų pusiasalyje. Nuo VIII a. didelę šio pusiasalio dalį buvo užėmę musulmonai, tačiau dėl nuolatinių kovų su krikščionimis XV a. pabaigoje buvo priversti iš ten pasitraukti. Šis Europos kultūros sąlytis su islamo kultūra ne visada buvo tik priešiškas ir pasireiškiantis kruvinais karais. Pirėnų pusiasalyje ir Viduržemio jūros rytų pakrantėje tarp krikščionių ir musulmonų užsimezgė vaisingas bendradarbiavimas (22.5 pav.). Islamo kultūra buvo turtinga išradimų ir atradimų, apie kuriuos iki tol europiečiai nebuvo girdėję.

VIII–XII a. musulmonų mokslininkai buvo daug pasiekę gamtos mokslų srityje. Antai musulmonų astronomai jau buvo nustatę ir paaiškinę mėnulio fazes. Medicinos tyrinėtojai buvo išsiaiškinę, kad karščiavimas yra organizmo gynyba nuo virusų. Musulmonų mokslininkus sėkmė lydėjo ir kituose gamtos mokslų tyrimuose. Europiečiai netruko tai pastebėti. Juos taip pat domino astronomija ir matematika, todėl nenuostabu, kad kai kuriuos dalykus jie perėmė. Kaip antai arabiškuosius skaitmenis, jie Europoje iki tol nebuvo žinomi. Arabiškieji skaitmenys Europoje pradėjo plisti XIII amžiuje. Ilgainiui jie pakeitė Europoje naudotus romėniškuosius skaitmenis, nes pažinus arabiškuosius skaitmenis tapo akivaizdu, kad romėniškaisiais skaitmenimis skaičiuoti ne taip patogu. Mat arabiškieji skaitmenys turėjo nulį ir jis itin sudėtingus skaičiavimus darė daug paprastesnius (22.6 pav.). Matematiniai skaičiavimai buvo tiesiogiai susiję su astronomija – tais laikais išskirtinės svarbos mokslu. Dangaus kūnų judėjimo dangaus skliaute pažinimas padėjo keliautojams nepaklysti sausumoje ar vandenyje. Musulmonai ištobulino astroliabiją – prietaisą žvaigždžių vietai dangaus skliaute nustatyti (22.7 pav.). Šis musulmonų ištobulintas praktiškas prietaisas, padėjęs orientuotis kelionėje jūra ir sausuma, buvo vienas iš daugelio, ką europiečiai perėmė.

Be to, musulmonų mokslininkai ir filosofai buvo susipažinę su senovės graikų filosofija (B šaltinis). Jie skaitė filosofų, kurių nepažinojo europiečiai, raštus. Ko gero, svarbiausias senovės graikų filosofas, kurio raštų europiečiai nežinojo, buvo Aristotelis. Būtent per musulmonus jį atrado europiečiai. Aristotelis buvo Antikos filosofas, tyrinėjęs įvairius pasaulio dalykus. Remdamasis savo tyrinėjimais jis svarstė apie pasaulio prigimtį ir atsiradimą. Musulmonų mąstytojų dėka XII–XIII a. europiečiai pradėjo versti graikiškus Aristotelio tekstus į lotynų kalbą. Vienas garsiausių Viduramžių Europos teologų ir filosofų, kuris tiesiogiai rėmėsi Aristotelio raštais, buvo šv. Tomas Akvinietis. Jį žavėjo itin racionalus ir griežtas Aristotelio samprotavimo būdas. Tad tvirtai tikintis šv. Tomas Akvinietis neabejojo, kad pažinimas ir racionalus mąstymas tik sustiprina tikėjimą Dievo buvimu.

Islamo kultūros įtaka Europos kultūrai pasireiškė ne tik moksle. Rytų Azijoje, kur pirmiausia išplito islamas ir islamo kultūra, gyvavo turtingos meno ir architektūros tradicijos. Jau prieš tūkstančius metų čia buvo statomi sudėtingos konstrukcijos statiniai. Senosios architektūros veikiami musulmonai išplėtojo savo meno raiškos formas, ištobulino architektūros elementus. Vienas tokių elementų – vadinamoji smailioji arka (22.8 pav.). Krikščionys arkos konstrukciją perėmė per kryžiaus karus. Smailiosios arkos netruko paplisti Europos architektūroje (22.9 pav.). Ko gero, tuo būtų galima aiškinti, kodėl romaniką pakeitė gotika. Vakarų Europoje (Anglijoje, Prancūzijoje) smailiosios arkos pradėtos statyti XII amžiuje. Šis konstrukcijos elementas leido gotikinio stiliaus bažnyčias statyti aukštesnes, su plačiais skliautais ir didesniais langais. Krikščionių katedros tapo daug grakštesnės ir šviesesnės. Gotika neįsivaizduojama be smailiųjų arkų. Jos kaip architektūros elementas buvo pritaikytos langams, vartams, durims, tačiau svarbiausia šio konstrukcijos elemento paskirtis buvo sutvirtinti katedrų ir bažnyčių skliautus (22.10–22.12 pav.).

Bizantijos ir islamo kultūrų laimėjimai praturtino katalikiškąją Viduramžių Europą. Ji nemažai perėmė nepažįstamų ar menkai pažįstamų šių kultūrų atrastų, išrastų ar ištobulintų teisės, mokslo, filosofijos ir meno dalykų. Katalikiškoji Europa buvo derlinga dirva jiems pritaikyti, plėtoti ir tobulinti. Perimti dalykai padarė didelę įtaką tolesnei Europos raidai. Arabiškieji skaitmenys ar romėnų teisė tapo europiečių kasdienybe. Kiti dalykai gal pastebimi mažiau, tačiau jų pažinimas praturtina mūsų pasaulio suvokimą, leidžia suprasti, kaip idėjos ir meno raiškos formos sklinda ir prigyja kitoje kultūroje.

Lietuva ilgą laiką buvo nuošalyje, tačiau vėliau ir ją pasiekė šių kultūrų įtaka (22.13 pav.). 1387 m. priėmusi krikštą Lietuva atsivėrė katalikiškajai Europai. Nuo tada Lietuvoje spartėjo katalikiškos kultūros laimėjimų ir vertybių perėmimas. Kokius svarbius kultūros dalykus Lietuva perėmė?