Apmąstymai apie absurdą: esė „Sizifo mitas“

Absurdo sienos

<…>

Kartais dekoracijos sugriūva. Kėlimasis iš ryto, tramvajus, keturios valandos kontoroje arba gamykloje, pietūs, tramvajus, keturios valandos darbo, vakarienė, miegas, – pirmadienį, antradienį, trečiadienį, ketvirtadienį, penktadienį bei šeštadienį viskas vyksta tuo pačiu ritmu, ir šitaip netrikdomai žengiama tuo keliu didžiąją gyvenimo dalį. Tik vieną gražią dieną iškyla tas „kam?“, ir viskas prasideda nuo to nuostaba nuspalvinto nuobodulio. Tas „prasideda“ – itin svarbu. Nuobodulys – paskutinė mašinalaus gyvenimo apraiška, bet sykiu ir akstinas išjudėti sąmonei. Jis ją pažadina ir provokuoja tolesnę dalykų eigą. O tolesnė eiga – arba nesąmoningas grįžimas į tą veiksmų grandinę, arba galutinis nubudimas. Visiškai nubudus, po tam tikro laiko sulaukiama ir padarinio: savižudybės arba pusiausvyros grąžinimo. Pats savaime nuobodulys išties šleikštus dalykas. Bet šiuo atveju turiu padaryti išvadą, kad jis išganingas. Mat viskas prasideda nuo sąmonės ir tik per ją įgyja vertę. Šiose pastabose nėra nieko originalaus. Tačiau jos akivaizdžios: pradžioje to pakanka, kad bendrais bruožais būtų atskleistos absurdo ištakos. Viskas kyla iš paprasčiausio „susirūpinimo“.

Šitaip diena po dienos gyvenant nykų gyvenimą, laikas mus neša. Tačiau visuomet ateina metas, kai mums reikia nešti jo naštą. Mes gyvename ateitimi: „rytoj“, „vėliau“, „kai šio to pasieksi“, „ilgainiui suprasi“. Šie nenuoseklumai – tiesiog nuostabūs, nes pagaliau vis tiek reikės numirti. Juk ateina diena, kai žmogus konstatuoja ar pasako, kad jam jau trisdešimt. Šitaip jis patvirtina savo jaunumą. Bet kartu nustato ryšį su laiku. Užima jame savo vietą. Pripažįsta esąs tam tikrame kreivės, kurią turės nueiti, taške. Jis priklauso laikui ir su siaubu tatai suvokęs atpažįsta jame baisiausią savo priešą. Jis troško rytojaus, taip taip, rytojaus, tuo tarpu kai visa savo esybe privalėjo jo kratytis! Šis kūno maištas ir yra absurdas².

Nusileidę viena pakopa žemiau, susiduriame su svetimumu: pastebime, kad pasaulis yra „tankus“, suvokiame, koks svetimas ir mums nepaklūstantis yra akmuo, kaip galingai gamta, koks nors peizažas gali mus neigti. Bet kokio grožio gelmėje glūdi kažkas nežmoniška: šitos kalvos, šitas dangaus švelnumas, šitie medžių kontūrai akimoju gali prarasti iliuzinę prasmę, kurią mes jiems suteikiame, ir tampa tolimesni už prarastą rojų. Primityvus pasaulio priešiškumas žengia mūsų link per tūkstantmečius. Akimirką mes jo nebesuprantame, nes amžių amžiais suvokdavom tik jo pavidalus bei kontūrus, kuriuos iš anksto patys jam suteikdavome, o dabar nebeturime jėgų pasitelkti tos gudrybės. <…> Tačiau tas laikas dar neatėjo. <…>

Užkariavimas

Visuomet ateina laikas, kai reikia rinktis pasyvų stebėjimą arba veiksmą. Tatai vadinama tapti žmogumi. <…> Reikia gyventi su savo laiku ir mirti drauge su juo arba jo išsilenkti renkantis didingesnį gyvenimą. Žinau, jog galima sudaryti sandėrį ir gyventi savo laike tikint amžinybe. Tatai vadinama susitaikymu. Bet aš bjauriuosi šiuo terminu ir geidauju visko arba nieko. Jeigu pasirenku veiksmą, nemanykite, kad pasyvus stebėjimas – man nežinoma žemė. Bet tai negali duoti man visko, o kadangi amžinybė iš manęs atimta, aš noriu sudaryti sąjungą su laiku. Nenoriu varginti savęs nei ilgesiu, nei kartėliu, noriu tik viską aiškiai matyti. Sakau jums: rytoj jūs būsite mobilizuotas. Ir jums, ir man tai – išsilaisvinimas. Individas negali nieko, ir vis dėlto jis gali viską. Šitos nuostabios galimybės paaiškina, kodėl aukštinu ir sykiu triuškinu individą. Pasaulis jį sumala į dulkes, o aš jį išlaisvinu. Aš suteikiu jam visas teises.

<…>

Taip, žmogus yra pats sau tikslas. Ir vienintelis. Jeigu jis nori kuo nors būti, tai tik šitam gyvenime. Dabar jau tai žinau. <…> Argi galima nesuprasti, jog šiame taip lengvai pažeidžiamame pasaulyje visa, kas žmogiška ir tiktai žmogiška, įgyja dar didesnę prasmę? Įtampos kupini veidai, brolybė, į kurią kėsinamasi, žmonių draugystė, tokia stipri ir tokia tyra, – štai tikrieji turtai, nes jie dūlūs. Tarp jų protas geriausiai jaučia savo galimybes ir ribas. Kitaip tariant, savo veiksmingumą. Kai kas kalbėjo apie genialumą. Tačiau genialumas – pernelyg skubotai pasakyta, man labiau patinka intelekto sąvoka. Jis irgi gali būti nuostabus. Jis nušviečia tą dykumą ir pakyla virš jos. Jis žino nesąs laisvas ir atvirai tai skelbia. Jis mirs kartu su kūnu. Tačiau tasai žinojimas ir yra jo laisvė.

<…>

Sizifo mitas

Dievai pasmerkė Sizifą tolydžio ridenti didžiulį akmenį į kalno viršūnę, nuo kurios šis nuriedėdavo veikiamas savo svorio. Jie ne be pagrindo manė, jog nesama baisesnės bausmės už bergždžią ir beviltišką darbą.

Jeigu tikėsime Homeru, Sizifas buvo išmintingiausias ir apdairiausias iš mirtingųjų. Pasak kito šaltinio, priešingai, jis buvo linkęs plėšikauti. Aš nematau čia prieštaravimo. Tiesiog skiriasi nuomonės dėl priežasčių, privertusių jį tapti nereikalingu požemio karalystės darbininku. Pirmiausia jam priekaištaujama dėl lengvabūdiško elgesio su dievais. Jis išduodavęs jų paslaptis. Egina, Azopo duktė, buvo pagrobta Jupiterio. Tėvas, nustebintas dukters dingimo, pasiguodė Sizifui. Šis, žinojęs, kas ją pagrobė, pasisiūlė atskleisti paslaptį su sąlyga, kad Azopas duos vandens Korinto tvirtovei. Dangaus žaibus ir perkūnijas jis iškeitė į palaiminimą vandeniu. Už tai buvo nubaustas požemio karalystėje. Homeras dar pasakoja, kad Sizifas sukaustė grandinėmis Mirtį. Plutonas negalėjo ištverti, regėdamas savo karalystę tuščią ir nebylią. Jis pasiuntė karo dievą, ir šis išlaisvino Mirtį iš jos nugalėtojo rankų.

Dar pasakojama, kad Sizifas prieš mirdamas neapdairiai įsigeidė išbandyti savo žmonos meilę. Liepė jai nelaidoti savo kūno, o numesti jį miesto aikštės viduryje. Pasipiktinęs dėl tokio paklusnumo, prieštaraujančio žmogaus meilei, gavo Plutono leidimą sugrįžti į žemę ir nubausti žmoną. Tačiau kai vėl išvydo šio pasaulio vaizdus, pasimėgavo vandeniu, saule, šiltu akmeniu ir jūra, nebepanoro grįžti į požemio tamsą. Negelbėjo nei raginimai, nei rūstūs grasinimai, nei įspėjimai. Dar daug metų gyveno Sizifas ant įlankos kranto, prie tviskančios jūros, tarp žemės šypsnių. Teko įsikišti dievams. Merkurijus nusileido žemyn sučiupti narsuolio už pakarpos ir, atplėšęs jį nuo žemiškų džiaugsmų, jėga sugrąžino į požemio karalystę, kur jo jau laukė paruoštas akmuo.

Nesunku suprasti, kad Sizifas – absurdo herojus. Ir savo aistromis, ir kančia. Už panieką dievams, neapykantą mirčiai ir geismą gyventi jis sumokėjo neapsakoma kankyne, kai visas turi eikvotis darbui, kuriam nėra galo. Tai kaina, kurią reikia mokėti už šios žemės aistras. Mes nieko nesužinome apie Sizifą požemio karalystėje. Mitai juk tam ir kuriami, kad mūsų vaizduotė juos pagyvintų. O dėl Sizifo mito, tai čia matai tik nežmoniškai įtemptus raumenis siekiant išjudinti milžinišką akmenį, užritinti jį aukštyn ir vėl pradėti viską iš naujo šimtąjį kartą; matai mėšlungiškai iškreiptą veidą, prie akmens prispaustą skruostą, petį, parėmusį moliną luitą, jį prilaikančią koją, ryžtingai stumiančias akmenį rankas, labai žmogišką dviejų žemėtų delnų tvirtumą. Galiausiai po šitų ilgų pastangų, matuojamų erdve be dangaus ir laiku be gelmės, tikslas pasiekiamas. Ir tada Sizifas regi, kaip akmuo per keletą akimirkų nurieda apačion, iš kur jį vėl reikės užritint į viršūnę. Sizifas vėl leidžiasi į lygumą.

Būtent šito nusileidimo, šito trumpo atokvėpio metu Sizifas mane ir domina. Veidas, taip vargęs prie akmens, pats jau virto akmeniu! Matau, kaip tas žmogus sunkiu, tačiau vienodu žingsniu vėl leidžiasi prie kankynės, kuriai nebus galo. Toji valanda, nelyginant atokvėpis, atsikartojanti taip pat neišvengiamai, kaip ir jo nelaimė, – jo sąmonėjimo valanda. Kiekvieną akimirką, kai iš viršūnės tolydžio leidžiasi dievų urkštynėn, jis pranoksta savo lemtį. Jis tvirtesnis už savo akmenį.

Jeigu šis mitas tragiškas, tai tik todėl, kad jo herojus sąmoningas. Iš tikrųjų, argi tai būtų bausmė, jeigu kas žingsnį jį palaikytų sėkmės viltis? Šiandien darbininkas visą gyvenimą diena iš dienos dirba atlikdamas tas pačias užduotis, ir jo likimas ne mažiau absurdiškas. Tačiau jis būna tragiškas tik tais retais momentais, kai darbininkas tampa sąmoningas. Dievų proletaras Sizifas, bejėgis ir maištaujantis, iki galo suvokia varganą savo dalią: būtent apie ją jis galvoja leisdamasis žemyn. Įžvalgumas, kuris turėtų tapti jo kančia, sykiu tampa jo pergale. Nėra tokios lemties, kurios nebūtų galima įveikti panieka.

Taigi jei kartais tą nusileidimą lydi skausmas, tai kitais kartais jis gali būti lydimas ir džiaugsmo. Neperdėsime taip pasakę. Įsivaizduoju Sizifą, grįžtantį prie savo akmens. Iš pradžių būta skausmo. Kai žemės vaizdai pernelyg stipriai įsikibę į atmintį, kai laimės šauksmas tampa pernelyg įsakmus, žmogaus širdyje sukyla liūdesys, – tai akmens pergalė, tai pats akmuo. Tas begalinis sielvartas itin sunkus ištverti. Tai mūsų Getsemanės naktys. Tačiau žlugdančios tiesos žūva atpažintos. Taip Edipas iš pradžių paklūsta lemčiai pats to nežinodamas. Akimirką, kai sužino, prasideda jo tragedija. Ir vis dėlto tą pačią akimirką, aklas ir praradęs viltį, jis pripažįsta, jog vienintelis ryšys, siejantis jį su pasauliu, – gaivi jaunos mergaitės ranka. Tuomet ir nuskamba šie didūs jo žodžiai: „Nepaisant šitiekos išbandymų, mano senatvė ir didybę patyrusi siela ragina mane pripažinti, jog viskas gerai.“ Šitaip Sofoklio Edipas, kaip ir Dostojevskio Kirilovas, suranda absurdiškos pergalės formulę. Antikinė išmintis jungiasi su nūdienos herojiškumu.

Absurdo neatskleisi nepasidavęs pagundai parašyti kokį laimės vadovėlį. „Nieko sau! Eidamas tokiais siaurais takeliais?..“ Bet juk pasaulis tėra vienas. Laimė ir absurdas – du tos pačios žemės vaikai. Jie neatskiriami. Klaidinga būtų tvirtinti, jog laimė būtinai atsiranda suvokus absurdą. Vis dėlto būna ir taip, kad absurdo jausmas kyla iš laimės. „Pripažįstu, jog viskas gerai“, – sako Edipas, ir tie jo žodžiai šventi. Jie atsiliepia aidu nuožmiame ribotame žmogaus pasaulyje. Jie moko, jog ne viskas yra ar buvo patirta. Jie išvaro iš šio pasaulio Dievą, įžengusį į jį su nepasitenkinimu ir beprasmiškų kančių pomėgiu. Likimas per juos tampa žmonių reikalu ir turi būti jų pačių tvarkomas.

Čia ir glūdi tylus Sizifo džiaugsmas. Jo likimas priklauso jam. Jo akmuo yra jo savastis. Taip ir absurdo žmogus, mąstydamas apie savo kančią, priverčia nutilti visus stabus. Ir tuomet pasaulyje, ūmai sugrąžintame į jo tylą, pasigirsta tūkstančiai pakerėtų plonų žemės balsų. Nesuprantami paslaptingi šūksniai, visų žemės pavidalų vilionės – neišvengiama išvirkščioji pergalės pusė ir atpildas už ją. Nėra saulės be šešėlio, naktį irgi reikia pažinti. Absurdo žmogus sako „taip“, ir nuo šiol jo pastangos bus nepaliaujamos. Jeigu ir esama asmeniško likimo, tai aukštesnės lemties nėra, ar bent jau esama tik vienos lemties, kurią absurdo žmogus mano esant fatališką ir vertą paniekos. O dėl viso kito, jis žino esąs savo dienų šeimininkas. Tą skvarbią akimirką, kai žmogus atsigręžia į savo gyvenimą, Sizifas, grįžtantis prie savo akmens, atidžiai stebi beryšių veiksmų seką, tampančią jo likimu, jo paties susikurtu, suvienytu jo atminties ir veikiai už antspauduotu jo mirties. Taigi įsitikinęs grynai žmogiška viso, kas žmogiška, kilme, jis, aklys, trokštantis praregėti ir žinantis, kad nakčiai nėra galo, eina nesustodamas. Akmuo rieda ir vėl.

Aš palieku Sizifą kalno apačioje! Nuo savo naštos nepabėgsi. Tačiau Sizifas moko aukščiausios ištikimybės, neigiančios dievus ir pakeliančios akmenis. Jis irgi pripažįsta, kad viskas gerai. Dabar šitas pasaulis, likęs be valdovo, jam nebeatrodo nei bergždžias, nei beprasmis. Kiekviena šito akmens kruopelytė, kiekvienas mineralo žybtelėjimas šitam nakties apgaubtame kalne jau pats savaime – ištisas pasaulis. Jau vien sunkaus kopimo į viršūnes pakanka žmogaus širdžiai užpildyti. Reikia įsivaizduoti Sizifą laimingą.

A. Šliogeris, „Absurdo paprastumas“

<...> Pasaulis ir žmogaus gyvenimas savaime neturi jokios prasmės – štai viena svarbiausių ir paprasčiausių Albert’o Camus minčių. Pasaulio paprastumas – tai jo elementari beprasmybė, kurią mes bet kuria kaina stengiamės nuo savęs paslėpti. Šiuo požiūriu visa žmonijos istorija yra tik bėgimas nuo pasaulio paprastumo, vadinasi, ir nuo jo beprasmybės. <…>

Jei taip, tai kas daryti? Ar galima susitaikyti su absurdu? O galbūt apskritai su absurdu net reikia susitaikyti, nes kitos išeities paprasčiausiai nėra? Bet vėlgi: kaip susitaikyti su absurdu, net jeigu to ir labai norėtum: juk pats žodžio „absurdas“ šaižumas, pats jo ištarimas jau rodo, kad mes nenorime su juo susitaikyti. Ir vis dėlto… mes susitaikome. Susitaikymo būdų be galo daug. Pats paprasčiausias ir populiariausias – griebtis kokios nors iliuzijos, griebtis jos taip, kaip skęstantis griebiasi šiaudo; susikurti stabą ir jam nusilenkti; arba suklupti prieš tuos stabus, kuriuos šimtais ir tūkstančiais kūrė žmonija per visą savo istoriją, šitaip bėgdama nuo siaubą keliančios pasaulio ir gyvenimo beprasmybės. Pavyzdžiui, galima tikėti Dievą, tapti krikščionimi arba budistu, galima dievinti meną arba vadus, galima statyti socializmą arba nepriklausomybę, galima kovoti už žmogaus teises arba garbinti savo tautą, galima šlovinti kultūrą arba saldų gyvenimą, o kraštutiniu atveju, jei jau niekas nepadeda, prisiryti narkotikų. Bet, sako Albert’as Camus, visa tai yra tik iliuziniai būdai pabėgti nuo absurdo. Negana to: iš tikrųjų tai taikstymasis ir susitaikymas su absurdu, dažniausiai tik pagilinantis beprasmybės jausmą, nes, prisiminkime, absurdas tyko „ties kiekvienu kampu“ ir per sekundę sunaikina visas iliuzijas.

<…> Ne, maištas prieš absurdą reikalauja paprastesnio dalyko: pačiam gyventi šiame pasaulyje taip, kad jis nepavirstų pragaru, o be to, ir tai svarbiausia, gyventi orientuojantis ne į ateities iliuzijas, o į gyvą dabarties pilnatvę bei konkretybę. Kuo labiau užmiršti praeitį, kuo mažiau rūpintis ateitimi, visą savo aistrą ir meilę sutelkti absoliučios dabarties akimirkoje, būti atviram saulei, vėjui, artimo kančiai, mylimo žmogaus veidui, visą laiką suvokiant, kad už visų tų paprastų dalykų nėra jokios aukštesnės prasmės ir kad prasmė yra tik iliuzija, kurią prie gyvosios dabarties prilipdome mes patys, šitaip sunaikindami tą dabartį ir parodydami, kad nesugebame gyventi pilnatviškai ir paprastai; taigi nesugebame atitikti pasaulio paprastumą. Nėra aukštesnės prasmės? Ir kas čia tokio? Debesys vasaros danguje ar šypsena mylimo žmogaus veide kur kas svarbesnė už tūkstančius „aukštesnių“ prasmių, kurios visos yra tik fantomai, nors labai pikti ir pavojingi. Visi dievai, visos amžinybės ir visos utopijos yra vieni niekai, palyginus su pirmuoju patekančios saulės spinduliu. Žinoma, prasmės išsižadėjimas, jos iliuziškumo įsisąmoninimas nėra lengvas dalykas. Žmogus yra silpna būtybė, nuolat kankinama baimės ir noro būti ne tokiam, koks esi. Užtat pasaulio ir gyvenimo beprasmybės įsisąmoninimas reikalauja drąsos, vyriškumo ir ryžto. Tačiau, sako Camus, tik atviromis akimis išdrįsus pažvelgti į pasaulio beprasmybę „kūnas, švelnumas, kūryba, veikla vėl užims savo vietą šitame beprasmiškame pasaulyje“. Pridurkime: pasaulyje be taisyklių, kurias kiekvienam iš mūsų primeta religijos, moralės, vadai, ideologai, visokiausio plauko mokytojai, mahatmos, guru ir šarlatanai, įsitikinę, kad mes esame avys, kurias reikia ganyti, o jie piemenys, kuriems priklauso ne tik avių siela, bet ir jų vilna. Ar tai reiškia, kad žmogus, maištaujantis prieš absurdą, yra anarchistas, griaunantis pasaulio tvarką ir su chuligano aistra naikinantis visas žmogaus gyvenimo gaires tik tam, kad naikintų? Visai priešingai. Įsisąmoninti absurdą reiškia būti laisvam, sako Albert’as Camus, o būti laisvam reiškia įsisąmoninti savo ribas ir jų neperžengti taip, kad galėtų būti pažeistos kito žmogaus ar net paprasčiausio pasaulio daikto būties ribos ir tose ribose išsiskleidžianti jo teisė būti savimi ir sau. <...>